Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-293/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.1; 63.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės banko „Hansabankas“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės banko „Hansabankas” ieškinį atsakovei L. J. dėl skolos priteisimo.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 1996 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jis nurodė, kad Lietuvos taupomojo banko Mažeikių skyrius (nuo 1993 m. gruodžio 28 d. – AB bankas „Hansabankas”) 1993 m. vasario 23 d. sudarė su atsakove kredito sutartį, pagal kurią bankas nutarė suteikti atsakovei 3 030 000 talonų (30 300 Lt) paskolą, susitarė dėl 40,4 procento dydžio metinių palūkanų normos. Šalys 1993 m. rugpjūčio 2 d. pakeitė kredito sutartį ir sumažino palūkanų normą iki 8 procentų dydžio, susitarė, kad paskola turi būti grąžinta iki 2004 m. vasario 23 d., šią grąžinant lygiomis dalimis kiekvieną ketvirtį. Atsakovė gera valia paskolos sutarties nevykdė, nemokėjo palūkanų, todėl ieškovas pagal ginčo kredito sutarties 5.2 punktą 1995 m. gegužės 19 d. nutraukė prieš terminą kredito sutartį ir pareikalavo, kad atsakovė sumokėtų 30 300 Lt paskolos ir 5179,61 Lt palūkanų. Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK 6, 176, 194, 291, 292 straipsniais, prašė teismo priteisti ieškovui iš atsakovės 35 479,61 Lt įsiskolinimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2005 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo teisiniai santykiai atsirado iki 2001 m. liepos 1 d., taikė 1964 m. CK normas ir nurodė, kad, aiškinant paskolos sutartį pagal 1964 m. CK 291 straipsnį, paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento; jeigu paskolos gavėjas negavo pinigų arba jų gavo mažiau negu susitarta sutartyje, jis turi teisę nuginčyti visos paskolos arba jos dalies galiojimą pagal 1964 m. CK 293 straipsnį. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad tipinę kredito sutartį pasirašė atsakovė, tačiau bankas paskolintus pinigus pagal 1993 m. vasario 23 d. kasos orderį išmokėjo P. J. Teismas, vertindamas šią aplinkybę, papildomai nustatė, kad atsakovė žodžiu susitarė su tuo metu buvusia banko valdytoja L. K., kad atsakovė savo vardu paims jai paskolą, tačiau už atsakovę pinigus paėmė P. J., t. y. atsakovė, sudarydama ginčijamą kredito sutartį, buvo apgauta L. K., kuriai baudžiamojoje byloje pareikštas kaltinimas dėl atsakovei banko paskolintos sumos pasisavinimo sukčiaujant. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas apgaulės būdu, todėl pripažino jį negaliojančiu.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 21 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad, aiškinant paskolos sutartį pagal 1964 m. CK 291 straipsnį, būtina nustatyti, kad pinigai pagal paskolos sutartį būtų perduoti paskolos gavėjo nuosavybėn. Kolegija, remdamasi pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pinigai pagal 1993 m. vasario 23 d. kasos orderį buvo išduoti ne atsakovei, atmetė ieškovo apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovė, 1995 m. vasario 28 d. į banko sąskaitą įnešdama 1006,12 Lt paskolai sumokėti, pripažino, kad kredito sutartis buvo sudaryta ir vykdė sutartinius įsipareigojimus. Kolegija, remdamasi atsakovės paaiškinimais, nustatė, kad atsakovė nepripažino šios aplinkybės, ji ieškovui nemokėjo jokių palūkanų, nevykdė kitų kredito sutarties sąlygų. Kolegija nustatė, kad atsakovės parašas 1995 m. vasario 28 d. kvito nuoraše skiriasi nuo kitų jos parašų, todėl padarė išvadą, kad kvitą, pagal kurį į banko sąskaitą buvo įnešta 1006,12 Lt, pasirašė ne atsakovė. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimo pagrįstumo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė 1964 m. CK 166, 168, 176, 293 straipsnius, CK 1.137 straipsnį, negynė ieškovo teisių, kilusių iš teisėtai sudarytos sutarties. Kasatorius nurodo, kad paskolos sutarties šalys ginčo sutartimi susitarė dėl esminių sąlygų – paskolos sumos, palūkanų, galutinio paskolos gražinimo termino, todėl atsakovė neturėjo teisės vienašališkai atsisakyti vykdyti sutartį. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė, nenorėdama vykdyti paskolos sutarties ar įrodinėdama, kad ji pinigų pagal sutartį negavo, turėjo pareikšti savarankišką reikalavimą – priešieškinį – dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia. Be to, teismai neįvertino aplinkybės, kad tiek atsakovė, tiek L. K. buvo banko darbuotojos, žinojo banke galiojusias paskolų teikimo procedūras, todėl, žodžiu susitardamos dėl paskolos sutarties sudarymo, piktnaudžiavo savo teisėmis ir elgėsi nesąžiningai ieškovo atžvilgiu.

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CPK 143 straipsnį, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovas savo reikalavimo pagrįstumą teisme įrodinėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis: įrodomaisiais faktais, kuriais gali būti atskleisti sandorio dalyvių veiksmai; tuo tarpu atsakovė nereiškė priešieškinio dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neįvertino šių ieškovo nurodytų aplinkybių: baudžiamojoje byloje Nr. 73-1-161-96 esančių atsakovės paaiškinimų, kad buvusi banko valdytoja L. K., gavusi atsakovės sutikimą, pasinaudojo kredito lėšomis, kurias iš banko gavo atsakovė, todėl atsakovė mano, kad ji pinigų realiai negavo. Teismai taip pat neįvertino L. K. parodymų, kad ji sumokėjo atsakovei 2000 Lt už tai, jog ši atidavė L. K. pagal ginčo sutartį iš banko gautus pinigus. Šios aplinkybės neneigė ir pati atsakovė. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodydamas, kad atsakovės parašas 1995 m. vasario 28 d. kvito nuoraše skiriasi nuo kitų jos parašų, todėl 1995 m. vasario 28 d. kvitą pasirašė ne atsakovė, pažeidė CPK 212 straipsnį, nes šią išvadą teismas padarė pats, o ne paskyręs ekspertizę parašo tikrumui nustatyti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ji atsiliepime nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė faktines paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, tinkamai aiškino ginčo kredito sutartį, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

1993 m. vasario 23 d. Lietuvos taupomojo banko (dabar – AB bankas „Hansabankas“) Mažeikių skyrius sudarė su atsakove kredito sutartį, pagal kurią bankas nutarė suteikti atsakovei 3 030 000 talonų (30 300 Lt) paskolą. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi 1993 m. vasario 23 d. kasos orderiu, nustatė, kad nors kredito sutartį pasirašė pati atsakovė, tačiau bankas pinigus išmokėjo P. J., t. y. pinigai buvo perduoti ne paskolos gavėjai. Be to, atsakovė, sudarydama ginčijamą kredito sutartį, buvo apgauta banko valdytojos L. K., kuriai baudžiamojoje byloje pareikštas kaltinimas dėl atsakovei banko paskolintos sumos pasisavinimo sukčiaujant. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė išvadą, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas apgaulės būdu, todėl pripažino jį negaliojančiu.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1993 m. vasario 23 d. atsakovė L. J. ir Lietuvos taupomojo banko Mažeikių skyrius sudarė tipinę kredito sutartį, pagal kurią bankas, atsakovei prašant, suteikė jai 3 030 000 talonų (30 300 Lt) tikslinę paskolą namui (butui) statyti. Bankas pinigus išmokėjo tą pačią dieną, šią aplinkybę patvirtina byloje esantis kasos orderis (b. l. 33). Atsakovė L. J. bankui pasirašė pasižadėjimą, kuriuo patvirtino, kad gavo kredito sutartyje nurodytą pinigų sumą ir įsipareigojo periodiškai grąžinti bankui pinigus su palūkanomis iki 2004 m. vasario 23 d. (b. l. 7–9). Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 168 straipsnyje buvo nustatyta, kad sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais – reikalaujama forma, tarpusavyje susitarė dėl esminių jos punktų. 1964 m. CK 176 straipsnyje buvo nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra, – pagal paprastai reiškiamus reikalavimus. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje esanti šalių sudaryta tipinė kredito sutartis atitiko 1964 m. CK 291 straipsnio reikalavimus, nes bankas, būdamas paskolos davėjas, perdavė paskolos gavėjui (atsakovei) pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigojo (pasirašė pasižadėjimą) periodinėmis įmokomis grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Pagal 1964 m. CK 293 straipsnį paskolos gavėjas, negavęs pinigų arba gavęs jų mažiau negu yra nurodyta sutartyje, turėjo teisę ginčyti visos paskolos sutarties arba jos dalies galiojimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė neginčijo su ja sudarytos kredito sutarties, o tik teigė, kad negavo pinigų, nes juos gavo šio banko skyriaus vedėja L. K. pagal šios ir atsakovės susitarimą. Be to, atsakovė pripažino, kad už perskolintus L. K. pinigus ji gavo iš jos 2000 Lt atlyginimą, o iš prijungtos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad atsakovė reikalavo iš L. K. grąžinti jai pinigus, kuriuos iš banko pagal jos sudarytą kredito sutartį paėmė šio banko skyriaus vedėja, kuri ją apgavo ir pinigų nei jai, nei bankui negrąžino, todėl jai ir yra iškelta baudžiamoji byla. Šios aplinkybės įrodo, kad bendrais Lietuvos taupomojo banko Mažeikių skyriaus darbuotojų L. J. ir L. K. veiksmais bankui buvo padaryta ieškovo nurodyta žala, nes bankas išmokėjo pinigus pagal atsakovės sudarytą kredito sutartį vienam iš susitarusių juos gauti asmenų, esant kredito sutartį sudariusio asmens sutikimui. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmenys, bendrai padarę žalą, atsako solidariai (1964 m. CK 494 straipsnis). Bendrai padaryta žala – tai tokia žala, kai ji yra kelių asmenų bendrų veiksmų neatskiriamas rezultatas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino pirmiau išvardytas aplinkybes, nepasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių solidariąją atsakomybę taikymo esant atsakovės veiksmams; juolab kad solidariosios atsakomybės sąlygos ir pagrindai taip pat yra įtvirtinti šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse (CK 6.6 straipsnis). Nurodyti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama (CPK 359 straipsnio 3 dalis) ir byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Algimantas Spiečius