Civilinė byla Nr. 3K-3-266/2012
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-07334-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5;
(S)
11.9.6; 18.3; 114.11; 123.7; 123.9
2012 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Algio Norkūno ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centrui dėl neteisėto atleidimo iš darbo, išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl tinkamo darbo sutarties nutraukimo procedūros, įtvirtintos DK 129–130 straipsniuose, reikalavimų laikymosi.
Ieškovas pareikštu patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovo 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-129.5 „Dėl pareigybių panaikinimo“ 1.1 papunktį, kuriuo buvo panaikintas vyresniojo mokslo darbuotojo 0,7 etatas; 2) pripažinti neteisėtu darbo sutarties nutraukimą; 3) grąžinti ieškovą į Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas; 4) priteisti iš atsakovo ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vyresniojo mokslo darbuotojo pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovo ieškovui 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 6) priteisti iš atsakovo ieškovui 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ir atsakovas (tuometis Puslaidininkių fizikos institutas, o nuo 2010 m. balandžio 7 d. – Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centras) 2007 m. kovo 30 d. sudarė terminuotą darbo sutartį, kurios pagrindu ieškovas ėjo Konstruktorinio–technologinio skyriaus vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas. Ši darbo sutartis nuo 2010 m. birželio 30 d. nutraukta DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes vadovaujantis Vyriausybės 2010 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 302 „D. C. instituto, Fizikos instituto ir Puslaidininkių fizikos instituto reorganizavimo“ atsakovas 2010 m. balandžio 27 d. priėmė įsakymą „Dėl padalinio panaikinimo“, kuriuo nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarė panaikinti Konstruktorinį–technologinį skyrių. Ieškovas šiame skyriuje dirbo vyresniuoju mokslo darbuotoju. Atsakovas 2010 m. balandžio 30 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą informavo ieškovą, kad yra naikinamas Konstruktorinis–technologinis skyrius bei šio skyriaus viršininko ir vyresniojo mokslo darbuotojo etatai, todėl nuo 2010 m. birželio 30 d. bus nutraukta darbo sutartis. 2010 m. birželio 2 d. atsakovas pateikė ieškovui siūlymą perkelti į Epitaksinių struktūrų laboratoriją nuo 2010 m. birželio 7 d. Ieškovas sutiko su pasiūlymu su išlyga, kad jis būtų perkeltas į šią laboratoriją nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovas 2010 m. birželio 8 d. priėmė įsakymą „Dėl A. A. darbo sutarties nutraukimo“, kuriuo nuo 2010 m. birželio 30 d. atleido ieškovą iš eitų pareigų.
II. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad atsakovas, remdamasis Vyriausybės 2010 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 302 „D. C. instituto, Fizikos instituto ir Puslaidininkių fizikos instituto reorganizavimo“ turėjo teisę spręsti klausimus dėl pirmiau nurodyto skyriaus ir atitinkamų etatų jame panaikinimo, darbuotojų atleidimo; konstatavo, kad direktorius, pagal Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro įstatus, kuriuose nenustatyta, jog šio centro valdymo organui – Mokslo tarybai – išimtinai suteikta teisė spręsti klausimą dėl etatų panaikinimo, buvo kompetentingas spręsti šiuos klausimus. Taigi, ginčijamų struktūrinių pertvarkymų pagrįstumą ir realumą patvirtina Vyriausybės nutarimas dėl reorganizavimo, taip pat Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro direktorius V. R.. Faktiškai skyrius buvo panaikintas, dalis darbuotų atleista, kiti perkelti į kitą darbą. Teismas nurodė, kad Konstruktorinio–technologinio skyriaus panaikinimas buvo ypatingas atvejis atleisti ieškovą, nes jo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus – ieškovo vykdytos funkcijos tapo nebereikalingos (DK 129 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas pažymėjo, kad ieškovui buvo siūlomas kitas darbas, jis sutiko pereiti į kitą darbą tik su sąlyga – nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. – po Konstruktorinio–technologinio skyriaus panaikinimo, toks reikalavimas buvo nepagrįstas. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad palikti darbuotoją dar apie du mėnesius dirbti padalinyje, dėl kurio likimo jau buvo nuspręsta, yra netikslinga ekonomine prasme ir pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas įvykdė pareigą laiku įspėti apie atleidimą iš einamų pareigų, siūlė kitą darbą, todėl ieškovas privalėjo atsižvelgti į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, kooperuotis ir bendradarbiauti su darbdaviu, kad būtų tinkamai užtikrinti jo interesai.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo A. A. apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: pripažino 2007 m. kovo 30 d. darbo sutarties Nr. 775 nutraukimą pagal DK 129 straipsnio 2 dalį neteisėtu; nustatė, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo 2011 m. gruodžio 1 d.; priteisė iš atsakovo ieškovui 26 811,38 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas įrodė byloje egzistuojantį ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį pagrindą, tačiau pažymėjo, kad darbo sutarties nutraukimo pagrįstumą ir teisėtumą lemia ne tik įstatyme nustatyto pagrindo nutraukti darbo santykius buvimas, bet ir tinkamai įvykdyta atleidimo iš darbo procedūra. Byloje esanti medžiaga ir ginčo šalių paaiškinimai, teismo sprendimu, patvirtino, kad atsakovas 2010 m. birželio 2 d. raštu pasiūlė ieškovui pereiti dirbti į Epitaksinių struktūrų laboratoriją nuo 2010 m. birželio 7 d. Iš rašte esančių ranka darytų įrašų teismas nustatė, kad ieškovas sutiko su šiuo pasiūlymu su ta sąlyga, kad perkėlimas įvyktų tik nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia ieškovo nurodyta sąlyga, atsižvelgiant į tai, kad Konstruktorinis–technologinis skyrius, kuriame ieškovas dirbo, buvo panaikintas tik 2010 m. rugpjūčio 30 d., buvo teisėta ir pagrįsta. Atsakovo elgesys teismo pripažintas neteisėtu ir nesąžiningu, nes jis nutraukė su ieškovu sudarytą darbo sutartį neatsižvelgdamas ir neapsvarstydamas ieškovo sąlyginio sutikimo būti perkeltam dirbti į Epitaksinių struktūrų laboratoriją. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ieškovas, elgdamasis sąžiningai ir laikydamasis šalių bendradarbiavimo pareigos, privalėjo pakartotinai pasiūlyti jam pakeisti darbo vietą nedelsiant, tačiau jokių derybų ar diskusijų nebuvo. Taigi, konstatuota, kad atleidžiant ieškovą buvo pažeista darbo sutarties nutraukimo procedūra, nes, esant galimybei ir ieškovo sutikimui, atsakovas neperkėlė jo į kitą darbą, todėl darbo sutartis nutraukta neteisėtai. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovo darbo vietos neišliko, jis yra pensinio amžiaus, tarp ginčo šalių susiklostė įtempti konfliktiniai santykiai, ieškovui priteisė vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo. Įvertinęs tai, kad ieškovas pas atsakovą nepertraukiamai dirbo daugiau kaip 17 metų, drausminių nuobaudų neturėjo, yra pensinio amžiaus, teismas priėjo prie išvados, kad dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi, dėl to atsirado jo sveikatos sutrikimų, priteisė ieškovui iš atsakovo 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo sprendimo priėmimo dienos tuo atveju, jei atsakovas jo nevykdytų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasatorius Valstybinis mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centras pateiktu kasaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Dėl netinkamo DK normų, reglamentuojančių darbuotojo atleidimą nesant jo kaltės dėl struktūrinių darbovietės pertvarkymų, aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas suformavo ydingą precedentą, kad darbuotojo negalima atleisti net suėjus įspėjimo apie atleidimą terminui ir nesant įstatyme ar teismų praktikoje nustatytų pagrindų jį pratęsti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas baigėsi 2010 m. birželio 30 d., ieškovas nesutiko būti perkeltas į kitas pareigas per įspėjimo laikotarpį, pagrindų įspėjimo terminui pratęsti nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. V. v. AB „Anykščių vynas“, bylos Nr. 3K-3-156/2008), todėl ieškovo reikalavimas neatleisti jo iš naikinamo skyriaus iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. buvo nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, kaip byloje nustatyta, atsakovo darbuotoja, dieną prieš atleidimą ieškovą įspėjo, kad jis bus atleistas, nes nesutiko dirbti kitame skyriuje. Ieškovas nereiškė pageidavimo būti perkeltas dirbti į Epitaksinių struktūrų laboratoriją, nors suvokė, kad suėjus įspėjimo terminui bus atleistas, kitu atveju jis turėjo pranešti darbdaviui apie savo sutikimą dėl perkėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. B. v. Vilniaus miesto VPK, bylos Nr. 3K-3-102/2009). Kasatoriaus teigimu, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką darbdavys turi iki pat faktinio atleidimo iš darbo dienos ieškoti galimybės darbuotoją perkelti į kitą darbą, o ne pakartotinai siūlyti jau pasiūlytą darbo vietą, kai darbuotojas jos atsisakė. Ieškovo eitos pareigos buvo nebereikalingos atsakovui nuo 2010 birželio 30 d., todėl jis, panaikinus etatą, buvo atleistas, t. y. egzistavo ypatingas atvejis, dėl kurio laikyti šį konkretų darbuotoją darbdaviui buvo visiškai netikslinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. Klaipėdos miesto valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-71/2005). Kasatoriaus nuomone, ieškovas, atsisakydamas įspėjimo laikotarpiu dirbti kitame skyriuje, aiškiai ir vienareikšmiškai atsisakė pasiūlymo būti perkeltam į kitą darbo vietą ir siekė nesąžiningai pasipelnyti, t. y. gauti atlyginimą už darbą, kurio faktiškai nebeatliko. Bylos duomenimis, Konstruktoriniame–technologiniame skyriuje dirbo 16 darbuotojų, visi jie buvo įspėti apie atleidimą 2010 m. balandžio 30 d., aštuoni darbuotojai (ieškovas taip pat) buvo atleisti pasibaigus įspėjimo terminui, viena – atleista šalių susitarimu, keturi – perkelti 2010 m. birželio mėn. į kitas pareigas, trys – atleisti nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. (įspėjimo laikotarpis pagal įstatymą jiems buvo keturi mėnesiai), todėl formaliai skyrius buvo panaikintas tik 2010 m. rugpjūčio 31 d., tačiau tai nereiškia, kad tuo laikotarpiu ieškovas turėjo eiti skyriaus vadovo pareigas ir kad tos pareigos buvo reikalingos.
Teismas, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas sutiko būti perkeltas į kitas pareigas su sąlyga, nes sutikimas su išlygomis ar sąlygomis, pagal analogiją taikant CK 6.178 straipsnio nuostatas, iš esmės yra pasiūlymo atmetimas ir priešpriešinio pasiūlymo pateikimas. Ieškovo nurodyta sąlyga iš esmės pažeidė darbdavio interesus, nes jis turėtų dar du mėnesius iš valstybės biudžeto mokėti atlyginimą už neatliekamą darbą ir nepaisyti nustatytos atleidimo tvarkos, t. y. palikti darbuotoją dirbti dar du mėnesius po to, kai sueina įspėjimo apie atleidimą terminas. Darbuotojų išlaikymas nereikalingame ir naikintiname skyriuje – biudžeto lėšų švaistymas ir Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų nesilaikymas, ekonomiškai netikslingas. Toks atvejis, kai darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos rezultatų, o priešingai, blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, kada darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. T. v. Panevėžio K. P. vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-356/2004; 2005 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. Klaipėdos miesto valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-71/2005; 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr. 3K-3-471/2008).
Dėl neturtinės žalos. Kasatoriaus nuomone, skundžiamu teismo sprendimu buvo nepagrįstai priteista neturtinė žala ieškovo naudai, pažeidžiant DK 250 straipsnį ir susiklosčiusią teismų praktiką, nes reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009); šiuo atveju nebuvo jokių pagrindų ir įrodymų, kurie leistų teigti, kad atsakovas savo veiksmais padarė ieškovui neturtinės žalos. Ieškovo atžvilgiu atsakovas neatliko jokių jį žeminančių ar užslėptai nukreiptų pažeminti ar įskaudinti ieškovą veiksmų. Iš atleistų ir perkeltų į kitus skyrius darbuotojų tik ieškovas nusprendė, kad jo teisės pažeistos ir kad jis galbūt patyrė neturtinės žalos. Kasatorius nurodo, kad, stengdamasis kuo labiau sušvelninti situaciją dėl skyriaus panaikinimo, laikydamasis visų DK reikalavimų, laiku informavo visus darbuotojus, kuriuos numatyta atleisti, įteikė jiems įspėjimus, išmokėjo priklausančias išeitines išmokas. Teismas, kasatoriaus manymu, nedetalizavo ir nenustatė būtinųjų žalos atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos fakto, priežastinio ryšio, kaltės).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas A. A. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas iš esmės analogiškais teisiniais argumentais, kuriuos savo priimtame sprendime nurodė Vilniaus apygardos teismas. Papildomai ieškovas nurodo:
Ieškovo nuomone, pagal įprastą praktiką visi darbuotojai apie atleidimą turėjo būti įspėjami pagal įstatymą prieš du arba keturis mėnesius iki skyriaus panaikinimo datos. Skyriaus viršininkas turėjo būti atleistas tą pačią dieną, kurią skyrius buvo panaikintas, nes po vadovo atleidimo skyriuje liko dirbti keletas darbuotojų, kurie atleisti tik 2010 m. rugpjūčio 30 d., o paskutinysis – 2010 m. lapkričio 11 d. Be to, ieškovas nurodė, kad pagal šalių susitarimą nuo 2010 m. vasario 11 d. negaudavo atlyginimo priedo už skyriaus viršininko pareigas, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad ieškovas būtų gavęs atlyginimą už funkcijas, kurių nevykdo, yra neteisingi. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus atstovė prieš ieškovo atleidimą su juo nebendravo, tai, anot ieškovo, pati pripažino teismo posėdyje, todėl byloje neįrodyta, kad prieš atleidimą ieškovas ir atsakovo atstovė bendravo, išaiškino ieškovo pageidavimo pereiti dirbti į Epitaksinių struktūrų laboratoriją nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. padarinius.
Ieškovo teigimu, kasatorius nuo įspėjimo apie atleidimą įteikimo dienos turėjo pareigą atleidžiamam darbuotojui siūlyti kitą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. UAB „Ilsanta”, bylos Nr. 3K-3-227/2004; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. AB „Jonavos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-186/2008), tačiau iki pat 2010 m. birželio 2 d. šios pareigos nevykdė ir tik praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo įspėjimo įteikimo dienos pasiūlė ieškovui dirbti Epitaksinių struktūrų laboratorijoje nuo 2010 m. birželio 7 d. Ieškovo prierašą, kad jis sutinka dirbti laboratorijoje nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d., kasatorius nepagrįstai vertino kaip sąlyginį sutikimą, kuris darbdaviui nėra privalomas, ir nepagrįstai laikė, kad ieškovas nesutinka su pasiūlymu, daugiau priemonių perkelti ieškovą į kitą darbo vietą nesiėmė. Ieškovo teigimu, jis sutiko pereiti dirbti į kitą skyrių nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d., o kasatorius nesiėmė priemonių, kad išsiaiškintų jo valią dėl pateikto pasiūlymo, nepaaiškino, kodėl ieškovo nurodyta sąlyga yra netinkama ir jam nepriimtina, nors turėjo įspėti apie tokio sąlyginio sutikimo padarinius. Po šio prierašo atlikimo kasatorius su ieškovu nebendravo, jokios pozicijos dėl šio prierašo neišreiškė, kito darbo nebesiūlė, nors tokią pareigą turėjo iki pat atleidimo dienos, nevedė derybų, nediskutavo, nepaaiškino, kad su ieškovo prierašu nesutinka ir dėl to jį atleis. Ieškovo nuomone, kasatorius nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2010 m. birželio 30 d. savo pareigos perkelti darbuotoją į kitą darbą nevykdė, todėl pagrįstai konstatuota, kad kasatorius pažeidė DK 129 straipsnio 5 dalies, 35 straipsnio nuostatas. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, anot ieškovo, kad jam siūlyta darbo vieta buvo neužimta iki pat ieškovo atleidimo dienos, todėl kasatorius pažeidė savo pareigą perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbo vietą, kuri buvo laisva iki pat darbuotojo atleidimo.
Ieškovo nuomone, dauguma kasatoriaus argumentų neturi būti nagrinėjami kasaciniame teisme, nes išeina už bylos nagrinėjimo ribų, o jo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas ir visas naikinamas skyrius nevykdė jokių darbo funkcijų, yra nauja – nenustatyta bylą nagrinėjusių teismų. Taip pat nenagrinėtini kasatoriaus argumentai, kad ieškovas neatliko jokių darbo funkcijų (veiklos) ir nepagrįstai reikalavo mokėti atlyginimą už dar du mėnesius, nes tai yra fakto klausimas. Aplinkybė, ar kasatoriui buvo ekonomiškai netikslinga palikti dirbti ieškovą skyriaus viršininku dar du mėnesius, anot ieškovo, yra teisiškai nereikšminga sprendžiant klausimą, ar jis tinkamai įvykdė savo pareigą perkelti ieškovą į kitą darbą. Tai, kad skyriaus viršininko funkcijos buvo nereikalingos, kai skyrius dar du mėnesius vykdė veiklą, o ieškovas atlyginimo už šias pareigas negaudavo jau nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nebūtų gavęs toliau, ieškovo nuomone, yra nepagrįsta. Ieškovas nurodo atlyginimą gaudavęs už vyresniojo mokslo darbuotojui priskirtų funkcijų vykdymą, kurias būtų vykdęs nepriklausomai nuo to, kokiam struktūriniam padaliniui yra priskirtas. Ieškovo nuomone, kasatorius nepagrįstai taiko CK 6.178 straipsnio nuostatas, tai visiškai nepanašūs santykiai, tokios analogijos taikymas prieštarautų įstatymų pradmenims, prasmei, būtų nesuderinamas su DK 129 straipsniu.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų iš naujo – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių.
Kasaciniame skunde keliami DK 129, 130 straipsniuose įtvirtintos darbo sutarties nutraukimo, kai nėra darbuotojo kaltės o sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, procedūros tinkamo laikymosi, įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimai, kuriais teisėjų kolegija pasisako.
Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį pagrįstumo
Pagal DK 129 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas darbdavys gali atleisti darbuotoją, dirbantį pagal terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, kai nėra darbuotojo kaltės, tik ypatingais atvejais, esant svarbioms priežastims, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, bei laikantis DK 130 straipsnyje nustatytos įspėjimo apie atleidimą tvarkos ir terminų, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį. Kasatorius (darbdavys) nagrinėjamoje byloje darbo sutarties su ieškovu nutraukimą grindė nurodydamas, kad tai – ypatingas atvejis ir tam yra svarbios priežastys, bei nėra galimybių ieškovą perkelti jo sutikimu į kitą darbą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme vartojamos ypatingo atvejo ir svarbių priežasčių sąvokos yra vertinamosios ir kiekvienu atveju jų turinys nustatomas atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Teisme nagrinėjant ginčą dėl darbuotojo, dirbusio pagal terminuotą darbo sutartį, atleidimo šiais pagrindais teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti ypatingo atvejo ir svarbių priežasčių (DK 129 straipsnio 1, 2, 5 dalys), kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ypatingais atvejais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, įvertinus jo specifiką, veiklą, bei kiti panašūs atvejai, priklausomai nuo kiekvienos nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, susidariusios situacijos ypatumų. DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad svarbios aplinkybės, kurioms esant gali būti konstatuojamas pagrindas atleisti darbuotoją, nesant jo kaltės, gali būti susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe, taip pat ekonominėmis, technologinėmis priežastimis darbovietėje, jos struktūriniais pertvarkymais ir panašiai.
Taigi, tokio pobūdžio darbo teisiniuose ginčuose darbdaviui tenka CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareiga – įrodyti aplinkybes, kad konkrečiu atveju, atleidžiant darbuotoją, egzistavo ypatingas atvejis ir įstatyme nustatytos svarbios priežastys (ar viena jų) nutraukti terminuotą darbo sutartį iki termino pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. K. v. UAB „Šilutės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-13/2006; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. AB,,Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-162/2012, kt.). Bylą nagrinėjančiam teismui yra keliama pareiga, remiantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įvertinti, ar darbdavio nurodytos bei įrodinėjamos priežastys yra svarbios, kad konkrečiu atveju sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. K. v. UAB „Šilutės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-13/2006; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011; kt.). Atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su konkrečiu darbdaviu, darbuotoju ir su darbo sutarties nutraukimo atveju, tam tikros priežastys vienu atveju gali būti pripažintos svarbiomis ir pagrindžiančiomis darbo santykių nutraukimą, o kitu – ne.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius įrodinėjo ieškovo atleidimo iš darbo priežastis – struktūrinius darbovietės pertvarkymus – ir jų svarbą. Aiškindamas struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios priežasties, sampratą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pasisako, kad konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį, realumas nustatomas pagal tai, ar dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas ar keli darbuotojai negali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso neatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas atitinkamo valdymo organo sprendimas, kuris turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. K. v. UAB „Šilutės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-13/2006; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr. 3K-3-488/2009; kt.).
Įvertinę byloje pateiktų įrodymų visumą, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas (net ir panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas) nustatė iš esmės tapačias faktines bylos aplinkybes ir konstatavo, kad Fizinių ir technologijos mokslų centro Konstruktorinio–technologinio skyriaus, kuriame pagal ginčo šalių 2007 m. kovo 30 d. sudarytą terminuotą darbo sutartį buvo ieškovo darbo vieta, panaikinimas yra svarbi priežastis, suteikusi teisę atsakovui spręsti klausimą dėl darbo santykių nutraukimo DK 129 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurių yra saistomas kasacinis teismas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), ir Konstruktorinio–technologinio skyriaus panaikinimo pagrindą, tvarką, kompetentingų subjektų priimtus sprendimus šiuo klausimu, sutinka su tokia teismų padaryta išvada. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju reorganizaciniai pakeitimai buvusioje ieškovo darbovietėje priskirtini pagal DK 129 straipsnio 2 dalies nuostatas ir teismų praktikos išaiškinimus – struktūriniam darbovietės pertvarkymui, vykdytam vadovaujantis Vyriausybės 2010 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 302, kuriuo nutarta reorganizuoti Chemijos institutą, Fizikos institutą ir Puslaidininkių fizikos institutą, juos sujungiant į Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centrą. Pabrėžtina, kad remdamasis šiuo Nutarimu patvirtintu reorganizavimo sąlygų aprašu, Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro direktorius 2010 m. balandžio 27 d. priėmė įsakymą „Dėl padalinio panaikinimo“, kuriuo nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nusprendė panaikinti Konstruktorinį–technologinį skyrių, nes 2010 m. balandžio 7 d. įkurto Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro struktūroje nenumatyta Konstruktorinio–technologinio skyriaus, tai pripažintina ypatingu atveju sutarties nutraukimui pagal DK 129 straipsnio 5 dalies nuostatas. Panaikinus Konstruktorinį–technologinį skyrių, neliko ieškovo darbo vietos. Byloje taip pat nustatyta, kad, vadovaujantis Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir Technologijos mokslų centro įstatų 14, 22 punktų nuostatomis, Centro direktorius buvo kompetentingas priimti nurodytą įsakymą dėl padalinio panaikinimo, nes įstatais jam yra suteikta kompetencija spręsti klausimus, susijusius su darbo santykiais Centre, o Mokslų tarybai nesuteikta išimtinės kompetencijos šioje srityje. Taigi, konstatuotina, kad šiuo atveju buvo tinkamai įgyvendinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuoti reikalavimai ir bylos nagrinėjimo metu buvo tinkamai patikrinta bei įvertinta, ar sprendimas dėl struktūrinio pertvarkymo priimtas pagal įstatymus, įstatus ar kitų įgaliojimų pagrindu veikiančio organo, ar jis priimtas iki darbuotojo įspėjimo bei ar buvo įgyvendintas (realiai vykdytas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. AB „Jonavos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-186/2008).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas (darbdavys) tinkamai įgyvendino jam nustatytą įrodinėjimo pareigą. Teisėjų kolegijos sprendimu, Chemijos instituto, Fizikos instituto ir Puslaidininkių fizikos instituto reorganizavimas, juos sujungiant į Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centrą, kurio struktūroje nebeegzistavo Konstruktorinis–technologinis skyrius (dėl ko jis buvo naikinamas, o darbuotojai atleidžiami panaikinus etatus), laikytinas ypatingu atveju ir svarbia priežastimi pagal DK 129 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą
Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį, taip pat turi laikytis DK 130 straipsnio reikalavimų (DK 129 straipsnio 1 dalis), t. y. įstatymo nustatyta tvarka ir terminais įteikti darbuotojui įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą. Įspėjimo paskirtis – informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje, tai yra svarbi darbuotojo teisių užtikrinimo priemonė tiek ginant darbuotojo interesus jam dirbant, tiek sprendžiant ginčą dėl jo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo. Įspėjimo tikslas, atleidžiant darbuotoją dėl įmonėje vykdomų struktūrinių pertvarkymų, yra suteikti jam informacijos apie tai, kokio masto, kokių padalinių ir nuo kada atliekami pertvarkymai bei kita darbuotojo teisėms įgyvendinti ir prireikus ginti nuo pažeidimų reikalinga informacija. Darbuotojas turi turėti galimybę sužinoti, patikrinti ir įsitikinti, kad pertvarkymas yra realiai vykdomas ir yra tikroji jo atleidimo iš darbo prielaida. Įspėjime turi būti žinios, kokio masto ir kokias struktūras bei kitus darbuotojus apima pertvarkymas. Iš šių duomenų darbuotojas turi turėti galimybę spręsti ir įsitikinti, kad pirmiau nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs. Ši informacija reikalinga darbuotojui įgyvendinant jo teises dėl galimybių būti perkeltam į kitą darbą, naudotis pirmumo teise atleidžiant iš darbo, tikintis gauti atsilaisvinančias ar naujai sukuriamas pertvarkymo metu darbo vietas. Pagal DK 130 straipsnio 1 dalies nuostatas darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai, nurodyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Įspėjimo terminas skaičiuojamas pagal DK 26 straipsnio taisykles. DK 130 straipsnio 7 dalyje nustatyti įspėjimo termino pratęsimo atvejai. Teisėjų kolegijos nuomone, įstatyme nustatytus įspėjimo teminus reikėtų traktuoti kaip minimalius reikalavimus, darbdavys iš esmės turi teisę nustatyti ilgesnius nei DK 130 straipsnyje įtvirtinti įspėjimo terminai, tačiau pažymėtina, kad įvertinus abiejų darbo teisinių santykių šalių teisinę ir psichologinę padėtį įspėjimo laikotarpiu, šis laikotarpis neturėtų būti be pagrindo labai ilginamas. Įspėtas apie numatomą atleidimą iš darbo darbuotojas jaučia psichologinę įtampą, stresą, o darbdavys tuo pačiu metu nėra visiškai užtikrintas darbuotojo darbo našumu tuo laikotarpiu tiek objektyviai (darbuotojui pagal DK 130 straipsnio 3 dalį suteikiamas laisvas nuo darbo laikas naujo darbo paieškoms), tiek subjektyviai (darbuotojas galbūt nesuinteresuotas dirbti labai gerai žinodamas apie būsimo atleidimo faktą). Taigi, įspėjimo termino ilginimas (daugiau nei įstatyme nustatyta) iš esmės yra darbdavio teisė, tačiau ne pareiga, ir įvertinus abiejų darbo santykių šalių interesus, nėra joms palanki tendencija, galima tik abiejų šalių sutarimu bei joms siekiant tam tikros abipusės naudos.
Įvertinusi įstatymų nustatytą įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo reglamentavimą bei įspėjimo paskirtį, tikslus, kurių siekiama atleidžiamam darbuotojui įteikiamu įspėjimu, taip pat atsižvelgdama į bendrųjų teisingumo ir protingumo principų taikymą (DK 35 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius nagrinėjamu atveju pagrįstai nurodo, jog pratęsti įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo termino iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. – datos, kada panaikintas Konstruktorinis–technologinis skyrius, neturėjo pareigos, nes įstatymas imperatyviai nenumato privalomo įspėjimo termino pratęsimo šiuo pagrindu. Pažymėtina, kad įstatyme nustatytas ir šiuo atveju taikytas dviejų mėnesių įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo terminas – protingas ir atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus siekiant visų įspėjimo tikslų, apsaugant atleidžiamo asmens teises. Ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai, kad darbdavys turėjo atleisti darbuotojus tik nuo Kontruktorinio–technologinio skyriaus panaikinimo dienos – visus vienu metu, yra atmestini, nes darbdavys tokios įstatyme įtvirtintos pareigos neturėjo. Konstatuotina, kad darbdavys šiuo atveju turėjo teisę, pagrįstą Vyriausybės priimtu Nutarimu, kurio pagrindu atlikta reorganizacija, savo priimtu įsakymu panaikinti Konstruktorinį–technologinį skyrių, kaip neįeinantį į naujo Fizinių ir technologijos mokslų centro sudėtį, o darbuotojus atleisti laikantis dviejų ar keturių mėnesių įspėjimo termino, nepriklausomai nuo to, kad kai kurie darbuotojai buvo atleisti dar iki šio skyriaus faktinio panaikinimo dienos. Įstatyme nėra įtvirtintos tokios darbuotojų atleidimo procedūros, kai, esant struktūriniam pertvarkymam darbovietėje, šiuo atveju – panaikinant tam tikrą darbdavio struktūrinį padalinį, visi darbuotojai turi būti atleisti būtent padalinio (skyriaus) panaikinimo dieną ir ne anksčiau. Pagal įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą, svarbiausia, kad būtų laikomasi įspėjimo termino, suteikiama galimybė įspėjimo termino metu atleidžiamam darbuotojui ieškoti naujos darbovietės (DK 130 straipsnis), taip apsaugant jo teises ir teisėtus interesus atleidimo procese.
Dėl darbdavio pareigos perkelti darbuotoją į kitą darbą
Darbdaviui tenka ne tik pareiga, esant teisiniam ginčui įrodyti darbuotojo atleidimo, nesant jo kaltės, priežasčių svarbą, tačiau ir pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą. Kasacinio teismo praktikoje ši nuostata paprastai aiškinama kaip darbdavio pareiga per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį iki pat faktinės atleidimo iš darbo dienos imtinai ieškoti galimybės perkelti darbuotoją į kitą darbą ir, esant jo sutikimui, perkelti į kitą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. L. v. UAB „Ilsanta“, bylos Nr. 3K-3-227/2004). Šią pareigą darbdavys įgyvendina informuodamas darbuotoją apie esamas laisvas darbo vietas, pasiūlydamas kitą darbą, jeigu tokia galimybė yra, ir, darbuotojui sutikus, perkeldamas jį į kitą darbą. Kitas darbas yra laisva darbo vieta ar pareigos, atitinkančios darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir reikiamais atvejais sveikatos būklę, o jeigu tokių laisvų vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti perkeltas – bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, bylos Nr. 3K-3-60/2008). Kito darbo siūlymas vykdant DK 129 straipsnyje darbdaviui nustatytą pareigą išnaudoti galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą turi būti aiškinamas pagal DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. Vilniaus miesto VPK, bylos Nr. 3K-3-102/2009). Darbdavio pareiga perkelti įspėtą apie būsimą atleidimą darbuotoją į kitą darbą kartu reiškia ir darbuotojo teisę būti perkeltam į kitą darbą, kurį jis pagal profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir reikiamais atvejais sveikatos būklę, gali dirbti. Ši teisė gali būti įgyvendinama ir darbdavio, ir darbuotojo iniciatyva, kurie turi sąžiningai naudotis savo teisėmis ir tinkamai vykdyti pareigas (DK 35 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kasatorius 2010 m. balandžio 30 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą informavo ieškovą, jog yra naikinamas skyrius, kuriame jis dirba, ir darbo sutartis su juo bus nutraukta nuo 2010 m. birželio 30 d. Kasatorius 2010 m. birželio 2 d. įteikė ieškovui siūlymą dėl jo perkėlimo dirbti vyriausiuoju mokslo darbuotoju į Epitaksinių struktūrų laboratoriją nuo 2010 m. birželio 7 d., kurį atsakovas pasirašė gavęs 2010 m. birželio 4 d. bei nurodė, kad sutinka būti perkeltas dirbti į Epitaksinių struktūrų laboratoriją tik nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tai, kuriuo momentu buvo įteiktas siūlymas dėl perkėlimo dirbti kitą darbą, neturi esminės reikšmės, svarbu, kad toks siūlymas, įgyvendinant darbdavio pareigas darbuotojo atleidimo procedūroje, būtų pateiktas per įspėjimo laikotarpį, bet kuriuo metu iki atleidimo dienos, įskaitant ir atleidimo dieną. Taigi, tai, kad pasiūlymas buvo įteiktas ieškovui praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą įteikimo dienos, nėra DK 129, 130 straipsniuose nustatytos tvarkos ir procedūros pažeidimas. Taip pat pabrėžtina, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, ieškovas nesutiko būti perkeltas į Epitaksinių struktūrų laboratoriją dirbti nuo 2010 m. birželio 7 d. Taip pat byloje nenustatyta ir neįrodyta, kad būtų buvę kitų darbo vietų, kurias darbdavys būtų turėjęs teisę ir kartu pareigą pasiūlyti ieškovui, o pareigos pakartotinai siūlyti galimybę dirbti Epitaksinių struktūrų laboratorijoje, kai su pasiūlymu dirbti joje nuo 2010 m. birželio 7 d. ieškovas nesutiko, darbdavys pagal įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą – neturėjo. Be to, kaip jau konstatuota, dar dviem mėnesiam (iki 2010 m. rugpjūčio 30 d.) pratęsti įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo termino, nebuvo pagrįsto pagrindo ir darbdavys tokios pareigos taip pat neturėjo. Pažymėtina, kad darbuotojas taipogi turėjo rodyti iniciatyvą dėl perkėlimo į kitą darbo vietą, nes ji jam buvo pasiūlyta, nurodant konkretų terminą, nuo kada galima ir darbdaviui yra tinkama, kad į ją asmuo pereitų dirbti, tačiau darbuotojas su tokiu siūlymu nesutiko, nors turėjo ir, preziumuojama, žinojo, kad toks nesutikimas reiškia, jog jis, suėjus įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo terminui, bus atleistas. Darbuotojas iki pat darbo sutarties nutraukimo dienos (2010 m. birželio 30 d.) galėjo išreikšti savo valią (sutikimą) darbdaviui pereiti dirbti į Epitaksinių struktūrų laboratoriją, jei ši darbo vieta nebuvo užimta, tačiau tokios savo teisės, bylos duomenimis, jis neįgyvendino.
Taigi, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio darbo teisės ginčus, privalo nustatyti, ar konkrečiu atveju yra DK 129 straipsnyje įtvirtintų juridinių faktų visuma (tinkamai įgyvendinta darbdavio iniciatyva (įspėjimas); svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis; faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas į kitą darbą, t. y. įvertinama, ar darbo sutarties nutraukimas atitiko įstatyme keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. UAB „Ilsanta”, bylos Nr. 3K-3-227/2004). Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atžvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad būtinųjų juridinių faktų visuma sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo DK 129 straipsnio pagrindu buvo nustatyta. Darbdavys įrodė ypatingo atvejo ir svarbių priežasčių nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1, 5 dalies nuostatas egzistavimą. Taip pat byloje nustatyta, kad darbdavys tinkamai įgyvendino savo pareigą įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą, laikydamasis įstatyme įtvirtintų įspėjimo terminų (DK 130 straipsnio 1 dalis); patvirtinta, jog įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo laikotarpiu darbdavys siūlė ieškovui pereiti į kitą darbo vietą, tačiau šis tokio pasiūlymo darbdavio siūlomu perkėlimo terminu atsisakė, todėl konstatuotinas faktas, kad nebuvo galimybės darbuotoją, jo sutikimu, perkelti į kitą darbo vietą (DK 129 straipsnio 1, 2, 5 dalys). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas, t. y. nebuvo konstatuotas neteisėto ieškovo atleidimo iš darbo faktas (įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimas), nėra pagrindo nagrinėti kasacinio skundo argumentų dėl neturtinės žalos priteisimo, nes ji nepriteistina.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos vienodos teismų praktikos formavimui bei teismų priimtų sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 15,95 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, patenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš ieškovo A. A., kuris pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir DK 302 straipsnio 2, 3 dalis yra atleistas tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet ne nuo kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Kasatorius taip pat prašė priteisti kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 865 Lt už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus (mokėjimo nurodymą). Šios pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, patenkinus kasacinį skundą, priteistinos iš ieškovo A. A. (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti.
Palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 865 (aštuonis šimtus šešiasdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų kasatoriaus Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro (j. a. k. 302496128) naudai.
Priteisti iš ieškovo A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15,95 Lt (penkiolika litų 95 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas
Pranas Žeimys
