Baudžiamoji byla Nr. 2K-154-699/2016
Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00032-2013-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.3;
2.1.7.4;
2.1.15.1.2;
2.4.2.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio ir civilinio atsakovo UAB,,Transorloja“ atstovo direktoriaus Dariaus Matelio kasacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda. Iš civilinio atsakovo UAB DK,,PZU Lietuva“ nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. Š. priteista 202,73 Eur turtinei, iš civilinio atsakovo UAB,,Transorloja“ – 23 962 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi nuteistojo R. J. ir civilinio atsakovo UAB,,Transorloja“ atstovo direktoriaus Dariaus Matelio apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 1 d., apie 6.30 val., Kalvarijos sav., kelio (duomenys neskelbtini) km, neatsargiai vairuodamas UAB „Transorloja“ priklausantį automobilį,,Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (2012 m. lapkričio 28 d. redakcija) (toliau – KET) 123 punkto, 3 priedo 1.3 punkto reikalavimus – apvažiuodamas dešinėje kelio pusėje stovėjusį krovininį automobilį ir pareigūną, kirto dvigubą ištisinę ženklinimo liniją, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais antrąja eismo juosta važiavusiu vilkiku „Volvo FH 42T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, vairuojamu A. Š., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajam A. Š. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (kliniškai konstatuota kairio žasto trauminė amputacija, įvyko kairės mentės lūžimas, kairės pusės V šonkaulio lūžimas, trauminis šokas III°, buvo padarytos muštinės plėštinės žaizdos galvoje, dešinėje pažandėje ir kakle, dėl kairio žasto trauminės amputacijos nukentėjusysis neteko 60 proc. bendro pastovaus darbingumo).
Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas advokatas N. Plėdys prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti R. J. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorius teigia, kad teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20, 44 straipsnių, 286 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332, 336, 355 straipsnių reikalavimų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 281 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Pasak kasatoriaus, teismai, vertindami nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, ekspertizių išvadas, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nesuteikti tam tikriems įrodymams išankstinės galios ar pranašumo prieš kitus byloje esančius įrodymus.
Kasatorius pažymi, kad, vertinant specialisto išvadą (ekspertizės aktą) kaip įrodymą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir tokios aplinkybės kaip pateiktos specialistui (ekspertui) medžiagos išsamumas, pakankamumas, kokybiškumas, jos ištyrimo visapusiškumas, pateiktų pradinių duomenų teisingumas, taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas, ar specialistas (ekspertas) neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas. Eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai, todėl priežastinio ryšio įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Kasatorius teigia, kad tiek 2013 m. birželio 13 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek 2015 m. vasario 6 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos išvados yra arba tikėtinos, arba tam tikrų aplinkybių negalima nustatyti, taigi, nevienareikšmės ir abejotinos, nors teismai būtent tik jomis ir vadovavosi konstatuodami R. J. kaltę bei priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir kilusio eismo įvykio. Be to, pasak kasatoriaus, ekspertizės akto išvados buvo pagrįstos iš esmės tik iš sunkvežimio „Volvo FH 42T“ puspriekabės išbyrėjusių grūdų išsidėstymu kelyje. Anot kasatoriaus, teismai šias išvadas privalėjo vertinti visų kitų įrodymų kontekste, joms nesuteikiant jokios išankstinės galios ar pranašumo prieš kitus byloje esančius įrodymus. Kasatorius teigia, kad teismas gali vertinti tik ekspertizės akte pateiktas išvadas, bet ne konkrečias aplinkybes, kurias vertino ekspertai, darydami savarankiškas išvadas, ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo iš savo kompetencijos ribų spręsdamas klausimą dėl grūdų išsidėstymo eismo įvykio vietoje, kuris reikalavo specialių techninių fizikos, matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų žinių, todėl nepagrįstai paneigė specialisto technikos mokslų daktaro V. Mitunevičiaus kategoriškas išvadas minėtu klausimu. Be to, teismas nevertino vėjo ir automobilių eismo grūdų išsidėstymo zonoje įtakos. Dėl to, pasak kasatoriaus, šios teismo išvados nepagrįstos, nes tokioms aplinkybėms tirti ir tokias išvadas padaryti reikia turėti ne tik specialių žinių, bet ir atlikti bandymus, modeliavimus, skaičiavimus, turi būti nurodomi konkretūs tyrimo metodai, tyrimo eiga, prielaidos, išvados ir pan. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, patenkinęs R. J. gynėjo prašymą skirti papildomą eismo įvykio ekspertizę, nepagrįstai atmetė jo siūlomus ekspertams užduoti klausimus, kaip neva nepriklausančius ekspertų kompetencijai ir nesusijusius su pagrindine užduotimi (nustatyti, kurioje kelio vietoje kilo eismo įvykis), ir taip pažeidė BPK 286 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Kasatoriaus manymu, minėti klausimai buvo esminiai, ypač dėl sprogusios vilkiko „Volvo FH 42T“ padangos, išbyrėjusių grūdų išsidėstymo kelyje.
Kasatorius, pabrėždamas in dubio pro reo principo, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, taikymo svarbą ir draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, teigia, kad teismai šių reikalavimų nesilaikė ir padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojo T. S. parodymai nepatvirtina, jog vilkiko padanga sprogo prieš eismo įvykį. Pirmosios instancijos teismas šių parodymų apskritai nevertino, o apeliacinės instancijos teismas juos vertino netinkamai. Pasak kasatoriaus, byloje buvo nustatyta, kad vilkiko „Volvo FH 42T“ priekinė kairė padanga buvo dehermetizuota ir nuplėšta nuo rato (sprogo), tačiau nebuvo išsiaiškinta, kada ji sprogo – ar prieš eismo įvykį, ar po jo, ar tai buvo eismo įvykio priežastis, ar pasekmė. Neišsiaiškinus minėtos aplinkybės, kasatoriaus manymu, lieka abejonių dėl eismo įvykio kilimo bei padarinių atsiradimo priežasčių ir todėl negalima konstatuoti nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką. Kasatorius, skunde išdėstęs rungimosi, teisės į teisingą teismo procesą principų turinį, teigia, kad teismai jų nesilaikė. Kasatoriaus manymu, teismai, neatskleidę įrodymų tarpusavio ryšio, nepanaikinę jų prieštaravimų, nesilaikė ir teismų sprendimų turiniui BPK keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kasatorius pažymi, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Teismo nuosprendyje turi būti nurodyta ne tik kaltės rūšis, bet ir atskleistas jos turinys. Kasatoriaus manymu, teismai nepasisakė dėl nuteistojo kaltės, neatskleidė jos turinio, nenurodė jos rūšies – ar veika buvo padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Teismai nepagrįstai sutapatino kilusį eismo įvykį su neva nuteistojo padaryta nusikalstama veika, nesiaiškindami, ar nuteistasis turėjo galimybę nagrinėjamoje situacijoje pasielgti kitaip, t. y. ar veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Nuteistojo kaltė dėl eismo įvykio – tik tikėtina, nes ji buvo grindžiama tikėtinomis ekspertų ir specialistų išvadomis. Kasatorius teigia, kad teismai pagrindinę ir esminę eismo įvykio kilimo priežastį nustatė remdamiesi ne visų byloje esančių įrodymų visuma, bet iš esmės tik tikėtinomis ekspertizės išvadomis, todėl priežastinis ryšys su kilusiais padariniais nustatytas netinkamai, neįvertinus kitų įrodymų (nuteistojo, liudytojo T. S., nukentėjusiojo A. Š. parodymų, specialisto V. Mitunevičiaus 2014 m. balandžio 25 d. išvados) visumos. Dėl to teismai, anot kasatoriaus, pažeidė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.
Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų reikalavimus, nes neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo BPK 20 straipsnio, 286 straipsnio 2 dalies, 336, 355 straipsnių reikalavimų pažeidimais, į argumentus, susijusius su Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) specialisto V. Venckaus ir ekspertų V. Šakėno, V. Matusevičiaus (V. Matusevič), I. Gransko objektyvumu, nešališkumu ir kompetentingumu, prokuratūrai pateiktų 2013 m. lapkričio 14 d., 2014 m. sausio 16 d. prašymų atlikti papildomus tyrimo veiksmus nepagrįstu atmetimu, teismo šališkumu.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 336, 355 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio (nutarties) vykdymą, reikalavimus, nuteistojo teises ir teisėtus interesus, nes šio teismo iniciatyva buvo pradėtas vykdyti dar neįsiteisėjęs nuosprendis. Nors dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio buvo pateikti du apeliaciniai skundai, tačiau šis teismas 2015 m. gegužės 27 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 1-195-537/2015, o antstolė 2015 m. liepos 8 d. patvarkymu priėmė jį vykdyti.
Kasaciniu skundu civilinio atsakovo UAB,,Transorloja“ atstovas direktorius D. Matelis prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam, jos dydį sumažinant iki 9481 Eur.
Kasatorius teigia, kad teismai padarė esminius BPK 20, 320 straipsnių pažeidimus ir netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiajam klausimą.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas LTEC ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas, jų nevertino kitų bylos aplinkybių ir įrodymų kontekste, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, ar ekspertams pateikta medžiaga buvo išsami, pakankama ir kokybiška, ar pradiniai duomenys teisingi, ar ekspertų taikyti tyrimo metodai buvo moksliškai pagrįsti. Kasatorius pažymi ir tai, kad šis teismas, vertindamas minėto ekspertizės akto išvadas, neįvertino tos aplinkybės, kad pirminė eismo įvykio schema, kuri buvo pateikta LTEC ekspertams ir specialistui, buvo padaryta su klaidomis ir neteisingais kelio išmatavimais, eismo įvykio schemoje nebuvo pažymėtas muitinės pareigūnų automobilis, kelias pavaizduotas su klaidomis ir neteisingai surašyti jo duomenys. Teismas neįvertino ir to, kad ekspertai, pateikdami išvadas dėl R. J. veiksmų, priežastinio ryšio su eismo įvykiu bei grūdų išsibarstymo ant kelio, nesirėmė jokiais moksliniais tyrimo metodais, be to, ekspertai nenurodė, kurioje kelio vietoje ir kiek R. J. vairuojama transporto priemonė išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, darydamas išvadas dėl grūdų išsibarstymo ant kelio (o tai reikalauja specialiųjų žinių), nesirėmė jokiais moksliniais tyrimo metodais, nenurodė, kokiais kitais įrodymais remiasi, darydamas tokias išvadas. Be to, teismai nevertino ir tos faktinės aplinkybės, kad po eismo įvykio dar 15–20 min. vyko intensyvus eismas ir tai neabejotinai turėjo įtaką grūdų išsibarstymui ant važiuojamosios kelio dalies, kuris galėjo būti anksčiausiai užfiksuotas tik po 30 min. nuo eismo įvykio.
Kasatorius nurodo ir tai, kad teismai netinkamai vertino R. J. parodymus, neatsižvelgė į teisingus liudytojų (muitinės pareigūnų) parodymus ir bylą nagrinėjo šališkai, vadovavosi tik R. J. kaltinančiais įrodymais, neatsižvelgė į jį teisinančius įrodymus. Nuteistasis viso teisminio nagrinėjimo metu nėra paaiškinęs, kad jis apvažiavo muitininkų sustabdytą krovininį automobilį, priešingai, jis nurodė, kad, pravažiuodamas pro sustabdytą krovininį automobilį, matė, kad iki dvigubos ištisinės linijos yra mažiausiai apie 10 cm. Eismo įvykio schema, kasatoriaus manymu, taip pat patvirtina, kad atstumas tarp pareigūnų sustabdyto krovininio automobilio ir dvigubos ištisinės linijos buvo didelis, jo užteko pravažiuoti krovininiam automobiliui. Tai teisme patvirtino ir muitinės pareigūnai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas aplaidžiai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras ekspertams nepateikė klausimų, susijusių su vilkiko „Volvo FH 42T“ padangos sprogimu, o teismai nesiaiškino tikrosios eismo įvykio kilimo priežasties, atmetė nuteistojo gynėjo siūlomus klausimus ekspertams, netyrė versijos, kad eismo įvykis galėjo įvykti dėl sprogusios vilkiko padangos. Kasatorius nesutinka su šio teismo išvada, kad padanga galėjo sprogti dėl pirminio smūgio, ir teigia, kad to nepatvirtina bylos įrodymai, specialisto ar ekspertų išvados. Anot kasatoriaus, nukentėjusiojo vairuojamo vilkiko padanga galėjo sprogti prieš eismo įvykį ir tai buvo pagrindinė priežastis šios transporto priemonės judėjimo krypties pakeitimui kairės pusės link, dėl to vilkikai ir susidūrė R. J. vairuoto vilkiko judėjimo pusėje. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad liudytojas T. S. nurodė pirmiausia išgirdęs padangos sprogimą, o ne automobilių veidrodėlių ar metalinių dalių susidaužimą. Teismams nepaneigus šios įvykio versijos, liko pagrįstų abejonių dėl nuteistojo kaltumo.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiojo veiksmų vertinimo (KET 125 punkto reikalavimų pažeidimo) ir jų įtakos eismo įvykiui kilti yra prieštaringos, nes šis teismas vienu atveju nurodė, kad nukentėjusiojo dešinėje važiuojamosios dalies pusėje nebuvo kliūties, kitu – kad nenustatyta, jog nukentėjusysis neabejotinai turėjo galimybę važiuoti pirmąja eismo juosta. Kasatoriaus manymu, A. Š. važiuojant savo važiuojamojoje dalyje ir pirmąja eismo juosta, kuo arčiau dešinės kelio pusės, net jeigu R. J. būtų išvažiavęs į priešingą eismo juostą, eismo įvykis nebūtų įvykęs ir abu krovininiai automobiliai būtų prasilenkę. Teismai neįvertino ir to, jog nukentėjusysis nesistengė išvengti susidūrimo, nesielgė rūpestingai ir atidžiai, priešingai nei R. J., kuris sugebėjo paskutinę sekundę pasukti vairą į dešinę pusę ir išvengti didesnių padarinių.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuo 2013 m. birželio mėn. nukentėjusysis neteko 55 proc. darbingumo, nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. – 60 proc. darbingumo, o nuo 2014 m. rugpjūčio mėn., kai jį ištiko insultas, – 80 proc. nedarbingumo, ir pažymima, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl eismo įvykio nukentėjusysis prarado dalį – 25 proc. – darbingumo, t. y. jog nukentėjusiojo patirtas insultas yra kaip nors susijęs su eismo įvykiu. Priešingai, nukentėjusiojo medicininės kortelės išrašo duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis buvo patyręs insultą ir prieš eismo įvykį, tačiau teismai šių duomenų nevertino ir taip, pasak kasatoriaus, pažeidė BPK 20, 320 straipsnių nuostatas.
Kasatoriaus manymu, teismų nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis niekuo nepagrįstas, neatitinka teismų praktikos, yra 3000 Eur didesnis nei tokios kategorijos bylose priteisiama suma. Teismai, priteisdami neturtinę žalą nukentėjusiajam, neatsižvelgė į tai, kad R. J. kaltė – neatsargi, į paties nukentėjusiojo neatsargų elgesį, į jo padarytus KET 125, 134 punktų reikalavimų pažeidimus, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.182 straipsnio nuostatos. Pasak kasatoriaus, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neturtinės žalos dydis nukentėjusiajam dėl jo iš dalies kaltų veiksmų turėtų būti sumažintas per pusę.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo R. J. gynėjo advokato N. Plėdžio ir civilinio atsakovo UAB,,Transorloja“ atstovo direktoriaus D. Matelio kasacinius skundus atmesti.
Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo R. J. gynėjo kasaciniu skundu, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio skundo teiginiai dėl BPK reikalavimų pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo siejami ne su nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, o su byloje nustatytų aplinkybių ir specialisto V. Mitunevičiaus išvados vertinimu, galbūt kitokių eismo įvykio aplinkybių nustatymu, BK ir BPK normų komentavimu. Kasacinio skundo teiginiai dėl nuteistojo kaltės, teismų sprendimų pagrįstumo tik prielaidomis yra deklaratyvūs, nepagrįsti bylos aplinkybėmis. Prokuroro manymu, kasacinio skundo teiginiai dėl kasatoriaus nurodomų BPK VII dalies normų pažeidimo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Pasak prokuroro, teismai tinkamai patikrino ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Prokuroras dėl kasatoriaus nurodomo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo teigia, kad teismai įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus tiek atskirai, tiek jų visumą, taip pat ir skunde nurodytą V. Mitunevičiaus išvadą bei liudytojo T. S. parodymus. Byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad LTEC ekspertai, atlikdami tyrimus ir nustatydami nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes, viršijo savo kompetenciją ar naudojo netinkamas tyrimo priemones ar metodus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme specialistui V. Mitunevičiui pateikus išvadą, kad negalima nustatyti, kurioje vietoje įvyko automobilių susidūrimas, siekiant pašalinti abejones, buvo atlikta papildoma eismo įvykio vietos apžiūra ir paskirta papildoma eismo įvykio ekspertizė, pavedant ją atlikti LTEC trijų ekspertų komisijai. Šių ekspertų 2015 m. vasario 6 d. išvadoje nurodyta, kad eismo įvykio eiga buvo nustatyta, panaudojant kompiuterio programą, kuri sukurta eismo įvykiams tirti ir jų eigai atkurti, modeliuojant susidūrimą – R. J., vairavęs automobilį, išvažiavo į kelio važiuojamosios dalies kairę pusę (nukentėjusiojo automobilio važiuojamoji kelio dalis), kur jo vairuotas automobilis ir susidūrė su nukentėjusiojo A. Š. vairuotu automobiliu. Prokuroras pažymi, kad kasatorius nepateikė jokių argumentų ar duomenų, jog ekspertų naudota kompiuterinė programa buvo netinkama eismo įvykio aplinkybėms nustatyti, be to, kasatorius, nurodydamas, kad LTEC ekspertų išvada yra tikėtina, nenurodė, dėl kokios priežasties ją paneigia kiti byloje esantys įrodymai ir kaip ji paneigia teismų padarytas išvadas dėl eismo įvykio eigos ir R. J. kaltės. Priešingai, anot prokuroro, minėtos ekspertų išvados 3 punkte dėl eismo įvykio eigos ir R. J. nepriimtinų techniniu požiūriu veiksmų nėra naudojamas žodis „tikėtina“.
Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo R. J. gynėjo kasacinio skundo argumentais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nepagrįsto R. J. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nurodo, kad teismai pagrįstai nustatė visus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius R. J. veiksmuose. Teismai pagrįstai konstatavo, kad eismo įvykis kilo būtent dėl to, jog R. J., vairuodamas automobilį, pažeidė KET 123 punkto, 3 priedo 1.3 punkto reikalavimus, apvažiuodamas dešinėje kelio (duomenys neskelbtini) pusėje sustabdytą sunkvežimį ir šalia jo stovėjusį T. S., išvažiavo iš dalies į kelio važiuojamosios dalies kairę pusę, kur susidūrė su A. Š. vairuotu automobiliu. Tokie R. J. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini. Neišvažiuodamas į priešingą kelio pusę, jis turėjo galimybę išvengti eismo įvykio.
Prokuroras dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimų pažeidimų teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo ir į jo argumentus atsakė. Šis teismas plačiai analizavo argumentus dėl eismo įvykio kilimo vietos ir motyvuotai pasisakė, kodėl atmeta specialisto V. Mitunevičiaus išvadą ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog eismo įvykis kilo kelio dalyje, kuria važiavo nukentėjusysis A. Š..
Prokuroras, nesutikdamas su civilinio atsakovo UAB,,Transorloja“ atstovo direktoriaus D. Matelio kasaciniu skundu, atkreipia dėmesį į tai, kad skundo dėstomojoje dalyje nurodyta, jog žemesnės instancijos teismų sprendimai turėtų būti panaikinti, o baudžiamoji byla turi būti nutraukta, nes teismai iš esmės pažeidė BPK reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nors skundo rezoliucinėje dalyje prašoma tik sumažinti iš civilinio atsakovo nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Be to, kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20, 320 straipsnių reikalavimų pažeidimų siejami su nuteistojo nekaltumu, nurodant, kad eismo įvykį lėmė ir nukentėjusiojo veiksmai (KET 125, 134 punktų reikalavimų pažeidimai), ginčijant priteistą, kasatoriaus manymu, per didelę sumą nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti, tačiau skundo rezoliucinėje dalyje neprašant jos mažinti, o tik sumažinti civiliniam atsakovui priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti dalį.
Prokuroras teigia, kad, byloje atlikus dvi ekspertizes, pagal tai, kad A. Š. vežti grūdai po įvykio byrėjo per puspriekabės kairį kraštą, buvo nustatyta, jog automobilių susidūrimai įvyko ties grūdų išsibarstymo zona, turėjusia daugiau apibrėžtą ribą kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, t. y. nukentėjusiojo važiuojamojoje kelio dalies juostoje. Grūdų išsibarstymas buvo užfiksuotas eismo įvykio metu, todėl kasatorius neteisus, teigdamas, kad jų byrėjimo vietai, krypčiai ir pasklidimo ant kelio padėčiai nustatyti specialistai turėjo remtis kažkokia metodika. Be to, ekspertai motyvuotai paneigė byloje esančioje specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje nurodytus grūdų išbyrėjimo iš nukentėjusiojo vairuoto automobilio būdą ir galimybes.
Pasak prokuroro, aplinkybę, kad nuteistasis eismo įvykio metu buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, iš dalies patvirtina ir liudytojo T. S. parodymai, kad, jam tikrinant sustabdytą automobilį, jis stovėdamas prie jo kabinos eismui netrukdė, nes prieš tai antrąja juosta (šia kelio juosta važiavo ir R. J.) pravažiavo keli krovininiai automobiliai, t. y. vietos saugiai apvažiuoti sustabdytą tikrinamą automobilį buvo. Tokia išvada konstatuota ir specialisto 2013 m. birželio 13 d. išvadoje, t. y. kad būtent vairuotojo R. J. veiksmai – apvažiuodamas kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies dešinėje pusėje stovėjusią transporto priemonę, kirto dvigubą ištisinę liniją, įvažiavo į važiuojamosios dalies kairę pusę, kur susidūrė su priešpriešiais važiavusio A. Š. vairuojamu vilkiku – buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti.
Prokuroras, nesutikdamas su civilinio atsakovo kasacinio skundo argumentais dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nurodo, kad teismai pagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiojo netektą darbingumą, patirtą sunkų sveikatos sutrikdymą, fizinį skausmą bei moralines kančias, ir konstatavo, kad nukentėjusiojo prašoma priteisti 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimo suma – pagrįsta ir civiliniam atsakovui UAB,,Transorloja“, su kuriuo įvykio metu nuteistąjį siejo darbiniai santykiai, tenka pareiga atlyginti padarytą neturtinę žalą tiek, kiek tai viršija civilinio atsakovo UAB DK,,PZU Lietuva“ atlygintą žalą (5000 Eur) pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei teigiama skunde, netekto darbingumo dydį ir patirtą papildomą insultą teismai vertino ne kaip aplinkybę, turinčią reikšmės piniginės išraiškos prasme, o konstatuodami, kad ji patvirtina tik minimalias, praktiškai neįmanomas pasveikimo galimybes.
Nuteistojo R. J. gynėjo advokato N. Plėdžio ir civilinio atsakovo UAB,,Transorloja“ atstovo direktoriaus D. Matelio kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo R. J. gynėjo advokato N. Plėdžio kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 281 straipsnio 3 dalies taikymu ir įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų laikymusi
Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas advokatas N. Plėdys prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas, panaikinti ir bylą nutraukti, nes, pasak kasatoriaus, R. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, toks prašymas iš esmės argumentuojamas tuo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas ir neteisingai, remdamiesi prielaidomis, nustatė faktines bylos aplinkybes, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 3 dalies – taikymą.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismai padarė esminių BPK (369 straipsnio 3 dalis) pažeidimų, dėl kurių priimtus sprendimus reikėtų naikinti ir bylą nutraukti, neturi pagrindo.
Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą.
Šioje baudžiamojoje byloje teismai nustatė, kad R. J. pažeidė KET 123 punkto, 3 priedo 1.3 punkto reikalavimus – apvažiuodamas dešinėje kelio pusėje stovėjusį krovininį automobilį ir pareigūną, kirto dvigubą ištisinę ženklinimo liniją, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešais antrąja eismo juosta važiavusiu nukentėjusiojo vairuojamu vilkiku su puspriekabe, dėl to šio eismo įvykio metu nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Iš byloje esančių duomenų ir skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai daug dėmesio skyrė būtent eismo įvykio mechanizmo, priežastinio ryšio tarp R. J. padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui. Byloje buvo gautos dvi viena kitai prieštaraujančios dėl pagrindinės eismo įvykio kilimo sąlygos specialistų išvados – 2013 m. birželio 13 d. eksperto V. Venckaus tikėtina išvada, kad R. J. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu ir buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, ir 2014 m. balandžio 24 d. UAB „Impulsana“ specialisto V. Mitunevičiaus išvada, kad techniniu požiūriu negalima nustatyti, kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai lėmė šio eismo įvykio kilimą, nes negalima tiksliai nustatyti, kurioje kelio vietoje įvyko susidūrimas. Siekdamas pašalinti abejones, pirmosios instancijos teismas pavedė prokurorui atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą ir 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi paskyrė eismo įvykio ekspertizę, kurią atlikus gautas LTEC ekspertų V. Šakėno, V. Matusevičiaus, I. Gransko 2015 m. vasario 6 d. ekspertizės aktas. Šio ekspertizės akto išvados patvirtino eksperto V. Venckaus 2013 m. birželio 13 d. specialisto išvadą ir papildomai padaryta tikėtina išvada, kurioje kelio dalyje susidūrė transporto priemonės, bei kategoriška išvada, jog R. J. veiksmai buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui.
Ekspertizės aktas (specialisto išvada) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirtas prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 281 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vieni iš įrodymų baudžiamojoje byloje, kurie turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad, kaip teigia nuteistojo gynėjas, kai kurios V. Venckaus ir LTEC ekspertų išvados yra tikėtinos, savaime nepaneigia ekspertų išvadų pagrįstumo ir nereiškia, kad teismas, remdamasis minėtomis išvadomis, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Kaip minėta, ekspertų išvados turi būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir teismų sprendimų turinys patvirtina, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šių reikalavimų laikėsi: ekspertų, specialistų išvadas vertino tarpusavyje, taip pat kartu su byloje esančiais nukentėjusiojo, liudytojų, paties nuteistojo parodymais, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio vietos schema, nuotraukomis ir kitais rašytiniais įrodymais. Taigi, R. J. kaltė, priešingai nei teigia kasatorius, grindžiama ne vien tik ekspertų ir specialistų išvadomis, bet ir kitais byloje esančiais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien tai, jog specialistas V. Mitunevičius nedavė kategoriškos išvados, kurie eismo įvykio dalyvio veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą, savaime nepaneigia nurodytos LTEC trijų ekspertų ekspertizės akto išvadų. Kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs paskirti papildomą ekspertizę, nepagrįstai atmetė daugumą nuteistojo gynėjo siūlytų ekspertui užduoti klausimų, atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 4, 14 d. teisiamojo posėdžio protokolų turinys patvirtina, kad proceso dalyviai dėl ekspertizės skyrimo ir ekspertui užduodamų klausimų teismui išsakė savo nuomonę. Pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartyje, kuria buvo paskirta papildoma eismo įvykio ekspertizė, nurodyta, koks šios papildomai daromos eismo įvykio ekspertizės tikslas. Teismas argumentuotai pasisakė, kodėl atmetami nuteistojo gynėjo pateikti klausimai kaip nesusiję su ekspertizės tikslu ir (arba) apskritai nepriskirtini ekspertų kompetencijai. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog teismas nesilaikė BPK 286 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir neišsiaiškino esminių aplinkybių, reikšmingų eismo įvykio kilimo mechanizmui nagrinėjamoje byloje nustatyti.
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistojo gynybos versija, kad būtent nukentėjusysis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir kad eismo įvykį lėmė nukentėjusiojo vairuojamo vilkiko sprogusi padanga, teismų buvo tirta bei motyvuotai atmesta. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad R. J. veiksmai, jo padarytas KET pažeidimas, buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytus padarinius, priežastis; kad jis, pažeisdamas KET reikalavimus, draudžiančius kirsti dvigubą ištisinę kelio ženklinimo juostą, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, sudarė kliūtį savo kryptimi važiavusiam nukentėjusiajam, susidūrė su jo vairuojamu vilkiku „Volvo FH 42T“ su puspriekabe, ir tai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad net jei nukentėjusysis ir būtų pažeidęs KET 125 punkto reikalavimus, pagal kuriuos vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, toks pažeidimas pats savaime negalėtų sukelti tokio eismo įvykio, kuris įvyko nagrinėjamu atveju. Taigi, teismai, vadovaudamiesi tiek specialistų išvadomis, tiek nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga, pagrįstai nustatė, kad būtent R. J. veiksmai buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių – nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo – būtinoji sąlyga ir priežastis.
BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šio straipsnio 1–6 dalis tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo. Nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė duoda pagrindą išvadai, kad R. J. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Tai, kad teismų sprendimuose neįvardyta konkreti neatsargumo rūšis, pripažintina sprendimų trūkumu, tačiau nagrinėjamu atveju neturi reikšmės BK 281 straipsnio 3 dalies taikymui, nes veika pagal BK 281 straipsnį kvalifikuojama nepriklausomai nuo to, ar ji padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Kaip matyti iš teismų sprendimų, R. J. kaltė, pasireiškusi neatsargumu, yra pakankamai atskleista, be to, pažymėtina, kad neatsargumo rūšies neįvardijimas bausmės individualizavimui reikšmės neturėjo, nes R. J. paskirta švelniausia BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda, kurios dydis gerokai mažesnis nei galimas skirti už neatsargų nusikaltimą (BK 47 straipsnis).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes R. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 320 straipsnio 3 dalies, 33² straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, atmestini.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma, ir priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Be to, kasatorius teigia, kad buvo pažeisti BPK 336, 355 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio (nutarties) vykdymą, reikalavimai, nes teismo iniciatyva buvo pradėtas vykdyti dar neįsiteisėjęs nuosprendis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, tačiau kartu atkreipia dėmesį, jog bylos medžiaga patvirtina, kad vykdomieji raštai, pirmosios instancijos teisme gavus apeliacinius skundus, kurie buvo persiųsti iš apeliacinės instancijos teismo, buvo nedelsiant atšaukti.
Dėl civilinio atsakovo UAB,,Transorloja“ atstovo direktoriaus D. Matelio kasacinio skundo argumentų, susijusių su neturtinės žalos dydžiu
Kasatorius prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam, jos dydį sumažinant iki 9481 Eur.
Pagal BPK 367 straipsnio 2 dalį civilinis atsakovas ir jo atstovas turi teisę kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio, todėl civilinio atsakovo kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kuriais ginčijami R. J. kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimai, nenagrinėtini.
Kasatorius prašymą sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį argumentuoja tuo, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis dėl eismo įvykio prarado 80 proc. darbingumo ir netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo neatsargų elgesį ir jo padarytus KET pažeidimus, nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas su civiliniu ieškiniu susijusius klausimus nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.
Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistąjį eismo įvykio metu siejo darbiniai santykiai su civiliniu atsakovu, todėl jam tenka pareiga atlyginti nukentėjusiajam A. Š. padarytą neturtinę žalą, ir, atsižvelgęs į nukentėjusiojo patirtus didelius fizinius skausmus ir moralines kančias, kurias jis jaučia iki šiol, į tai, kad nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą ir negrįžtamų sveikatos pokyčių – amputuota kairė ranka, į minimalias jo pasveikimo galimybes (nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. nukentėjusysis neteko 60 proc. darbingumo, o po to, kai jį ištiko insultas – 80 proc. darbingumo, ruošiamasi kreiptis dėl jo pripažinimo neveiksniu), nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai, iš civilinio atsakovo priteisdamas 23 962 Eur (5000 Eur išmokėjo draudimo kompanija).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, išsamiai išanalizavo civilinio atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pateikė šiuo klausimu argumentuotas išvadas ir motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad priežastinis ryšys tarp nukentėjusiojo veiksmų ir kilusio eismo įvykio nenustatytas; nenustatyta, kad nukentėjusysis pažeidė KET reikalavimus, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, jog neturtinės žalos dydis turėtų būti mažinamas dėl paties nukentėjusiojo neatsargaus elgesio ir (ar) KET pažeidimų. Teisėjų kolegija dėl nukentėjusiajam nustatyto nedarbingumo lygio, visų pirma, pažymi, kad R. J. buvo nuteistas už dėl jo kaltės sukeltą eismo įvykį, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, nes nukentėjusysis dėl eismo įvykio neteko 60 proc. darbingumo, ir, priešingai nei teigia kasatorius, teismai sprendimuose nėra konstatavę, jog būtent dėl eismo įvykio nukentėjusysis neteko 80 proc. darbingumo. Antra, ta aplinkybė, kad, nukentėjusįjį ištikus insultui, jis neteko dar 20 proc. darbingumo, t. y. iš viso 80 proc. darbingumo, teismų buvo vertinama ne kaip turinti reikšmės priteistinos neturtinės žalos dydžiui, bet kaip aplinkybė, iliustruojanti nukentėjusiojo būklę ir minimalias jo pasveikimo galimybes.
Teisėjų kolegija pripažinti, kad sprendžiant priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydžio klausimą buvo pažeisti BPK ir CK reikalavimai, neatsižvelgta į jos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus ir nukrypta nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių, neturi teisinio pagrindo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais, tenkinti kasatorių prašymus – naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti ar juos pakeisti – nėra pagrindo. Nesant nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. J. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio ir civilinio atsakovo UAB,,Transorloja“ atstovo direktoriaus Dariaus Matelio kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Eligijus Gladutis
Aldona Rakauskienė
