Civilinė byla Nr. 3K–7–111/2006
Procesinio sprendimo kategorija 128.2(S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) Dangutės Ambrasienės, Romualdo Čaikos, Janinos Januškienės, Zigmo Levickio (pranešėjas), Algio Norkūno ir Teodoros Staugaitienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. A. L. M., V. R. J. ir R. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. A. L. M., V. R. J. ir R. B. pareiškimą dėl dalyvavimo pogrindinėje organizacijoje fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie – A. A. L. M., V. R. (S.) J. ir R. (B.) B. – buvo 1946-1952 metais Zarasuose veikiančios pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos,,Jaunoji Lietuva“ nariai.
Pareiškėjas A. A. L. M. nurodė, kad 1946-1952 metais Zarasų mieste vyresniųjų klasių gimnazistų iniciatyva buvo įkurta pogrindinė jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“. J. N. ir D. J. buvo šio organizacijos įkūrėjai, jie palaikė ryšius su partizanais, „Lokio“ rinktine, S. K. „Erškėčiu“ ir su antisovietiniu pogrindžiu. Jaunimo organizacija veikė atskiromis grupelėmis po 4-5 asmenis ir apie veiklą žinojo tik tos grupės nariai. Dokumentai nebuvo rašomi, nes prieš tai veikę draugai buvo represuoti arba nuteisti, nes turėjo pogrindžio narių sąrašus ir su veikla susijusius dokumentus. Pareiškėjas į šią organizaciją buvo priimtas 1948 metais. Jį priimant dalyvavo D. J., J. N., J. G., R. (B.) B., A. B. ir R. (S.) J.. D. J. ir J. N. yra mirę. Į šią organizaciją jį pakvietė D. J.. Jis žinojo, kad pareiškėjo tėvas buvo suimtas ir nuteistas 1941 m., o mama su seserimi ištremtos, taip pat žinojo apie pareiškėjo įsitikinimus. Pareiškėjo teigimu, jaunimas šioje organizacijoje vykdė partizanų pavedimus, šventė valstybines šventes, prieš valstybines šventes nutraukdavo telefonų linijas, stengdavosi išniekinti sovietinius paminklus. Zarasų aikštėje stovėjo paminklas Stalinui, tai prieš vieną iš valstybinių švenčių organizacijos nariai ant paminklo rankos pakabino pintinę su arklio mėšlu. Jaunimas skaitė patriotines knygas ir jas platino rašydami ištraukas, rašė ir platino atsišaukimus, ypač prieš rinkimus. Pareiškėjo teigimu, jis kelis kartus buvo tardomas ir 1952 metais pašalintas iš gimnazijos, tačiau su suklastota šeimos sudėties pažyma įstojo mokytis Vilniuje. Jau nepriklausomybės metais pareiškėjas išsiaiškino, kad saugumo archyve dėl jo šeimos buvo sudarytos trys bylos: sekimo, baudimo ir persekiojimo. Paskutiniai įrašai jo sekimo byloje yra padaryti 1988 metais. Jis yra pripažintas rezistencijos dalyviu. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) atsisakė jam suteikti Laisvės kovų dalyvio statusą, motyvuodamas tuo, kad nėra pakankamai duomenų apie jų organizacijos veiklą.
Pareiškėja V. R. J. nurodė, kad į Zarasų gimnaziją įstojo 1943 m. 1948 metais D. J. ir N. jai pasiūlė įstoti į jaunimo pogrindinę organizaciją. Ją priėmė, pareiškėja davė priesaiką. Pareiškėjos teigimu, A. M. organizacijoje buvo pavesta švenčių metu nutraukti telefono ryšį, tai jis su kitais draugais tai darydavo. Kiti platino atsišaukimus, ištraukas iš Lietuvos istorijos. Pareiškėja su R. B. megzdavo kojines, pirštines, ausines ir su R. B. jas pristatydavo partizanams sutartoje vietoje. Ten buvo pranešamos visos žinios, išgirstos per radiją „Amerikos balsas“. Pareiškėjai su R. B. buvo pavesta tvarkyti savanorių kapus, o prieš pergalės dieną jos abi išdažė dažais paminklą rusų kariams. Be to, kiekvieną pirmadienį iš bažnyčios šventoriaus stebėdavo NKVD būstinę, iš kurios buvo išvežami vežimai su partizanų, pasipriešinimo kovų dalyvių lavonais. Joms reikėjo suskaičiuoti ir pranešti partizanams, kas ir kiek sušaudyta. Pareiškėjos teigimu, organizacijos nariai 1950 metais suorganizavo kruvinojo sekmadienio šventę, po to visus dalyvius tardė NKVD, kai kurie iš jų buvo pašalinti iš gimnazijos.
Pareiškėja R. B. nurodė, kad ji dažnai lydėdavo giminaičius ir kitus partizanus į susitikimus Avilių miške prie M. sodybos. Ten ji palikdavo visas žinias, pirštines, kojines, kurias megzdavo su R. J.. Be to, su mama kelis kartus vežė ginklus į Antadrają. Pareiškėjos teigimu, D. J. buvo jos klasės draugas, ir jis pakvietė ją dalyvauti jaunimo pasipriešinimo judėjime „Jaunoji Lietuva“. Pareiškėja į šią organizaciją įstojo 1947 metais, davė priesaiką. Jai suteikė pravardę „G“. Kuopelėje buvo ji, R. J., A. M., S. G. ir A. B.. Su J. ir kitais kuopelės nariais jos platino atsišaukimus, padėjo partizanams gauti suklastotus gimimo liudijimus, padedant A., kuri tuo metu dirbo Metrikacijos skyriuje. 1950 m., pergalės dienos išvakarėse, ji su R. J. ištepė dažais rusų karių paminklą. 1950 metais organizacijos dalyviai suorganizavo kruvinojo sekmadienio šventę. Pareiškėjos teigimu, 1951 m. vasario 15 dieną, S. G. namuose pirmą kartą klausė lietuviškai transliuojamos radijo programos,,Amerikos balsas“. Pareiškėjos teigimu, ji dažnai klausydavosi BBC radijo programų rusų kalba, visus duomenis perduodavo partizanams, rašydavo atsišaukimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Zarasų rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimus patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai buvo 1946-1952 metais Zarasuose veikusios pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos „Jaunoji Lietuva“ nariai. Teismas nurodė, kad šis faktas reikalingas pripažinti Laisvės kovų dalyvio statusą ir gauti Laisvės kovų dalyvio pažymėjimus.
Teismas nustatė, kad 1992 m. gegužės 13 d. A. A. L. M. buvo pripažintas pogrindinės organizacijos dalyviu ir jam išduotas nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijos asmens pažymėjimas. Pasipriešinimo dalyvių teisių komisija atsisakė pareiškėjus pripažinti laisvės kovų dalyviais, nes jų turimuose duomenyse nėra įrodymų apie pareiškėjų tardymus MGB. Byla dėl degutu ištepto sovietinių karių paminklo Zarasuose yra išlikusi. Kadangi nėra rašytinių įrodymų dėl pareiškėjų dalyvavimo pogrindinėje antisovietinėje organizacijoje „Jaunoji Lietuva“, tai teismas, nustatydamas pareiškėjų prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, rėmėsi liudytojų parodymais. Kad pareiškėjai buvo 1946-1952 metais Zarasuose veikusios pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos „Jaunoji Lietuva“ nariai, parodė liudytojai V. B., J. G., A. B., S. R..
III. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, 2005 m. birželio 23 d. sprendimu Zarasų rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 21 d. sprendimą panaikino, o pareiškėjų pareiškimą atmetė.
Teisėjų kolegija nurodė, kad Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamente (toliau – Reglamentas), patvirtintame Centro generalinės direktorės 2002 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5, nenustatyti vertinimo kriterijai, kuriems esant, asmeniui yra suteikiamas laisvės kovos dalyvio teisinis statusas. Minėtas aktas reglamentuoja tik komisijos darbo organizavimo tvarką. Tačiau Reglamento 6.2 punkte nurodyta, kad jei nėra pakankamai dokumentų (iš baudžiamosios bylos ir kitų), įrodančių pretendento rezistencinę veiklą, asmuo, pretenduojantis į kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimą, turi pateikti bendražygių, kuriems yra pripažintas kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, kartu su pretendentu dalyvausiu šioje veikloje, toje pačioje vietovėje, informaciją apie ją.
Teisėjų kolegija nurodė, kad liudytojai V. B., S. R., J. G., kurių parodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neturi kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso. Rašytinių įrodymų dėl pareiškėjų dalyvavimo pogrindinėje antisovietinėje organizacijoje „Jaunoji Lietuva“ nėra. Centro duomenimis, Lietuvos ypatingajame archyve nėra duomenų nei apie pogrindinės antisovietinės organizacijos „Jaunoji Lietuva“ veiklą Zarasų gimnazijoje, nei apie tokios organizacijos egzistavimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad liudytojų parodymai ir pareiškėjų paaiškinimai, duoti šioje byloje, nepatvirtina „Jaunosios Lietuvos“, kaip pogrindinės antisovietinės organizacijos, neginkluoto kovinio padalinio, buvimo. Liudytoja A. B. įstatymų nustatyta tvarka yra pripažinta laisvės kovų dalyve, tačiau kaip partizanų ryšininkė, o ne kaip antisovietinės organizacijos „Jaunoji Lietuva“ narė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad jos vienos parodymai nelaikomi pakankamu pagrindu prašymui patenkinti.
Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad Centro generalinės direktorės 2004 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. IV-175 pareiškėjams nebuvo pripažintas laisvės kovos dalyvių teisinis statusas, nes neįrodytas pareiškėjų priklausymas pogrindinei antisovietinei organizacijai, siekusiai atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Centras yra tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimų apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinantį laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą. Jo uždaviniai – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą, tirti okupacinių režimų 1939-1990 metais vykdytą Lietuvos gyventojų fizinį bei dvasinį genocidą ir pasipriešinimą šiems režimams, įamžinti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą, inicijuoti okupacinių padarinių teisinį įvertinimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių tiesioginį dalyvavimą rezistencinės kovos organizacijoje „Jaunoji Lietuva“ 1946-1952 metais Zarasuose, todėl, teisėjų kolegijos teigimu, apeliacinės instancijos teismas neabejoja kompetentingos institucijos išvadomis dėl šios organizacijos egzistavimo ir pareiškėjų aktyvaus dalyvavimo minėtos organizacijos veikloje.
IV. Kasacinio skundo esmė
Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodomi šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas įvertino pareiškėjų paaiškinimus ir liudytojų parodymus tik vieninteliu aspektu, neva visi byloje paaiškinimus ir parodymus davę asmenys vienaip ar kitaip yra suinteresuoti bylos baigtimi arba neturi reikiamo statuso. Tuo tarpu šis teismas neanalizavo ir nevertino parodymų ir paaiškinimų esmės. Dėl pareiškėjų nurodytų priežasčių (tai patvirtino ir byloje apklausti liudytojai – ypatingo pogrindinės organizacijos „Jaunoji Lietuva“ slaptumo, kuris garantavo jos narių išlikimą) nėra išlikę rašytinių dokumentų, patvirtinančių šios organizacijos egzistavimą. Dėl to praktiškai vienintelė galima įrodinėjimo priemonė yra asmenų, tiek tiesiogiai joje dalyvavusių, tiek ir žinojusių apie šios pogrindinės organizacijos egzistavimo faktą, parodymai (pareiškėjų paaiškinimai ir liudytojų parodymai).
CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kas laikytina įrodymais civilinėje byloje. Šioje civilinėje byloje faktiniai duomenys buvo nustatinėjami pareiškėjų paaiškinimais, liudytojų V. B., J. G., A. B., S. R. parodymais, taip pat pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas A. A. L. M. jau yra pripažintas rezistencijos dalyviu. Apeliacinės instancijos teismas net nevertino aplinkybės, kad Rezistencijos dalyvių teisių komisija 1992 m. gegužės 13 d. pripažino pareiškėją A. A. L. M. rezistencijos (pasipriešinimo) Lietuvos okupaciniam režimui dalyviu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, nepagrįstai manė, kad šie asmenys netiesiogiai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, teismas padarė klaidingą išvadą, kad liudytojų parodymai neįrodo pogrindinės organizacijos buvimo ir pareiškėjų dalyvavimo joje dėl to, kad liudytojai neturi nei kario savanorio, nei laisvės kovų dalyvio statuso. Vertindamas įrodymus, teismas privalo vadovautis įstatymais, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis), tačiau apeliacinės instancijos teismas liudytojų parodymus įvertino vienpusiškai ir neobjektyviai, dėl to padarė klaidingas išvadas.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Centro generalinės direktorės 2002 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintu Reglamentu, kurio 6.2 punkte nurodyta, jog jei nėra pakankamai dokumentų (iš baudžiamosios bylos ir kitų, įrodančių pretendento rezistencinę veiklą), asmuo, pretenduojantis į kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimą, turi pateikti bendražygių, kuriems yra pripažintas kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, kartu su pretendentu dalyvavusių šioje veikloje, toje pačioje vietovėje, informaciją apie ją. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Reglamente neįtvirtinti vertinimo kriterijai, kuriems esant, asmeniui suteikiamas laisvės kovų dalyvio teisinis statusas. Šis teismas taip pat teisingai nurodė, kad Reglamente nustatyta tik komisijos darbo organizavimo tvarka. Taigi, Reglamento 6.2 punkte keliami reikalavimai pateikiamai informacijai, kuri pateikiama komisijai, bet nenustatyti kriterijai asmenims, kurie gali būti liudytojai teisme, kaip ir kriterijai teisme dalyvaujančių šalių paaiškinimams bei liudytojų parodymams vertinti. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymais (CPK 185 straipsnis), bet ne įvairių institucijų lokaliniais teisės aktais. Šiuo atveju nei Reglamentas, nei Centro generalinės direktorės 2004 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. IV-175, kuriuo pareiškėjams nebuvo pripažintas laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, teismui vertinant įrodymus negali turėti jokios įtakos.
3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymus, reglamentuojančius laisvės kovų dalyvio statusą. Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad laisvės kovų dalyvio statusas yra pripažįstamas įstatymo nurodytai asmenų grupei, jeigu jie nebendradarbiavo su okupacinėmis represinėmis struktūromis. Šiame įstatyme yra aiškiai įvardyta, kokie asmenys gali būti pripažinti laisvės kovų dalyviais, tačiau nereglamentuoja tvarkos, kuria vadovaujantis, asmeniui gali būti pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas. Įstatymo 3 straipsnyje yra nurodyta, kad,,kovų dalyvio statuso pripažinimo tvarką nustato įstatymai“. Tai reiškia, kad turi būti priimtas atskiras įstatymas, reglamentuojantis būtent laisvės kovų dalyvio statuso pripažinimo tvarką. Centro generalinės direktorės patvirtintas Reglamentas taikomas tik organizuojant Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą, pripažįstant karių savanorių, laisvės kovų dalyvių, nukentėjusiųjų asmenų teisinį statusą, bet nenustatoma atskira laisvės kovų dalyvių statuso pripažinimo tvarka.
k o n s t a t u o j a :
Pareiškėjų prašymas yra dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tokių faktų nustatymo tvarką reglamentuoja Civilinio proceso kodeksas, todėl jų prašymas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.
1. CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Ši įstatymo norma reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės.
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).
Dėl pirmosios aplinkybės
Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie – A. A. L. M., V. R. (S.) J. ir R. (B.) B. – buvo 1946-1952 metais Zarasuose veikiančios pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos,,Jaunoji Lietuva“ nariai. Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo (1997 m. sausio 23 d. įstatymas Nr. VIII-97) 2 straipsnyje nustatyta, kad Laisvės kovų dalyviai yra neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai <…> 1940-1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai<…>. Nustačius pareiškėjų prašomą faktą, jiems gali būti pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (šio įstatymo 3 straipsnis), todėl pagal šią įstatymo normą pareiškėjų prašomas nustatyti faktas yra juridinis.
Dėl antrosios aplinkybės
Pareiškėjai kreipėsi į Centrą prašydami jiems pripažinti laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Pareiškėjų argumentai, kad jie savo veiklos nefiksavo dokumentais ir jais negali įrodyti rezistencinės veiklos, savaime nereiškia jų prašymo nepagrįstumo, nes visuotinai žinoma, kad rezistencinę veiklą Lietuvoje okupacinė valdžia persekiojo ir už ją taikė įvairias represines priemones. Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 straipsnio 20 punktą Centras pripažįsta laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Centro generalinės direktorės 2004 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. IV-175 atsisakyta pareiškėjams pripažinti laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Atsisakydamas pareiškėjams pripažinti laisvės kovų dalyvio statusus, Centras atsakymuose pareiškėjams nurodė, kad jų priklausymas pogrindinei antisovietinei organizacijai neįrodytas. Toks Centro atsakymas patvirtina pareiškėjų motyvus, kad jie negali dokumentais patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą. Taigi pareiškėjų prašymas teisme gali būti nagrinėjamas.
Dėl trečiosios aplinkybės
Nesant dokumentų apie pareiškėjų priklausymą pogrindinei antisovietinei organizacijai ir veiklą, savaime aišku, kad pareiškėjai dokumentų, patvirtinančių jų rezistencinę veiklą, negali gauti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuostatų, patvirtintų Seimo 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505, 6 punkto 3 papunktyje nustatyta, kad Centras renka, analizuoja ir apibendrina medžiagą apie pasipriešinimą okupaciniams režimams, pogrindinių organizacijų veiklą, partizanų judėjimą ir laisvės kovų dalyvius. Iš teismų sprendimų išvadų bei Centro atsakymų pareiškėjams matyti, kad Centras neturi dokumentų apie pareiškėjų priklausymą pogrindinei antisovietinei organizacijai ir veiklą. Taigi kitaip, negu kreipdamiesi į teismą, pareiškėjai neturi galimybės įrodyti faktą, turintį juridinę reikšmę.
Pareiškėjų prašomas nustatyti faktas gali būti teisme nagrinėtinas vadovaujantis CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, kuriame nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.
2. Minėta, kad pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 straipsnio 20 punktą Centras pripažįsta laisvės kovų dalyvio teisinį statusą. Šis statusas pareiškėjams nepripažintas vadovaujantis tuo, kad pareiškėjų priklausymas pogrindinei antisovietinei organizacijai neįrodytas.
Spręsdami, ar pareiškėjai priklausė pogrindinei antisovietinei organizacijai, Centras ir apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Reglamento 6.2 punktu, kuriame nustatyta, kad jei nėra pakankamai dokumentų (iš baudžiamosios bylos ir kitų, įrodančių pretendento rezistencinę veiklą), asmuo, pretenduojantis į kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimą, turi pateikti bendražygių, kuriems yra pripažintas kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, kartu su pretendentu dalyvavusių šioje veikloje, toje pačioje vietovėje, informaciją apie ją. Tokį įrodymų leistinumo apribojimą, vertinant asmens dalyvavimą pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms, nustatė Centras. Taigi šiuo teisės aktu nustatytas rezistencinės veiklos įrodinėjimo apribojimas yra privalomas Centrui. Tuo tarpu įrodinėjimą teismuose įtvirtina kitokios galios (aukštesnės, negu Centro generalinės direktorės patvirtintas Reglamentas) teisės aktas – įstatymas (CPK). Šio kodekso 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties kodekso 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais <...>.
Pagal CPK 189 straipsnio 1 dalį liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokie asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai. Skirtingai nei minėto Reglamento 6.2 punkte, įstatyme liudytojo asmeniui nekeliami tokie kaip šiame punkte nustatyti reikalavimai. Pagal įstatymą kaip įrodinėjimo priemonė liudytojas teisme yra faktinių duomenų šaltinis ir tuo atveju, jeigu jis nebuvo pareiškėjo bendražygis, kuriam nėra pripažintas kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, kartu su pretendentu dalyvavusiu toje rezistencinėje veikloje toje pačioje vietovėje. Kartu besąlygiškai neatmestinas Reglamento 6.2 punkte nustatytas reikalavimas, nes jis gali turėti reikšmės vertinant liudytojų parodymus – asmuo, dalyvavęs rezistencinėje veikloje toje pačioje vietovėje, gali patikimiau patvirtinti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėję, kad žemesnės galios negu įstatymas kitu teisės aktu negali būti teismams nustatomos įrodinėjimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje S. I. v K. M., 3K-3-1096/1999, 2004 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje R. J. v K. D., Nr.Nr. 3K-3-97/2004, 2002 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v Kauno apskrities viršininko administracija ir B. G. M., Nr. 3K-3-1269/2002 ir kt.).
Centras, nesant kitų duomenų apie pareiškėjų priklausymą pogrindinei antisovietinei organizacijai ir veiklą joje, padarė išvadą, kad ieškovų nurodomų asmenų (pačių pareiškėjų vienų apie kitus, taip pat J. G., V. K. U., V. B. ir S. R.) pateikta informacija negalima laikyti patvirtinančia pareiškėjų rezistencinę veiklą. Centras vadovavosi Reglamento 6.2 punkte nustatytu reglamentavimu. Šiuo reglamentavimu (turi pateikti bendražygių, kuriems yra pripažintas kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, kartu su pretendentu dalyvavusių šioje veikloje, toje pačioje vietovėje), taip pat rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų V. B., J. G. ir S. R. parodymus. Tokiu įrodymų vertinimu pažeista CPK 185 straipsnio 1 dalies norma, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, t. y. liudytojų parodymus apeliacinės instancijos teismas atmetė ne dėl jų turinio ir santykio su kitais įrodymais, bet dėl Reglamente nustatytų liudytojų atitinkamos veiklos nebuvimo ir statuso neturėjimo. Šio teismo atliktas įrodinėjimo proceso normos aiškinimas negali būti laikomas teisingu, nes tokiu aiškinimu pažeidžiamas įstatymu reglamentuotas įrodinėjimo procesas. Šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui ir netinkamos įrodymų vertinimo taisyklės formulavimui, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
3. CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nagrinėjantis bylą šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka, t. y. ypatingąja teisena, teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Ši įstatymo norma taip pat taikoma nagrinėjant bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pagal šią įstatymo normą byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Kartu tai reiškia ir teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Pareiškėjų prašomi pripažinti teisinio statuso klausimai buvo išspręsti Centro generalinės direktorės 2004 m. lapkričio 18 d. priimtu įsakymu Nr. IV-175. Byloje yra tik Centro raštai apie šį įsakymą. Iš šių raštų neaišku, kokią informaciją apie pareiškėjų rezistencinę veiklą turėjo Centras, atsisakydamas pareiškėjams pripažinti laisvės kovų dalyvio teisinius statusus. Iš naujo nagrinėjant bylą, išreikalautinas šis įsakymas, taip pat kita medžiaga, susijusi su pareiškėjų prašymu. Taip pat būtina nustatyti, ar yra naujų įrodymų, kurių neturėjo Centras, priimdamas minėtą įsakymą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą apeliacine tvarka iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Romualdas Čaika
Janina Januškienė
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Teodora Staugaitienė
