Baudžiamoji byla Nr. 2K-65/2012 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.7; 1.2.3.2.9; 1.1.8.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Tomui Meškauskui,
nuteistojo D. E. gynėjui advokatui Aldevinui Antanui Švedui,
nuteistojo V. V. gynėjui advokatui Drąsučiui Zagreckui,
nuteistojo V. Š. gynėjai advokatei Annai Grinevič,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nuosprendžių ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Tomo Meškausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nuosprendžio.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 7, 9 punktus (dėl R. J. nužudymo) (2000 m rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dvylikos metų laisvės atėmimu. Pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto ginklų laikymo) byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; D. E. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 7, 9 punktus (dėl R. J. nužudymo) (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Byla D. E. pagal BK 238 straipsnį (dėl nepranešimo apie ruošiamą ir padarytą nusikaltimą) ir pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bei 253 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto ginklų laikymo) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; V. Š. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl A. ir B. J. nužudymo) laisvės atėmimu aštuoniolikai metų, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto ginklų laikymo) – dvejų metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, nustatytas aštuoniolikos metų laisvės atėmimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme, nustatyta galutinė laisvės atėmimo dvidešimčiai metų bausmė; A. V. byla pagal BK 238 straipsnį (dėl nepranešimo apie padarytą nusikaltimą) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir A. B. bei S. Ž., tačiau dėl jų kasacine tvarka nesiskundžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis, kurioje byla D. E. ir A. V. pagal BK 238 straipsnį (dėl nepranešimo apie ruošiamą ir padarytą nusikaltimą) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – D. E. ir A. V. dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio (turėtų būti 24) 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą išteisinti. Panaikinta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis dėl V. Š. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto dviejų šaunamųjų ginklų ir jiems skirtų šaudmenų – 7, 62 mm kalibro TT markės pistoleto su ne mažiau kaip 16 šovinių ir nenustatyto 9 mm kalibro revolverio su ne mažiau kaip 10 šovinių įgijimo ir laikymo) ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendis pakeistas: V. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktus (dėl R. J. nužudymo) paskirta bausmė sumažinta iki dešimties metų laisvės atėmimo. Perkvalifikuota V. Š. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto į BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir sumažinta jam paskirta bausmė iki penkiolikos metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 4 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų ir šešiems mėnesiams. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos papildomo kvalifikavimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, o D. E. ir V. V. – dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, V. V. kasacinį skundą atmesti, advokatų A. A. Švedo bei A. Grinevič, prašiusių prokuroro skundą atmesti, advokato D. Zagrecko, prašiusio V. V. kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. V. ir D. E. nuteisti už tai, kad, veikdami iš anksto susitarusių asmenų grupe su A. B. ir B. J. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas B. J. mirus), 1993 m. kovo mėn.–balandžio 3 d. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) dėl savanaudiškų paskatų, B. J. pažadėjus 15 000 JAV dolerių atlyginimą už R. J. nužudymą, A. B. su D. E. dalį iš anksto neaptartos atlyginimo sumos už nužudymo vykdymą pažadėjus V. V., suplanavus su bendrininkais nusikaltimo darymo vietą, laiką ir būdą, A. B. su D. E. perdavus V. V. gautą iš B. J. nusikaltimo padarymui skirtą 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatą su jam skirtais 60 vienetų šovinių ir įsipareigojus po nužudymo padarymo išvežti nusikaltimo vykdytoją V. V. iš įvykio vietos, 1993 m. balandžio 3 dieną, apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), tuo metu buvusiame restorane (duomenys neskelbtini), šio restorano darbo ir klientų lankymosi jame metu, V. V., iššovęs ne mažiau kaip septynis kartus iš 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automato iš pastato balkono pro langą į restorano salėje prie vieno iš staliukų sėdintį R. J., dviejose vietose peršovė nukentėjusiajam dešinę šlaunį bei padarė kiaurinius šlaunikaulio, šlauninės arterijos bei venos pažeidimus, taip sukėlė jam sunkaus laipsnio šoką, dėl to 1993 m. balandžio 5 d. 7.15 val. nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) centrinėje ligoninėje mirė – taip tyčia nužudė R. J. dėl savanaudiškų paskatų pavojingu daugelio tuo metu įvykio vietoje buvusių žmonių gyvybei būdu.
D. E. ir V. V. byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, kaltinus tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su B. J. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas šiam mirus), neturėdami leidimo, neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir dideliu kiekiu šaudmenų: 1993 m. kovo mėnesį, B. J. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijus, laikius ir (duomenys neskelbtini) perdavus bendrininkams – A. B. ir D. E. du šaunamuosius ginklus ir jiems skirtus šaudmenis: 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatą su jam skirtais 60 vienetų 5,45 mm kalibro šoviniais bei pistoletą „Makarov“ su jam skirtais 8 vienetais 9 mm kalibro šoviniais, A. B. ir D. E. neteisėtai laikė juos (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamą veiką, A. B. su D. E. 1993 m. balandžio 3 d. (duomenys neskelbtini) perdavė V. V. tyčinio R. J. nužudymo vykdymui 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatą ir 60 vienetų 5,45 mm kalibro šovinių, kartu išbandė šaunamąjį ginklą (duomenys neskelbtini) kelyje iššaudami 30 šovinių į kelio ženklą. Po 1993 m. balandžio 3 d., apie 22.00 val., įvykdyto tyčinio R. J. nužudymo A. B. su D. E. ir V. V. užkasė 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatą ir likusius ne daugiau kaip 23 vienetus šovinių šalia kelio (duomenys neskelbtini) 7-ame kilometre esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje neteisėtai 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatą ir likusius ne daugiau kaip 23 vienetus 5,45 mm kalibro šovinių neteisėtai laikė iki 1993 m. gegužės mėnesio pabaigos, tiksliai tyrimo metu nenustatytos, tačiau ne trumpiau kaip iki 25 mėnesio dienos. Tęsdami nusikalstamą veiką, A. B., V. V. ir D. E. 1993 m. gegužės mėnesio pabaigoje, 25–26 dienų laikotarpiu su 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatu likusiais ne daugiau kaip 5,45 mm kalibro 23 šoviniais grąžino B. J., atvežė ir paliko jo nurodytame garažų masyve (duomenys neskelbtini).
V. Š. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su A. B., S. Ž., organizavo, t. y. parengė nusikalstamą veiką (dviejų žmonių nužudymą dėl savanaudiškų paskatų) ir jai vadovavo: (duomenys neskelbtini), pažadėjęs A. B. ne mažiau kaip 15 000 JAV dolerių dydžio materialinį atlyginimą už A. ir B. J. nužudymą, skvere šalia (duomenys neskelbtini) gatvės davus nurodymą dėl nusikaltimo darymo laiko, (duomenys neskelbtini), perdavė nužudymo įrankius – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės ir modelio revolverį su ne mažiau kaip 10 šovinių bei TT markės pistoletą su ne mažiau kaip 16 šovinių, ir bute, esančiame (duomenys neskelbtini), per V. R. avansu sumokėjo A. B. 10 000 Lt. A. B. 1998 m. kovo mėnesį kelyje (duomenys neskelbtini) susitarė su S. Ž. už dalį V. Š. pažadėto materialinio atlyginimo kartu nužudyti A. ir B. J., 1998 m. balandžio 4 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), automobilyje „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), A. B. iššovė iš TT markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į dešinę pakaušio sritį, dešinį žandą, dešinę kaklo pusę, taip padarė nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po jų dangalais, o S. Ž. iššovė iš revolverio ne mažiau kaip vieną kartą B. J. į kairįjį smilkinį, taip padarė nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius.
V. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nutraukta byla, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jis išteisintas dėl to, kad, veikdamas organizuota grupe su A. B. ir S. Ž., neturėdami leidimo, neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis: V. Š. 1998 m. pradžios – 1998 m. kovo mėnesio pabaigos laikotarpiu organizuojant dviejų žmonių – A. ir B. J. – nužudymą, tam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijus ir laikius du šaunamuosius ginklus ir jiems skirtus šaudmenis – 7,62 mm kalibro TT markės pistoletą su jam skirtais ne mažiau kaip 16 vienetų 7,62 mm kalibro šovinių bei tyrimo metu nenustatytą 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau kaip 10 vienetų „38 Special“ šovinių, 1998 m. kovo mėnesį, tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), nužudymo vykdymui V. Š. perdavė A. B. šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, o A. B. iki 1998 m. balandžio 4 d. neteisėtai laikė 7,62 mm kalibro TT markės pistoletą su jam skirtais ne mažiau kaip 16 vienetų 7,62 mm kalibro šovinių bei tyrimo metu nenustatytą 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau kaip 10 vienetų „38 Special“ šovinių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir tyrimo metu nenustatytą dieną su S. Ž. juos išbandė, šaudydami (duomenys neskelbtini), o 1998 m. balandžio 4 d., apie 15.00 val., su S. Ž. panaudojo nužudant A. ir B. J., po to šaunamuosius ginklus ir likusius šaudmenis tą pačią dieną įmetė į (duomenys neskelbtini) rajone esantį (duomenys neskelbtini) ežerą.
.
A. V. buvo kaltintas tuo, kad 1998 m. balandžio 4 d. pirmoje pusėje kelyje (duomenys neskelbtini) per D. E. žodžiu pažadėdamas A. B. už B. J. nužudymą sumokėti 10 000 JAV dolerių dydžio materialinį atlyginimą, taip sustiprindamas jau esantį A. B. pasiryžimą dėl savanaudiškų paskatų nužudyti A. ir B. J., kurstė, t. y. palenkė A. B. dėl savanaudiškų paskatų nužudyti B. J. Dėl to, o taip pat ir dėl V. Š. atlikto A. ir B. J. nužudymo organizavimo, 1998 m. balandžio 4 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini) automobilyje „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), A. B., iššaudamas iš TT markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į dešinę pakaušio sritį, dešinį žandą, dešinę kaklo pusę, taip padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto bei pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po jų dangalais, o S. Ž., iššaudamas iš revolverio ne mažiau kaip vieną kartą B. J. į kairįjį smilkinį, taip padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius, nužudė A. ir B. J. D. E. buvo kaltintas tuo, kad jis 1998 m. balandžio 4 d. pirmoje pusėje kelyje (duomenys neskelbtini) žodžiu perduodamas A. V. pažadą A. B. už B. J. nužudymą sumokėti 10 000 JAV dolerių dydžio materialinį atlyginimą, taip sustiprindamas jau esantį A. B. pasiryžimą dėl savanaudiškų paskatų nužudyti A. ir B. J., kurstė, t. y. palenkė A. B. dėl savanaudiškų paskatų nužudyti B. J. Dėl to, taip pat ir dėl V. Š. atlikto A. ir B. J. nužudymo organizavimo, 1998 m. balandžio 4 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), automobilyje „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), A. B., iššaudamas iš TT markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į dešinę pakaušio sritį, dešinį žandą, dešinę kaklo pusę, taip padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po jų dangalais, o S. Ž., iššaudamas iš revolverio ne mažiau kaip vieną kartą B. J. į kairįjį smilkinį, taip padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius, nužudė A. ir B. J.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad A. B., ruošdamasis vykdyti V. Š. užsakymą nužudyti B. J., pasakė apie tai D. E., šį faktą patvirtino ir D. E. A. B., pasakydamas D. E. apie V. Š. užsakymą nužudyti B. J., norėjo į šį nusikaltimą įtraukti ir D. E., tačiau šis atsisakė dalyvauti B. J. nužudyme. Taigi D. E. žinojo apie ruošiamą nusikaltimą ir nuo šio momento elgėsi nusikalstamai, nes nepranešė teisėsaugos organams apie rengiamą tyčinį nužudymą. Teismas nustatė, kad A. B. susitiko su D. E. kitą dieną po nužudymo; šio susitikimo metu A. B. pasakė D. E., kad nužudyti abu broliai J. Taip D. E., žinodamas apie rengiamą nužudymą bei padarytą labai sunkų nusikaltimą, aiškiai suprasdamas, kad A. B. yra nusikaltimo vykdytojas, nepranešė teisėsaugos organams apie rengiamą ir padarytą nusikaltimą, taigi padarė ne BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikalstamą veiką, o BK 238 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau byla dėl to, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, buvo nutraukta. Apie J. nužudymą D. E. pasakė ir A. V. A. V. iš D. E. sužinojo apie padarytą labai sunkų nusikaltimą ir, suprasdamas, kad D. E. žino apie nusikaltimo vykdytoją, taip pat nepranešė teisėsaugos organams apie dviejų žmonių nužudymą. A. V. padarė ne BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikalstamą veiką, o BK 238 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau byla dėl to, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, buvo nutraukta.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad D. E. ir A. V. toks nusikalstamų veikų perkvalifikavimas nesuderinamas su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio nuostatomis.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 22 d. nuosprendį, kuriuo dėl kurstymo nužudyti A. ir B. J. išteisinti D. E. ir A. V. bei dėl jų nužudymo sumažinta bausmė V. Š.; paskirti V. Š. 18 metų laisvės atėmimo bausmę už A. ir B. J. nužudymo organizavimą dėl savanaudiškų paskatų, bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 4 d. nuosprendžiais paskirta subendrinta 13 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinę subendrintą bausmę skirti 20 metų laisvės atėmimo, dalį jos – penkerius metus – atliekant kalėjimo sąlygomis. Pripažinti D. E. ir A. V. kaltais dėl nepranešimo apie A. ir B. J. nužudymą, t. y. padarius nusikaltimą, numatytą BK 238 straipsnyje, ir šią baudžiamosios bylos dalį jiems nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes skirdamas bausmę V. Š. pažeidė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir teisingumo principą. Savo sprendimą šeštadaliu sumažinti bausmės dydį už dviejų žmonių nužudymą ir taip beveik ketvirtadaliu sumažinti galutinį bausmės dydį teismas pagrindė BK 54 straipsnio nuostatomis, tačiau neįvertino to, kad V. Š. dėl savanaudiškų paskatų organizavo dviejų žmonių nužudymą, savo kaltės nepripažįsta, nėra jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių. V. Š. laisvės atėmimo bausmę atlieka jau nuo 2000 m., jo elgesys bei pozicija šio ikiteisminio tyrimo bei teismo posėdžio metu rodė, kad ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė savo tikslų dar nepasiekė. 2011 m. birželio 22 d. nuosprendžiu apeliacinės instancijos teismas faktiškai sulygino bausmių dydį už A. ir B. J. nužudymą šio nusikaltimo organizatoriui V. Š. ir vykdytojams A. B. bei S. Ž. Nė viename skunde dėl bausmių skyrimo, nė vienoje baigiamojoje kalboje proceso metu bausmės dydis V. Š. nebuvo ginčijamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje nebuvo užsiminta apie bausmės V. Š. skyrimo tvarkos pažeidimus ar neadekvatumą.
Taip pat prokuroras nurodo, kad A. V. ir D. E. nebuvo kaltinami pagal BK 25 straipsnio 5 dalį, todėl negalėjo būti dėl tokiame straipsnyje numatytų veikų išteisinti. Šią nuosprendžio dalį kasatorius vertina tik kaip techninę – spausdinimo klaidą. Sprendimas visiškai išteisinti A. V. ir D. E. dėl A. ir B. J. nužudymo, anot prokuroro, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą pirmosios instancijos teismo sprendimą perkvalifikuoti kaltinamųjų veikas į lengvesnį nusikaltimą laikyti esminiu BPK pažeidimu ir dėl to kaltinamuosius išteisinti. Iš esmės teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje nurodyta, kad perkvalifikavus veiką buvo pažeisti BPK 256 straipsnio reikalavimai. Pasak prokuroro, tiek Aukščiausiasis Teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nusikaltimo darymą ir nepranešimą apie jį nusprendė prilyginti iš esmės skirtingomis aplinkybėmis. Neesminėmis aplinkybėmis laikant tik kaltinimo siaurinimą, pasak prokuroro, formuojama ydinga praktika, iš esmės BPK 256 straipsnio turinį paverčiant beprasmiu. A. V. ir D. E., duodami parodymus teisme, paneigė bet kokį priežastinį ryšį tarp savo veiksmų (taip pat ir neveikimo) ir brolių J. žūties. Apeliaciniu skundu perkvalifikavimą įvardijęs kaip savo teisės gintis ir duoti paaiškinimus dėl nepranešimo apie nusikaltimą pažeidimą, tokia teise naudotis apeliantas, atnaujinus įrodymų tyrimą, nebandė.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nuosprendį ir bylą jam nutraukti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas. Kasatorius teigia nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažinęs savo kaltę, nurodęs, kad 1993 m. vasarį B. J. užsakymu D. E. ir A. B. jam pasiūlė nužudyti R. J., už nužudymą pažadėjo 15 000 JAV dolerių, pasakė, kad B. J. duos ginklus ir aprangą, A. B. pranešė, jog turi „Kalašnikov“ automatą. Kadangi iki tol nebuvo šaudęs iš automato, kartu su A. B. kasatorius išvažiavo jo išbandyti į kelio ženklus. Iš kalbų suprato, kad jau buvo aptartos visos R. J. nužudymo aplinkybės, nes B. J. buvo numatęs, kad į R. J. reikės šauti iš pastato balkono. Su B. J. V. V. teigia nebuvo susitikęs, o nužudymo planą jam išdėstęs D. E. su A. B. 1993 m. balandžio 3 d. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) restoraną ir nusprendė būtent tą dieną šauti į R. J. Nors pats kasatorius teigia nusprendęs šauti į R. J. būtent balandžio 3 d., tačiau jį norėjo tik sužeisti, kad patys gaujos nariai jį, kaip luošį, pašalintų iš gaujos. Pro balkono stiklą iš 2–2,5 m atstumo jis šovė R. J. į kojas, šiam nugriuvus, dar kartą spaudė automato nuleistuką, manydamas, kad dar nepakankamai šaudė, tačiau ginklas neiššovė, nes baigėsi šoviniai. Po to su A. B. jis nuvažiavo prie kavinės (duomenys neskelbtini), ten jo laukė D. E. Nuteistasis V. V. mano, kad tiek Šiaulių apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką kaip nužudymą, nes padarytas nusikaltimas turėjo būti kvalifikuotas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas bei pritaikytas baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Teismai nepagrįstai pripažino, kad šį nusikaltimą jis padarė dėl savanaudiškų paskatų. R. J. jam grasino, šis grasinimas buvo realus, išsakytas jo draugų akivaizdoje, be to, R. J. visada su savimi nešiojosi šaunamąjį ginklą. Dėl šių realių grasinimų ir nukentėjusiojo charakterio V. V. teigia ir sutikęs su A. B. pasiūlymu padaryti nusikaltimą. Nukentėjusiojo mirties priežastis buvo nelaiku suteikta medicinos pagalba, o ne kasatoriaus veika, tai patvirtina ir teismo eksperto A. Garmaus išvada. Teismo medicinos ekspertizės 1993 m. balandžio 5 d. akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados dėl nukentėjusiojo R. J. mirties priežasties prieštaringos, neišsamios ir neargumentuotos. Bylos nagrinėjimo metu šių prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl jie turėjo būti aiškinami kasatoriaus naudai; įvykio vietoje R. J. buvo dar sąmoningas ir grasino medicinos pagalbą suteikusiam gydytojui. Byloje nebuvo nustatyta, ar R. J. atsisakymas kojos amputacijos buvo jo mirties priežastis, ar tai turėjo įtakos sveikatos būklės pablogėjimui, todėl buvo būtina nustatyti, kaip ir kiek šios aplinkybės turėjo įtakos priežastiniam ryšiui ir kaip jos buvo susijusios su kilusiomis pasekmėmis. Be to, anot kasatoriaus, pasiūlyto gydymo būdo atsisakymas yra valinis veiksmas, todėl jei nuo to priklausė su šautiniais sužalojimais susijusio priežastinio ryšio eiga, galėjo atsirasti priežastinis ryšys tarp paties R. J. veiksmų ir jo mirties. Nuo šių aplinkybių ištyrimo priklausė V. V. padarytos veikos, kaip baigto nusikaltimo ar pasikėsinimo jį padaryti, kvalifikacija bei teisingos bausmės skyrimas.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro T. Meškausko kasacinio skundo
Dėl D. E. ir A. V. veikų kvalifikavimo
Pagal BPK 366 straipsnio 1 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėja bylas dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių, priimtų pirmosios instancijos teismuose ir apeliacinės instancijos teismuose apeliacine tvarka. Kasacine tvarka neskundžiamos ir nenagrinėjamos kitos kasacinės instancijos teismo nutartys. Dalis prokuroro kasacinio skundo argumentų yra nenagrinėtini, nes susieti su šioje byloje anksčiau priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties Nr. 2K-482/2010 kritika.
Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Kasacinės instancijos teismas 2010 m. lapkričio 2 d. priimta kasacine nutartimi Nr. 2K-482/2010 nustatė esminį BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą. Šioje nutartyje atkreiptas dėmesys į gausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų praktiką nutartyje nagrinėtu kaltinimo keitimo klausimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-331/2009, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004, 2K-7-228/2008). Apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjusio bylą iš naujo apeliacine tvarka išvados nuosprendyje, kuriuo D. E. ir A. V. išteisinti pagal BK 25 (turėtų būti 24) straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. pagal kaltinamajame akte suformuotą kaltinimą, teisingos, baudžiamojo proceso įstatymas pritaikytas tinkamai. Šiuo nuosprendžiu pagrįstai pripažinta, kad pirmosios instancijos teismui perkvalifikavus D. E. ir A. V. veiką iš kurstymo padaryti nužudymą dėl savanaudiškų paskatų į nepranešimą apie nusikaltimą, iš esmės buvo pakeistos ir veikos faktinės aplinkybės, o veikos kvalifikavimas pagal BK 238 straipsnio 1 dalį tapo staigmena abiem minėtiems proceso dalyviams, nes apie veikos kvalifikacijos pakeitimą jiems nebuvo iš anksto pranešta, sąlygos išdėstyti gynybos argumentus sudarytos nebuvo.
Pripažinti A. V. ir D. E. kaltais dėl BK 238 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo ir bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, kaip to prašoma prokuroro kasaciniame skunde, yra neįmanoma ir dėl to, kad BPK tokio kasacinės instancijos teismo sprendimo varianto nenumato.
1.2. Dėl bausmės V. Š. skyrimo
Vienodų bausmių paskyrimas bendrininkams, kurių vaidmuo ir atliktų veiksmų pobūdis nukentėjusiojo gyvybės atėmimo procese skiriasi, dar nereiškia, kad buvo pažeistas bausmės individualizavimo, kartu ir teisingumo principas. Šiuo aspektu didelę svarbą įgauna aplinkybių, į kurias pagal baudžiamąjį įstatymą privalo atsižvelgti teismas, viseto įvertinimas, ir tai gali nulemti būtinybę skirti bausmę individualizuotai, priklausomai ne tik nuo asmens, kaip bendrininko, vaidmens. BK 58 straipsnio 1 dalies nuostatos šioje byloje skiriant bausmę V. Š. nebuvo pažeistos, BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos nebuvo pažeistos taip pat. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę V. Š., tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. Š. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (aštuoniolikos metų laisvės atėmimas) ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį (dvejų metų laisvės atėmimas), subendrino šias bausmes apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 1 dalis, 5 dalies 2 punktas). Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, teismas paskyrė bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrindamas su 2004 m. sausio 15 d. Šiaulių apygardos teismo ir pakeistu 2005 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskyrė galutinę subendrintą dvidešimties metų laisvės atėmimą. Savo sprendimą dėl bausmės dydžio nustatymo pirmosios instancijos teismas motyvavo BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visuma: tuo, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, nusikaltimo metu, kurio organizatorius buvo V. Š. (nusikaltimo padarymas organizuota grupe pripažintas ir jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, lengvinančių aplinkybių nenustatyta), nužudyti du žmonės, anksčiau nuteistas ir atlieka bausmę už tai, kad nuo 1990 m. iki 2000 m. liepos 19 d. aktyviai dalyvavo jo suburtame nusikalstamame susivienijime, ginkluotame šaunamaisiais ginklais bei sprogstamosiomis medžiagomis, tam, kad būtų daromi sunkūs nusikaltimai. Bausmė parinkta, artima BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytam jos maksimumui. Apeliacinės instancijos teismas, švelnindamas bausmę (bausmė parinkta griežtesnė nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis), atkreipė dėmesį į tai, kad A. B. nuteistas už trijų žmonių tyčinį nužudymą, esant nusikaltimus kvalifikuojantiems požymiams, o V. Š. – dėl dviejų žmonių nužudymo organizavimo iš savanaudiškų paskatų, tačiau dėl vienos nusikalstamos veikos – BK 25 straipsnio 3 dalies, 253 straipsnio 1 dalies, už kurios padarymą paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams, jis išteisintas, be to, atkreiptas dėmesys į pirmosios instancijos teismo padarytus netikslumus, vertinant V. Š. asmenybę (V. Š. organizavo dviejų žmonių nužudymą 1998 m. kovo–balandžio mėnesiais, t. y. iki Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. nuosprendžio priėmimo ir jo pripažinimo kaltu pagal BK 249 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas).
Dėl nuteistojo V. V. kasacinio skundo
Kasaciniame skunde nuteistasis V. V. nepagrįstai teigia, kad jo veika turėjo būti kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas ir pritaikyta apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad V. V. ne mažiau kaip septynis kartus iš 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automato šovė iš pastato balkono pro langą į (duomenys neskelbtini) restorane (duomenys neskelbtini) jo darbo metu ir klientų lankymosi restorane metu prie staliuko sėdėjusiam R. J. į šlaunį už iš anksto pažadėtą piniginį atlygį už jo nužudymą, detaliai suplanavus nusikalstamą veiką.
Nužudymą kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, yra suformuluotas kaip nužudymas „kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu“. Bendriausia prasme šis nužudymo būdas baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje aiškinamas kaip toks, kurio panaudojimas yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus gyvybei, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei. Be to, kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi būti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti. Šis būdas, esant kitoms aptartoms sąlygoms, gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – padegimą, sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, transporto priemonių, kitų padidinto pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir kt. Bylos specifika reikalauja dėmesio būtent šaudymui kaip vienai iš galimų aptariamo kvalifikuojamojo požymio formų. Šaudoma gali būti iš įvairiausių ginklų: kovinių, sportinių, medžioklinių, savadarbių ir kt. Svarbu, kad iš tokio ginklo paleistas šūvis būtų pavojingas žmonių gyvybei ir kad kaltininkas tą suvoktų (kasacinė nutartis Nr. 2K-530/2010). Nužudymo kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą nebūtina, kad pavojingo kėsinimosi metu būtų sužalotas nors vienas kitas žmogus, o būtina nustatyti tik pavojaus kito žmogaus gyvybei realumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-12/2007).
Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.
Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir norėjo ją atimti.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, kaltininko elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2009, 2K-446/2010).
Pakaltinamas asmuo negali nesuvokti, kad, šaudamas į gyvybei svarbią kūno sritį – šlaunį kelis kartus iš didelės galios šaunamojo ginklo, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus gyvybei, ir to nori. Nusikaltimo padarymo vieta – restoranas (darbo metu, ten esant kitų žmonių). Kolegija konstatuoja, kad V. V. suvokė, jog pasirinktas nužudymo būdas šaudant automatiniu šautuvu iš balkono į restorane sėdintį asmenį, šūvių skaičius, lokalizacija, esant rikošeto galimybei kėlė realų pavojų kitų žmonių, esančių restorane, gyvybei. V. V. veika buvo padaryta turint tikslą už šios veikos padarymą gauti nustatytą pinigų sumą. Nors pirmosios instancijos teismo pakankamai detaliai neatskleista nusikalstamos veikos padarymo kaltės rūšis, o tik nurodyta jos forma (tyčia), tačiau apeliacinės instancijos teismas apie akivaizdų tiesioginės tyčios buvimą V. V. veikoje pasisakė tinkamai: panaudotas didelės galios šaunamasis automatinis ginklas, į R. J. buvo iššauti septyni šūviai iš pakankamai mažo nuotolio, V. V. pripažino, kad, nukentėjusiajam R. J. nukritus ant grindų, jis dar bandė šauti, tačiau automato dėtuvėje jau buvo pasibaigę šoviniai – tai liudija tiesioginės apibrėžtos tyčios buvimą jo veikoje. Teismo ekspertizės aktu šioje byloje buvo nustatyta, kad R. J. mirties priežastis – jam padaryti šautiniai sužalojimai. A. Garmaus konsultacinėje išvadoje tik išreikštos abejonės dėl gydymo savalaikiškumo. Taigi R. J. tiesioginė mirties priežastis ir būtina sąlyga – V. V. veika – šūviai į R. J. šlaunį automatu, sukėlę gyvybei pavojingų sužalojimų. Veikos perkvalifikavimo į lengvesnę ir dėl to senaties taikymo sąlygų nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Tomo Meškausko bei nuteistojo V. V. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Rimantas Baumilas
Gintaras Goda
