Dėl sprendimo dalies ir įsakymu patvirtinto priedo dalies panaikinimo bei dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr.3K-3-242/2006 Procesinio sprendimo kategorija 24.4; 30.4.1;

95.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Utenos apskrities viršininko administracijai, Č. R. ir R. S., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 11-ojo notarų biuro notarei D. B. ir VĮ Registrų centrui dėl sprendimo dalies ir įsakymu patvirtinto priedo dalies panaikinimo bei dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2005 m. gegužės 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, kuriame nurodė, kad 2005 m. balandžio 6 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas Utenos apskrities viršininko administracijos Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus prašymas inicijuoti Utenos apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 59187-62-10813 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui Č. R.“ dalies panaikinimo. Šiuo sprendimu atsakovui Č. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. R. Telšių apskrities (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 25,94 ha žemės (32 817 Lt vertės), – esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 24 ha žemės sklypą (22 760 Lt vertės) ir 14 ha miško sklypą (10 184 Lt vertės), esančius (duomenys neskelbtini), Molėtų rajone. Utenos apskrities viršininkas 2002 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 10-05-83 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) Molėtų rajone“ 2 punktu įsakė atkurti nuosavybės teisę į žemę ir mišką piliečiams, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems žemės ir miško sklypai, pagal 2 priedą. Šio priedo eilės Nr. 10 buvo nurodyta suteikti Č. R neatlygintinai nuosavybėn bendro 38 ha ploto žemės ir miško sklypus. Nuosavybės teisės Č. R. buvo atkurtos remiantis Telšių apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 18 d. išvada Nr. 1821 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad Č. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į grąžintiną 25,94 ha (32 814 Lt vertės) žemės sklypą, bei pažymėta, kad jam yra atkurtos nuosavybės teisės į 10,56 ha miško. Utenos apskrities viršininko administracija, patikrinusi Č. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, 2004 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. 78-37 nurodė, kad, atkuriant nuosavybės teises į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą Č. R. ir suteikiant jam neatlygintinai nuosavybėn 14 ha (10 184 Lt vertės) miško, buvo pažeista LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi įstatymo norma, pagal kurią miško sklypas pretendentui (Č. R.) galėjo būti suteiktas, jei jis būtų turėjęs teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį mišką ar žemę, apaugusią mišku, ir tik toje apskrityje, kurioje jis gyvena. Teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį mišką ar žemę, apaugusią mišku, Č. R. neturėjo, be to, jis yra ne Utenos, o Vilniaus apskrities gyventojas. Dėl to, ieškovo teigimu, minėtų administracinių aktų dalys dėl 14 ha (10 814 Lt vertės) miško sklypo suteikimo Č. R. neatlygintinai nuosavybėn naikintinos kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms (LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 daliai). Ieškovas taip pat nurodė, kad Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius 2004 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. SD (3.50)-772 pasiūlė Č. R. geranoriškai atsisakyti 14 ha miško sklypo Nr. 3861, tačiau jis nesutiko. Be to, žinodamas, kad miško sklypas jam suteiktas neteisėtai, 2004 m. gruodžio 23 d. dovanojimo sutartimi Č. R. žemės sklypą perleido dukrai R. S. Dėl to šios sutarties dalis dėl 14 ha miško ploto dovanojimo pripažintina negaliojančia (CK 1.80, 1.81 straipsniai, 4.96 straipsnio 3 dalis). Ieškovo teigimu, preziumuotina, kad šio sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes, žinodamos apie įstatymo pažeidimus ir tai, kad Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius ketina ginčyti neteisėtus administracinius aktus, perleido ginčo turtą ir tuo būdu siekė jį išsaugoti. Dėl to, panaikinus atitinkamas administracinių aktų dalis ir pripažinus iš dalies negaliojančia minėtą dovanojimo sutartį, miško sklypas grąžintinas valstybei. Remdamasis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, CK 1.80, 1.81 straipsniais ir 4.96 straipsnio 3 dalimi, ieškovas prašė teismo panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 59187-62-10813 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui Č. R.“ dalį dėl 14 ha (10 184 Lt vertės) miško neatlygintino suteikimo, Utenos apskrities viršininko 2002 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 10-05-83 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) Molėtų rajone“ 2 punktu patvirtinto 2 priedo dalį dėl 14 ha ploto miško sklypo neatlygintino suteikimo Č. R., pripažinti negaliojančia 2004 m. gruodžio 23 d. dovanojimo sutarties, reg. Nr. 9991, dalį dėl 14 ha ploto miško dovanojimo R. S. bei įpareigoti atsakovus R. S. ir Č. R. grąžinti mišką valstybei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Molėtų rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovui Č. R. grąžintinas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Mažeikių rajone, buvo priskirtas valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, todėl atsakovui buvo atlyginta už turėtą žemės sklypą perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Molėtų rajone. Nustatęs, kad nuosavybės teisės atsakovui Č. R. į jo tėvo A. R. (duomenys neskelbtini) Mažeikių rajone turėtą mišką buvo atkurtos Telšių apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 61-9455, grąžinant atsakovui mišką natūra buvusioje vietoje, teismas konstatavo, kad, atkuriant atsakovui Č. R. nuosavybės teises į žemę ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 24 ha žemės sklypą, kuriame yra 14 ha miško, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostata, nustatanti, jog miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ar žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kurie šie piliečiai gyvena, neturėjo būti taikoma. Duomenų, kad Č. R. perduotas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas būtų priskirtas miškų ūkio paskirties žemei, byloje nėra. 14 ha miško plotas kaip savarankiškas sklypas nėra suformuotas, o yra sudėtinė 38 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalis. Į žemės ūkio paskirties žemę gali būti įsiterpęs miškas ir tai žemės paskirties nekeičia (LR žemės įstatymo 35 straipsnis). Dėl to, teismo nuomone, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalis nebuvo pažeista. Be to, teismas laikė, kad ginčijamas Utenos apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 8 d. sprendimas turėjo būti apskųstas teismui per 30 dienų nuo šio sprendimo įteikimo Č. R. Utenos apskrities viršininko administracijos patikrinimo aktas surašytas 2004 m. liepos 9 d. ir nuo šio momento Utenos apskrities viršininkas žinojo apie neva neteisėtą miško perdavimą Č. R. Tiek Utenos apskrities viršininko administracija, tiek ieškovas yra valstybės institucijos, privalančios savo kompetencijos ribose užtikrinti tinkamą įstatymų vykdymą ir viešojo intereso apsaugą. Teismo vertinimu, Utenos apskrities viršininko administracija turėjo teisę pateikti savarankišką ieškinį, tačiau, nepagrįstai ilgai užvilkinusi terminą tokiam ieškiniui pareikšti, pavedė tą atlikti ieškovui, tuo siekdama išvengti ieškinio senaties taikymo. Aplinkybė, kad dėl ieškinio pateikimo buvo kreiptasi į prokurorą, senaties termino pradžios ir eigos skaičiavimui įtakos neturi. Pripažinęs, kad ieškovas praleido 30 dienų terminą 2002 m. vasario 8 d. priimtiems administraciniams aktams ginčyti, kuris prasidėjo 2004 m. liepos 9 d., kad jokių svarbių termino praleidimo priežasčių ieškovas nenurodė, atsižvelgęs į tai, kad atsakovai Č. R. ir R. S. prašo taikyti ieškinio senatį, teismas ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu (CK 1.131 straipsnis). Netenkinęs ieškovo reikalavimo dėl ginčijamų administracinių aktų dalinio panaikinimo, teismas netenkino ir ieškovo reikalavimo dėl 2004 m. gruodžio 23 d. dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 26 d. nutartimi Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad viešasis interesas, kurio sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, net ir prokurorui pareiškus ieškinį, negali būti preziumuojamas. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo paskirtimi, kolegijos nuomone, turėtų būti apibrėžiamas viešasis interesas nuosavybės teisių atkūrimo procese besiklostančius santykius reglamentuoti tokiu būdu, kad prioritetiškai būtų ginamos asmenų, kuriems atkuriama nuosavybė, teisės ir interesai, tačiau taip, kad tai būtų įgyvendinama nepažeidžiant kitų asmenų, valstybės, visuomenės teisių, teisėtų interesų ar poreikių. Tokio viešojo intereso pažeidimas turi būti įrodytas. Įrodinėjimo dalykas šioje byloje apibrėžiamas imperatyvių įstatymo normų pažeidimų, padarytų nuosavybės teisių atkūrimo procese, nustatymu. Tokie pažeidimai negali būti formalaus pobūdžio, o sukeliantys neigiamas pasekmes minėtu įstatymu ginamiems interesams. Ginčo atveju, kolegijos nuomone, reikšminga aplinkybė yra subjekto, dėl kurio neteisėtų veiksmų buvo pažeistas įstatymo imperatyvas, nustatymas. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nėra argumentų, kad patys atsakovai (būtent Č. R.) savo neteisėtais veiksmais būtų pasiekę ieškiniu ginčijamo rezultato – nuosavybės teisių atkūrimo į 24 ha žemės sklypą, į kurį yra įsiterpę 14 ha miško. Neigiamų pasekmių našta turėtų atitekti institucijoms, kurioms pavesta priimti sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau ieškinyje ši našta perkeliama tik atsakovams ir nėra siūloma jokių jų teisėtų interesų gynybos būdų (trūkstamos, jei ieškinys būtų patenkintas, lygiavertės žemės sklypo dalies suteikimo būdų). Atsižvelgusi į tai, jog ieškovas nepateikė jokių argumentų, kad ginčo miško sklypas buvo perduotas pažeidžiant kitų asmenų teises, ar būtų reikalingas miškų ūkio paskirčiai, vertingas rekreacijos požiūriu ir pan., todėl nėra aišku, kokie visuomenės viešieji interesai nukentėjo, nustačiusi, kad turtiniai valstybės interesai taip pat nebuvo pažeisti, nes buvo perduotas lygiavertis turtas, teisėjų kolegija pripažino ieškovą objektyviai nenurodžius, o civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvus nustatyto viešojo intereso pažeidimo, taigi – nebuvus ir pagrindo ieškiniui teisme reikšti. Net jei ir būtų nustatytas formalus, nesukėlęs neigiamų padarinių įstatymo reikalavimų pažeidimas, atsakovo Č. R. kaltės dėl jo nėra ir jo atsakomybė todėl negalima. Vienokio ar kitokio pobūdžio atsakomybė turėtų kilti subjektui, kurio veiksmais padarytas pažeidimas, t. y. institucijai, priėmusiai sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nustačiusi, kad atsakovui Č. R. grąžintina žemė nėra priskirta valstybės išperkamai žemei, teisėjų kolegija laikė, kad jo atvejis dėl to į LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies normos dispoziciją nepatenka ir šioje normoje esantys apribojimai dėl miško grąžinimo, atkuriant nuosavybės teises Č. R., neturėjo būti taikomi. Be to, įstatymo imperatyvas reglamentuoja specifinius miško grąžinimo atvejus, kai pilietis nepageidauja susigrąžinti jo natūra turėtoje vietoje. Tuo tarpu atsakovui (vietoj tos, kurios natūra turėtoje vietoje jis susigrąžinti nepageidavo) buvo grąžinama žemė. Imperatyvas negali būti aiškinamas plečiamai. Šiuo atveju teisinį santykį, kolegijos nuomone, reglamentavo LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalis, kurioje nėra imperatyviai nurodyta, kokiu būdų turi būti suformuotas grąžinamas žemės sklypas. Šį klausimą reglamentuoja LR žemės reformos įstatymas, apie kurio pažeidimus, suformuojant ir suteikiant žemės sklypą atsakovui, duomenų byloje nėra. Duomenų, kad 14 ha miško sklypas, kuris yra įsiterpęs į atsakovui grąžintą žemės sklypą, galėtų būti suformuotas kaip atskiras sklypas ir ar tai atitiktų LR žemės reformos įstatymo reikalavimus bei pačius žemės reformos principus, ieškovas nepateikė. Su apeliaciniu skundu pateikta specialisto išvada, kolegijos nuomone, ieškovo teiginių dėl imperatyvių įstatymo reikalavimų pažeidimo taip pat nepatvirtina. Išvadoje pateikiamas teisės normų aiškinimas, tačiau teisės normų aiškinimas ir taikymas konkrečioje byloje yra teismo prerogatyva ir kompetencija (CPK 3 straipsnis). Pripažinusi ieškovą neįrodžius imperatyvių įstatymo normų, taigi – ir viešojo intereso pažeidimo, teisėjų kolegija sprendė, jog tenkinti ieškinį nėra pagrindo. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl 30 dienų senaties termino (LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis) ieškovo reikalavimams taikymo, tačiau darė išvadą, kad šis terminas skaičiuotinas nuo Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 59187-62-10813 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui Č. R.“ priėmimo dienos, t.y. nuo 2002 m. vasario 8 d. Nuo sprendimo priėmimo momento buvo aišku, kokiu būdu atkurta nuosavybės teisė Č. R., tačiau institucija, priėmusi šį sprendimą, manydama, kad juo yra pažeisti įstatymai ar viešasis interesas, nei pati inicijavo jo patikrinimą ar panaikinimą teisminiu keliu, nei per įstatymo nustatytus senaties terminus kreipėsi į prokurorą dėl civilinės bylos iškėlimo.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas (LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalį). Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovui Č. R. neteisėtai suteikto 14 ha miško ploto nereikia nei visuomenės, nei valstybės reikmėms, yra niekuo nepagrįsta. LR Konstitucija, kurios 23 straipsnyje skelbiama, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nenumato privačios nuosavybės prioriteto valstybinei nuosavybei, todėl valstybės, kaip savininko interesai, taip pat turi būti ginami įstatymų numatyta tvarka ir tam įgaliotų subjektų, vienas kurių yra prokuroras. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalis imperatyviai nurodo visumą sąlygų (neatlygintinai nuosavybėn gali būti perduotas lygiavertis miško plotas iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ar žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose piliečiai gyvena), kurioms esant ji gali būti taikoma. Atsakovas Č. R. nebeturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį mišką ir nebuvo Utenos apskrities gyventojas, todėl 14 ha miško plotas jam suteiktas pažeidžiant minėtą įstatymo normą. Šis pažeidimas, kasatoriaus manymu, negali būti laikomas formaliu. Asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, interesai negali būti ginami pažeidžiant galiojančias teisės normas.

2. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad ieškinys pateiktas praleidus senaties terminą administraciniams aktams ginčyti, netinkamai aiškino ir taikė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7 ir 10 punktuose duotų išaiškinimų. Kasatoriaus teigimu, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti 30 dienų terminą sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo skųsti, yra taikoma tik piliečiams, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimo šis sprendimas yra priimtas, bei kitiems asmenims, kurių teises ir teisėtus interesus toks sprendimas pažeidžia. Prokuroras nėra subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nei apskrities viršininko administracija, nei jos viršininkas nėra įgalioti įstatymo ginti teisme valstybės ir viešąjį interesus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Įstatymas tokią teisę suteikia prokurorui (CPK 49 straipsnio 1 dalis, 50 straipsnio 1 dalis, LR prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas, LR Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. IX-1701 „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“), todėl nagrinėjamoje byloje taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas. Kadangi jam (kasatoriui) apie pažeistą viešąjį interesą tapo žinoma 2005 m. balandžio 6 d., kai prokuratūroje buvo gautas Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus prašymas inicijuoti ginčijamų administracinių aktų panaikinimą, jis kreipėsi į teismą nepraleidęs ieškinio senaties termino.

3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami prokuroro ieškinį bei apeliacinį skundą ir priteisdami atsakovei R. S. iš ieškovo (prokuroro) atitinkamai 400 Lt ir 600 Lt advokato pagalbai apmokėti, pažeidė procesinės teisės normas (CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas). Ieškinys šioje byloje yra pareikštas ginant viešąjį interesą CPK 49 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, todėl, teismui atmetus ieškinį, prokuroras neprivalo atlyginti atsakovui bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos, kasatoriaus teigimu, priteistinos iš valstybės biudžeto lėšų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai Č. R. ir R. S. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog ginčo atvejis nepatenka į LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies taikymo sritį. Bylos duomenimis, atkuriant nuosavybės teises Č. R., miško buvusioje vietoje (Telšių apskrityje) apskritai nebuvo, todėl pats savo noru nepageidauti gauti jį natūra turėtoje vietoje jis negalėjo. Be to, ginčijamu sprendimu nuosavybės teisė Č. R. atkurta ne į mišką, o į žemę. Dėl to ieškovo nurodoma tariamai pažeista LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalis nebuvo ir negalėjo būti pažeista, nes ginčo faktinė situacija neatitinka šios teisės normos turinio. Iš to seka, kad jokios teisinės reikšmės neturi ir Č. R. gyvenamoji vieta ne Utenos, o Vilniaus apskrityje. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo žemės sklypo tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra žemės ūkio paskirties žemė. Tai, kad perduotame lygiaverčiame sklype yra dalis mišku apaugusios žemės, jo paskirties nekeičia ir negali būti pagrindas išvadoms apie nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumą daryti. Byloje nebuvo įrodyta, kad ginčo žemės sklypas suformuotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, ieškovas nepagrįstai nurodo, kad jam, kaip subjektui, ginančiam viešą interesą, ginčo atveju taikytinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovų teigimu, įstatymas senaties termino sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčyti neprailgina vien todėl, kad sprendimą ginčija prokuroras.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Utenos apskrities viršininko 2002 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 10-05-83 ir Utenos apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 59187-62-10813 buvo nuspręsta atkurti atsakovui Č. R. nuosavybės teises į buvusio savininko A. R. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Telšių apskrityje, – 25,94 ha žemės (32 817 Lt vertės), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam nekilnojamąjį turtą – 24 ha žemės sklypą (22 760 Lt vertės) ir 14 ha miško sklypą (10 184 Lt vertės), esančius (duomenys neskelbtini), Molėtų rajone.

Utenos apskrities viršininko administracija 2004 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu Nr. 78-37 nustatė, kad 14 ha (10 184 Lt vertės) miško plotas sklype Nr. 386 Č. R. suteiktas neteisėtai, pažeidžiant LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalį. 2004 m. rugpjūčio 9 d. Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius pasiūlė Č. R. geranoriškai atsisakyti 14 ha miško sklypo, tačiau jis nesutiko. 2005 m. balandžio 6 d. Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu inicijuoti Utenos apskrities viršininko administracijos priimtų administracinių aktų panaikinimą teismine tvarka. 2005 m. gegužės 2 d. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi su ieškiniu į teismą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pieliečiai nepageidauja, atkūrimą.

Įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką. Už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šios įstatymo 16 straipsnį (Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Įstatymo 16 straipsnio 5 dalis, galiojusi atkuriant Č. R. nuosavybės teises už Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę (25,94 ha), nustatė, kad už žemę, taip pat vandens telkinius saugomose teritorijose, kurių susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti atlyginama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą arba vandens telkinį iš laisvos žemės fondo pagal Žemės reformos įstatyme piliečiams nustatytą žemės, vandens telkinių plotų įsigijimo eiliškumą <...>. Kito atlyginimo būdo už žemę, kurios turėtoje vietoje piliečiai susigrąžinti natūra nepageidauja, įstatymų leidėjas nenumatė. Iš šios teisės normos turinio analizės darytina išvada, kad už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, atlyginti mišku negalima. Šią išvadą patvirtina ir Įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką <...> ir tik tose apskrityse, kuriose gyvena šie piliečiai. Atsakovui Č. R., negyvenančiam Utenos apskrityje, negalėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į mišką, esantį Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, net jeigu jam ir nebūtų natūra atkurtos nuosavybės teisės į mišką, turėtą Mažeikių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas konkretų žemės, kurios turėtoje vietoje susigrąžinti natūra piliečiai nepageidauja, atlyginimo būdą suteikiant lygiavertį turėtajam žemės sklypą, nesuteikė institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisės kitokiais negu įstatyme numatytais būdais atlyginti už nekilnojamąjį turtą, kurio piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra turėtoje vietoje. Utenos apskrities viršininko administracija, 2002 m. vasario 8 d. sprendimu atlygindama atsakovui Č. R. už žemę, kurios susigrąžinti natūra turėtoje vietoje jis nepageidavo, ne tik žeme, bet ir mišku, pažeidė Įstatymo 16 straipsnio 5 dalies nuostatą. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad atsakovui Č. R. atlyginant už žemę ir mišku, minėtas Įstatymas nebuvo pažeistas, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 16 straipsnio 5 ir 6 dalis. Šis materialinės teisės normos pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apygardos teismui apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad prokuroras neįrodė, jog, atkuriant Č. R. nuosavybės teises į 14 ha miško plotą, nebuvo pažeistas viešasis interesas. Viešojo intereso, kaip sąlygos prokurorui pareikšti šioje byloje reikalavimus dėl administracinių aktų dalinio panaikinimo, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant konkrečias teisės normas. Nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas turėtų apsvarstyti, ar Įstatymo normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimą, pažeidimas nėra viešojo intereso pažeidimas, kartu įvertindamas LR prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, atskleidžiančias viešojo intereso turinį.

Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami, jog ieškinys teismui pateiktas praleidus 30 dienų terminą, netinkamai aiškino ir taikė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas ir jis tiesiogiai taikomas tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir asmenims, kurių teises ir įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Prokurorai nėra subjektai dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar jo dalį pagal analogijos principą jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. LR prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Iš bylos duomenų matyti, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 9 d. patikrinimo akte nurodyta, jog atsakovui Č. R. neteisėtai 2002 m. vasario 8 d. sprendimu atkurta nuosavybės teisė į 14 ha miško. Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. balandžio 1 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kuri šį prašymą gavo 2005 m. balandžio 6 d. (b. l. 5-6). Ieškinį dėl 2002 m. vasario 8 d. sprendimo dalies panaikinimo prokuroras, gindamas viešąjį interesą, teismui pateikė 2005 m. gegužės 2 d. (b. l. 2), t. y. nepraleidęs Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino. Su apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad prokurorui 30 dienų terminas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo turi būti skaičiuojama nuo Utenos apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 8 d. sprendimo priėmimo, teisėjų kolegija nesutinka, nes tokia išvada prieštarauja LR prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatoms, įpareigojančioms prokurorą ginti viešąjį interesą, kai kiti pareigūnai, privalantys ginti ši interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, jog 30 dienų termino eiga prokuroro reikalavimui teisme pareikšti prasidėjo nuo 2002 m. vasario 8 d. sprendimo priėmimo, pažeidė materialinės teisės normas (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį ir LR prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį). Todėl ir dėl šių teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti palikta galioti.

Bylą nagrinėję teismai, atmesdami prokuroro pareikštą reikalavimą viešajam interesui apginti ir priteisdami iš prokuroro atsakovei R. S. 400 Lt ir 600 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, netinkamai taikė CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 96 straipsnio 4 dalies nuostatas. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad prokuroras <...> atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Dėl to darytina išvada, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, yra atleistas ir nuo kitų bylinėjimosi išlaidų. Teismui atmetus prokuroro reikalavimą, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Virgilijus Grabinskas

Juozas Šerkšnas