J. G. pagal BK 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-149-699/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00536-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.1;

2.1.7.4;

2.4.2.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. gynėjo advokato Vladislavo Latušinskio (Vladislav Latušinskij) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 2 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 281 straipsnio 1 dalį 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda. Iš nuteistojo J. G. ir subsidiariai iš civilinio atsakovo UAB,,PZU Lietuva“ nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. K. priteista 317,05 Eur turtinei ir 800 Eur neturtinei žalai, J. O. – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi nuteistojo J. G. gynėjo advokato Vladislavo Latušinskio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 21 d. (turėtų būti – gegužės 18 d.), apie 16.40 val., ties pastatu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „BMW 330“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) (toliau – KET) 106, 119 punktų reikalavimus: pradėjęs važiuoti atbulas, neįsitikino, kad tai daryti saugu, galine automobilio dalimi įvažiavo į (duomenys neskelbtini) g. važiuojamąją dalį ir nedavė kelio nukentėjusiojo A. K. vairuojamam motoroleriui „Piaggio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris dėl to buvo priverstas staigiai stabdyti ir sukti į kairę, nesuvaldęs motorolerio, kartu su keleive nukentėjusiąja J. O. griuvo ant kairiojo šono ir dėl to A. K. buvo nesunkiai, o J. O. – nežymiai sutrikdyta sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. G. gynėjas advokatas V. Latušinskis prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20, 320, 332 straipsnių reikalavimų pažeidimus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio nuostatas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. nenagrinėjo skundo argumentų, jų neanalizavo, iš esmės apsiribojo tik formaliomis ir prieštaringomis frazėmis.

Pasak kasatoriaus, apeliacinio skundo argumentai, susiję su nukentėjusiųjų parodymų patikimumu ir (ne)atitikimu kitai bylos medžiagai, jų prieštaringumu, liko neįvertinti, nors šios kategorijos bylose būtina nustatyti, ar kas nors iš eismo dalyvių pažeidė KET reikalavimus, ar padaryti pažeidimai sukėlė eismo įvykį, ar dėl padarytų pažeidimų atsirado pasekmių, numatytų BK 281 straipsnyje. Nukentėjusiojo A. K. parodymai – prieštaringi ir nenuoseklūs, viso proceso metu jis juos keitė, be to, jo ir kitos nukentėjusiosios J. O. parodymai akivaizdžiai skiriasi. Jų parodymai dėl transporto priemonių važiavimo greičio (pasak A. K., jis važiavo 20–30 km/h greičiu, o automobilis į kelią išvažiavo staiga ir greitai, pasak P. A. – A. K. važiavo greitai, 50 km/h greičiu, o J. G. – labai lėtai, J. G. papildomai nurodė, kad važiavo pulsuojančiai, po truputį), automobilio „BMW 330“ įvažiavimo į kelio važiuojamąją dalį atstumo (anot A. K., automobilis į kelią išvažiavo visu korpusu arba 2/3 korpuso dalimi, pasak P. A. ir J. G. – 1–1,5 m atstumu) ir keleivių skaičiaus (A. K. teigimu, automobilyje buvo keturi žmonės ir, jo manymu, būtent dėl jų automobilio vairuotojas nepastebėjo motorolerio kelyje; pasak P. A., J. G. ir G. G., automobilyje keleivių nebuvo), netikėtos ir neišvengiamos kliūties atsiradimo momento (pasak A. K., automobilis išvažiavo netikėtai ir labai greitai, nors taip pat jis teigė, kad automobiliui pajudėjus iš vietos jis akimis susitiko su automobilio vairuotoju, automobilis sustojo, o motoroleriui priartėjus, automobilis staiga išvažiavo į kelią; anot P. A., automobilis važiavo lėtai, kliūties nesudarė) neatitinka ir nuteistojo J. G., ir liudytojo P. A. parodymų. Kasatorius skunde detaliai analizuoja liudytojo P. A. parodymus, kurie, jo teigimu, patvirtina, kad J. G. KET reikalavimų nepažeidė ir dėl to negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su eismo įvykio specialisto išvada ir specialisto parodymais bei motorolerio vairuotojo veiksmais ir jo kaltės dėl eismo įvykio, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl J. G. kaltės. Teismas atmetė eismo įvykio specialisto išvadą ir jo duotus parodymus teisme, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo motorolerio vairuotojo veiksmai, vien dėl to, kad specialistas pateikė išvadą techniniu požiūriu, nors, pasak kasatoriaus, šios kategorijos bylose būtent ir prireikia techninių žinių, todėl ir skiriamos eismo įvykio ar trasologinės ekspertizės. Eismo įvykio ekspertizės aktas (ar specialisto išvada) nėra pagrindinis įrodymas byloje, tačiau jis turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neatsižvelgė ir į dar vieną byloje esančią papildomą specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad pagal nukentėjusiojo A. K. parodymus modeliuojama eismo įvykio situacija techniniu požiūriu nepagrįsta. Taigi, anot kasatoriaus, A. K. nurodytomis aplinkybėmis eismo įvykis negalėjo įvykti.

Kasatorius netinkamą BK 281 straipsnio nuostatų taikymą grindžia faktinių aplinkybių analize, nurodydamas, jog, pradėdamas važiuoti atbulai, J. G. buvo atsargus ir dėmesingas, važiavo labai lėtai, įsitikino, kad niekam nesudaro sunkiai pastebimos ar neišvengiamos kliūties, todėl KET 106 punkto reikalavimų nepažeidė. Išvažiavęs į kelią 1–1,15 m atstumu, J. G. neužtvėrė kelio kitiems eismo dalyviams, važiuojamosios kelio dalies pločio buvo pakankamai daug, kad būtų galima saugiai apvažiuoti automobilį. Motociklas važiavo kelio važiuojamosios dalies viduriu, todėl jam net nereikėjo keisti važiavimo trajektorijos, nes laisvas kelio važiuojamosios dalies plotis leido ne tik motociklui, bet ir lengvajam automobiliui saugiai tęsti judėjimą savo eismo juostoje, neišvažiuojant į priešpriešinę. Taigi, anot kasatoriaus, J. G. taip pat nepažeidė KET 109 punkto reikalavimų.

Papildomai kasatorius pažymi ir tai, kad viena iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėjų pareiškė atskirąją nuomonę, kurioje, kasatoriaus manymu, išsamiai ir nuosekliai nurodyta, kodėl J. G. turėtų būti išteisintas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. G. gynėjo advokato V. Latušinskio kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad teismai tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo J. G. gynėjo advokato V. Latušinskio apeliacinio skundo, ir pažymi, jog kasacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kurios išimtinai palankios nuteistajam.

Prokuroras teigia, kad KET reikalavimai įpareigoja vairuotoją, važiuojantį atbuline eiga, duoti kelią kitiems eismo dalyviams. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką eismo įvykių bylose, nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo atsiradimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio.

Prokuroras nurodo, kad teismai, įvertinę byloje nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai nustatė, jog J. G. automobilis sudarė kliūtį A. K. ir tai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti – A. K. buvo priverstas staigiai stabdyti vairuotą motorolerį ir nuvirto. Byloje buvo nustatyta, kad A. K. vairuotą motorolerį pradėjo stabdyti iki J. G. automobilio likus apie 3 m atstumui; šią aplinkybę ir tai, kad motoroleris buvo staigiai stabdomas, patvirtino ir liudytojas P. A., todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė keliamą versiją, kad A. K., J. G. automobiliu įvykio vietoje pradėjus lėtai važiuoti atbuline eiga, buvo už maždaug 30 m ir, pastebėjęs judantį J. G. automobilį, galėjo laiku sustabdyti ir išvengti nuvirtimo. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad J. G. pirminiame paaiškinime nurodė, jog A. K. nuvirto, nes išsigando, kad jis gali išvažiuoti į gatvę, pasuko kairiau ir motoroleriui slystant nuvirto. Tai taip pat paneigia keliamą versiją, kad A. K. buvo didesniu atstumu nuo J. G. automobilio, kuris nesudarė jam kliūties ir galėjo išvengti įvykio. Be to, prokuroro teigimu, esant pakankamam atstumui A. K. nebuvo jokio reikalo staigiai stabdyti ir keisti važiavimo kryptį. Prokuroras dėl specialisto išvados, kad A. K. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini, vertinimo teigia, kad specialistas įvykio aplinkybes vertina techniniu požiūriu, specialisto išvada yra vienas iš įrodymų, o priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių pasekmių, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, nustato teismas. Nors eismo tvarka mieste yra intensyvesnė ir sudėtingesnė, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes J. G., matydamas atvažiuojantį A. K., laikydamasis KET 106, 119 punktų reikalavimų, turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio, be to, A. K., pastebėjęs išvažiuojantį J. G. automobilį, negalėjo tikėtis, kad šis staigiai pakeis važiavimo kryptį ir grįš į pradinę stovėjimo vietą.

Nukentėjusysis A. K. ir jo įgaliotas atstovas advokatas P. J. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. G. gynėjo advokato V. Latušinskio kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus be pakeitimų.

Nukentėjusysis ir jo atstovas, nesutikdami su kasacinio skundo argumentais, atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, glaustai pasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, įvertindamas visų proceso dalyvių duotus parodymus bei nustatytas aplinkybes. Pažymima ir tai, kad proceso dalyviai apeliacinėje instancijoje prašymų atlikti įrodymų tyrimą nepateikė, taigi, proceso dalyvių nuomone, byloje nebuvo aplinkybių, kurios turėjo būti ištirtos.

Nukentėjusiojo ir jo atstovo teigimu, šioje byloje svarbios ne tik paties įvykio kilimo objektyvios aplinkybės, tačiau ir eismo dalyvių veiksmai bei jų suvokimas. KET 106, 119 punktuose nustatytos aiškios ir nedviprasmiškos taisyklės, kurių nagrinėjamu atveju turėjo laikytis J. G.. Nuteistojo teiginiai, kad jis, darydamas manevrą, matė važiuojantį nukentėjusiojo motorolerį ir manė, jog manevruodamas jam nesudarys kliūties, nes važiuojamosios kelio dalies buvo pakankamai daug, kad nukentėjusysis galėtų saugiai prasilenkti su automobiliu, neobjektyvūs, o nuteistojo veiksmai nedera su minėtais KET reikalavimais – duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. J. G. bylos nagrinėjimo teisme metu pats nurodė, kad jis automobiliu atbulas judėjo labai lėtai, pulsuojančiai, matė, kad vietos jį apvažiuoti yra, ir judėjo toliau, o tai, nukentėjusiojo ir jo atstovo manymu, reiškia, kad jis suvokė, jog motorolerio vairuotojas turės keisti važiavimo kryptį ir tai padarys, t. y. jis suvokė, kad savo veiksmais sudaro motorolerio vairuotojui kliūtį, tačiau jokių blogų pasekmių nekils, nes nukentėjusysis jį apvažiuos. Taip pat jis, tęsdamas manevrą, dar ir pulsuojančiai, o tai sudaro staigaus judesio ir manevro įspūdį, akivaizdžiai ignoravo nustatytus KET reikalavimus nekliudyti kitiems dalyviams. Nukentėjusysis ir jo atstovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad eismo įvykio atkarpoje yra ištisinė skiriamoji juosta, kurią kirsti pagal KET reikalavimus yra draudžiama, todėl nukentėjusysis šioje kelio atkarpoje neturėjo galimybės išvažiuoti į priešingą eismo juostą (esant reikalui) ir apvažiuoti susidariusią kliūtį, o tik stabdyti. Be to, atskirosios nuomonės argumentas, kad, įvertinus įprastą eismo tvarką mieste, jeigu transporto priemonės vairuotojas lauks, kol nebus jokios transporto priemonės, tai tikrai neišvažiuos į kelią, prieštarauja KET reikalavimams. Nurodytoje kelio atkarpoje yra pėsčiųjų perėja, tad nuteistasis ar bet kuris kitas vairuotojas, esant intensyviam ir pėsčiųjų, ir automobilių eismui, turėtų galimybę atlikti manevrus tuo metu, kai per nurodytą perėją eitų pėstieji.

Atsiliepime į kasacinį skundą dėl priežastinio ryšio tarp J. G. veiksmų ir kilusių pasekmių nurodoma, kad abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino ryšį tarp J. G. veiksmų ir kilusio eismo įvykio. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs, todėl nagrinėjamu atveju, jei nuteistasis būtų laikęsis KET reikalavimų (važiuodamas atbulas ir manevruodamas, davęs kelią ir nekliudęs motorolerio vairuotojui), eismo įvykis nebūtų įvykęs.

Nuteistojo J. G. gynėjo advokato V. Latušinskio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šis teismas tikrina baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, tačiau pats faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir naujų įrodymų nerenka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas), susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms, yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasatoriaus kasacinio skundo argumentai, iš esmės atkartojantys apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo J. G., nukentėjusiųjų A. K. ir J. O., liudytojo P. A. parodymų, susijusių su transporto priemonių važiavimo greičiais, specialistų išvadų vertinimo, eismo įvykio mechanizmo (eigos) nustatymu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme numatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų.

Dėl BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą.

Priežastinis ryšys yra vienas iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, kurį konstatuoja teismas, nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, kaip pagrįstai kasaciniame skunde ir nurodė kasatorius, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes. Tačiau eismo įvykio bylose svarbu tai, kad ekspertizėse eismo įvykis, eismo dalyvių veiksmai yra vertinami techniniu požiūriu. Tuo tarpu priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų (ekspertų) kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialisto (eksperto) išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Kasatorius, grįsdamas savo nesutikimą su abiejų instancijų teismų atliktu įrodymų vertinimu, daro nuorodą į 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvadą ir 2014 m. rugpjūčio 7 d. papildomą specialisto išvadą, kuriose konstatuota, kad techniniu požiūriu pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo nukentėjusiojo motorolerio vairuotojo A. K. veiksmai (nesuvaldė motorolerio ir dėl to motoroleris nuvirto ant šono). Pažymėtina, kad tiek pirminėje, tiek papildomoje specialisto išvadose eismo įvykis įvertintas techniniu požiūriu, todėl jose suformuluotos išvados, kaip minėta pirmiau, yra tik prielaida teisinei išvadai, kurią gali padaryti tik teismas. Ši išvada neturi apsiriboti vien tik ekspertizės akto ar specialisto išvadų atkartojimu. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas nei buvo padarytos specialisto išvadose, nelaikytina įrodinėjimo tvarkos pažeidimu. Be to, pirminėje specialisto išvadoje tiesiogiai nurodyta, kad nėra galimybių nustatyti, nei kokia trajektorija judėjo abi transporto priemonės, nei kokiu greičiu jos važiavo iki to momento, kai motoroleris nuvirto, taip pat negalima nustatyti, kurioje gatvės važiuojamosios dalies vietoje motoroleris nuvirto ant šono, nes abi transporto priemonės iškart po eismo įvykio buvo pajudintos iš pirminių padėčių, eismo įvykio vietos aplinkoje neužfiksuota likus kokių nors šių transporto priemonių pėdsakų. Specialistas I. Granskas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad, transporto priemonėms nesusidūrus ir nesant techninių duomenų apie kilusį eismo įvykį, matematiškai jo sumodeliuoti neįmanoma. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens kaltė pagal atitinkamą BK straipsnį konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Ekspertizės aktas (specialisto išvada) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirtas prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 281 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vieni iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jie neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Taigi, nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje suformuluotos išvados galėjo būti teisine prasme tinkamai įvertintos tik visų kitų bylos įrodymų visumos kontekste.

Nors, kaip minėta, specialistas negalėjo nustatyti nei abiejų transporto priemonių greičių ir judėjimo trajektorijų, atitinkamų atstumų kelio juostoje ir pan., tačiau nagrinėjamu atveju proceso dalyvių parodymai taip pat gali būti patikimas šaltinis nustatant šias aplinkybes. Tą teismai ir padarė – aiškindamiesi šias tiesai byloje nustatyti reikšmingas aplinkybes, tyrė ir vertino kaltinamojo J. G., nukentėjusiųjų A. K. ir J. O., liudytojo P. A. parodymus ir rašytinius įrodymus. Teismai, įvertinę tai, kad nukentėjusiojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nuoseklūs, juos patvirtino ir nukentėjusiosios J. O. bei liudytojo P. A. parodymai, nustatė, jog nukentėjusysis motoroleriu gatve važiavo 20–30 km/h greičiu ir tik likus 2–3 m jis pradėjo stabdyti, t. y. kai tik automobilis iš parkavimo vietos pradėjo judėti atbuline eiga. Teismas taip pat motyvuotai paneigė kaltinamojo J. G. parodymus apie tai, kad kai jo automobilis pradėjo važiuoti atbuline eiga, motoroleris buvo apie 30 m atstumu nuo jo; tą taip pat paneigia ir byloje atliktos papildomos specialisto išvados. Jose nurodyta, kad buvusioje kelio eismo situacijoje motorolerio vairuotojas, važiuodamas jo paties nurodytu 20–30 km/h greičiu, būtų sustojęs iki automobilio, jeigu iki automobilio būtų buvęs ne mažesnis kaip 10,6–18,2 m atstumas, t. y. susidariusioje eismo situacijoje motorolerio vairuotojas buvo mažesniu atstumu negu stabdymo kelias iki atsiradusios kliūties – atbuline eiga iš parkavimo vietos išvažiavusio automobilio. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, ši išvada ne tik kad paneigia J. G. parodymus dėl buvusio motorolerio atstumo nuo automobilio, kai motorolerio vairuotojas, pamatęs judantį automobilį, pradėjo stabdyti, bet ir patvirtina, kad nukentėjusysis, matydamas esamą situaciją ir siekdamas išvengti susidūrimo su automobiliu, kuris esant tokiam nedideliam atstumui ir nekeičiant važiavimo trajektorijos buvo techniškai neišvengiamas, buvo priverstas sukti kairiau ir dėl šlapios kelio dangos motorolerio nesuvaldė bei parkrito. Motorolerio vairuotojas pasirinko būtent tokį susidūrimo išvengimo variantą ir teigti, kaip kad nurodo kasatorius, jog jis privalėjo kitu būdu (kitokiais veiksmais) išvengti susidūrimo, nėra pagrindo, t. y. nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusysis išvengti susidūrimo bandė akivaizdžiai nesaugiais ir nepriimtinais buvusioje eismo įvykio situacijoje veiksmais (griuvimas nėra valingas veiksmas). Be to, teismai nenustatė, jog motorolerio vairuotojas savo veiksmais būtų pažeidęs KET reikalavimus. Taigi, teismai vertino tiek specialistų išvadas, tiek kaltinamojo, liudytojo ir nukentėjusiųjų parodymus, rašytinius įrodymus kaip visumą ir tai leido padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent automobilio vairuotojo padaryti KET 106, 119 punktų reikalavimus pažeidžiantys veiksmai – pradėjęs važiuoti atbulas, neįsitikino, kad tai daryti saugu, galine automobilio dalimi įvažiavo į gatvės važiuojamąją dalį ir nedavė kelio nukentėjusiojo vairuojamam motoroleriui – teisiniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Taigi, jei automobilio vairuotojas nebūtų pradėjęs į kelio važiuojamąją dalį važiuoti atbuline eiga, neįsitikinęs, jog tai daryti saugu, motorolerio vairuotojas nebūtų priverstas staigiai stabdyti, o dėl to – kartu su keleive ir nukristi. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingų išvadų ir kartu pažymi, kad vien tai, jog žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nuteistojo J. G. baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti, baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 1 dalis – pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pritaikytas tinkamai.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų laikymosi

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taigi, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Tačiau pažymėtina, kad to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Taigi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

Iš apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo ir atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus – dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, proceso dalyvių parodymų, specialisto išvadų ir kitų bylos įrodymų vertinimo, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors apeliaciniame skunde buvo nesutinkama su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu, tačiau apelianto gynėjas, dalyvavęs teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlikti įrodymų tyrimo neprašė. Teismas nutartyje pasisakė dėl nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo P. A. parodymų atitikimo nukentėjusiojo A. K. parodymams apie eismo įvykio aplinkybes (atstumus, greičius ir pan.), taip pat dėl nukentėjusiojo A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nuoseklumo ir atitikties kitų proceso dalyvių parodymams. Priešingai nei teigia kasatorius, šis teismas vertino tiek pirminę, tiek papildomą specialisto išvadas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio tarp kilusio eismo įvykio ir atsiradusių pasekmių buvimo, vertino apelianto nurodomą aplinkybę dėl atstumo tarp motorolerio ir automobilio, buvusio automobiliui išvažiuojant iš parkavimo vietos, ir nurodė, kodėl tokia apelianto versija nepagrįsta. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatorius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų pažeidimus iš esmės grindžia nesutikimu su teismų padarytu nuteistajam nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas J. G. bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. G. gynėjo advokato Vladislavo Latušinskio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Eligijus Gladutis

Aldona Rakauskienė