Baudžiamoji byla Nr. 2K–7/2012
Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00030-2010-9
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.7(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutarties.
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Iš G. K. priteista 179,72 Lt proceso išlaidų valstybei.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartimi nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
G. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „K.“ direktorius, pagal einamas pareigas atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „K.“ turtą, 2006 m. spalio 1 d.–2007 m. sausio 31 d. laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, Telšiuose tyčia, pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais disponuoti UAB „K.“ piniginėmis lėšomis, jas išvaistė, t. y. išrašė kasos išlaidų orderius 70, 73, 74, 75, 76 iš viso 100 409,13 Lt sumai, kuriuose įrašė, kad jam (G. K.) buvo išduoti pinigai, nurodant išmokėjimo pagrindą – avansą medžiagoms pirkti, tačiau pateikė panaudojimą pagrindžiančius dokumentus tik už 14 288,87 Lt, bet nepateikė už 86 120,26 Lt panaudojimą pagrindžiančių dokumentų. Šiais veiksmais jis išvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą UAB „K.“ priklausantį didelės vertės turtą už 86 120,26 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius skundžia teismų sprendimus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų. Remdamasis kasacine nutartimi Nr. 2K-592/2004, jis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, nes savo nutartyje parodė išankstinį skeptišką nusistatymą dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuos atmetė deklaratyviais, išimtinai teoriniais motyvais, todėl toks apeliacinio skundo išnagrinėjimas negali būti pripažintas išsamiu ir nešališku, o teismo išvados – pagrįstomis bei motyvuotomis.
Kasatorius nurodo, kad apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl esminių BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų, argumentuodamas tuo, jog teismas negalėjo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pripažinti įrodymais ir jais paneiginėti teisme duotų parodymų. Atsakydamas į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kasatoriaus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pirmosios instancijos teismas paskelbė siekdamas pašalinti prieštaravimus. Tačiau, kasatoriaus nuomone, tokie prieštaravimai gali būti šalinami BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka, kuri buvo akivaizdžiai pažeista, nes ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo apklaustas teismo ar ikiteisminio tyrimo teisėjo. Kasatorius tvirtina, kad abiejų instancijų teismai suteikė jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams įrodymų statusą, nors tai šiuo atveju negalima, ir toks BPK pažeidimas vertintinas kaip esminis.
Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, atsakant į jo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 286 straipsnio pažeidimo nepagrįstai atmetus jo gynėjo prašymą paskirti statybos ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus dėl ekspertizės skyrimo atmetė iš esmės tik specialistės I. Auškalnienės teisme duotais paaiškinimais, kad tyrimo metu jai nebuvo žinoma ir pateikta jokių dokumentų apie tai, jog 86 120,26 Lt buvo panaudoti (duomenys neskelbtini) mokyklos stogo brokui pašalinti. Tačiau kasatorius pažymi, kad jis niekada ir netvirtino, jog remontuojamo stogo griūties atstatymas buvo įformintas oficialiais dokumentais, todėl šiuo atveju specialistei turėjo būti pateikta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje buvo duomenys apie statybos avariją. Be to, specialistės išvadai, grindžiamai ne visais bylos duomenimis, teismai suteikė prioritetą prieš liudytojų, parodžiusių apie stogo griūtį ir jo atstatymą, parodymus, nors kaip įrodymai šie duomenys yra lygiaverčiai, o specialistės paaiškinimai ar išvada nepaneigia šių liudytojų parodymų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kasatorius teigia, kad jo apeliacinio skundo argumentai nebuvo tinkamai bei išsamiai įvertinti ir dėl šių priežasčių buvo esmingai pažeisti BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo (BK 184 straipsnio 2 dalies) taikymo, apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė esminį BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismų išvados dėl jo ryšio su UAB „K.“ turtu prieštarauja BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos turiniui, o nuosprendžio surašymo trūkumas, kurį nustatė apeliacinės instancijos teismas, t. y. kad pirmosios instancijos teismas nenurodė subjektyviojo BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymio (tiesioginės tyčios), skirtingai nei nusprendė teismas, negali būti pripažintas neesminiu BPK pažeidimu, nes tai tiesiogiai sietina su teisės į gynybą pažeidimu.
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl bausmės skyrimo patvirtina šio teismo išankstinių ir tendencingų nuostatų dėl jo apeliacinio skundo buvimą. Kasatorius nesutinka su tuo, kad teismas, nesant prokuroro skundo, konstatavo esant jo veikoje BK 222 ar 223 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymius ir kad bausmės skyrimui reikšmingos kasatoriui paskirtos administracinės nuobaudos, kurių galiojimas yra pasibaigęs. Tai nesuderinama su teisingo teismo proceso ir nešališko teismo kriterijais bei vertintina kaip esminis BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad, skirtingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aiškinantis nuteistojo G. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisme, prieštaravimus, pirmosios instancijos teismas teisminio nagrinėjimo metu BPK nustatyta tvarka pagrįstai tyrė nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teisėtai jais rėmėsi, tinkamai įvertino, nustatė, kodėl jie skiriasi, palygino su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių, ir padarė išvadas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl ta aplinkybė, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo kasatorius, nepatvirtina teismo pažeidimų padarymo bei šališkumo, o teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio reikalavimus.
Taip pat prokuroras, atsižvelgdamas į BPK 208 straipsnio, 286 straipsnio 1 dalies nuostatas, teigia, kad ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Kartu jis pažymi tai, kad teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Pasak prokuroro, teismai argumentuotai ir pagrįstai išsprendė G. K. ir jo gynėjo prašymus, susijusius su ekspertizės skyrimu, ir jų priimti sprendimai nerodo teismo šališkumo.
Be to, atsiliepime nurodoma, kad skundo teiginys dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai surašyto nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo tokio nuosprendžio surašymo trūkumo nepripažinimo esminiu yra nepagrįstas, nes tokiu aspektu apeliacinės instancijos teismas netikrino žemesnės instancijos teismo sprendimo, o tik išsamiai aptarė nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių buvimą G. K. veiksmuose.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. K. veiksmuose taip pat yra BK 222 arba 223 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymiai, tačiau dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepakeitė, taigi nuteistojo padėties neapsunkino (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Kasacinio skundo teiginiai šiuo klausimu yra nepagrįsti.
Taip pat teismai išsamiai pasisakė, kodėl nagrinėjamu atveju negalima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatų bei paskirti G. K. švelnesnę bausmės rūšį, negu numato įstatymas. Papildomų argumentų dėl to kasaciniame skunde nenurodoma.
Nuteistojo G. K. kasacinis skundas atmestinas.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Pagal BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šių nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktas).
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmetė deklaratyviais ir išimtinai teoriniais motyvais. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad visi esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai buvo išanalizuoti ir įvertinti atsižvelgiant į bylos medžiagą bei pateikiant motyvuotas išvadas dėl jų pagrįstumo, todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalį.
Taip pat kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu duotiems G. K. parodymams buvo suteiktas įrodymų statusas bei padarytas BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimas. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais, t. y. įstatymų nustatyta tvarka, gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus, o pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį – nuosprendis grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 276 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti atvejai, kada teisiamajame posėdyje galima balsu perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, ir jais kaip įrodymais remtis priimant nuosprendį. Be to, pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas BPK normas ir teismų praktikoje susiformavusias taisykles, tokie parodymai nelaikomi savarankiškais įrodymų šaltiniais, kita vertus, jie yra svarbūs ir gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų vertinimui.
Bylos duomenys patvirtina, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme G. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (tyrėjui), buvo balsu perskaityti teisiamajame posėdyje (T. 4, b. l. 8). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šie ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys teisme buvo paskelbti BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau tai neatitinka šios normos turinio ir bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole nenurodyta, kokia BPK nuostata vadovaujantis buvo paskelbti G. K. parodymai. Atsižvelgiant į tai, kad G. K. ikiteisminio tyrimo metu apklausė ne ikiteisminio tyrimo teisėjas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas, darytina išvada, kad jo parodymai teisme buvo perskaityti ne BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, o vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi. Nors apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas žemesnės instancijos teismo išvadas dėl įrodymų teisėtumo ir jų vertinimo, nurodė ne tą BPK normą, kurios pagrindu teisiamajame posėdyje buvo paskelbti nuteistojo G. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vien ši aplinkybė neleidžia konstatuoti, kad buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Taip spręstina ir dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės padarė teisingą išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo parodymai teisiamajame posėdyje buvo paskelbti siekiant pašalinti iškilusius prieštaravimus, taigi kartu ir byloje esantiems įrodymams patikrinti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi. Be to, pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme G. K. savo kaltę išvaistęs svetimas lėšas neigė. Jo kaltė padarius jam inkriminuotą veiką įrodyta kitais teismo ištirtais ir aptartais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pakankamai išsamiai ir motyvuotai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (priimtas protokoline teismo nutartimi) atmesti gynybos prašymą skirti statybos ekspertizę bei šio teismo atliktas įrodymų vertinimas. Skirtingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas skundo argumentus dėl BPK 241 straipsnio 2 dalies, 286 straipsnio 1 dalies pažeidimo atmetė remdamasis ne tik tuo, kad specialistei nebuvo pateikta jokių dokumentų apie tai, jog 86 120,26 Lt buvo panaudoti (duomenys neskelbtini) mokyklos stogo brokui pašalinti, bet ir išsamiai aptardamas ekspertizės skyrimo pagrindus (BPK 208 straipsnis), jos skyrimo tvarką bylos nagrinėjimo teisme metu, kriterijus, kuriais turi būti vadovaujamasi sprendžiant proceso dalyvių prašymus, taip pat aptardamas bei įvertindamas pirmosios instancijos teismo motyvuotas išvadas dėl gynėjo prašymo skirti statybos ekspertizę pagrįstumo, taigi BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
Kasaciniame skunde esminis BPK 332 straipsnio 2 dalies pažeidimas argumentuojamas ir tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai atsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo (BK 184 straipsnio 2 dalies) taikymo. Šie argumentai nepagrįsti. Skundo teiginys, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl G. K. ryšio su UAB „K.“ turtu prieštarauja BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turiniui, neteisingas. Teismai nustatė, kad G. K. iššvaistė jam paikėtą ir jo žinioje buvusį turtą, taigi nustatė BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos dalyką. Taip pat pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviojo požymio (tiesioginės tyčios) nenurodymas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nevertintinas kaip esminis BPK pažeidimas. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, tarp jų ir dėl kaltės nustatymo, taigi ištaisė pirmosios instancijos nuosprendžio trūkumus, todėl, priešingai nei tvirtina kasatorius, teisė į gynybą šiuo atveju nebuvo suvaržyta ar atimta.
Atmestini ir kasacinio skundo teiginiai, kuriais BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimas motyvuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesant prokuroro skundo, konstatavo kasatoriaus veiksmuose esant BK 222 ar 223 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymius ir kad pripažino, jog bausmės skyrimui reikšmingos jam paskirtos administracinės nuobaudos, kurių galiojimas yra pasibaigęs. Pateikdamas motyvuotas išvadas dėl G. K. apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas užsiminė, kad jo veiksmuose gali būti ir kitų nusikalstamų veikų požymių, tačiau, laikydamasis BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimų, apeliacinio skundo ribų neperžengė ir nuteistojo padėties nepablogino, nes BK 222 ar 223 straipsniuose įtvirtintų nusikalstamų veikų požymių nuteistojo veiksmuose neįrodinėjo bei nenustatė. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į visas šio klausimo išsprendimui ir bausmės individualizavimui reikšmingas bylos aplinkybes. Praeityje kasatoriui paskirtos ir šiuo metu jau negaliojančios administracinės nuobaudos taip pat apibūdina jo asmenybę, todėl pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas teisėtai atsižvelgė į šią (neesminę) aplinkybę ir nei BPK 332 straipsnio 3 dalies, nei BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo G. K. kasacinį skundą.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Vladislovas Ranonis
Vytautas Greičius
