J. R. pagal BK 219 str., 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-143/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.7;

1.2.18.11;

2.1.7.4.4(S)

2009 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistajam J. R.,

vertėjui Bronislavui Šakaliui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nuosprendžių.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu J. R. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį (2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992 red.) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2000 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 red.) – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda, pagal BK 245 straipsnį – areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir dvidešimčiai dienų bei 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda. Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2006 m. gruodžio 7 d. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant J. R. per visą šios bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nuosprendžiu nuteistojo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – pakeistas ir iš dalies panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendis: J. R. pagal BK 245 straipsnį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); pagal BK 219 straipsnio 1 dalį (2004 m. sausio 29 d. įstatymo redakcija) paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė pakeista į 160 MGL (20 000 Lt) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2000 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija) paskirta 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 198 MGL (24 750 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. iki 2006 m. gruodžio 7 d. (99 dienos), viena kardomojo kalinimo (suėmimo) diena prilyginta dviejų MGL dydžio baudai ir J. R. pripažintas visiškai atlikusiu jam paskirtą bausmę. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. R. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas individualios įmonės firmos „S“ (duomenys neskelbtini), savininkas, nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2004 m. kovo 1 d. aplaidžiai tvarkė šios įmonės buhalterinę apskaitą. J. R., savarankiškai tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo 12 straipsnio 1 dalies bei 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, minėtos įmonės buhalterinės apskaitos registruose neužfiksavo šių operacijų bei ūkinių įvykių: 1) prekių už 2 318,33 Lt pervežimo R. B. įmonei pagal 2000 m. rugsėjo 12 d. važtaraštį Nr. 057214; 2) prekių už 17 129,48 Lt pervežimo UAB „V.“ pagal 2001 m. gegužės 2 d. važtaraštį Nr. 0727441, pagal 2001 m. gegužės 11 d. važtaraščius Nr. 0727466, 0727457, pagal 2001 m. birželio 1 d. važtaraščius Nr. 0727527, 0727526; 3) V. K. individualios įmonės „V.“ firmos „S.“ 2001 m. liepos 16 d. prašymu „S.“ 88,65 Lt dydžio įsiskolinimo AB „L. t.“ padengimo, 2001 m. spalio 9 d. prašymu „S.“ 59,24 Lt dydžio įsiskolinimo UAB „B. L. S. V..“ padengimo, 2002 m. gegužės 14 d. ir 2002 m. birželio 28 d. prašymais „S.“ 500 Lt ir 131,32 Lt dydžio atitinkamai įsiskolinimų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismui už kopijavimo paslaugas padengimo; 4) Lietuvos ir Šveicarijos UAB „M. and M. F.“ įmonės „S.“ įsiskolinimo už „S.“ šios bendrovės suteiktas sandėliavimo paslaugas padengimo, kai šiai bendrovei 77,37 Lt pervedė Joniškio rajono paštas, 124,29 Lt – UAB „M. k.“, 157,11 Lt –UAB „N. A. k.“, 58,46 Lt – J. T. individuali įmonė, 145,91 Lt – Anykščių rajono paštas; 5) UAB „B.“ pagal Plungės rajono apylinkės teismo sprendimą 2003 m. gruodžio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. 2342 į J. R. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB bankas „H.“ 3 657,22 Lt pervedimo; 6) „S.“ įmonės įsiskolinimo UAB „L.“ už šios bendrovės „S.“ suteiktas paslaugas, kuris buvo: 2001 m. sausio 1 d. – 1 779,54 Lt, 2002 m. sausio 1 d. – 1 291,82 Lt, 2003 m. sausio 4 d. – 1 831,33 Lt ir 2004 m. sausio 1 d. – 4 180,23 Lt; 7) teisingų duomenų sandėlių prekinėse ataskaitose apie popieriaus likučius 2001 m. vasario–birželio mėn., apie prekių, pažymėtų santrumpomis SPR-687, SPR-688, SPR-689 ir SPR-690, likučius 2001 m. gegužės – birželio mėn., prekių, pažymėtų santrumpomis SPR-688, SPR-689 ir SPR-690, likučius 2001 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. nurodytų mėnesių pabaigoje ir kito mėnesio pradžioje; 8) teisingų duomenų apie prekių likučių vertę sisteminiame apskaitos registre, t. y. didžiosios knygos 2001 m. sausio 1 d. sąskaitoje Nr. 500, kurioje ši vertė yra 38 716,92 Lt, ir 2001 m. sausio 1 d. sandėlių prekinėje suvestinėje, kurioje ši vertė yra 67 907,04 Lt.

Taip pat J. R., įsigijimo dokumentais nepagrindęs 12 vnt. prekių, pažymėtų santrumpa SPR-3049, už 147 Lt ir 22 vnt. prekių, pažymėtų santrumpa SPR-015, už 176 Lt, užpajamavo jas sandėlių prekinėje ataskaitoje už 2001 m. gegužės mėn. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 4 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl juridinio asmens teisių neturinčių įmonių buhalterinės apskaitos“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo Nr. 1247 red.) 1.1 p. reikalavimus, jis nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 1 d. į AB bankas „H.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią V. R., pervedė 76 944,42 Lt, paėmė iš jos 76 947,42 Lt ir atsiskaitė už banko paslaugas, firmos „S.“ didžiosios knygos sąskaitoje Nr. 2710 „S. b.“ apyvartose apskaitė šias įplaukas ir išlaidas, tačiau nedetalizavo, už ką gauti ar išlaiduoti pinigai, t. y. netaikė dvejybinio įrašo.

J. R. taip pat nuteistas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį už tai, kad, pateikęs Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai deklaraciją, gavęs šios 2001 m. rugsėjo 10 d. priminimą Nr. 14-04-02761 nedelsiant sumokėti valstybės biudžetui 25 371,89 Lt mokesčių, šių mokesčių nesumokėjo (246 Lt atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą, 4 126 Lt – fizinių asmenų pajamų mokesčio nuo su darbo santykiais susijusių pajamų, 20 999,89 Lt – juridinių asmens teisių neturinčių asmenų PVM).

J. R. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 245 straipsnį dėl to, kad neįvykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 9 d. nutartimi jo individualiai įmonei firmai „S.“ buvo iškelta bankroto byla. Šia nutartimi firmos „S.“ valdymo organas buvo įpareigotas per 10 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui – UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ įmonės turtą ir visus dokumentus. J. R. buvo kaltinamas tuo, kad šios nutarties tyčia ir be pateisinamų priežasčių neįvykdė, bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų, neperdavė, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. nuosprendžiu pagal šį kaltinimą išteisintas.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. R. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nuosprendį panaikinti ir dėl kaltinimų pagal BK 219 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius nurodo, kad jis yra nuteistas už veikas, kurios gali užtraukti tik administracinę teisinę atsakomybę ir kurios prarado bet kokį pavojingumą. Anot kasatoriaus, remiantis 2008 m. gegužės 8 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VAVMI) pateiktais mokesčio mokėtojo J. R. firmos „S.“ balansais už 2001–2005 metus yra akivaizdu, kad 2005 m. sausio 1 d. firmos „S.“ mokestinė nepriemoka buvo vos 5 447,11 Lt. Nuosprendyje nurodyta nesumokėtų mokesčių suma (25 731,89 Lt) iš tikrųjų jau 2005 m. sausio 1 d. buvo penkis kartus mažesnė, o kaltinamasis, priešingai nei teigiama nuosprendyje, 2001 metų VAVMI priminime nurodytus mokesčius sumokėjo. Kasatoriaus teigimu, jis pateikė apeliacinės instancijos teismui J. R. firmos „S.“ mokestinių nepriemokų istoriją nuo 2001 iki 2005 metų. Už vėlesnius laikotarpius duomenų neturi, nes J. R. firmai „S.“ yra iškelta bankroto byla ir nuo bankroto bylos iškėlimo momento už mokesčių sumokėjimą atsakingas bankroto administratorius. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad VAVMI 2001 metais priminė jam sumokėti mokesčius (25 731,89 Lt) už 2000 metus ir 2001 metų pirmąjį pusmetį. Šią sumą sudarė 246 Lt atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą, 4126 Lt Fizinių asmenų pajamų mokesčio nuo su darbo santykiais susijusių pajamų (toliau – FAPM) ir 20 999,89 Lt PVM. Tačiau 2005 m. sausio 1 d. pagal pačios VAVMI pateiktus duomenis J. R. firma „S.“ buvo nesumokėjusi vos 547,22 Lt PVM. Tai reiškia, kad 2005 m. sausio 1 d. J. R. firma „S.“ buvo sumokėjusi 20 999,89 Lt PVM nepriemoką už 2000–2001 metus. Taigi, anot kasatoriaus, jis nuteistas tik už 2000–2001 metais nesumokėtus 246 Lt dydžio atskaitymus nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą ir 4 126 Lt dydžio FAPM nuo su darbo santykiais susijusių pajamų, t. y. iš viso už 4 372 Lt dydžio mokesčių nesumokėjimą. Kadangi mokestinę nepriemoką IĮ „S.“ mažino visiškai teisėtu įskaitymo būdu, t. y. įskaitant grąžintiną PVM, ir tą mokesčių įskaitymą darė pati VMI, nesuprantama, kokie apskritai neteisėti veiksmai yra konstatuoti kasatoriaus veikloje ir už kokius neteisėtus veiksmus jis nuteistas. Tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte yra melaginga informacija apie jo nesumokėtus mokesčius valstybei, o teismas J. R. nuteisė už neegzistuojančią skolą biudžetui.

Kasatorius taip pat pažymi, kad, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, yra suėjęs J. R. firmos „S.“ 2000–2001 metų mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas, taip pat 107 straipsnyje nustatytas mokestines nepriemokos priverstinio išieškojimo penkerių metų terminas. Todėl valstybė pagal jos pačios nustatytas taisykles nebeteko teisės šių sumų iš J. R. firmos „S.“ reikalauti ir priverstinai išieškoti, taigi nepateisinamas ir baudžiamojo įstatymo taikymas. Visa tai rodo, kad J. R. firmos „S.“ už 2000–2001 metus esanti 4 372 Lt dydžio mokestinė nepriemoka (įvykdyta 83 proc., neįvykdyta 17 proc.) valstybei šiandien yra nebeaktuali ir ši veika prarado bet kokį pavojingumą ne tik mokesčių teisės, bet ir baudžiamosios teisės požiūriu. Tokia veika, anot kasatoriaus, galėtų užtraukti tik administracinę atsakomybę už mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdymą (ATPK 1723 straipsnis). Tačiau ir administracinė atsakomybė yra negalima, nes, kaip matyti iš VAVMI balansų, 2005 m. sausio 1 d. VAVMI nurodymas įvykdytas net 83 procentais. Visiškai vykdyti šios pareigos kaltinamasis objektyviai negali, nes J. R. firma „S.“ yra bankrutavusi ir valstybė yra vienas iš kreditorių, su kuriais toliau atsiskaitinėja teismo paskirtas bankroto administratorius. Taigi, nesant mokestinės atsakomybės už 2000–2001 metus, negalima nei administracinė, nei baudžiamoji atsakomybė.

Kasatorius taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jis asmeniškai gavo 2001 m. rugsėjo 10 d. VAVMI priminimą, nes šis buvo surašytas lietuvių kalba kaip ir daugelis kitų laiškų, kuriuos tuo metu gaudavo ir apie gavimą pasirašydavo jo žmona. Ji nesuprato jų turinio, todėl negali būti vertinama, kad priminimą gavo jis asmeniškai ir jam apie tai buvo žinoma. Apie šį priminimą jis sužinojo tik iš mokesčių inspekcijos darbuotojų paaiškinimų.

Kasatoriaus teigimu, už aplaidų apskaitos tvarkymą (BK 223 straipsnio 1 dalis) jis taip pat nuteistas nepagrįstai. Išvadą, kad negalima nustatyti J. R. firmos „S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, teismas padarė todėl, kad visą tai specialistė J. P. nustatė patikrinimo akte. Ši specialistė teismo posėdžio metu teigė tvirtinanti savo išvadas, tačiau taip ir negalėjo paaiškinti, kodėl patikrinimo akte specialiai įrašė frazę, atitinkančią BK 223 straipsnio 1 dalies tekstą, nors iš tikrųjų viską patikrinimo metu nustatė, t. y. kokia yra įmonės veikla, jos ūkinė, komercinė ir finansinė būklė, rezultatai ir turtas. Teismas privalėjo skirti IĮ „S.“ buhalterinę ekspertizę ir išsiaiškinti patikrinimo akto išvadų pagrįstumą. Kasatorius pabrėžia, kad baudžiamąją nuo administracines atsakomybės už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą skiria tokios veikos tikslas ir pasekmės, kurių nei teismas, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatinėjo, nors privalėjo, jeigu norėjo (siekė) patraukti kaltinamąjį baudžiamojon atsakomybėn, o tiesiog konstatavo, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai. Teismas nustatė, kad buvo padaryti buhalterinės ūkinių operacijų, piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimai, o tai yra ne kas kita kaip ATPK 173¹ straipsnio 1 dalyje aprašyta veika.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ATPK 1731 straipsnio 1 dalis (2000 m. vasario 17 d. įstatymo redakcija) nustato atsakomybę už buhalterinės ūkinių operacijų, piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimą; 2 dalis – už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai dėl to nesumokama nuo 30 iki 50 MGL dydžio sumos mokesčių; 3 dalis – už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą siekiant nuslėpti arba nuslepiant nuo 10 iki 50 MGL dydžio sumos mokesčius; 4 dalis – už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai dėl to nesumokama daugiau kaip 50 MGL dydžio sumos mokesčių; 5 dalis –už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą siekiant nuslėpti arba nuslepiant daugiau kaip 50 MGL dydžio sumos mokesčius. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad teismas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, norėdami taikyti BK 223 straipsnio 1 dalį, privalėjo nustatyti, jog dėl aplaidaus J. R. firmos „S.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo buvo nesumokėta daug daugiau nei 50 MGL dydžio sumos mokesčių, nes priešingu atveju veika užtraukia tik administracinę atsakomybę pagal ATPK 173¹ straipsnio 2 ar 4 dalis.

Anot kasatoriaus, nuosprendžiuose nėra jokių motyvų, kuriais teismas apgintų savo išvadą taikant baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę, nors akivaizdu, kad konstatuotos aplinkybės sudaro tik administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Kasatorius nesiekė tyčia aplaidžiai tvarkyti buhalterinę apskaitą ir nemokėti mokesčių. Kiek mokesčių nebuvo sumokėta dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, nuosprendžiuose nekonstatuota, o ikiteisminio tyrimo metu nesiaiškinta, o tai yra būtina sąlyga taikyti baudžiamąjį įstatymą. Be to, kasatoriaus teigimu, nuosprendžiuose nurodytų operacijų ir ūkinių įvykių neužfiksavimas J. R. firmos „S.“ buhalterinėje apskaitoje tik didina šios įmonės mokėtiną mokesčio dydį valstybei, taigi jokia žala valstybės biudžetui nepadaryta, priešingai – valstybės biudžetas gavo naudos. Todėl nesuprantama ir logiškai nepaaiškinama, už kokį nusikaltimą nuteistas J. R..

Kasatorius taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal 2003 m. lapkričio 25 d. V. M., M. S., L. S. ir kitų mokslininkų pareiškimą dėl J. R. neteisėtų veiksmų, kuriame nurodyta, jog J. R. turi dvi individualias įmones – firmą „S.“ ir mokslinę–gamybinę prekybinę firmą „V.“ – ir kad abi skolingos valstybės biudžetui ir nesumokėjo mokesčių. Tačiau mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „V.“ veikla ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama, nors tai buvo privalu daryti. Tuomet paaiškėtų, kad 2003 m. sausio 1 d. ši įmonė turėjo 3 971 625 Lt dydžio PVM permoką, kuri buvo pripažinta VAVMI ir 2004 metais naudota šios įmonės mokėtiniems mokesčiams padengti (užskaityti). Tai reiškia, kad ne J. R. yra skolingas valstybei, o valstybė J. R., ir ta pati valstybė traukia jį baudžiamojon atsakomybėn už nesumokėtus mokesčius. Šios aplinkybės duoda pagrindą manyti, kad ikiteisminis tyrimas ir procesas teisme buvo šališkas, buvo aiškinamos tik tos aplinkybės, kurios formaliai (vizualiai) gali sudaryti nusikaltimo sudėtis, nebuvo bandoma aiškintis objektyvios tiesos. Todėl yra pagrindas nuosprendžius panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti teismui, o vėliau ir prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Šio pažeidimo neįmanoma ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį

Kasaciniame skunde iš esmės ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, leidęs nustatyti aplaidaus apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnio 1 dalis) požymius. Kolegija, patikrinusi kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad teismas, nustatydamas aplaidaus apskaitos tvarkymo faktines aplinkybes, tinkami įvertino byloje surinktus įrodymus, o jo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktines aplinkybes, susijusias su aplaidžiu apskaitos tvarkymu, teismas nustatė remdamasis įmonės VAVMI 2005 m. rugsėjo 30 d. J. R. firmos „S.“ patikrinimo aktu, šį patikrinimą atlikusios ir aktą surašiusios specialistės J. P. parodymais, bylą tyrusio tyrėjo A. M. ir įmonėje „S.“ buhaltere dirbusios J. A. parodymais. Teismas, nustatęs padarytos nusikalstamos veikos tęstinį pobūdį, argumentuotai nustatė ir jos padarymo laiką – 2004 m. kovo 1 d., taip pat motyvuotai pagrindė jos kvalifikavimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalies 2000 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją.

Kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad byloje nustatyti buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimai užtraukia administracinę, o ne baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 ir 223 straipsnius atsiranda tik tuo atveju, kai dėl straipsnių dispozicijose išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šių padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus. Kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo buvo iš dalies negalima nustatyti J. R. firmos „S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2004 m. kovo 1 d. Šios išvados pagrįstumą rodo tai, kad nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimų skaičius yra didelis, buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimai buvo daromi pakankamai ilgą laiką, apskaitos dokumentuose aptikta daugybė prieštaravimų, daug ūkinių operacijų ir gautų pajamų neužfiksuota apskaitos registruose, tikrintojui nepateikta kai kurių būtinų apskaitos dokumentų, kai kurie iš jų iš viso nebuvo vedami. Iš to galima spręsti, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai neatsitiktiniai ir kad dėl tokio apskaitos tvarkymo neįmanoma nustatyti tikrųjų įmonės turtinių, ūkinių bei finansinių rodiklių, pagal kuriuos turėjo būti apskaičiuojami ir mokami mokesčiai.

Atmestini ir kasatoriaus teiginiai, kad jo baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo būtų nesumokėta daug daugiau nei 50 MGL dydžio sumos mokesčių, kai tuo tarpu ūkinių operacijų ir įvykių neužfiksavimas J. R. firmos „S.“ buhalterinėje apskaitoje tik padidino šios įmonės mokėtiną mokesčio dydį. Kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimus nesiejama su būtinumu nustatyti mokesčių nesumokėjimo faktus. Tokios sąlygos BK 223 straipsnio 1 dalyje nėra. Kita vertus, būtinus padarinius baudžiamajai atsakomybei už aplaidų apskaitos tvarkymą kilti – kai negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros – teismas argumentuotai nustatė.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 219 straipsnio 1 dalį

Kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, pagal kurį nustatyti mokesčių nesumokėjimo (BK 219 straipsnio 1 dalis) požymiai. Kolegija, patikrinusi kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad teismai, nustatydami mokesčių nesumokėjimo faktines aplinkybes, tinkami įvertino byloje surinktus įrodymus, o jų išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Faktines aplinkybes, susijusias su mokesčių nesumokėjimu, teismas nustatė įvertinęs šiuos įrodymus: I. R. VAVMI teiktas įmonės „S.“ deklaracijas, pagal kurias buvo apskaičiuotas įmonės „S.“ mokestinis įsiskolinimas (PVM deklaracijas, taip pat deklaracijas apie išmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas bei išskaitytą ir sumokėtą pajamų mokestį, atskaitymų į kelių fondą deklaracijas); VAVMI 2001 m. rugsėjo 10 d. priminimą nedelsiant sumokėti 32 174, 28 LT mokestinį įsiskolinimą (formuluojant kaltinimą iš šios sumos buvo pašalinti delspinigiai, todėl nesumokėtų mokesčių suma sumažinta iki 25 371,89 Lt); VAVMI darbuotojos D. B. parodymus; 2004 m. birželio 8 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/81, iš kurios galima spręsti apie įmonės „S.“ mokumą 2001 m. gruodžio 31 d., taip pat šią išvadą surašiusios specialistės R. Ž. paaiškinimus; bylą tyrusio tyrėjo A. M. ir įmonėje „S.“ buhaltere dirbusios J. A. parodymus; nuteistojo I. R. 2001 m. spalio 9 d. atsiliepimą į VAVMI priminimą. Nuteistojo paaiškinimus, kad priminimo jis nėra gavęs, o atsiliepimą pasirašė nesuprasdamas jo turinio, teismas motyvuotai atmetė.

Kolegija konstatuoja, kad teismas, įvertinęs minėtų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad I. R., būdamas individualios įmonės firmos „S.“ savininkas ir už mokesčių deklaravimą bei sumokėjimą atsakingas asmuo, pateikęs VAVMI deklaracijas, gavo iš jos priminimą nedelsiant sumokėti valstybės biudžetui 25 371,89 Lt mokesčių, jų tyčia nesumokėjo dėl priežasčių, nesusijusių su įmonės nemokumu. Šie teismo nustatyti faktai visiškai atitinka mokesčių nesumokėjimo nusikaltimo sudėties požymius ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 219 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, ignoruodamas byloje turimus duomenis, neteisingai nustatė įmonės „S.“ nesumokėtų mokesčių dydį, kuris buvo ne 25 371,89 Lt, bet vos 5 447,11 Lt. Anot kasatoriaus, tą patvirtina 2008 m. gegužės 8 d. VAVMI pateikti mokesčio mokėtojo J. R. firmos „S.“ balansai už 2001–2005 metus. Kolegija, patikrinusi, šį teiginį, atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes J. R. VAVMI priminime nurodytos mokestinės nepriemokos nesumokėjo nei iš karto po priminimo gavimo, nei vėliau. Kasatoriaus teiginiai, kad iki 2005 m. sausio 1 d. jis buvo faktiškai sumažinęs PVM nepriemoką nuo 20 999,89 iki 547, 22 LT, o bendrą nepriemokos sumą – atitinkamai iki 5 447,11 Lt, neatitinka byloje esamų duomenų. Pirma, pagal byloje esamus ir teismo tirtus įrodymus, taip pat paties J. R. teiginius, PVM nepriemoką jis mažino ne mokėdamas mokestį į biudžetą, bet teikdamas PVM deklaracijas ir nurodydamas jose iš biudžeto grąžintinas PVM sumas. Kolegija pažymi, kad toks mokestinės prievolės įvykdymo būdas nėra tinkamas. VAVMI 2001 m. rugsėjo 10 d. priminime buvo raginama sumokėti susidariusią skolą nedelsiant, taigi skolininkas tą ir privalėjo padaryti (teismas nustatė, kad protingas tokio raginimo įvykdymo terminas buvo vienas mėnuo). Antra, teismas, nustatydamas mokestinės nepriemokos dydį, pagrįstai nesuteikė įrodomosios reikšmės J. R. pabrėžiamiems iš VAVMI gautiems mokesčio mokėtojo firmos „S.“ balansams, pagal kuriuos 2005 m. sausio 1 d. mokestinė nepriemoka buvo tik 5 447,11 Lt. Šie balansai parodo tik įmonės „S.“ mokesčių inspekcijai pateiktų ir nepatikrintų ataskaitų bei deklaracijų duomenis, kuriuos paneigia byloje surinkti įrodymai. Antai 2005 m. rugsėjo 30 d. J. R. firmos „S.“ patikrinimo aktu nustatyta, kad firmos „S.“ PVM nepriemoka buvo mažinama nepagrįstai: užfiksuota nemažai atvejų, kai PVM deklaracijose nurodytos atskaitomo PVM sumos buvo grindžiamos PVM sąskaitomis–faktūromis, neturinčiomis juridinės galios, išrašytomis ne įmonės, bet fizinių asmenų vardu, arba kuriose neįvardyta, už kokiais paslaugas jos išrašytos. Taip pat nustatyta atvejų, kai iš biudžeto grąžintinas PVM buvo didinamas neturint tą pagrindžiančių pirminių dokumentų (pvz., 2003 m. gegužės mėn. į PVM atskaitą be pagrindo įtraukta net 50 933 LT), kai nebuvo išrašomos parduotų prekių PVM sąskaitos–faktūros, o pagal išrašytas sąskaitas pardavimo PVM nebuvo deklaruojamas. Dėl šių ir kitų J. R. firmos „S.“ patikrinimo metu nustatytų pažeidimų pagal VAVMI 2005 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktą į biudžetą mokėtino PVM papildomai apskaičiuota net 63 677 Lt. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija atmeta nuteistojo J. R. argumentus dėl jo pateiktų įrodymų ignoravimo ir neteisingai apskaičiuotos įmonės „S.“ mokestinės nepriemokos.

Kolegija taip pat atmeta kasatoriaus argumentus, kad, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi ir 107 straipsnio 1 dalimi, yra suėjęs J. R. firmos „S.“ mokesčio apskaičiavimo, perskaičiavimo ir priverstinio išieškojimo senaties terminas ir dėl to negalima baudžiamoji atsakomybė. Kolegija pažymi, kad VAVMI, apskaičiuodama įmonės „S.“ mokestinę nepriemoką ir primindama J. R. apie pareigą nedelsiant sumokėti nurodytą sumą, senaties termino nepažeidė. Tuo tarpu mokesčio apskaičiavimo, perskaičiavimo ir priverstinio išieškojimo senaties terminai baudžiamosios atsakomybės taikymo neriboja.

Atmestini taip pat kasatoriaus teiginiai, kad jis negavo VAVMI 2001 m. rugsėjo 10 d. priminimo nedelsiant sumokėti mokestinį įsiskolinimą, todėl nėra būtinos sąlygos taikyti BK 219 straipsnio 1 dalį. Išvadą, kad J. R. VAVMI priminimą yra gavęs, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai pagrindė byloje esančių įrodymų analize ir kolegija neturi pagrindo abejoti šios išvados pagrįstumu.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kolegija palieka nenagrinėtus kasaciniame skunde pateiktus argumentus, susijusius su J. R. mokslinės–gamybinės prekybinės firmos „V.“ veiklos neištyrimu ikiteisminio tyrimo metu. Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal kaltinimus dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo įmonėje „S.“ ir šios įmonės mokesčių nesumokėjimą. Todėl įmonės „V.“ veiklos, aktyvų ir įsipareigojimų klausimai nėra susiję su kasacine tvarka nagrinėjamos baudžiamosios bylos turiniu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Vladislovas Ranonis

Olegas Fedosiukas