Baudžiamoji byla Nr. 2K–2/2012
Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00043-2010-6
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.3.2.9. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Romai Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorui Rimai Kriščiūnaitei,
gynėjui advokatui Vytautui Blažaičiui,
nukentėjusiajai I. J.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutarties.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nuosprendžiu J. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų šešiems mėnesiams. Priteista iš nuteistosios J. J. nukentėjusiajai M. R. J. 5000 Lt neturtinės žalos ir 200 Lt už patirtas išlaidas pateikiant civilinį ieškinį. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. R., tačiau jis kasacinio skundo nepadavė.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartimi nukentėjusiosios I. J., nuteistosios J. J. ir jos gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios gynėjo ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
J. J. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteista už tai, kad 2003 m. gegužės mėn., ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytą dieną bei valandą, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) esančiame name, dėl savanaudiškų paskatų, siekdama įgyti sutuoktiniui A. J. priklausančio turto dalį, savo naudai sukurstė D. R. nužudyti A. J., pažadėdama už A. J. nužudymą 15 000 Lt atlygį ir sumokėdama 10 300 Lt, taip palenkė D. R. padaryti nusikalstamą veiką.
Kasaciniu skundu nuteistojo J. J. prašo teismą pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartį – jos nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 5 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį.
Kasatorė skunde teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes įrodymus vertino subjektyviai, jų neanalizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, rėmėsi prielaidomis, todėl teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorė pažymi, kad tiek ikiteisminiam tyrime, tiek teisme aiškino, kad jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, o buvo apkalbėta kito nuteistojo šioje byloje – D. R. Kasatorė nurodo, kad D. R. pats pasisiūlė sudrausminti jos vyrą, todėl ji sutiko, nes vyras ją mušdavo. Tačiau kasatorė atkreipia dėmesį, kad ji norėjusi savo vyrą tik pagąsdinti, o ne nužudyti, ir pinigų už tai D. R. nežadėjo. Dėl šių priežasčių, D. R. turi vienas atsakyti už nužudymą, nes viršijo susitarimo ribas, o jos veika turi būti perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį.
Kasatorė teigia, jog vėliau D. R. ėmė ją persekioti ir reikalauti pinigų už tai, kad jis sužeidė jos vyrą, taip pat grasino ją „pakasti“. Vėliau pinigų iš jos reikalavo D. R. tėvas R. R., kuris buvo atėjęs pas ją ir rodė kažkokias nuotraukas.
Kasatorė pažymi, kad 2003 m. liepos mėnesį ji kiekvieną dieną važinėjo į Kelmės ligoninę slaugyti sunkiai sergančios motinos, o vyras likdavo namuose su anūke, tačiau vieną dieną grįžusi iš Kelmės anūkę rado pas kaimyną. Anūkė pasakė, kad senelis ją paliko ir autobusiuku išvažiavo. Kasatorė nurodo, kad dėl vyro dingimo niekur nesikreipė, nes su juo negyveno ir jo gyvenimu nesidomėjo, be to, jis dažnai dingdavo iš namų.
Pasak kasatorės, nuosprendis priimtas remiantis vien tik nuteistojo D. R. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, melagingi ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tačiau teismai šių prieštaravimų nepašalino. D. R. skirtingai aiškino kasatorės siūlymą nužudyti jos vyrą: iš pradžių jis nurodė, kad kasatorė pasiūlė nužudyti, o vėliau – jog paprašė „sutvarkyti“, „pamokyti“. Be to, pasak kasatorės, pats nuteistasis teisme atsakydamas į klausimą dėl „pamokymo“ nurodė, kad „pamokymą“ kiekvienas gali suprasti savaip.
Kasatorė nurodo, kad D. R. prieštaringai aiškino, kas jam nurodė nukentėjusiojo gyvenamąją vietą, taip pat nurodė skirtingas sumas, kurias neva turėjo gauti už nusikalstamos veikos padarymą (tai 15 000 Lt, tai 10 000 Lt), skirtingas šių pinigų gavimo aplinkybes, taip pat nevienodai aiškino ir apie po nužudymo pagrobtą nukentėjusiojo automobilį. Kasatorei nelogiškas D. R. aiškinimas, kad jis negavo visų už nužudymą žadėtų 15 000 Lt, nes ji kažkur dingo, tačiau ji niekur nesislapstė. Kasatorė mano, kad teismas turėjo nesivadovauti D. R. parodymais vien dėl jo neigiamos asmenybės: nors tik 25 metų amžiaus, tačiau jau šešis kartus teistas, du kartus už dviejų žmonių nužudymą, pataisos namuose charakterizuojamas neigiamai. Taip pat prieštaringi D. R. parodymai ir dėl nukentėjusiojo nuotraukų: 2010 m. vasario 19 d. vykusios apklausos metu jis teigė, kad po nužudymo į įvykio vietą nebuvo nuvažiavęs, tačiau 2010 m. rugsėjo 8 d. vykusios apklausos metu parodė, jog buvo nuvažiavęs prie angaro ir iš šulinio ištraukęs nukentėjusiojo lavoną jį fotografavo. Tuo tarpu teisme aiškinantis, kaip jis vienas galėjo ištraukti lavoną iš šulinio, jis savo ankstesnius parodymus paneigė teigdamas, jog lavono iš šulinio neištraukė.
Kasatorė teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pasirašė neskaičiusi. Taip pat kasatorė nurodo, kad 2010 m. vasario 23 d. vykusios apklausos metu užrašė, jog nesutinka su duotais parodymais ir dėl pateikto įtarimo neprisipažįsta. Toliau protokole nurodytas aplinkybes surašė tyrėjas, nes ji dėl sulaikymo buvo šoke.
Kasatorė teigia, kad ji neturėjo tyčios nužudyti savo vyrą, tuo tarpu teismai išvadą apie tyčios kryptingumą padarė vadovaudamiesi samprotavimais ir išvedžiojimais, o ne objektyviais duomenimis. Teismų praktikoje laikomasis nuostatos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, tačiau šioje byloje teismai tokių nuostatų nesilaikė.
Nuteistosios J. J. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl J. J. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą pagrįstumo
Kasaciniu skundu nuteistoji J. J. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorė iš esmės nesutinka su byloje ištirtų įrodymų vertinimu, teigia, kad teismai nepagrįstai vadovavosi prieštaringais ir nenuosekliais kito nuteistojo šioje byloje – D. R., kuris ją apkalba, parodymais ir ją nuteisė pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Kasaciniame skunde nuteistoji J. J. iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodomi apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažino, kad teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Kasatorė taip pat kaip ir apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistojo D. R. parodymai nenuoseklūs, nepatikimi, todėl jais remtis pripažįstant jį kaltu padarius BK 24 straipsnio 5 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikalstamą veiką nebuvo galima. Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios argumentus atmetė, priimtoje nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo D. R. parodymais bei teisingai juos vertino. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistojo D. R. parodymai dėl susipažinimo su nuteistąja J. J. pas liudytoją G. B. aplinkybių, taip pat parodymai dėl nuteistosios pasiūlymo nužudyti jos vyrą ir atlygio už tai yra nuoseklūs ir esminėmis detalėmis sutampa, nes D. R. viso proceso metu vienodai teigė, jog pas liudytoją G. B. sutiko nuteistąją, kuri skundėsi savo vyru ir prašė jį nužudyti, už tai žadėjo 15 000 Lt, tačiau per kelis kartus sumokėjo mažesnę sumą. Nors nuteistasis G. R. vienuose parodymuose teigė, kad nuteistoji J. J. prašė jos vyrą „pamokyti“, o kituose – kad nužudyti, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog jų susitarimas apėmė bet kokius padarinius, todėl veika kvalifikuojama pagal sunkiausius, šiuo atveju – kaip nužudymas. Pažymėtina, kad nuteistasis anksčiau kasatorės nepažinojo, todėl neturėjo jokio pagrindo jos apkalbėti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra esminių prieštaravimų tarp nuteistojo parodymų dėl nukentėjusiojo pagrobto automobilio pardavimo ir nuotraukų parodymo nuteistajai J. J. Kartu apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistosios teiginius dėl psichologinio spaudimo apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu, pažymėdamas, kad jie deklaratyvūs, nes visų apklausų metu nuteistajai buvo užtikrinta teisė į gynybą, dalyvavo gynėjas, niekas prieštaravimų dėl įtariamojo apklausos protokolo nepareiškė.
Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi papildomų priemonių patikrinti proceso metu gautus duomenis, teismo posėdžio metu teisėjų kolegijos iniciatyva buvo atliktas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas itin didelį dėmesį skyrė bylos duomenų analizei atskleidžiant D. R. ir J. J. kontaktų tikslus prieš padarant nusikaltimą ir nustatė, jog iniciatyva buvo iš J. J. pusės, o nevienkartinių susitikimų tikslas – įkalbėti padaryti nusikaltimą bei suderinti pinigų sumą už nusikaltimo padarymą. Šios aplinkybės rodo, kad buvo susitarimas dėl nusikaltimo padarymo. Po nusikaltimo padarymo buvo sumokėti pinigai, o jų sumokėjimo aplinkybės patvirtina, jog abi pusės vykdė anksčiau suderinto susitarimo sąlygas. Teismai pagrįstai atmetė J. J. versiją, jog pinigus ji sumokėjo todėl, kad bijojo D. R., o susitarimas buvo tik dėl A. J. „pamokymo“. J. J. elgesys nusikaltimo planavimo metu, iš karto ir vėliau po nusikaltimo padarymo patvirtina, kad ją tenkino tokie nusikaltimo rezultatai. J. J. veiksmuose nėra savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, nes BK 23 straipsnio 3 dalis numato, jog tais atvejais, kai nusikalstamą veiką daro keli asmenys, tai savanoriškai atsisakęs ją pabaigti organizatorius ar kurstytojas neatsako baudžiamąja tvarka, jeigu ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis organizavo ar kurstė, ir ta veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių. Per daugelį po A. J. nužudymo praėjusių metų J. J. niekur nesikreipė dėl jo dingimo, nors gyveno tame pačiame name ir turėjo bendrą ūkį, kaimynams aiškino, jog jis išvykęs.
Apibendrindama kolegija pažymi, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiriant bei vertinant byloje gautus įrodymus, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, buvo įvertinti visi nusikalstamos veikos požymiai ir veika tinkamai kvalifikuota. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, į visus esminius apelianto argumentus nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes J. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Remiantis kasacinio skundo argumentais keisti teismų sprendimus ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios J. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
Alvydas Pikelis
