Dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir neturtinės žalos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-79/2009

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimo ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. T. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Šiaulių lyra“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė: 1) pripažinti atsakovo generalinio direktoriaus 2007 m. vasario 26 d. įsakymą, kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, neteisėtu ir jį panaikinti; 2) pripažinti atsakovo generalinio direktoriaus 2007 m. vasario 28 d. įsakymą, kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda – griežtas papeikimas ir ieškovė atleista iš darbo, neteisėtu ir jį panaikinti; pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu; 3) priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. kovo 1 d. ik teismo sprendimo įvykdymo dienos, trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo su ja atsiskaityti laikotarpį nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. kovo 9 d., 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2003 m. kovo 4 d. buvo priimta pas atsakovą valytoja. 2007 m. vasario 24 d. įmonės darbuotojai pasirašė aktą, kad kavinės patalpos nebuvo tinkamai sutvarkytos ir išvalytos. Ieškovė nesutinka, kad blogai atliko darbą. Jai nespėjus parašyti paaiškinimų, atsakovo generalinis direktorius 2007 m. vasario 26 d. įsakymu paskyrė drausminę nuobaudą – papeikimą. Ieškovės teigimu, drausminė nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, neteisėtai, nes ji darbą atlikdavusi kruopščiai, vasario 24 d. jokio darbo drausmės pažeidimo nepadarė. Atsakovas, skirdamas drausminę nuobaudą, pažeidė DK 240 straipsnyje nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo tvarką. 2007 m. vasario 28 d., ieškovės nedarbo dieną, jai buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nuo kovo 1 d. ji buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, tačiau jokių pretenzijų, be pareikštųjų vasario 24 d., jai nebuvo nurodyta. Ieškovė teigė, kad atleidimas iš darbo buvo tendencingas šiurkštus susidorojimas su ja, dėl to ji patyrė emocinį stresą, dvasinių išgyvenimų.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 7 d. ieškinį patenkino iš dalies: pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu; priteisė jai trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. kovo 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, vidutinį darbo užmokestį skaičiuojant 631,65 Lt; laikė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. kovo 1 d. iki kovo 9 d. – 189,50 Lt, 944 Lt atstovavimo išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo 112 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų įrodymų darytina išvada, jog atsakovas turėjo pagrindą pretenzijoms dėl ieškovės darbo kokybės reikšti, o ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais būtų galima nuginčyti atsakovo argumentus. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad ieškovė atsisakė pasiaiškinti, su drausminėmis nuobaudomis buvo supažindinta, tačiau įsakymo nepasirašė. Dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo teismas nurodė, kad sutinka su ieškovės argumentais, jog atsakovas 2007 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 8 dvi drausmines nuobaudas – griežtą papeikimą ir atleidimą iš darbo – paskyrė už tą patį drausmės pažeidimą, pažeisdamas DK 239 straipsnio nuostatas. Teismas konstatavo, kad atsakovo papildomai teismui pateiktas 2007 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. 14 dėl įsakymo Nr. 8 pakeitimo neturi juridinės galios ir nesukelia teisinių pasekmių, nes jame vietoj buvusių dviejų paskirtų drausminių nuobaudų nurodyta viena, ir tai laikytina esminiu įsakymo pakeitimu, o ne formuluotės tikslinimu. Teismas laikė, kad atsakovas neįrodė argumentų, jog įsakymu Nr. 14 pataisė įsakymą Nr. 8, nes jis esą buvo netiksliai suformuluotas. Teismas, pripažinęs, kad ieškovės atleidimas iš darbo yra neteisėtas, taikė DK 29⁷ straipsnio 4 dalies nuostatas ir tenkino reikalavimą priteisti trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šiuos ieškovės reikalavimus atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės atsakovui 1102,85 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas, esant nenutrūkusiems šalių teisiniams santykiams, įsakymą Nr. 8 pakeitė, išbraukdamas žodžius,,pareikšti griežtą papeikimą“ ir palikdamas nuorodą, kad ieškovė už darbo drausmės pažeidimus yra atleista iš darbo nuo 2007 m. kovo 1 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Remiantis DK 26 straipsnio 1 dalimi, terminas, apibrėžtas tam tikru laikotarpiu, prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos, kuria apibrėžta jo pradžia, todėl atsakovas 2007 m. kovo 1 d. turėjo teisę pakeisti vasario 28 d. įsakymą, nes šalių darbo teisiniai santykiai dar buvo nenutraukti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę atleisti ieškovę nuo 2007 m. kovo 1 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės reikalavimai; patenkinti ieškovės reikalavimus dėl pripažinimo neteisėtais ir panaikinimo atsakovo generalinio direktoriaus 2007 m. vasario 26 d. ir 2007 m. vasario 28 d. įsakymų ir 5000 Lt neturtinės žalos priteisimo; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; 3) priteisti apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovės teisę į apeliaciją, CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Teismas pažeidė ieškovės teisę į apeliaciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 straipsnis), nes, ignoruodamas ieškovės apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindą, neįvykdė pareigos iš esmės patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra draudžiami (reiškiantys naujų reikalavimų arba naujų įrodymų pateikimą). Tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus privalo būti motyvuotas. Jeigu teismas nemotyvavo, kodėl neanalizavo tam tikrų apeliacinio skundo argumentų, darytina išvada, kad visi apeliacinio skundo argumentai yra susiję su byla ir turėjo būti teisminio nagrinėjimo dalykas. CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo motyvuoti savo nutartis (sprendimus). Motyvuota nutartimi (sprendimu) galima pripažinti tik tokį apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kurioje argumentuotai įvertinti visi apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2005). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje nurodytų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, o tai atliekama nagrinėjant fakto ir teisės klausimus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šiuos reikalavimus.

Atsakovo 2007 m. vasario 24 d. surašytame akte nurodyta, kad tą dieną 12 val. 30 min. kavinės patalpos nebuvo tinkamai sutvarkytos ir išvalytos. Tačiau iš atsakovo pateiktos 2007 m. gegužės 4 d. pažymos matyti, kad ieškovei nuo 11 val. 30 min. iki 12 val. 30 min. buvo nustatyta pietų pertrauka. Taigi ieškovės darbo trūkumai nustatyti ieškovės pietų pertraukos metu, todėl ji negali būti laikoma kalta dėl akte nurodytų faktų ir tai reiškia, kad nėra drausminio nusižengimo. Be to, 2007 m. vasario 24 d. akte nurodyti trūkumai esą buvo nustatyti 10 val. 30 min., o kaip priedas pateiktos nuotraukos buvo darytos 15 val. 06 min., 15 val. 09 min., 15 val. 45 min., 15 val. 15 min. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų neaptarė ir nevertino. Ieškovė šių nuotraukų nebuvo mačiusi, jas pamatė tik nuotraukas atsakovui pateikus į bylą. Pirmosios instancijos teismas neaptarė ir nevertino aplinkybių, kad ieškovė nebuvo kviesta nei į 2007 m. vasario 24 d., nei į vasario 27 d. aktuose nurodytas komisijas, nebuvo informuota apie tokių komisijų sudarymą, nebuvo kviečiama dalyvauti tikrinant jos darbą. Ieškovė nebuvo pasirašytinai supažindinta su valytojos pareiginiais nuostatas, atsakovas nebuvo nustatęs patalpų valymo eiliškumo. Ieškovė turėjo valyti daug didesnio ploto patalpas, nei buvo sutarta darbo sutartimi. Be to, ieškovės darbo valandos pasibaigdavo gerokai anksčiau iki to laiko, kai užsidarydavai klubai, kurių patalpas ji turėjo valyti. Ieškovė, atėjusi iš ryto, turėdavo išvalyti visus nešvarumus, susidariusius per tą laiką. Taip pat svarbi aplinkybė, kad 2007 m. vasario 20 d. laikraštyje buvo įdėtas atsakovo skelbimas, kad kavinei reikalinga valytoja, nurodant klubo direktoriaus telefoną. Tai tik patvirtina, kad jau vasario 20 d. buvo nuspręsta ieškovę atleisti iš darbo. Apeliacinės instancijos teismas netyrė šių aplinkybių.

2. Atsakovo 2007 m. vasario 28 d. įsakymu jai paskirtos dvi drausminės nuobaudos, taip pažeisti DK 238 239 straipsniuose nustatyti reikalavimai.

3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 119 straipsnio, 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 234, 236, 238 straipsnių nuostatas.

Teismas, nagrinėjantis ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo, turi patikrinti drausmės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą. Darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ir neveikimo, kaltės buvimą. Teismai nesiaiškino ieškovės kaltės klausimo; netyrė aplinkybių, kad ieškovė turėjo valyti daug didesnio ploto patalpas, negu buvo sutarta su atsakovu darbo sutartyje, kad po jos darbo valandų pasibaigimo klubai dar ilgai dirbdavo, kitos valytojos tuo metu nebūdavo, o iš ryto atėjusi ieškovė turėdavo spėti išvalyti visus nešvarumus gausiai lankomuose klubuose. Šios aplinkybės itin reikšmingos sprendžiant klausimą, ar atsakovas, skirdamas drausmines nuobaudas, laikėsi DK 238 straipsnio reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas nepaisė bylą kasacine tvarka jau nagrinėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentų 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti abu atsakovo įsakymus DK normų požiūriu.

4. Teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsnius), įrodymų pakankamumo, išsamaus įrodymo įvertinimo principus, neatsižvelgė į įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose.

Įrodymų specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Be to, darbdavys, būdamas stipresnioji darbo sutarties šalis, turi daug galimybių manipuliuoti savo teisių ir pareigų apimtimi. Atsakovas pirmos sudėties pirmosios instancijos teismui pateikė 2007 m. vasario 25 d., vasario 27 d. aktus, vasario 25 d., vasario 27 d. tarnybinius pranešimus, kurie yra be ieškovės parašo. Ieškovė nuosekliai tvirtino, kad jai buvo parodytas tik 2007 m. vasario 24 d. aktas, kuriame ji nurodė, kad susipažino ir parašys paaiškinimą, tačiau nenurodė, iki kurios datos. Be to, atsakovo generalinis direktorius 2007 m. gegužės 24 d. teismo posėdyje nurodė, kad iš ieškovės pasiaiškinimo nereikalavo, nes nemanė, jog tai tikslinga. Tik bylą nagrinėjant jau kitos sudėties pirmosios instancijos teismui, atsakovas pateikė įformintus taip pat išimtinai atsakovo dokumentus, kuriais įrodinėjo, kad ieškovės buvo reikalauta pasiaiškinti. 2007 m. vasario 28 d. ir kovo 1 d. ieškovei buvo poilsio dienos, tačiau atsakovas teismui pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodyta, jog šios dienos buvo darbo dienos. 2007 m. balandžio 19 d. atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad 2007 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 8 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – griežtas papeikimas – ir ieškovė atleista iš darbo. Taigi atsiliepime apie atsakovo 2007 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. 14 net neužsimenama. Teismai kaip įrodymą, kad atsakovas turėjo pagrindą reikšti ieškovei pretenzijas dėl darbo, nurodė atsakovo pateiktą lankytojų atsiliepimo žurnalą, kuris negalėjo būti pripažintas leistinu įrodymu, nes jame užfiksuota anoniminė informacija.

5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 250 straipsnio, CK 6.250 straipsnio nuostatas, padarė neteisingą išvadą, kad nepateikta įrodymų, jog ieškovei padaryta neturtinės žalos.

Atsakovo neteisėti veiksmai buvo susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio priemonėmis kaip atleidimas iš darbo be įspėjimo. Tokie atsakovo veiksmai ieškovei sukėlė didelį stresą, psichologinę įtampą, emocinę depresiją.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė kasacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės 1428 Lt išlaidas advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 straipsnis šioje byloje negali būti taikomas, nes jis taikytinas tik baudžiamosiose bylose. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš esmės atitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktų ir kitų procesinės teisės normų reikalavimus.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 45 2 punkto a – e papunkčiuose nurodyta, kad pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai yra tam tikrų faktų sudėtis. Atleidžiant ieškovę iš darbo, buvo visų šių juridinių faktų sudėtis. Paskirta drausminė nuobauda atitiko darbo drausmės pažeidimų sunkumą. Kasatorė skunde nurodė naują aplinkybę, kuri nebuvo nurodyta ir nagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose – kad ji dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą.

Kadangi atleidimas iš darbo yra griežtesnė drausminė nuobauda nei papeikimas, tai, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 45 11 punktą, laikytina, kad 2007 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 8 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovei nepateikus rašytinio pasiaiškinimo, atsakovas galėjo skirti drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo, nes tokią teisę darbdaviui suteikia DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Nepagrįstas kasatorės argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė kasacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje išdėstytų išaiškinimų.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

4. Kasacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl DK 250 ir CK 6.250 straipsnių taikymo ir aiškinimo klausimai nėra aktualūs.

k o n s t a t u o j a :

Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo

DK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal šio straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (Kodekso XVI skyrius). Minėta, kad ieškovė iš darbo atleista DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, todėl jos atžvilgiu turėjo būti laikomasi drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių,

DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio pareiga prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią darbuotojo rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-59/2006). Šios garantijos nepaisymas trukdo tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą ir drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas bei parinkti drausminę nuobaudą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, tai vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009). Taigi rašytinio pasižadėjimo nepaėmimas nėra besąlyginis pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Tačiau rašytinio pasižadėjimo nepaėmimas tam tikra prasme riboja darbdavio galimybes įrodinėti pažeidimo faktą, nes darbdavys, teigiantis, kad darbuotojas padarė pažeidimą, pagal CPK 178 straipsnį turi pareigą tai įrodyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad, darbuotojui teisme ginčijant jam paskirtą drausminę nuobaudą, pareiga įrodyti drausminės atsakomybės sąlygų buvimą tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. UAB „Lietuvos spaudos“ Kauno agentūra, bylos Nr. 3K-3-1388/2002; 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-109/2005; 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. AB aviakompanija,,Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005); 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. AB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-635/2005; ir kt.).

Dėl 2007 m. vasario 27 d. įsakymo skirti drausminę nuobaudą

Vienas būdų užtikrinti darbo drausmę yra drausminės poveikio priemonės taikymas darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę (DK 227 straipsnio 2 dalis). Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigos nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Darbuotojas yra kaltas tuo atveju, jeigu darbo pareigų jis neatliko darbo laiku, t. y. tada, kai jis privalo dirbti (DK 142 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl 2007 m. vasario 27 d. įsakymo skirti drausminę nuobaudą panaikinimo, iš esmės rėmėsi tik tuo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo argumentus, jog ji 2007 m. vasario 24 d. netinkamai atliko darbą. Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ieškovė teigė, kad jai nuo 11.30 val. iki 12.30 val. buvo nustatyta pietų pertrauka. Tai, kad tokiu laiku ieškovei buvo nustatyta pietų pertrauka, patvirtina ir atsakovo 2007 m. gegužės 4 d. pažyma (T. 1, b. l. 74). Pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės argumentų, kad jos kaltės nėra, nes tuo metu buvo poilsio laikas, nevertino ir nepasisakė. Minėtus argumentus ieškovė nurodė ir apeliaciniame skunde Apeliacinės instancijos teismas tik konstatavo faktą, kad 2007 m. vasario 24 d. apie 12 val. 30 min. boulingo klube „Dakaras“, kur valytoja dirbo ieškovė, nebuvo tinkamai išvalytos patalpos, prie paradinių klubo durų mėtėsi įvairios šiukšlės, butelių šukės, nuorūkos, be to, klubo grindys buvo nešvariai išplautos. Taigi šiam teismui konstatavus tokias aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovei reiškiamos pretenzijos dėl neatlikto darbo tuo metu, kai ieškovei buvo pietų pertraukos pabaiga.

Pagal DK 157 straipsnio 1 punktą pertrauka pavalgyti yra poilsio laikas. DK 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra. Pagal DK 156 straipsnį poilsio laikas yra laisvas nuo darbo laikas, todėl konstatavimas, kad darbas neatliktas tuo metu, kai nesibaigė poilsio laikas (paskutinę poilsio laiko minutę), reiškia darbdavio pretenzijas darbuotojui dėl neatlikto darbo tuo metu, kai to darbo darbuotojas neprivalėjo atlikti. Atsižvelgdama į neatlikto darbo pobūdį ir kad jam atlikti buvo būtinas tam tikras laikas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad darbdavio konstatuotu laiku ieškovė jo neprivalėjo ir negalėjo atlikti. Taigi drausminė nuobauda ieškovei paskirta nesant jos kaltės, todėl 2007 m. vasario 27 d. įsakymas yra neteisėtas.

Dėl kelių drausminių nuobaudų skyrimo

Kasatorė nurodo, kad už 2007 m. vasario 27 d. neatliktą darbą jai 2007 m. vasario 28 d. įsakymu buvo skirtos dvi drausminės nuobaudos: viena – griežtas papeikimas, kita – atleidimas iš darbo. Paskyrus vieną nuobaudą, antra negalėjo būti paskirta, todėl ši (atleidimas iš darbo) yra neteisėta. Atsakovas teigia, kad pirmiau nurodytas įsakymas buvo pakeistas 2007 m. kovo 1 d. įsakymu.

DK 239 straipsnyje nustatyta, kad už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą. Taigi šiose įstatymo normose suformuluotas draudimas skirti kelias drausmines nuobaudas už vieną darbo drausmės pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad su atsiliepimu atsakovas pateikė būtent 2007 m. vasario 28 d. įsakymą, kuriuo paskirtos dvi drausminės nuobaudos. Pažymėtina, kad tą patį įsakymą atsiliepime nurodo ir atsakovas. Atsiliepime atsakovas neargumentavo ir nenurodė, kad šis įsakymas buvo pakeistas vėlesniu, t. y. 2007 m. kovo 1 d. priimtu įsakymu. Su atsiliepimu atsakovas nepateikė 2007 m. kovo 1 d. įsakymo originalo ar jo kopijos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir kitus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovo parengiamojo teismo posėdžio metu pateiktu 2007 m. kovo 1 d. įsakymu (T. 1, b. l. 143) negalima remtis. Taigi, kilus abejonių dėl šio įsakymo buvimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei 2007 m. vasario 28 d. įsakymu už vieną pažeidimą buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos. Vėlesnis atsakovo dokumento, kuriuo siekiama pagrįsti ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumą, pateikimas teismui rodo, kad atsakovas savo procesinėmis teisėmis naudojasi nesąžiningai, nors toks elgesys yra neleistinas (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kokiu būdu byloje atsirado įrodymai, ir dėl to suabejojo jų patikimumu. Vertinant šiuos teismo argumentus, susijusius su įrodymų priimtinumu, atsižvelgtina į tai, kad dokumentus tvarko atsakovas. Teisėjų kolegija laiko. kad teismas tokiu atveju turėjo pagrindą abejoti įrodymo (2007 m. kovo 1 d. įsakymo) tikrumu ir jo nepripažinti įrodinėjimo priemone. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pernelyg formaliu įrodymų vertinimu, nes, neįvertinęs aplinkybių, susijusių su šio įsakymo pateikimu, nepagrįstai pripažino, kad 2007 m. kovo 1 d. įsakymas priimtas jame nurodytu laiku ir yra kaip faktą patvirtinantis dokumentas.

Minėta, kad 2007 m. vasario 28 d. įsakymu buvo skirtos dvi drausminės nuobaudos: viena – griežtas papeikimas, kita – atleidimas iš darbo. Darbdavio priimtas įsakymas skirti dvi drausmines nuobaudas reiškia, kad darbuotojui buvo taikyta drausminė nuobauda. Toks įsakymas savaime nėra neteisėtas, jeigu faktiškai buvo pagrindas skirti drausminę nuobaudą. Teisėjų kolegija laiko, kad tuo atveju, kai vienu įsakymu (nurodymu) už tą patį darbo drausmės pažeidimą yra paskirtos kelios drausminės nuobaudos, tai jos vertintinos kaip viena ir laikytina, kad yra paskirta griežtesnė iš jų drausminė nuobauda.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė 2007 m. vasario 27 d. tinkamai neatliko jai pavesto darbo. Su šia išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Kasaciniame skunde išdėstytais argumentais šių išvadų pagrįstumas nepaneigtas. Taigi teismų išvados, kad buvo pagrindas už nurodytą dieną tinkamai neatliktą darbą ieškovei skirti drausminę nuobaudą, yra pagrįstos.

Dėl neturtinės žalos

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog jai padaryta neturtinės žalos. Tokia išvada yra pagrįsta, nes neteisėto atleidimo iš darbo faktas, kaip toks, savaime nereiškia, kad darbuotojas patyrė neturtinės žalos. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais remdamasis šis teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti neturtinę žalą. Kasacinio skundo prašymas panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas šis ieškovės reikalavimas, netenkintinas.

Išvados

Teisėjų kolegija konstatavo, kad 2007 m. vasario 27 d. įsakymas skirti drausminę nuobaudą yra neteisėtas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė materialines teisės normas (DK 157 straipsnio 1 punktą, 158 straipsnio 2 dalį, 156, DK 234 straipsnį), todėl kasacinis teismas konstatuoja, kad priimtinas naujas sprendimas – panaikinti 2007 m. vasario 27 d. įsakymą.

Panaikinus šį įsakymą, išnyksta ir DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas nutraukti darbo sutartį. Taigi atsakovo 2007 m. vasario 28 d. įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas reikalavimas atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir patenkinti kiti iš jo kylantys reikalavimai, yra teisėta. Šią sprendimo dalį apeliacinės instancijos teismas panaikino nepagrįstai, todėl paliktina galioti minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės reikalavimą priteisti neturtinę žalą, paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame skunde ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose turėtas išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Pagal byloje esančius dokumentus, ieškovė pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose turėjo 4748 Lt išlaidų. Atsakovas jų turėjo 4772 Lt. Ieškovės kasacinis skundas patenkintas dėl reikalavimo 2007 m. vasario 27 d. įsakymą pripažinti neteisėtu, ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Ieškovės kasacinis skundas dėl pripažinimo neteisėtu 2008 m. vasario 27 d. įsakymą ir 5000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmestas. Laikytina, kad ieškovės reikalavimai patenkinti 60 procentų ir atmesta 40 procentų. Minėtos šalių išlaidos proporcingai paskirstytinos (CPK 93 straipsnio 2 dalis) ir iš atsakovo priteistina ieškovei 1140 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovės I. T. reikalavimas pripažinti neteisėtu 2007 m. vasario 27 d. įsakymą, panaikinti. Priimti naują sprendimą – panaikinti uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ generalinio direktoriaus 2007 m. vasario 27 d. įsakymą „Dėl papeikimo I. T.“.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimas dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priimtas naujas sprendimas – atmesti šiuos ieškovės reikalavimus, panaikinti ir palikti galioti šią Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria paliktas nepakeistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimas atmesti ieškovės reikalavimą priteisti neturtinę žalą, palikti galioti.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Šiaulių lyra“ (įmonės kodas 144609363, buveinės adresas: Lyros g. 13, Šiauliai, (duomenys neskelbtini)) ieškovei I. T. 1140 (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis