V. Č. pagal BK 18 str. 4 d., 232¹ str. 5 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-120/2009

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.2.7. (S)

2.4.7.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,

gynėjams advokatams Sauliui Zakarevičiui, Kęstučiui Stasiuliui, Juzefui Stankevičiui,

nuteistiesiems V. Č., J. G., G. P.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis, kuria V. Č. nuteistas pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį 232¹ straipsnio 5 dalį panaikinta, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

V. Č. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį 232¹ straipsnio 5 dalį išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendis pakeistas:

G. P. nusikalstama veika iš 1961 m. 16 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 4 dalies 2321 straipsnio 5 dalies perkvalifikuota į 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį 2321straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu G. P. paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant G. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

J. G. nusikalstama veika iš 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalies 232¹ straipsnio 5 dalies perkvalifikuota į 1961 m. BK 2321straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, J. G. paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant J. G. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginiai, kad L. T. kartu su M. B. įgijo, laikė, gabeno ir perdavė 1999,1 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, t. y. išplatino psichotropinę medžiagą stambiu mastu.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu nuteisti:

J. G. - pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

G. P. - pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams ir šešiems mėnesiams.

V. Č. - pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų ir šešiems mėnesiams.

M. B. - pagal 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.

Dėl jo nuteisimo kasacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio patenkinti kasacinį skundą, išteisintojo V. Č. ir jo gynėjo, nuteistųjų J. G. ir G. P. ir jų gynėjų paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu buvo nuteisti:

J. G., G. P., V. Č. ir M. B. už tai, kad iš anksto susitarę, bendrai veikdami, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropinę medžiagą, draudžiamą naudoti sveikatos priežiūros tikslams, stambiu mastu, J. G. ir G. P. rengėsi, o V. Č. ir M. B. platino metamfetaminą, būtent:

V. Č. tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo stambiu mastu psichotropinę medžiagą, draudžiamą vartoti sveikatos priežiūros tikslams – 1999,1 g metamfetamino, ir neteisėtai laikė ją nenustatytoje vietoje; nurodęs M. B. ir L. T. nuvykti į sutartą vietą ir perduoti minėtą psichotropinę medžiagą G. P. atsiųstam žmogui, o šiems 2003 m. kovo 26 d. automobiliu „Nissan Primera“ (duomenys neskelbtini) nugabenus psichotropinę medžiagą į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie 9 forto administracijos pastato, Kaune, (duomenys neskelbtini), ir ten apie 17.55 val. perdavus ją į susitikimą atvykusiam J. G., koordinavo ir derino veiksmus telefonu su G. P., suorganizavo šios psichotropinės medžiagos neteisėtą gabenimą ir platinimą stambiu mastu. Tokiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalyje, 232¹ straipsnio 5 dalyje (pagal iki 2003m. gegužės 1 d. galiojusią redakciją).

G. P. tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis susitaręs su V. Č. dėl įgijimo iš jo stambiu mastu psichotropinės medžiagos metamfetamino, draudžiamo naudoti sveikatos priežiūros tikslams, nurodė J. G. nuvykti į susitikimą su V. Č. atsiųstais žmonėmis: J. G. 2003 m. kovo 26 d. automobiliu „Mazda 121“ (duomenys neskelbtini) nuvykus į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie 9 forto administracijos pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), ir apie 17.55 val. iš V. Č. atsiųstų M. B. ir L. T. neteisėtai įgijus stambiu mastu psichotropinę medžiagą, draudžiamą vartoti sveikatos priežiūros tikslams – 1999,1 g metamfetamino, turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, įdėjus minėtą psichotropinę medžiagą į automobilio „Mazda 121“ (duomenys neskelbtini) bagažinę bei nuvažiavus apie 100 m Kauno miesto link autostrada „VIA Baltika“, koordinavo ir derino veiksmus telefonu su V. Č.; tokiu būdu suorganizavo jos neteisėtą įgijimą, laikymą ir gabenimą ir rengėsi platinti psichotropinę medžiagą (metamfetaminą) stambiu mastu. Tokiais savo veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalyje 18 straipsnio 4 dalyje 232¹ straipsnio 5 dalyje (iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija).

J. G., G. P. nurodymu, pastarajam koordinavus bei derinus veiksmus telefonu su V. Č., 2003 m. kovo 26 d. automobiliu „Mazda 121“(duomenys neskelbtini) nuvyko į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie 9 forto administracijos pastato, Kaune, (duomenys neskelbtini), kur apie 17.55 val. iš V. Č. atsiųstų M. B. ir L. T. neteisėtai įgijo stambiu mastu psichotropinę medžiagą, draudžiamą vartoti sveikatos priežiūros tikslams – 1999,1 g metamfetamino, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti; įdėjęs minėtą psichotropinę medžiagą į savo automobilio „Mazda 121“ (duomenys neskelbtini) bagažinę ir nuvažiavęs apie 100 m Kauno miesto link autostrada „VIA Baltika“, tokiu būdu neteisėtai ją laikė ir gabeno, tačiau ten pat apie 18 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokiais veiksmais jis rengėsi platinti psichotropinę medžiagą (metamfetaminą) stambiu mastu ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalyje 232¹ straipsnio 5 dalyje (iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Č. nuteistas pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį 232¹ straipsnio 5 dalį, ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį:

V. Č. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį 232¹ straipsnio 5 dalį išteisino, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendį pakeitė:

G. P. nusikalstamą veiką iš 1961 m. 16 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 4 dalies 2321 straipsnio 5 dalies perkvalifikavo į 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį 2321straipsnio 1 dalį ir paskyrė bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu G. P. paskirtosios bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams, įpareigojant G. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

J. G. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalies 232¹ straipsnio 5 dalies perkvalifikavo į 1961 m. BK 232¹ straipsnio 1 dalį ir paskyrė bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, J. G. paskirtosios bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams, įpareigojant J. G. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino teiginius, kad L. T. kartu su M. B. įgijo, laikė, gabeno ir perdavė 1999,1 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, t. y. išplatino psichotropinę medžiagą stambiu mastu.

Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra surinkta neginčytinų neabejotinų įrodymų viseto, kad V. Č. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl V. Č. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį 232¹ straipsnio 5 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų faktinių duomenų, patvirtinančių mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomumą V. Č.. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tikėtinomis fonoskopinio tyrimo išvadomis ir iš esmės vien šių išvadų pagrindu, neabejotinai priskirdamas įrašytinų pokalbių turinį G. P. ir V. Č., priėmė V. Č. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atliktos dvi fonoskopinės ekspertizės. Tačiau tik atlikus akustinius – parametrinius tyrimus, specialios programinės įrangos pagalba, pagal nustatytą metodiką atlikus tiriamųjų garso įrašų ir lyginamųjų kalbos signalų balso pagrindinio tono dažnio ir išvestinių parametrų skaičiavimus, galima kategoriška išvada, ar tiriamuosiuose garso įrašuose yra užfiksuotas konkretaus asmens balsas. Šioje byloje didžioji dalis tiriamųjų garso įrašų dėl užtriukšminimo, trumpumo, telefono linijos kalbos signalo iškraipymų ir kitų aplinkybių, t. y. dėl kokybiškos kalbinės medžiagos nepakankamo kiekio, nebuvo tinkami akustinio – parametrinio tyrimo atlikimui. Kolegijos nuomone, tik kategoriška specialisto ar eksperto išvada gali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu byloje surinktų įrodymų grandinėje. Esminę reikšmę turi ta aplinkybė, kad nėra užfiksuota operatyvinio tyrimo metu nei V. Č. kontakto su nusikaltimo dalyku (1999,1 g metamfetamino), nei su asmenimis, gabenusiais nusikaltimo dalyką ir perdavusiais jį J. G.. Jei tokie kontaktai, teismo nuomone, būtų buvę, tai policijos darbuotojai, atlikę operatyvinį tyrimą V. Č. atžvilgiu, neabejotinai šiuos kontaktus būtų užfiksavę. Tačiau prielaidos ir spėjimai negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, be to, pokalbio turinyje nėra pakankamai duomenų, kad, būtent, V. Č. ir organizavo psichotropinių medžiagų platinimą.

Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikuodamas G. P. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 16 str. 1 d., 18 str. 4 d. 232¹ str. 5 d. į 1961 m. BK 18 str. 4 d., 232¹ str. 1 d., o J. G. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 16 str. 1 d. 232¹ str. 5 d. į 1961 m. BK 232¹ str. 1 d. nurodė, kad byloje nėra surinkta neginčytinų įrodymų, kad G. P. organizavo, o J. G. įgijo psichotropinę medžiagą – metamfetaminą turėdami tikslą ją platinti, t. y. G. P. suorganizavo psichotropinės medžiagos – metamfetamino įgijimą, laikymą ir gabenimą stambiu mastu ir rengėsi ją platinti, o J. G. įgijo šią medžiagą ir rengėsi ją platinti. Aplinkybė, kad buvo įgytas didelis kiekis (stambus mastas) psichotropinės medžiagos leidžia daryti tik prielaidą, kad ši psichotropinė medžiaga gali būti įgyta turint tikslą ją platinti, tačiau ši prielaida gali tapti išvada tik tada, kai ją pagrindžia byloje surinkti leistini įrodymai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme faktiniai duomenys, leidžiantys pagrįsti išvadą apie G. P. ir J. G. psichotropinės medžiagos įgijimo tikslą, nebuvo nei renkami, nei analizuojami, platinimo tikslą konstatuojant a priori. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos Respublikos BPK 320 str. ribose, neišeinat už apeliacinių skundų ribų, taip pat nebuvo surinkta jokių faktinių duomenų, kurie leistų patvirtinti išvadą, kad J. G. ir G. P. rengėsi platinti psichotropinę medžiagą. Baudžiamojo proceso įstatymas neleidžia būtinų nusikaltimo sudėties požymių nustatyti aprioriškai, daryti išvadas, pagrįstas ne įrodymais, o prielaidomis.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 10 d. nuosprendį, o Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendį palikti galioti su apeliacinės instancijos teismo padarytu pakeitimu dėl L. T.. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminio BPK pažeidimo (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasatorius nurodo, kad apeliacinio teismo nuosprendžio dalis, kuria buvo išteisintas V. Č., pagrįsta tik netinkamais ir prieštaringais išteisintojo parodymais. Kitus įrodymus, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas vertino neišsamiai, atsietai vieną nuo kito, teikė prioritetą nuteistųjų parodymams. Šis pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas V. Č. išteisinimą motyvavo tuo, kad byloje nesurinkta neginčijamų faktinių duomenų, patvirtinančių mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomumą V. Č.. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktų faktinių duomenų visumai. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumenkino telefoninių pokalbių, dėl kurių fonoskopinė ekspertizė davė tikėtinas išvadas, įrodomąją reikšmę. Byloje esantys prieštaravimai gali būti aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai yra išnaudotos visos galimybės prieštaravimams pašalinti, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šių galimybių neišnaudojo. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas perkvalifikuodamas G. P. ir J. G. veiksmus padarė esminį BPK pažeidimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, būtent : netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, remdamasis vien nenuosekliais ir prieštaringais nuteistųjų parodymais, padarė nepagrįstas išvadas, kurios turėjo įtakos neteisingo ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamosios teisės normas.

Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 10 d. nuosprendyje, kuriuo panaikinta Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis dėl V. Č. nuteisimo ir pakeistas nuosprendis dėl G. P. bei J. G. nuteisimo, pažymėta, kad baudžiamajame procese turi būti įrodinėjama pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnis nustato ne tik įrodinėjimo taisykles, bet ir reikalavimus, pagal kuriuos duomenys laikytini įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neįvardyti konkretūs BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimai, dėl kurių panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis V. Č. nuteisimo atveju. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje privalo nurodyti visas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintas aplinkybes bei kitas klaidas, kurios turėjo įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimui. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 10 d. nuosprendis neatitinka šių reikalavimų. Pagrindinis argumentas, išteisinant V. Č., buvo tas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) garso įrašais, gautais pagal operatyvinės veiklos įstatymą, t. y. šių įrašų fonoskopinio tyrimo išvadomis. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir pažymėta, kad tokios išvados, kaip vienas iš įrodymų šaltinių, turi būti vertinamos kaip įrodymų visetas.

Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 4 d. nuosprendžio išteisinant V. Č. pagal BK 18 straipsnio 4 dalį ir 232¹ straipsnio 5 dalį, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, neįsigilinta į visą įrodomąją bylos medžiagą, teismas kaltinančius įrodymus vertino, atsiedamas juos vieną nuo kito, o kai kurių įrodymų prasmę iškraipė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados, paneigiančios kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, vienpusiškos ir kartais prieštaringos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad aplinkybė, jog ant sulaikyto psichotropinės medžiagos įpakavimo nerasta V. Č. pirštų pėdsakų, patvirtina jo nekaltumą, nes jis, teismo nuomone to įpakavimo nelietė. Iš to seka, kad, šio teismo nuomone, neįmanoma liesti kokio nors daikto, nepaliekant ant jo pirštų pėdsakų.

Toliau apeliacinės instancijos teismas daro prielaidą, kad M. B., prieštaringai nei nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, psichotropinę medžiagą gavo ne iš V. Č., o iš A. D., kuris yra miręs. Išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas ir suabejojus įrodymų tikrumu, kuriais grindžiamas kaltinimas, bet abejonės turi būti pagrįstos atitinkamais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio prielaida, kad psichotropinę medžiagą M. B. gavo iš A. D., nepatvirtinta bylos duomenimis. Maža to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadą, kad M. B. parodymai apie A. D. dalyvavimą visiškai paneigti.

Prieš V. Č. buvo taikomi operatyvinio tyrimo veiksmai ir slapta abonento įrašinėjami pokalbiai telefonu, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė V. Č.. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ir pripažinta, kad operatyvinis tyrimas atliktas teisėtai, tačiau konstatuota, kad neginčijamų faktinių duomenų (apeliacinio teismo nuosprendžio kalba netaisyta), patvirtinančių mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomumą V. Č., nėra. Tuo tarpu iš 2004 m. rugpjūčio 3 d. apžiūros protokolo matyti, jog operatyviniais veiksmais nustatyta, kad V. Č. naudojosi telefonu, kurio abonementinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl V. Č. atžvilgiu pagrįstas tikėtinomis fonoskopinių tyrimo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai patikėjo V. Č. parodymais, kad telefonu Nr. 865269877 dažnai naudojosi jo draugas A. D., tų parodymų nepatikrinęs. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu A. D. buvo miręs ir vertinant V. Č. parodymus buvo būtina įvertinti šią aplinkybę.

Iš 2003 m. kovo 27 d. protokolo apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus matyti, kad techninėmis priemonėmis į elektroninę laikmeną užfiksuoti devyni pokalbiai tarp abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Lietuvos teismo ekspertizės centre buvo atlikta fonoskopinė ekspertizė, kurią atliko ekspertas V. Malinauskas. Jo išvadoje nurodyta, kad tiriamuosiuose garso įrašuose užfiksuoti vyrų balsai, tikėtina, yra V. Č. ir G. P.. Specialisto išvadoje nurodoma, kad kategoriškai to teigti negalima, nes skirtumai tarp vyrų balsų parametrų reikšmių gana dideli, nors ir neviršija tam pačiam asmeniui leistinų ribų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo paskirtos dar dvi fonoskopinės ekspertizės. Iš ekspertizės akto 2007 m. balandžio 24 d. Nr. 11-3035-(06) matyti, kad ekspertės E. Šalnaitė ir Ž. Pikutienė nustatė, kad tiriamuosiuose garso įrašuose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8 užfiksuoti balsai, tikėtina, priklauso V. Č. ir G. P.. Akte nurodyta, kad garso įrašuose užfiksuoti pokalbių dalyvių kalbos signalai tinka tik audityvinei analizei atlikti ir todėl daroma tik tikėtina išvada. Dar vieną fonoskopinę ekspertizę, paskirtą apeliacinės instancijos teismo nutartimi, atliko ekspertai R. Konarskienė, J. Devensou ir L. Lyvienė. Ekspertizės akte 2007 m. birželio 10 d. Nr. 11-28(08) padaryta išvada, kad garso įrašuose užfiksuoti, tikėtina, V. Č. ir G. P. balsai. Tikėtina išvada duota todėl, kad nebuvo pakankamai pateikta kokybiškos kalbinės medžiagos.

Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas V. Č. kaltės įrodomumą, pasisakė, kad tik kategoriška specialisto ar eksperto išvada gali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas, nors tuo pačiu nuosprendžiu, svarstant G. P. kaltės įrodomumą, ją pagrindė ir tikėtinomis fonoskopinės ekspertizės išvadomis.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išsamiai neįvertino fonoskopinių ekspertizių išvadų, nebuvo analizuota, kodėl šios išvados tik tikėtinos, tačiau visos leidžia manyti, kad telefonų pokalbių įrašuose užfiksuoti V. Č. ir G. P. balsai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad visi kaltinamieji turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, tačiau teismo išvada niekaip nemotyvuota.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nesurinkta duomenų, kurie leistų patvirtinti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog J. G. ir G. P. rengėsi parduoti ar kitaip platinti psichotropinę medžiagą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai teigiama, kad, sprendžiant klausimą, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi aplinkybė, ar pats kaltininkas vartoja šias narkotines ar psichotropines medžiagas, taip pat rastų medžiagų kiekis. Nors apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad J. G. bei G. P. patys vartoja narkotines medžiagas, jų kaltės dėl 1999,1 g metamfetamino įgijimo, laikymo ir gabenimo turint tikslą jį parduoti ar kitaip platinti nenustatė, taip pat nenustatė ir kitų nusikalstamos veikos motyvų, todėl išvada dėl tikslo nebuvimo parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas nepakankamai motyvuota.

Išvardyti bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo pažeidimai ir trūkumai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriuo panaikinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir priimamas naujas nuosprendis, turi būti tiksliai ir konkrečiai nurodytos visos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintos aplinkybės, įrodymai, kurie nulėmė nuosprendžio panaikinimą ir naujo nuosprendžio priėmimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį dėl V. Č., G. P., J. G. ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Valerijus Čiučiulka

Josifas Tomaševičius