Baudžiamoji byla Nr. 2K-444/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00156-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.4.4.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. (V. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nutarties.
Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. balandžio 13 iki 14 d. Iš V. G. ir V. P. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 782,67 Lt už nukentėjusiojo M. Š. gydymą, iš V. P. nukentėjusiajam M. Š. – 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat iš V. G. ir V. P. nukentėjusiajam M. Š. – po 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų, iš viso – 2000 Lt.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas V. P. (V. P.), tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 10 d. nutartimi nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
V. G. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 3 d., laikotarpiu nuo 16.00 iki 16.46 val., Vilniuje, Tuputiškių g. vingyje, veikdamas bendrininkų grupe su V. P., iš anksto suplanavę ir pasiruošę, apiplėšė M. Š., būtent: automobiliu „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ant kurio šonų iš anksto priklijavo taksi automobilio skiriamuosius ženklus – geltonos spalvos kvadratus, atvažiavo į degalinę „Alexela“, esančią Vilniuje, Subačiaus g. 64, kur susitiko su nukentėjusiuoju M. Š., atvažiavusiu automobiliu „VW Polo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. P. pasiūlius nuvažiuoti pas meistrą patikrinti M. Š. parduodamą kompiuterį ir nukentėjusiajam sutikus, V. P. bei V. G. šio vairuojamu automobiliu „Audi 80“, o nukentėjusysis M. Š. savo automobiliu „VW Polo“ nuvažiavo Tuputiškių g. link, kur gatvės vingyje V. G., vykdydamas iš anksto sugalvotą planą, sustabdė savo vairuojamą neva sniego pusnyje užstrigusį automobilį „Audi 80“. Nukentėjusiajam M. Š. padėjus V. P. stumti automobilį „Audi 80“, o vėliau nusprendus pasišalinti, V. P., stovėdamas nukentėjusiajam už nugaros, vieną kartą į nukentėjusiojo pusę iššovė iš dujinio pistoleto „Blow Magnum“, kuris priskiriamas prie D kategorijos šaunamųjų ginklų, ir pistoleto rankena sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą, padarydamas dešimt muštinių žaizdų galvoje, o nukentėjusiajam bandant rankomis uždengti galvą, mušdamas ginklo rankena, sulaužė jam dešinės plaštakos ketvirtą pirštą bei dešinį žastikaulį, padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiajam pargriuvus, V. G., siekdamas jį apsvaiginti, prie jo veido prispaudė skudurą, suvilgytą cheminėmis medžiagomis – chloroformu, toluenu, acetonu. Taip sukeldami nukentėjusiajam M. Š. fizinį skausmą bei atėmę galimybę priešintis, pagrobė jam priklausantį turtą – 1600 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „Acer“, 170 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6120C“, 270 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“, 100 Lt vertės vyrišką rankinę su firmos „Armani“ logotipu, kurioje buvo 10 Lt vertės piniginė, 30 Lt grynųjų, 150 Lt vertės automobilio „VW Polo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentai (transporto priemonės registracijos liudijimas, techninės apžiūros talonas, civilinės atsakomybės draudimo liudijimas), bendros 650 Lt vertės raktai nuo buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), raktai nuo buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), raktai nuo garažo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bendros 60 Lt vertės dvi „Swedbank“ mokėjimo kortelės, 15 Lt vertės M. Š. vardu išduotas studento pažymėjimas, t. y. savo veiksmais padarė nukentėjusiajam M. Š. 3055 Lt turtinės žalos.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo pakeisti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nutartį ir jo padarytą veiką, kvalifikuotą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 38 straipsnį, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba, pritaikius BK 75 straipsnį, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Kasatorius skundžia abiejų instancijų teismų sprendimus ir teigia, kad, neteisingai įvertinę byloje surinktus duomenis, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. neteisingai jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Kasatoriaus teigimu, jis turėjo būti nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Sutikdamas su teismų išvadomis, kad plėšimą kartu su V. P. įvykdė iš anksto jį suplanavę (aptarę detales, pasirūpinę priemonėmis, pasiskirstę vaidmenimis ir pan.), kasatorius teigia, kad teismai neatsižvelgė į jų, kaip bendrininkų, susitarimo ribas. Jo ir V. P. susitarimas apiplėšti apėmė (be kitų teismų nustatytų aplinkybių) skuduro su chloroformu panaudojimą nukentėjusiajam apsvaiginti ir, esant būtinybei, fizinio smurto panaudojimą, tačiau jie nesitarė plėšimo metu naudoti šaunamąjį ginklą ir byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų. V. G. tvirtina, kad V. P. veiksmai plėšimo metu panaudojant šaunamąjį ginklą prieš nukentėjusįjį peržengė jų susitarimo ribas, todėl jis negali būti teisiamas už tuos veiksmus, kurių neapėmė jo tyčia. Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kasatorius nurodo, kad tai, jog V. P. turėjo ginklą ir jis (V. G.) tą žinojo, dar nereiškia, kad ginklas turėjo būti panaudotas darant nusikaltimą ir jis tai galėjo numatyti.
Taip pat skunde kasatorius tvirtina, kad, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, t. y. neteisingai jo veiksmus kvalifikavęs pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, teismas netinkamai paskyrė jam bausmę. Pagal bylos aplinkybes teismas galėjo taikyti BK 38 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius arba, pritaikęs BK 75 straipsnį, atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo V. G. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad V. G. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį nustačius plėšimą kvalifikuojantį požymį – šaunamojo ginklo panaudojimą. Kasatorius neneigia, kad plėšimo metu buvo panaudotas šaunamasis ginklas – dujinis pistoletas. Bylą nagrinėję teismai išanalizavo nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatytas vykdytojo ekscesas ir dėl veikos kalti abu bendrininkai. Nagrinėjamoje byloje bendrininkų grupės buvimas konstatuotas teisingai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia kasatoriaus aiškinimą, kad V. P. peržengė jų susitarimo ribas ir jis negali atsakyti už bendrininko veiksmus. Nustatyta, kad V. G. žinojo, jog V. P. turi su savimi dujinį pistoletą. Bendrininkui panaudojus ginklą, kasatorius ne tik neišreiškė nepritarimo, priešingai – pats aktyviai tęsė nusikalstamus veiksmus: paėmė skudurą su chloroformu, pridėjo jį prie nukentėjusiojo veido, po to priėjo prie M. Š. automobilio ir paėmė jo kompiuterį, rankinę, kitus daiktus. Šios aplinkybės buvo pakankamos teismui padaryti išvadą, kad kasatorius veikė išvien su V. P. ir jų veiksmai bei tikslai buvo bendri. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad bendrininkai kartu disponavo užvaldytu turtu, t. y. nuteistajam V. P. pardavus pagrobtą nešiojamąjį kompiuterį, gautų pinigų dalis buvo atiduota V. G. Prokurorės nuomone, negalima sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas tik atkartojo pirmosios instancijos teismo motyvus. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje išnagrinėjo visus apelianto argumentus ir pateikė dėl jų motyvuotas išvadas.
Taip pat atsiliepime nurodoma, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo kasatoriaus veiką ir įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, atsižvelgė į BK 58 straipsnio reikalavimus, todėl tinkamai individualizavo bausmę. V. G. paskirta minimali sankcijoje už įvykdytą nusikaltimą numatyta bausmė nėra aiškiai per griežta. Nagrinėjamu atveju BK 38 ir 75 straipsnių nuostatos negalėjo būti taikomos, nes baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės taikyti šių normų asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą.
Nuteistojo V. G. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl bendrininkavimo padarant BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-400/2011).
Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio.
Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais.
Kasaciniame skunde V. G. ginčija jo ir bendrininko V. P. susitarimo plėšimo metu panaudoti šaunamąjį ginklą buvimą, teigdamas, kad V. P. veiksmai šiam plėšimo metu panaudojus šaunamąjį ginklą prieš nukentėjusįjį M. Š. peržengė jų susitarimo ribas, t. y. buvo vykdytojo ekscesas. Kasatoriaus nuomone, šį teiginį patvirtina bylos aplinkybės, nes jis su V. P. nesitarė plėšimo metu naudoti šaunamąjį ginklą. Šie kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti. Teismai, pripažindami V. G. BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos bendravykdytoju, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina V. G. bendrininko V. P. eksceso.
Iš bylos duomenų matyti, kad V. G. ir V. P. iš anksto ruošėsi plėšimo, kurio metu ketino užvaldyti nešiojamąjį kompiuterį, padarymui, t. y. pasiskirstė vaidmenimis, šiam tikslui specialiai įsigijo telefonus, SIM kortelę susisiekti tik su nukentėjusiuoju, priklijavo V. G. automobilio šonuose taksi automobilio skiriamuosius ženklus – geltonos spalvos kvadratus, numatė atokią vietą, kur galėtų apiplėšti nukentėjusįjį, sugalvojo imituoti automobilio užstrigimą sniego pusnyje, nusipirko cheminių medžiagų nukentėjusiajam apsvaiginti, be to, susitarė, esant būtinybei, panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Byloje taip pat įrodyta, kad prieš plėšimo padarymą V. G. ir V. P. nuvyko į šio namus, kur jis pasiėmė šaunamąjį ginklą, ir apie tai pasakė V. G. Nors nepaneigta aplinkybė, kad V. G. ir V. P. nekalbėjo, t. y. konkrečiai nesitarė, plėšimo metu naudoti šaunamąjį ginklą, tačiau nustatyta, kad po to, kai V. P. iššovė iš šaunamojo ginklo į nukentėjusiojo pusę ir panaudojo fizinį smurtą prieš jį, ginklo rankena suduodamas smūgius jam į galvą, V. G., tęsdamas nusikalstamą veiką, pribėgo prie nugriuvusio nukentėjusiojo ir, siekdamas jį apsvaiginti, prie jo veido prispaudė skudurą, suvilgytą cheminėmis medžiagomis, po to, V. P. laikant nukentėjusįjį, jis iš nukentėjusiojo automobilio paėmė nešiojamąjį kompiuterį, telefonus, rankinę su joje buvusiais įvairiais daiktais. Vėliau V. G. išmetė nukentėjusiojo mobilųjį telefoną ir rankinę, kad šis negalėtų išsikviesti pagalbos.
Minėta, kad bendrininkų tarpusavio susitarimas padaryti konkrečią veiką yra būtinas bendrininkavimo požymis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008).
Taigi pritariant teismų išvadoms dėl V. G. kaltės bendrininkų grupe įvykdžius BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, pažymėtina, kad išankstinis aiškus, konkretus susitarimas nėra būtinas bendrininkavimo požymis, nes pagal teismų formuojamą praktiką susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. asmens elgesiu, iš kurio matyti jo tyčia bendrai padaryti nusikalstamą veiką, pvz., rodant pritarimą kito asmens veiksmams gestais, mimika, prisidedant prie šių veiksmų, tęsiant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai plėšimas padaromas vienam iš bendrininkų panaudojant šaunamąjį ginklą kitam bendrininkui nežinant apie turėtą ginklą ar nors ir žinant, tačiau nesant išankstinio aiškaus susitarimo dėl ginklo panaudojimo, tokio bendrininko veika kvalifikuojama atsižvelgiant į tai, ar jis suvokė apie ginklo panaudojimą, tai toleravo ir toliau tęsė nusikalstamą veiką. Taigi tų bendrininkų, kurie žinojo apie vieno iš bendrininkų turimą šaunamąjį ginklą ir numatė jo panaudojimo galimybę, taip pat tų, kurie to nenumatė ar nežinojo apie turimą šaunamąjį ginklą, tačiau, panaudojant šaunamąjį ginklą tam neprieštaravo ir tęsė savo nusikalstamus veiksmus, veika kvalifikuojama kaip plėšimas panaudojant šaunamąjį ginklą.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. G. ne tik žinojo, kad V. P. plėšimo metu turi ginklą, matė, kaip šis jį panaudojo, bet ir po jo panaudojimo bei nukentėjusiojo sumušimo, pribėgęs prie sumušto nukentėjusiojo ir siekdamas jį apsvaiginti, prie jo veido prispaudė skudurą, suvilgytą cheminėmis medžiagomis, iš karto po to iš nukentėjusiojo automobilio paėmė ne tik kompiuterį, dėl kurio užvaldymo aiškiai buvo susitaręs su bendrininku V. P., bet ir kitus nukentėjusiajam priklausiusius daiktus. Tai, kad V. G. ir V. P. susitarimas padaryti plėšimą apėmė ir tokį smurtinį svetimo turto užvaldymo būdą, kurio metu panaudojamas šaunamasis ginklas, patvirtina ir tos aplinkybės, kad V. G. plėšimo metu užvaldytą nešiojamąjį kompiuterį bandė parduoti, o to padaryti nepavykus, jį pardavė V. P. ir dalį už šį daiktą gautų pinigų atidavė bendrininkui V. G. Taigi byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad V. G. BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką padarė bendrininkaudamas su V. P. Jų susitarimas įvykdyti plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą nagrinėjamu atveju reiškėsi konkliudentiniais V. G. veiksmais, todėl teismai, kvalifikuodami V. G. nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, tinkamai taikė BK 24 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad V. G. buvo pripažintas kaltu padaręs BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, t. y. sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), teismai negalėjo svarstyti ir pagrįstai netaikė BK 38 ar 75 straipsnių, nes atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius pagal BK 38 straipsnio 1 dalį ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 straipsnio 1 dalį negalimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą.
Nenustačius BK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nuteistojo V. G. kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
