Baudžiamoji byla Nr. 2K–76/2009 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.6.2.
2.4.7.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžių.
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. nuosprendžiu I. J. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 183 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. nuosprendis pakeistas – I. J. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
I. J. nuteista už tai, kad, dirbdama AB (duomenys neskelbtini) Panevėžio distribucijos centro, esančio (duomenys neskelbtini), kasoje, kasininke–sekretore, pagal 2002 m. rugsėjo 3 d. individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdama atsakinga už jai perduotų materialinių vertybių perskaičiavimą, apdorojimą, saugojimą bei išdavimą, laikotarpiu nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d. pasisavino jai patikėtą didelės vertės AB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 34 000 Lt, t. y. bendrovės vairuotojams ir prekybos atstovams surinkus iš klientų 34 000 Lt už AB (duomenys neskelbtini) parduotą produkciją ir įnešus juos į AB (duomenys neskelbtini) kasą, I. J., jai patikėtus pinigus privelėjusi įnešti į AB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „DnB NORD“, pinigų į sąskaitą neįnešė ir juos pasisavino.
Be to, I. J. nuteista už tai, kad dirbdama AB (duomenys neskelbtini) Panevėžio distribucijos centro, esančio (duomenys neskelbtini), kasoje, kasininke–sekretore, pagal 2002 m. rugsėjo 3 d. individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdama atsakinga už jai perduotų materialinių vertybių perskaičiavimą, apdorojimą, saugojimą bei išdavimą, laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2005 m. rugpjūčio 3 d. pasisavino jai patikėtą AB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 10 723,22 Lt, t. y. bendrovės vairuotojams ir prekybos atstovams surinkus iš klientų pinigus už AB (duomenys neskelbtini) parduotą produkciją ir įnešus juos pagal pinigų priėmimo kvitus į AB (duomenys neskelbtini) kasą, I. J. jai patikėtus pinigus privalėjo įnešti į AB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „DnB NORD“, tačiau kasos pajamų orderiuose PAN 0002622, PAN 0002629, PAN 0002656, PAN 0002655, PAN 0002663, PAN 0002664, PAN 0002679, PAN 0002680, PAN 0002681, PAN 0002697, PAN 0002707, PAN 0002709, PAN 0002740 nurodydama melagingas sumas, t. y. ne tokias, kokios buvo nurodytos pinigų priėmimo kvituose, neįtraukdama kasos pajamų orderio PAN 0002713 į apskaitą ir kasos knygoje neteisingai susumuodama pinigų sumas 2005 m. liepos 21, 22, 25, 26 dienomis, ji neįtraukė į bendrovės apskaitą 10 723,22 Lt ir juos pasisavino.
Kasaciniu skundu nuteistoji I. J. prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorė teigia, kad nusikaltimų ji nepadarė, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
Turto pasisavinimas, numatytas BK 183 straipsnyje, yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Kasatorės nuomone, byloje neįrodyta, kad ji pasisavino įmonei priklaususius pinigus. Su AB (duomenys neskelbtini) sudariusi materialiosios atsakomybės sutartį, ji turėjo pareigą atlyginti įmonei padarytą žalą, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti pinigų pasisavinimo fakto, nes įrodymų, kad ji pasisavino 34 000 Lt – nėra. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos apeliacinio skundo argumentą, kad klaidingas kasos dokumentų tvarkymas ir iš vadybininkų gautų pinigų užpajamavimas tik kitą dieną neduoda pakankamo pagrindo išvadai, jog patikėtas turtas buvo pasisavintas. Šis teismas neatsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad pinigus galėjo pasisavinti kiti asmenys – Panevėžio distribucijos centro vadovas, vairuotojai, prekybos agentai, barų meistrai, sandėlininkas, kurie žinojo, kur yra kasa ir kad ji yra nepakankamai saugiose patalpose. Iš pirkėjų surinktų pinigų atidavimo jai tvarka nebuvo nustatyta, būdavo atvejų, kai prekybos agentai ir vairuotojai pinigus palikdavo jos stalo stalčiuje ar tiesiog ant jos darbo stalo arba atiduodavo sandėlininkui. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai R. A., V. M., V. K., P. V., V. Š., J. U., A. G., M. K., A. S., A. P., A. B., B. V., A. P., A. N., A. G., R. T., V. M.. Kasatorė pažymi, kad raktą nuo kasos ji laikė stalo stalčiuje, todėl jį atrasti nebuvo sunku, o tai, kad ji neužtikrino jai patikėtų įmonės vertybių apsaugos, negali būti laikoma nusikalstamos veikos įrodymu. Teisėjų kolegija, atmesdama apeliaciniame skunde pateiktą argumentą, kad jai nebuvo sudarytos tinkamos darbo sąlygos, nebuvo nustatyta pinigų atidavimo kasininkei tvarka, nurodė, jog iš byloje esančių liudytojų parodymų aišku – dėl to jokių esminių nesutarimų ar grynųjų pinigų dingimo faktų nebuvo, ji jokių pretenzijų vairuotojams ir prekybos agentams dėl to nereiškė. Kasatorės nuomone, tai nepaneigia to, kad įmonės vadovybė, nesukurdama tinkamos aplinkos, galėjo sudaryti galimybę pinigams dingti. Siekiant pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 ar 2 dalyse, būtina įrodyti šio asmens tiesioginę tyčią. Kasatorei neaišku, kodėl jos kaltė dėl AB (duomenys neskelbtini) jai patikėto didelės vertės turto pasisavinimo teisėjų kolegijai nekėlė jokių abejonių. Teisėjų kolegija rėmėsi tuo, kad būdama materialiai atsakinga, ji nepranešė darbdaviui apie pavojų patikėtam turtui, bei aplinkybe, jog susidariusį trūkumą kasoje ji dengė savo lėšomis. Kasatorės nuomone, akivaizdu, kad jos kaltė yra pagrįsta ne realiais faktais ir įrodymais, o prielaidomis. Neįrodžius tiesioginės tyčios, baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma. Nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnyje, būtina atskirti nuo civilinio delikto. Nesant nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios – jos padarytas visiškos materialios atsakomybės sutarties pažeidimas turėjo būti vertinamas ne kaip nusikaltimas, o kaip Darbo kodekso reikalavimų pažeidimas. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, BPK 1 straipsnis, BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pripažino ją kalta, nors tiesioginių bei nenuginčijamų įrodymų byloje nėra. Priimdami nuosprendžius teismai rėmėsi tik liudytojų parodymais bei ekspertų išvadomis, kurie nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neįrodo jos kaltės, pinigų pasisavinimo fakto. Apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti neteisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad buvo esmingai pažeisti BPK 301, 305 straipsnių reikalavimai, bei pats pažeidė 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio nuostatas. Teismai, priimdami nuosprendžius, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Kasatorė teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodžiusi, jog Baudžiamojo proceso kodeksas įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. BPK 270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismui leidžiama atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti. Kasatorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių, kad būtų gauti visi reikšmingi bylai duomenys, taip pat ir jos prašymuose pateikti duomenys, kurie galėjo turėti lemiamą reikšmę sprendžiant jos baudžiamosios atsakomybės klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad minėtų veiksmų teismas privalo imtis tik tada, kai nepakanka duomenų inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymiams pagrįsti arba paneigti, o šioje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra pakankama pripažinti ją kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Kasatorės nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 44 straipsnis garantuoja teisę į tai, kad bylą išnagrinės nešališkas teismas, o BPK 20 straipsnio 5 dalis – kad teismas įrodymus įvertins pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorės nuomone, teismai kreipė dėmesį tik į ją kaltinančius įrodymus, neatsižvelgė į tuos faktinius duomenis, kurie ją teisina, todėl kai kuriuos teiginius pagrindė tik spėjimais. Ar duomenys patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, galima spręsti ne tik juos išnagrinėjus teisiamajame posėdyje, bet ir sprendžiant proceso dalyvių prašymus atlikti vieną ar kitą veiksmą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jos prašymai buvo nepagrįstai atmetami.
Reziumuodama kasatorė teigia, kad tesimai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ suformuluotų nuostatų, neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai išsprendė kitus klausimus, dėlto priimti nuosprendžiai turi būti panaikinti ir byla nutraukta.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo nuteistosios I. J. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė teigia, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog nuteistosios I. J. veiksmuose yra visi jai inkriminuotų BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikaltimų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Byloje nustatyta, kad I. J., dirbdama AB (duomenys neskelbtini) Panevėžio distribucijos skyriuje kasininke–sekretore, 2000 m. balandžio 1 d. pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuria prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už įmonės jai patikėtų materialinių vertybių saugumą bei įsipareigojo pranešti įmonės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jai patikėtų materialinių vertybių saugumui. Be to, 2002 m. rugsėjo 3 d. buvo sudaryta individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria I. J. prisiėmė visišką individualią materialinę atsakomybę už jai patikėtų vertybių saugumą bei įsipareigojo imtis priemonių saugumui užtikrinti, niekam neskelbti žinių apie patikėtų vertybių saugojimą ir nedelsiant pranešti administracijai apie visas aplinkybes, keliančias pavojų jai patikėtų vertybių saugumui. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad I. J. nebuvo sudarytos tinkamos darbo sąlygos, nenustatyta pinigų atidavimo kasininkei tvarka, pinigai buvo laikomi stalčiuje ir juos galėjo pavogti bet kas, užėjęs į patalpą, be to, netinkamai įrengta kasa. Iš byloje esančių liudytojų R. A., M. K., A. S., taip pat V. M., V. K., P. V., V. Š. ir kitų apklaustų vairuotojų bei prekybos agentų parodymų aišku, kad dėl to jokių esminių nesutarimų ar grynųjų pinigų dingimo faktų nebuvo, pati I. J. jokių pretenzijų vairuotojams ir prekybos agentams dėl to nereiškė. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasos darbo organizavimo tvarka neturėjo jokios įtakos nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d. ir nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2005 m. rugpjūčio 3 d. susidariusiems pinigų trūkumams AB (duomenys neskelbtini) Panevėžio distribucijos centro kasoje. Byloje nustatyta, kad 2003 m. kovo 8 d. atlikus kasos patikrinimą buvo nustatytas 34 000 Lt trūkumas. Dėl šio trūkumo I. J. kėlė įvairias versijas: kad pinigus galėjo paimti nenustatytas asmuo ar vadybininkai, kad kasatorei kerštavo padalinio vadovė. Visos versijos buvo patikrintos, byloje jokių duomenų, kad I. J. iškeltos versijos būtų pasitvirtinusios, nėra. Dėl 10723,22 Lt pasisavinimo I. J. baudžiamasis įstatymas taip pat pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuotas turto pasisavinimo mechanizmas. Nuo 2005 metų liepos mėnesio I. J. pildytuose kasos pajamų orderiuose buvo neteisingai užpajamuotos pinigų sumos, t. y. įrašytos kitokios, nei buvo gautos pagal pinigų priėmimo kvitus.
Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai. I. J. suprato, kad svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numatė, kad dėl to bendrovė neteks šio turto ir to norėjo. I. J. teiginiai, kad 2003 m. rugpjūčio 8 d. grynųjų pinigų patikrinimo aktas, visiškos ir individualios materialinės atsakomybės sutartys negali būti laikomi įrodančiais jos kaltę, nepagrįsti. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Šioje byloje nėra pagrindo abejoti teismų išvadų, padarytų įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, teisingumu. Darant išvadas dėl I. J. kaltės, bylos įrodymai visapusiškai ir nešališkai įvertinti. Tai, kad kasatorė nesutinka su jai nepalankiu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog teismai padarė Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, nesilaikė rungimosi ar nekaltumo prezumpcijos principų, bylą išnagrinėjo šališkai bei priėmė sprendimus (pripažįstant ją kalta), kuriais pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos nuostatas, reikalaujančias įrodyti asmens kaltę.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorės prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tik priimtų teismo sprendimų teisėtumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant kasacinę bylą netikrinamas.
Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teisėjai privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kasaciniu skundu ir pati kasatorė šiuo aspektu, t. y. dėl išnagrinėtų duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams, priimto nuosprendžio bei paskesnio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neginčija ir tokio klausimo nekelia. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ištirtų įrodymų visuma, nuteistosios keltos gynybos versijos remiantis išanalizuotais liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, kituose dokumentuose užfiksuotais duomenimis bei pačios I. J. parodymais, kurie, kaip matyti iš bylos duomenų bei nuosprendyje išanalizuotų jos parodymų, keitėsi viso bylos proceso metu, motyvuotai atmestos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kad priimtas nuosprendis neatitinka BPK 301 ir 305 straipsniuose (kuriuos nurodo kasatorė) nustatytų reikalavimų.
Kasatorė teigia, kad jos kaltė neįrodyta. Iš kasacinio skundo turinio, jame išdėstytų argumentų, kurie yra tie patys kaip ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde, akivaizdu, kad iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimas, t. y. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas. Kaip jau buvo minėta, nuosprendžio pagrįstumas, nenustačius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų pagrindas pripažinti esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą nuosekliai išanalizavęs ištirtus įrodymus konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teismo išvadoms, išnagrinėjo, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos, atitinkančios bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistosios ir jos gynėjo pateikti prašymai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti nepažeidžiant BPK 270, 324 straipsnių reikalavimų. Teismų sprendimai atmesti pateiktus prašymus yra tinkamai motyvuoti ir aiškūs, konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), nėra pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, priimtame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į visus apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas kaltės klausimas, atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 305, 331 straipsniai).
Dėl Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 ir 2dalių taikymo
Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Jei pasisavinamas didelės vertės turtas ar turtinė teisė, atsakomybė kyla pagal šio straipsnio 2 dalį (BK 183 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.).
Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Nusikalstama veika laikoma baigta neteisėtai jį užvaldžius ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes I. J. baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 1 dalis, 183 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.
Byloje nustatyta, kad I. J., dirbdama AB (duomenys neskelbtini) Panevėžio distribucijos centro kasininke, pagal sudarytą sutartį būdama materialiai atsakinga už jai perduotų materialinių vertybių saugumą, nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d. pasisavino jai patikėtus, į kasą įneštus AB (duomenys neskelbtini) priklausančius 34 000 Lt, o laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2005 m. rugpjūčio 3 d. – 10 723,22 Lt. Turto, pasisavinto nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d., vertė yra didelė – viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), todėl nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o turto pasisavinimas, padarytas laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2005 m. rugpjūčio 3 d., – pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. I. J. veikoje visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyje, požymiai, kaip matyti iš teismų priimtų sprendimų, yra nustatyti. Patikėto turto pasisavinimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis neteisėtai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam turtinę žalą ir to nori. Apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius (kaltę, motyvus, tikslus) galima spręsti iš objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Teismų sprendimuose I. J. kaltės turinys (tiesioginė tyčia) atskleistas remiantis jos padarytų veiksmų analize, todėl kasatorės teiginys, kad jai baudžiamasis įstatymas pritaikytas nenustačius jos kaltės, t. y. tiesioginės tyčios pasisavinant jai patikėtą svetimą turtą, atmestinas kaip prieštaraujantis nustatytoms bylos aplinkybėms.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžių panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios I. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Vladislovas Ranonis
Aldona Rakauskienė
