Baudžiamoji byla Nr. 2K-436/2012
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00468-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.6; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.6.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. gynėjo advokato Kęstučio Virbicko kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) straipsnio 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams devyniems mėnesiams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, E. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – trejiems metams uždrausta naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones.
Nukentėjusiųjų E. B., E. P. ir M. P. (M. P.) civiliniai ieškiniai patenkinti iš dalies: priteista iš E. V. neturtinės žalos atlyginimo 16 547,20 Lt E. B., 69 000 Lt – E. P., 69 000 Lt – M. P. Pavesta E. B., kaip nepilnamečių E. P. ir M. P. globėjai, šiems vaikams priteistą neturtinės žalos atlyginimą tvarkyti uzufrukto teise. Nukentėjusiojo J. P. (J. P.) civilinis ieškinys patenkintas iš dalies: priteista iš E. V. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo J. P. Civiliniams ieškovams E. P., M. P. ir J. P. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Civilinių ieškovų E. B., E. P., M. P. ir J. P. civilinis ieškinys civiliniam atsakovui UADB „Seesam Lietuva“ dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo E. V. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
E. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 17 d., apie 4.30 val., Kaune, K. Donelaičio g. vairuodamas automobilį „BMW 520“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir važiuodamas nuo A. Mickevičiaus g. Gedimino g. link ties namu Nr. 24 pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 19, 133 punktų reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, vairavo neblaivus (kraujyje rasta 1,37 promilės etilo alkoholio), nesiėmė visų būtinų priemonių keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to automobilio nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir dešine automobilio puse trenkėsi į medį, taip žuvo keleivė I. P., o keleiviams V. S. L. padarė kūno sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą, R. J. – kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistojo E. V. gynėjas advokatas K. Virbickas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, netinkamai taikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, neišsamiai, neobjektyviai ir šališkai ištyrė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus. BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialiosios, todėl teismai turėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir straipsnyje numatytų padarinių. Be to, teismo nuosprendyje būtina nurodyti konkrečius Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir kurie iš jų susiję priežastiniu ryšiu su BK 281 straipsnyje numatytais padariniais. Kasatorius teigia, kad teismai nevertino, ar žuvusiosios I. P. veiksmai nebuvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu ir atsiradusiais padariniais. I. P. automobilyje elgėsi neatsargiai, važiavo neprisisegusi saugos diržo, klūpodama ant priekinės automobilio sėdynės atsisukusi veidu į gale buvusius keleivius V. S. L. ir R. J., jiems iš butelio pilstė tekilą, dėl to neišlaikiusi pusiausvyros užgriuvo E. V. ant rankų išmušdama vairą, taip automobilis tapo nevaldomas. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis V. S. L. Tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimus pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę padarinių atsiradimui. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai netyrė ir nevertino, kad žuvusiosios I. P. elgesys transporto priemonėje, prieštaraujantis KET reikalavimams, taip pat buvo padarinių atsiradimo sąlyga, nes negalima atmesti tos aplinkybės, kad, jei I. P. būtų laikiusis šių taisyklių reikalavimų, eismo įvykio pasekmės būtų buvusios kitokios ar jų iš viso būtų išvengta.
Kasatorius taip pat teigia, kad nebuvo įrodyta, jog E. V. apsvaigimas nuo alkoholio ar galimas leistino saugaus greičio viršijimas lėmė padarinių kilimą. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir kilusių padarinių buvimo bei jo pagrindimo. Nuteistojo neblaivumas gali būti vertinamas tik kaip veiką pagal atitinkamą BK 281 straipsnio dalį kvalifikuojantis požymis, jeigu kitais įrodymais neginčytinai nustatyta kaltė. Taikant BK 281 straipsnio 6 dalį be transporto priemonę vairavusio asmens apsvaigimo turi būti nustatomi ir kiti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, sukėlę nusikalstamus padarinius. Kasatorius mano, kad šiuo atveju nebuvo objektyviai nustatyta, kad E. V. padarė KET 133 punkto pažeidimą, kad jo apsvaigimas nuo alkoholio buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Pagal faktines bylos aplinkybes kyla abejonių, ar šiuo atveju buvo pažeistos Kelių eismo taisyklės, ar teismai rėmėsi vien prielaidomis, jog eismo įvykis savaime leido inkriminuoti nuteistajam bendruosius šių taisyklių pažeidimus.
Kasatorius nurodo ir tai, kad nebuvo atliktas ekspertinis tyrimas, kurio metu būtų objektyviai nustatytas transporto priemonės greitis. Liko nepašalinta abejonė, ar važiuojant 60-70 km/val. greičiu (tokį greitį nurodė E. V.) tiesiame, horizontaliame ruože automobilis būtų pradėjęs nevaldomai slysti šonu. Kasatorius pažymi, kad techninio pobūdžio klausimai, reikšmingi teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiami atliekant eismo įvykio ekspertizes, apie jų svarbą pasisakyta ir kasacinėje nutartyje Nr. 2K-232/2006. Nagrinėjamoje byloje ekspertai-autotechnikai nenurodė, kad pagrindinė ar viena iš pagrindinių (kartu su apsvaigimu nuo alkoholio) eismo įvykio kilimo sąlygų buvo E. V. veiksmai ar kad tik jie nulėmė įvykį.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuojama teisė į teisingą procesą. Tokia teisė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai asmens nuteisimas grindžiamas vien tik prielaidomis, nepašalinus abejonių jo kaltumu. Kasatoriaus manymu, šioje byloje teismai netinkamai įvertino įrodymus. E. V. parodė, kad žuvusioji I. P., klūpodama ant priekinės automobilio sėdynės, visaip „kvailiojo“, kol neišlaikiusi pusiausvyros ar slystelėjus kojai užgriuvo jam ant rankų išmušdama iš jų vairą, dėl to automobilis tapo nevaldomas; atstūmęs I. P. E. V. dar bandė automobilį suvaldyti, tačiau nespėjo ir šis trenkėsi į medį. E. V. parodymus patvirtino nukentėjusysis V. S. L., nurodęs tas pačias įvykio aplinkybes ir jo priežastis. Pirmosios instancijos teismas laikė objektyviu kaltės įrodymu nukentėjusiosios R. J. abejones (kad ji nežinanti, kokiu greičiu važiavo E. V., nepajutusi, jog šis būtų padidinęs greitį, neprisimenanti, kad iš ligoninės būtų skambinusi E. B. (I. P. motinai) ir sakiusi, jog kaltinamasis greitai važiavo, o I. P. jam pasakė: „ką tu darai“, tačiau gali būti, kad taip sakiusi), o tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijai, jog visos nepatvirtintos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Liudytojas S. Z., kuris įvykio metu buvo kitame taksi automobilyje, rodžiusiame E. V. kelią, teisme nebuvo apklaustas, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti. Šis liudytojas parodė, kad „automobilis staiga metėsi į pirmąją juostą, aplenkė taksi automobilį ir ėmė slysti šonu kairės važiuojamosios dalies krašto link. Po to dar pasisuko ir dešiniu šonu trenkėsi į medį. Automobilio greitis prieš smūgį galėjo būti apie 80 km/val.“ Kasatorius pažymi, kad asmenų, kurie nėra atitinkamos srities specialistai, samprotavimai apie transporto priemonės greitį nėra faktiniai duomenys, kuriuos būtų galima vertinti kaip įrodymą, juo labiau kad liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems ir šių prieštaravimų teismai neaiškino kaltinamojo naudai. Be to, teismai nesiekė objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą apklausiant visus eismo įvykį mačiusius liudytojus, t. y. S. Z. žmoną, važiavusią taksi automobilyje, bei šio automobilio vairuotoją. Taip teismai pažeidė E. V. teises į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad liko neištirta aplinkybė, ar turėjo įtakos eismo įvykio kilimui pačios žuvusiosios I. P. veiksmai – neatsargus elgesys automobilyje prieš eismo įvykį. Bylos duomenys patvirtina, kad teismai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, atsižvelgdami į jų visetą. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus su minėta aplinkybe susijusius įrodymus: įvykio vietos apžiūros protokolą, teismo medicinos specialisto išvadas Nr. M-533/09 (02) ir Nr. T-A1361/09 (02), specialisto D. Tumėno paaiškinimus, nukentėjusiųjų R. J., E. B., V. S. L. parodymus. Be to, pats nuteistasis E. V. nuosekliai tvirtino, kad vairavo, būdamas neblaivus, ir prieš eismo įvykį buvo padidinęs greitį iki 70-80 km/val., nors žinojo, kad leistinas greitis mieste – 50 km/val., o kelio danga buvo šlapia. Nuteistojo parodymai patvirtina, kad vairuodamas jis nebuvo pakankamai atidus, nesilaikė visų atsargumo reikalavimų ir nesiėmė visų priemonių keleivių saugumui užtikrinti: nei jis, nei keleiviai nebuvo prisisegę saugos diržais, automobilio salone vyko išgertuvės, jis buvo nukreipęs dėmesį į šalia sėdinčią I. P., o ne į kelią. Bylos įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, papildo vienas kitą ir sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistojo E. V. padaryti šiurkštūs Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai – automobilio vairavimas, apsvaigus nuo alkoholio, žymus leistino greičio viršijimas ir KET 9, 19 punktų pažeidimai – buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį. Tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių (I. P. žuvo, R. J. ir V. S. L. nustatyti kūno sužalojimai) yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Prokurorė, pasisakydama dėl kasacinio skundo argumento, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymus paskirti kompleksinę teismo medicinos-eismo įvykio ekspertizę, apklausti liudytojus S. Z. ir jo žmoną Z., nurodo, kad šis teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nusprendė netenkinti pareikštų prašymų paskirti ekspertizę, apklausti liudytoją S. Z., laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų, nurodydamas savo sprendimo motyvus. BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta apeliacinės instancijos teismo teisė, bet ne pareiga atlikti įrodymų tyrimą, kuris yra privalomas tik tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, o šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Prašymo apklausti liudytoją Z. nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nebuvo pareikšta, todėl šis kasacinio skundo argumentas nenagrinėtinas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, nutartyje motyvuotai pasisakydamas dėl visų esminių jo argumentų, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos nebuvo pažeistos.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 281 straipsnio 6 dalies, BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius skundžia teismų sprendimus teigdamas, kad neišsamiai ištirtos bylos aplinkybės, netinkamai įvertinti įrodymai.
Pagal bylos medžiagą nėra pagrindo pripažinti, kad bylos įrodymų ištyrimas ir jų vertinimas atliktas, nesilaikant BPK 20 straipsnio reikalavimų, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą ir nešališką teismą. Faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nustatytos remiantis teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu: paties nuteistojo, nukentėjusiųjų V. S. L., R. J., E. B., BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaitytų liudytojo S. Z. parodymais, specialisto D. Tumėno paaiškinimais, rašytiniais įrodymais (kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, lavono apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvada Nr. M-533/09 (02), specialisto išvada Nr. T-A 1361/09(02) ir kt.). Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl šių įrodymų vertinimo. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismas neapklausė visų tiesioginių liudytojų – taksi automobilio vairuotojo, S. Z. žmonos (važiavusios tame taksi). Teisiamojo posėdžio metu nei teisiamasis, nei jo gynėjas neprašė apklausti taksi vairuotojo ar liudytojo S. Z. žmonos. Tačiau teismas atnaujino įrodymų tyrimą siekdamas, kad būtų apklaustas liudytojas S. Z. bei nustatytas taksi automobilio vairuotojas. Buvo gauti duomenys, kad Kauno apskrities VPK NTV APS 2010 m. liepos 14 d. S. Z. paskelbta paieška (T. 3, b. l. 8). Prokuroro nurodymu užklaustos Kaune veikusios taksi firmos apie vairuotoją, kuris galėjo dirbti įvykio metu ir vežti liudytoją S. Z., tačiau jis nebuvo nustatytas.
Tai, kad teismai atmetė gynybos šalies prašymą paskirti kompleksinę teismo medicinos-eismo įvykio ekspertizę, taip pat nereiškia, jog bylos aplinkybės nebuvo ištirtos išsamiai. Pažymėtina, kad toks prašymas gynėjo buvo pateiktas susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga (siekiant nustatyti, kokioje padėtyje buvo nukentėjusioji eismo įvykio metu, ar galėjo jos veiksmai, kaip teigia E. V., nulemti tai, kad automobilis tapo nevaldomas). Šį prašymą prokuroras atmetė motyvuodamas tuo, kad eismo įvykio aplinkybės yra aiškios, nukentėjusiajai padaryti sužalojimai nustatyti teismo medicinos specialisto išvadoje, jos padėtis automobilyje po eismo įvykio užfiksuota kelių eismo įvykio apžiūros protokole (ir fotolentelėse). Analogiški prašymai buvo pareikšti teisiamojo posėdžio metu, kuriuos teismas išsprendė, laikydamasis BPK 270 straipsnio nuostatų, juos motyvuotai atmesdamas (nes eismo įvykio mechanizmą galima nustatyti apklausiant įvykio liudytojus, specialistą). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistojo gynėjo pareikštas prašymas (paskirti ekspertizę, taip pat apklausti nukentėjusiuosius R. J. ir V. S. L. bei liudytoją S. Z.) išklausius proceso dalyvių nuomonių, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 2 dalimi, buvo tinkamai išspręstas, motyvuotai jį atmetant. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tik tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad joje pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko išsamiai, t. y. BPK normų procesui pirmosios instancijos teisme keliamų reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina, kad iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, jog byloje turi būti atlikti visi įmanomi tyrimai ir ekspertizės ir kad, to nepadarius, pažeidžiama įrodinėjimo tvarka ar kaltinamojo procesinės teisės. Specialistų ir ekspertų žinių panaudojimas baudžiamajame procese yra būtinas tada, kai be jų išvadų neįmanoma nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių (kasacinė nutartis Nr. 2K-339/2011). Nagrinėjamu atveju būtinumo skirti nurodytą ekspertizę nebuvo, nes byloje surinktų įrodymų visetas leido teismams ir be jos nustatyti esmines bylos aplinkybes.
Kasatorius neginčija fakto, kad nuteistasis eismo įvykio metu buvo neblaivus (tai neabejotinai nustatyta specialisto išvada). Kad E. V. vairavo automobilį, viršydamas leistiną ir saugų greitį, patvirtino jis pats, duodamas apie šią aplinkybę iš esmės nuoseklius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Teisiamajame posėdyje E. V. patvirtino, kad: jis važiavo apie 60 km/val., nebent padidino greitį norėdamas pasivyti priekyje važiavusį automobilį, gali būti, kad padidinęs greitį važiavo apie 80 km/val. greičiu; taksi automobilis buvo priekyje, jis bandė prisivyti ir padidino greitį, kuris buvo maždaug apie 60–70 km/val. Nustatydamas nuteistojo E. V. vairuoto automobilio greitį prieš eismo įvykį teismas taip pat rėmėsi liudytojo S. Z. bei iš dalies nukentėjusiųjų R. J. ir E. B. parodymais. Taigi aplinkybė dėl leistino greičio mieste viršijimo, taip pažeidžiant KET 133 punkto reikalavimus, buvo neabejotinai nustatyta.
Kasatorius deklaratyviai teigia, kad neįrodyta, jog E. V. apsvaigimas nuo alkoholio ar galimas leistino ir saugaus greičio viršijimas lėmė padarinių atsiradimą. Pagal teismų praktiką, taikant BK 281 straipsnio 2, 4, ir 6 dalis, be transporto priemonę vairuojančio asmens apsvaigimo, turi būti nustatomi ir kiti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, sukėlę nusikalstamus padarinius. Be to, taikant BK 281 straipsnį, pripažįstama, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. Teismo nuosprendyje nurodyti nuteistojo E. V. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, priežastiniu ryšiu susiję su BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytais padariniais. Teismas nustatė, kad E. V. pažeidė KET 9, 19, 14 ir 133 punktuose numatytus reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių; nesiėmė visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti (vairavo automobilį neužsisegęs saugos diržo, nereikalavo, kad saugos diržus užsisegtų keleiviai); automobilį vairavo būdamas neblaivus (nustatytas lengvo laipsnio girtumas – 1,37 prom.); prieš įvykį važiavo apie 70-80 km/val. greičiu, kai kelio danga buvo šlapia, taip viršijo leistiną miesto ribose bei saugų (atitinkantį vairavimo sąlygas) greitį, nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į medį; to pasekmė buvo žmogaus žūtis ir kitų dviejų asmenų sunkus ir nesunkus kūno sužalojimai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo vairavimas pažeidžiant kelių eismo saugumo taisykles buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. E. V. kaltė reiškėsi nusikalstamu pasitikėjimu: jis suvokė, kad vairuoja transporto priemonę būdamas neblaivus ir kad viršija leistiną bei saugų greitį, taip keldamas didelę grėsmę eismo saugumui, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti padarinių.
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismai nevertino, ar kasatoriaus nurodyti nukentėjusiosios I. P. veiksmai (automobilyje važiavo neprisisegusi saugos diržo, buvo atsiklaupusi ant priekinės sėdynės ir neišlaikiusi pusiausvyros užgriuvo vairuotojui E. V. ant rankų), nebuvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nustatytais padariniais. Pažymėtina, kad teismas tyrė E. V. iškeltą versiją, jog nukentėjusioji I. P. savo veiksmais sukliudė E. V. vairuoti, tačiau, įvertinęs ne tik įvykio metu automobilyje važiavusių asmenų parodymus (nurodydamas, kad R. J. tvirtino nemačiusi, kaip I. P. užgriuvo ant E. V.), bet ir liudytojo S. Z., nukentėjusiosios E. B. parodymus, specialisto D. Tumėno paaiškinimus (kad I. P. kontaktavo su automobilio detalėmis priekine kūno dalimi, jos krūtinkaulis turėjo būti pasisukęs į dešinę pusę, jos padėties iki automobilio susidūrimo su medžiu nustatyti neįmanoma), ją motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad E. V. nuteisimas už KET ne tik 9, 14, 133 punktų, bet ir už 19 punkto reikalavimų pažeidimą eliminuoja keleivės I. P. tikėtina neteisėto elgesio įtaką eismo įvykio kilimui. Jeigu I. P. elgėsi taip, kaip tvirtina nuteistojo E. V. gynėjas, E. V. kaip automobilio vairuotojui pagal KET 19 punkto reikalavimus buvo būtina imtis priemonių tokiam keleivės elgesiui nutraukti. Jis privalėjo pareikalauti, kad I. P. tinkamai atsisėstų į keleivės vietą ir užsisegtų saugos diržą. Byloje nėra jokių duomenų, kad tokių priemonių E. V. būtų ėmęsis. Atvirkščiai, pats E. V. parodė, kad jis ne tik nereikalavo iš keleivių užsisegti saugos diržus, bet saugos diržo buvo neužsisegęs ir pats, o I. P. neleistino elgesio ne tik nedraudė, bet jį net toleravo, pliaukštelėdamas jai ranka per sėdmenis.
Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių, nes jis prieštarauja bylos medžiagai. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išdėstęs ir išanalizavęs įrodymus, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas juos tinkamai įvertino ir padarė juos atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius nuteistojo E. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentus (tarp jų ir į argumentus apie priežastinį ryšį) yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas E. V. pritaikytas tinkamai, esant visiems BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams, todėl naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. V. gynėjo advokato Kęstučio Virbicko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Alvydas Pikelis
Valerijus Čiučiulka
