L. B. pagal BK 300 str., 22 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-183-693/2016

Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00462-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.1.4.5.2; 2.2.4.3; 2.3.6.4.5.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu L. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 40 parų arešto ir pagal 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant L. B. atsiprašyti nukentėjusiojo asmens – E. Š., ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktai). Taip pat, vadovaujantis BK 71 straipsniu, L. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. E. Š. priteista iš L. B. 2500 Eur neturtinės žalos ir 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, iš L. B. išieškota 87,70 Eur proceso išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi nuteistosios L. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. L. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad suklastojo ir panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą bei pasikėsino apgaule kitų naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, būtent: būdama UAB „E“ direktore, turėdama tikslą apgaule užvaldyti turtinę teisę į svetimą turtą, nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. gegužės 23 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksli vieta ir data nenustatyta, suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2012 m. kovo 9 d. UAB „E“ kasos išlaidų orderyje Nr. 0309 įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, iš 50 000 Lt (14 481 Eur) sumos pakeitė į 150 000 Lt (43 443 Eur) sumą, prirašant grafoje „suma“ skaičių „1“, o grafoje „ pagrindas“ antroje eilutėje įrašė žodžius „vieną šimtą“, grafoje „gavau“ pirmoje eilutėje prirašė žodį „šimtą“. L. B. 2012 m. gegužės 23 d. žinodama, kad E. Š. pagal 2012 m. kovo 9 d. orderį buvo sumokėta tik 50 000 Lt (14 481 Eur) šį suklastotą kasos išlaidų orderį pateikė Klaipėdos apygardos teismui, esančiam Klaipėdoje, H. Manto g. 26, kartu su civiliniu ieškiniu prašydama teismo priteisti iš E. Š. 150 000 Lt (43 443 Eur) įmonės UAB „E“ naudai. Taip L. B., suklastodama ir panaudodama suklastotą dokumentą, pasikėsino apgaule įgyti turtinę 100 000 Lt (28 962 Eur) vertės teisę.

2. Kasaciniu skundu nuteistoji L. B. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorė teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes įrodymus vertino neišsamiai, šališkai, nepanaikino byloje esančių prieštaravimų, taip pat apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesant pakankamai įrodymų. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų A. Š. ir Ė. Š. parodymais, nes jie negalėjo būti laikomai įrodymais BKP 20 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad BPK 81 straipsnis numato liudytojui teisę susipažinti su atlikto ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau jam nėra numatyta teisė gauti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopiją. Toks teisinis reguliavimas nustatytas tam, kad liudytojas nebūtų paveiktas ir duotų nešališkus parodymus, tačiau A. ir E. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, be to, A. Š. įteikta ir bylos medžiagos kopija. Be to, E. Š. baudžiamojoje byloje buvo pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nors jai, kaip liudytojai, susipažinti su bylos medžiaga buvo leista dar ikiteisminio tyrimo metu.

2.2. Taip pat kasatorė pažymi, kad teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp jos ir E. Š. bei A. Š. parodymų ir pirmenybę teikė kaltinantiems įrodymams. Taip teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis), nes byloje esančias abejones bei prieštaravimus vertino kasatorės nenaudai. Antai, pirmosios instancijos teismas laikė, kad kasatorė, kaip įmonės vadovė, nepasirūpino, jog tokia didelė avanso suma nebuvo įtraukta į avansinį susitarimą. Kasatorė mano, kad teismas buvo šališkas, nes jos neapdairius veiksmus vertino kaip nusikalstamus, o E. Š. – ne. Kasatorė mano, kad siekdamas patikrinti, ar E. Š. parodymai gali būti laikomi teisingais, teismas turėjo aiškintis jos duotų parodymų nenuoseklumo priežastis, nes byloje esant įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti.

2.3. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino specialisto išvadas ir nepagrįstai jas laikė reikšmingu įrodymu byloje. Kasatorė pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti du specialistų tyrimai. Pirmojoje 2013 m. spalio 28 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad tikėtina, jog UAB „E“ kasos išlaidų orderyje Nr. 0309 skaitmuo „vienas“ yra prirašytas. Tačiau šiame tyrime specialistė tyrė tik kasos išlaidų orderį Nr. 0309, jokie kiti dokumentai lyginamajam tyrimui nebuvo pateikti. Atlikus pakartotinį tyrimą buvo pateikta 2014 m. balandžio 25 d. išvada, kurioje nurodyta, kad didelė tikimybė, jog orderyje Nr. 0309 yra prirašytas skaičius „vienas. Nors šiam tyrimui buvo pateikta 10 laisvųjų pavyzdžių, tačiau specialistė palyginti paėmė tik du pavyzdžius – 2010 m. lapkričio 19 d. ir 2011 m. liepos 5 d. pinigų priėmimo kvitus. Specialisto išvadų patikimumu verčia abejoti ir tyrimą atlikusi specialistė, nes jos pozicija dėl pateiktų išvadų buvo nenuosekli. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, vertindamas specialisto išvadą, turi patikrinti ir įvertinti taikytų metodų mokslinį pagrįstumą ir tinkamumą, tačiau šioje byloje tai nebuvo padaryta. Tai, kad LTEC neturi akredituoto metodo atliktam tyrimui, patvirtino specialistė R. Pajaujytė.

2.4. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, būtent, nepasisakė nei dėl specialisto išvadų patikimumo ir galimybės jomis remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nei dėl A. ir E. Š. parodymų patikimumo ir atitikties baudžiamojo proceso reikalavimams, nepašalino byloje kilusių abejonių dėl įrodymų vertinimo tinkamumo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl turtinės teisės vertės. Pateiktame apeliaciniame skunde nuteistoji nurodė, kad nebuvo įrodyta, ar turtinė teisė turi kokią nors vertę, nes turto, dėl kurio pasikėsinimo įgyti ji yra nuteista, vertė yra neaiški. Pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, jog pagal BK 190 straipsnyje pateiktą išaiškinimą didelės vertės turtas yra, kai jo vertė viršija 250 MGL (32 500 Lt (9412,65 Eur)). Kadangi BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojamasis požymis (didelė vertė), todėl, inkriminuojant kasatorei pasikėsinimą užvaldyti didelės vertės turtinę teisę, buvo būtina nustatyti, ar turtinę teisę, kurią pasikėsinta užvaldyti, galima kvalifikuoti kaip didelės vertės.

2.5. Kasatorė teigia, kad jai pateiktas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 23 straipsnio ir 219 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų. Kaltinamajame akte nurodyta, kad kasatorė suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2012 m. kovo 9 d. UAB „E“ kasos išlaidų orderyje Nr. 0309 įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją: iš 50 000 Lt pakeitė į 150 00 Lt sumą ir taip pasikėsino užvaldyti 100 000 Lt. Tokios nurodytos aplinkybės yra nelogiškos, nes kaltinamajame akte turėjo būti nurodyta įgyjamos turtinės teisės vertė, būtent tai, kad kasatorė užvaldė ne 100 000 Lt, o pasikėsino apgaule įgyti minusinę turtinę teisę (15 000 – 50 000). Taip pat kasatorė nurodo, kad kaltinamajame akte nurodytos bylos duomenų neatitinkančios aplinkybės, jog ji, suklastodama dokumentą, pasikėsino užvaldyti turtą iš E. Š., nors iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad kasatorė, pateikdama ieškinį Klaipėdos apygardos teismui, žalą, remdamasi 2012 m. kovo 9 d. UAB „E“ kasos išlaidų orderiu Nr. 0309, reikalavo priteisti ne iš E. Š., o iš E. B. individualios įmonės.

2.6. Kasatorė teigia, kad teismai byloje civiliniu ieškovu ir nukentėjusiuoju pripažino ne tą subjektą ir žalą priteisė ne tam asmeniui taip pažeisdami BPK 28 straipsnio 1 dalį ir 110 straipsnį. Teismai, pripažindami E. Š. civiline ieškove ir nukentėjusiąja, pažymėjo, kad pagal Individualių įmonių įstatymą individuali įmonė yra apibrėžiama kaip neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurio turtas nėra atskirtas nuo jo dalyvio. Teismai pažymėjo, kad, būtent E. Š. teismui priteisus civilinėje byloje visą ieškiniu prašomą sumą, E. B. IĮ realiai turėtų ją sumokėti. Tačiau kasatorė su tokiomis teismų išvadomis nesutinka, nes šioje byloje E. Š. kreipėsi pranešimu dėl nusikalstamos veikos padarymo, kuri nepatenka į BPK 167 straipsnyje nurodytų veikų sąrašą, t. y. dėl dokumentų klastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis). Todėl žemesnės instancijos teismams padarius netinkamą išvadą, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turtas ir prievolės nėra atskirtos nuo įmonės savininko turto, netinkamai pripažino E. Š., E. B. IĮ savininkę, byloje nukentėjusiąja bei civiline ieškove ir todėl nepagrįstai iš kasatorės priteisė E. Š. neturtinę žalą.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad, kaip matyti iš skundo turinio, kasatorė teismų sprendimus skundžia dėl jų pagrįstumo ir iš esmės ginčija konstatuotus faktus, o savo pozicijas grindžia savaip interpretuodama bylos faktines aplinkybes, taip pat abejoja ekspertų kompetencija ir pateiktų specialistų išvadų teisingumu. Tai reiškia, kad didžioji dalis kasaciniame skunde iškeltų argumentų pirmiausia susiję ne su teisės taikymo klausimais, o su pačių faktų vertinimu. Tokie skundo teiginiai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas iš naujo faktų netiria ir iš naujo įrodymų nevertina.

3.2. Atsiliepime pažymima, kad skundo teiginiai apie tariamus prieštaravimus specialistų tyrimuose yra deklaratyvūs, neparemti bylos medžiaga. Priešingai, ginčijamuose sprendimuose kaip tik apstu argumentų, pagrįstų aiškiais motyvais, kodėl teismai atmeta nuteistosios ir jos gynėjo išsakytą nuomonę dėl ekspertinių tyrimų ir kitų su tyrimais susijusių duomenų įvertinimo. Antai apeliacinis teismas pažymėjo, kad kolegija nesutinka su apeliante, jog 2014 m. balandžio 25 d. atliktos ekspertizės išvados yra neišsamios, neobjektyvios, todėl jomis remtis negalima. Kolegija pabrėžė, kad BPK 89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Išvadas pateikė ekspertai, kurie yra įtraukti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, todėl jų kompetentingumu abejoti nėra jokio teisino pagrindo, o jų išvadomis galima remtis priimant nuosprendį. Pažymėtina, kad gynybos keliamų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip norėtų nuteistasis, savaime baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, o įrodymų vertinimas yra teismo, bet ne atskiro proceso dalyvio (taip pat ir kaltinamojo) prerogatyva. Taip pat atmestini kasacinio skundo teiginiai dėl nukentėjusiosios ir liudytojų A. ir E. Š. parodymų patikimumo ir šių asmenų subjektyvumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi bei noro apkaltinti ją pačią. Tiek nuosprendyje, tiek ir nutartyje gynybos versija plačiai išanalizuota ir aptarta, nurodyta, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, visi tinkamai gauti duomenys be išimties įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kaip visuma.

3.3. Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo apeliacinio skundo išnagrinėjimo, nes apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorė, išnagrinėjo visus iškeltus reikalavimus ir juos tinkamai aptarė pažymėdamas, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. B. suklastojo 2012 m. kovo 9 d. UAB „E“ kasos išlaidų orderį Nr. 0309 ir jį pateikė Klaipėdos apygardos teismui kartu su civiliniu ieškiniu, prašydama teismo priteisti iš E. Š. 150 000 Lt (43 443 Eur) UAB „E“. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorė, aptarė ir turto, į kurį buvo kėsinamasi, vertės klausimą, kuris, be kita ko, suponuoja ir specialiosios baudžiamosios normos taikymą. Pasak kolegijos, L. B. argumentai dėl „turtinės teisės“ vertės svarstymų nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Įrodinėjant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nesvarbu, ar realiai nukentėjusioji tuo metu turėjo tokios vertės turto, kurį siekė pasisavinti kaltinamoji, ir nesvarbu, kokie buvo kaltinamosios motyvai pasisavinti didelės vertės turtą. Esmė yra tai, kad kaltinamoji suvokė, jog apgaudinėja turto savininką, ir numatė, jog asmuo, kurio žinioje yra turtas, bus suklaidintas ir patirs turtinės žalos. Nustačius, kad nuteistoji suklastojo kasos išlaidų orderį ir jį pateikė teismui siekdama iš nukentėjusiosios prisiteisti didesnę sumą nei realiai buvo susitarta, tačiau ne dėl nuo jos priklausančių aplinkybių turtas nebuvo įgytas, tai patvirtina, kad nuteistoji apgaulės būdu pasikėsino įgyti didelės vertės turtą, o jos veika atitinka BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies sudėtį. Pasak teismo, veiką vertinti kaip kvalifikuotą sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pakanka nustatyti, kad kėsinimosi dalykas viršija BK 190 straipsnyje numatytą turto vertę.

3.4. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad techninę klaidą dėl 150 00 Lt (43 443 Eur) įrašymo kaltinamojo akto pradžioje apeliacinės instancijos teismas iš esmės pataisė ir konstatavo, jog L. B. UAB „E“ kasos išlaidų orderyje Nr. 0309 įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją (50 000 Lt sumą pakeitė į 150 000 Lt prirašydama skaičių „1“). Taigi aišku, kodėl buvo pasikėsinta įgyti ne minusinės, o didelės – 100 000 Lt (28 962 Eur) – vertės turtinę.

3.5. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentas dėl netinkamos šalies įtraukimo į procesą yra analogiškas iškeltam apeliaciniame skunde, į kurį išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, jog iš bylos medžiagos matyti, kad ne E. B. IĮ, o E. Š., kaip pastarosios įmonės savininkė, yra tiek nukentėjusioji, tiek civilinė ieškovė. Savo poziciją teismas pagrindė Individualių įmonių įstatymo ir civilinio bei baudžiamojo procesų nuostatomis.

4. Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji E. Š. prašo kasacinį skundą atmesti.

4.1. Nukentėjusioji nurodo, kad nuteistosios kasacinio skundo argumentai dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taip pat skunde nepateikta jokių reikšmingų ir pagrįstų argumentų, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nuteistoji nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu neteikė jokių prieštaravimų dėl specialistų, pateikusių į bylą savo išvadas, netinkamumo, neteikė prašymų skirti papildomą kasos išlaidų orderio Nr. 0309 tyrimą. Nukentėjusiosios nuomone, abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino nuteistosios veiksmus ir juos pagrįstai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, nes pakanka teismų nustatyto fakto, kad nuteistosios suklastotas dokumentas buvo pateiktas Klaipėdos apygardos teismui, taip pasikėsinant užvaldyti 100 000 Lt (28 962 Eur) turtinę teisę.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 219 straipsnio taikymo

5. Kaltinamojo akto turinys nustatytas BPK 219 straipsnyje. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos kitos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje.

5.1. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro 2014 m. gruodžio 30 d. kaltinamajame akte aprašytos L. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodant nusikaltimų padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius, taip pat kitos nusikalstamų veikų aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Kasatorė skunde pagrįstai nurodo, kad kaltinamojo akto įžanginėje dalyje formuluojant kaltinimą nurodyta,,... iš 50000 Lt sumos pakeitė į 150 00 Lt sumą...“ Akivaizdu, kad tai techninė klaida (turėjo būti nurodyta 150 000 Lt) ir dėl to kasatorė teigia, kad turėjo būti nurodyta, jog pasikėsinta įgyti minusinę turtinę vertę, o kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad L. B. kaltinama įvykio metu suklastojusi UAB „E“ kasos išlaidų orderį ir jį panaudodama pasikėsino apgaule įgyti turtinę – 100 000 Lt vertės – teisę, nes prašė teismo priteisti 150 000 Lt. Šis aprašymas atitinka BK 300 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies, pagal kurią kvalifikuotos nusikalstamos veikos, dispozicijas. Kasatorė skunde pagrįstai nurodo, kad pateikdama ieškinį Klaipėdos apygardos teismui, remdamasi 2012 m. kovo 9 d. UAB „E“ kasos išlaidų orderiu Nr. 0309, žalą prašė priteisti ne iš E. Š., o iš E. B. individualios įmonės, tačiau ši veikos faktinė aplinkybė nelaikytina iš esmės skirtinga nuo kaltinime nurodytos (E. Š.), nes minėtame kasos išlaidų orderyje nurodyta, kad pinigus gavo E. Š. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-233/2008, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-282/2013, 2K-262/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Teisiamojo posėdžio metu, prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, kaltinamoji L. B. parodė, kad kaltinimas jai suprantamas (t. 3, b. l. 41). Taigi kaltinamoji L. B. ir jos gynėjas suprato kaltinimą ir aktyviai nuo jo gynėsi, todėl darytina išvada, kad pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia kaltinamosios teisių į gynybą, o kasacinio skundo teiginiai, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nepagrįsti.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

6. Kasacinio skundo esmė, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Kasatorė iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, teigia, kad į juos neatsakyta.

6.1. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorės dėmesį, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes žemesnės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

7. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

7.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistosios L. B. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize, o teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl vieni įrodymai atmetami, o kitais – remiamasi pagrindžiant L. B. kaltę. Pirmosios instancijos teismas L. B. kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

8. Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo apkaltinamojo nuosprendžio grįsti liudytojų A. Š. ir E. Š. parodymais, nes jie negalėjo būti laikomai įrodymais BPK 20 straipsnio 1 dalies prasme. Tokį teiginį kasatorė motyvuoja tuo, kad BPK 81 straipsnyje nėra numatyta liudytojo teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o liudytojams A. ir E. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, be to, A. Š. įteikta ir bylos medžiagos kopija.

Ikiteisminio tyrimo metu E. Š. ir A. Š. iš tiesų buvo apklausti kaip liudytojai. Baigus ikiteisminį tyrimą E. Š., kaip pareiškėjai, buvo pranešta, kad ji gali pareikšti civilinį ieškinį ir susipažinti su bylos medžiaga, ir ji, 2014 m. gruodžio 19 d. pareiškusi tokį norą, buvo supažindinta su byla, o jos kopiją gavo A. Š. Pažymėtina, kad tik baigus ikiteisminį tyrimą E. Š., kaip pareiškėjai, buvo leista susipažinti su bylos medžiaga ir šis faktas negalėjo turėti jokios įtakos jos bei A. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, turiniui. Be to, jau ikiteisminio tyrimo metu buvo teisinis pagrindas E. Š. pripažinti nukentėjusiąja (BPK 28 straipsnis), o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove.

8.1. Taigi kasatorės teiginiai dėl liudytojų E. Š. ir A. Š. parodymų neteisėtumo ir patikimumo yra nepagrįsti, todėl teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai vadovavosi tiek nukentėjusiosios E. Š., tiek liudytojo A. Š. parodymais, nes jie atitiko BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatytus įrodymams keliamus reikalavimus.

9. Kasatorės argumentas dėl specialisto išvadų patikimumo atmestinas kaip nepagrįstas. Siekiant nustatyti, ar kasos išlaidų orderis buvo suklastotas prirašant jame atitinkamus įrašus, byloje buvo paskirti net du specialistų tyrimai. 2013 m. sausio 28 d. specialisto išvadoje teigiama, kad tikėtina, jog UAB „E“ 2012 m. kovo 9 d. kasos išlaidų orderio Nr. 0309 skiltyje „Suma“ skaitmuo „1“, eilutėje „(suma žodžiais)“ rankraštinis įrašas „vieną šimtą“ ir eilutėje „Gavau“ rankraštinis įrašas „šimtą“ yra prirašyti prie anksčiau parašytų įrašų. 2014 m. balandžio 25 d. specialisto išvadoje Nr. 11-168 (4) nurodyta, kad didelė tikimybė, jog minėti rankraštiniai įrašai bei skaitmuo „1“ yra prirašyti prie anksčiau parašytų įrašų. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teismas apklausė specialistę R. Pajaujytę, kuriai kaltinamosios gynėjas uždavė klausimus ir aiškinosi gynybai rūpimus aspektus. Kasatorės teiginiai, kad specialistų išvados yra neišsamios, neobjektyvios, todėl jomis remtis negalima, nepagrįsti. BPK 89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Išvadas pateikė ekspertai, kurie yra įtraukti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, o abi specialistų išvados iš esmės yra vienodos. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo specialistų išvadoje pateiktą informaciją, palygino ją su kitais byloje esančiais duomenimis ir padarė tinkamas išvadas. Atkreiptinas dėmesys, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, o teismo išvados, kad kasos išlaidų orderis buvo suklastotas prirašant jame atitinkamus įrašus, padarytos įvertinus bylos įrodymų visumą.

10. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistoji L. B. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatorės dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistoji L. B. pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotus nusikaltimus. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Į esminius nuteistosios L. B. apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

11. Kasatorė pagrįstai nurodo, kad pagal Individualių įmonių įstatymą individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurio turtas nėra atskirtas nuo jo dalyvio, todėl E. B. individuali įmonė, kurios savininkė yra E. Š., turėjo būti byloje pripažinta civiline ieškove.

BPK 109 straipsnyje nustatyta:,,Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.“ BPK 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta:,,Civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą.“ Taigi ir juridinis asmuo gali reikalauti atlyginti dėl nusikalstamos veikos patirtą neturtinę žalą. E. B. individualią įmonę, kurios savininkė yra E. Š., pripažinus civiline ieškove, jos atstovė būtų E. Š., kuri ir pareiškė ieškinį dėl neturtinės žalos. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, E. Š. pripažinus nukentėjusiąja ir civiline ieškove vietoj civilinės ieškovės E. B. individualios įmonės, yra padarytas formalus BPK pažeidimas, tačiau jis nelaikytinas esminiu pažeidimu, nes nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ir nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

12. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) nepadaryta, byla tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta tinkamai, o priimti teismų sprendimai atitinka jiems keliamus baudžiamojo proceso reikalavimus.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra nusikaltimas nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams. Sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdinanti pavojinga veika gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijusi su apgaulės panaudojimu. Apgaulė yra esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų bei civilinės teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą. Apgaulė naudojama prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Dėl apgaulės svetimas turtas pereina į kaltininko valdymą ar jis įgyja turtinę teisę arba išvengia ar panaikina teisėtą turtinę prievolę. Pažymėtina, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjIwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-620/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-620/2010">2K-620/2010</a>). Teismai byloje turi nustatyti apgaulės faktą.

13.1. Byloje nustatyta, kad L. B. į UAB „E“ 2012 m. kovo 9 d. kasos išlaidų orderį Nr. 0309 įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, iš 50 000 Lt sumos pakeitė į 150 000 Lt sumą, t. y. prirašė skaitmenį „1“ ir skaitmenis žodžiu „vieną šimtą“ ir „šimtą“, ir šį suklastotą kasos išlaidų orderį pateikė Klaipėdos apygardos teismui kartu su civiliniu ieškiniu prašydama iš E. B. individualios įmonės priteisti 150 000 Lt. Taip L. B. suklastodama ir panaudodama suklastotą dokumentą pasikėsino apgaule įgyti turtinę 100 000 Lt (28 962 Eur) vertės teisę.

13.2. L. B., minėtu būdu suklastodama UAB „E“ kasos išlaidų orderį ir taip panaudodama apgaulę, įgijo UAB „E“ reikalavimo teisę į papildomus 100 000 Lt ir dėl to kreipėsi į teismą, taigi apgaule pasikėsino užvaldyti didelės vertės (viršijančią 250 MGL BK 190 straipsnio 1 dalis) turtinę teisę, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių. Kadangi L. B. pati suklastojo tikrą dokumentą – kasos išlaidų orderį – jos veika teisingai kvalifikuota kaip dviejų nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, sutaptis. Tik tais atvejais, kada kaltininkas apgaule įgydamas turtą ar turtinę teisę panaudoja kitų asmenų suklastotą dokumentą, jo veika papildomai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nekvalifikuojama, nes suklastoto dokumento pateikimas yra vienas iš apgaulės būdų, įeinančių į BK 182 straipsnyje numatytą sukčiavimo sudėtį. Tai, kad nukentėjusioji nebuvo pakankamai apdairi ir orderyje neparašė sumos, kurią tikrai gavo, nepaneigia kasatorės kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas.

13.4. Kasatorė skunde kelia turto, į kurį buvo kėsintasi, vertės klausimą, tačiau šis skundo klausimas atitinka vieną iš apeliacinio skundo argumentų, į kurį motyvuotas išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad L. B. argumentai dėl „turtinės teisės“ vertės svarstymų nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Pažymėtina, kad įrodinėjant sukčiavimo padarymą, nesvarbu, ar realiai nukentėjusioji tuo metu turėjo tokios vertės turto, kurį siekė pasisavinti kaltinamoji, bei nesvarbu, kokie buvo kaltinamosios motyvai pasisavinti didelės vertės turtą. Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį svarbu yra tai, kad nuteistoji suvokė, jog apgaudinėja turto savininką, numatė, kad jis bus suklaidintas ir patirs turtinės žalos, ir norėjo tokių padarinių. Kadangi nuteistoji suklastojo kasos išlaidų orderį ir jį pateikė teismui siekdama iš nukentėjusiosios prisiteisti didesnę sumą nei realiai buvo susitarta, tačiau dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių turtas nebuvo įgytas, tai tokia veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas apgaulės būdu įgyti didelės vertės turtinę teisę. Veiką vertinti kaip kvalifikuotą sukčiavimą ar pasikėsinimą sukčiauti, pakanka, kad būtų nustatyta, jog kėsinimosi dalykas viršija BK 190 straipsnyje numatytą turto vertę.

Byloje esančių ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų (E. ir A. Š. parodymai, specialistų išvados, kiti dokumentai) visuma patvirtina, kad kasatorė padarė jai inkriminuotas nusikalstamas viekas, o pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Esant šioms aplinkybėms, tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė

Vytautas Masiokas