Baudžiamoji byla Nr. 2K-10/2012
Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00575-2009-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.; 1.2.3.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. (I. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, I. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Iš I. M. ir S. Ž. solidariai priteista po 13 000 Lt nukentėjusiesiems V. A., P. A., E. A., A. L., M. L., S. L., T. K., J. D., J. A., 2877,50 Lt J. N. turtinei žalai atlyginti ir 274,55 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir S. Ž., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis, kuria I. M. kasacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
I. M. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 1 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), miško masyve, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe kartu su S. Ž., buitinio konflikto metu, turėdamas tyčią nužudyti V. A., po to kai S. Ž. ne mažiau kaip penkis kartus sudavė nukentėjusiajai nudaužto butelio kakleliu į rankas ir kaklą, padarydamas jai ryklės sienos, vidinės ir išorinės miego arterijų sužalojimus, smogė koja gulinčiai V. A. į krūtinės sritį, padarydamas krūtinkaulio lūžį, dešiniųjų I-VII ir kairiųjų II-X šonkaulių lūžius; tai komplikavosi kraujavimu į kvėpavimo takus ir į išorę, ūmiu kraujotakos bei kvėpavimo sutrikimu ir nuo to V. A. mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis I. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 4 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį pakeisti - jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 138 straipsnio 1 dalį arba į 135 straipsnį, pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis veikė bendrininkų grupe, ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 15 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nužudymų bylose. Vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina kasatoriaus kaltės, o teismų išvados nėra pagrįstos visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus veiksmus – smogimą koja gulinčiai V. A. į krūtinės sritį, nuo kurio nukentėjusiajai lūžo krūtinkaulis ir šonkauliai, nepagrįstai kvalifikavo kaip nužudymą. Teisės medicinos specialisto išvadoje Nr. M 1494/09 (01) nurodyta, kad V. A. mirtis įvyko nuo durtinės-pjautinės kiauryminės kaklo kairės pusės žaizdos, atsiveriančios į ryklę su ryklės sienos, vidinės ir išorinės miego arterijų sužalojimais, kurie komplikavosi ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimu. Bylos duomenimis nustatyta, kad šiuo sužalojimus nukentėjusiajai padarė nuteistasis S. Ž., suduodamas jai nudaužto butelio kakleliu ne mažiau kaip penkis kartus į rankas ir kaklą. Šios aplinkybės, anot kasatoriaus, patvirtina, kad nukentėjusiosios mirties priežastis buvo ne jo, bet nuteistojo S. Ž. veiksmai. Tokiu atveju už nužudymą atsako tik tas asmuo, kurio veiksmai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama ne kaip nužudymas, bet kaip nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas, priklausomai nuo jo sutrikdymo masto.
Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai jį ir nuteistąjį S. Ž. pripažino nužudymo bendravykdytojais, nes BPK nustatyta tvarka neįrodyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji bendrininkavimo požymiai. I. M. nesitarė su S. Ž. nužudyti nukentėjusiąją ar suduoti jai nudaužto butelio kakleliu į rankas ir kaklą, taip padarant sužalojimus, sukėlusius jos mirtį. Taip pat nenustatyta ir kasatoriaus tiesioginė tyčia, veikiant bendrai su nuteistuoju S. Ž. atimti nukentėjusiajai gyvybę, todėl nužudymas nebuvo padarytas bendrininkų grupe.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus ir paskyrė nuteistajam I. M. aiškiai neteisingą – per griežtą bausmę. Teismas netinkamai įvertino jo, kaip bendrininko, vaidmenį nusikaltimo padaryme. Nuteistojo S. Ž. veiksmai buvo didesnio pavojingumo laipsnio, tačiau jam paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu kasatorius atliko antraeilį vaidmenį nužudyme, jo veiksmai buvo mažesnio pavojingumo laipsnio, tačiau jam paskirta net dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Kasatoriaus nuomone, teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, turėjo jam paskirti mažesnę ar artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkiui bausmę.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo nuteistojo I. M. kasacinį skundą atmesti. Kasatoriaus teiginiai, kad jo padaryti sužalojimai nebuvo nukentėjusiosios mirties priežastis, paneigti teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 1494/09(01). Tyrimą atlikęs specialistas konstatavo, kad krūtinkaulio lūžis padarytas tiesiogiai paveikus krūtinkaulį ne mažiau kaip vieną kartą kietu buku ribotu paviršiumi, dešiniųjų I-VII ir kairiųjų II-X šonkaulių lūžiai padaryti netiesiogiai paveikus krūtinės ląstą, ne kartą deformuojant krūtinės ląstą kietu buku paviršiumi. Teismo medicinos duomenys patvirtina nuteistojo S. Ž. parodymus apie tai, kad prieš nukentėjusiąją V. A. smurtavo ne tik S. Ž., bet ir I. M., suduodamas stiprų smūgį koja į krūtinę. Dėl to perkvalifikuoti kasatoriaus veiką pagal BK 135 ar 138 straipsnius nėra teisinio pagrindo.
Kasatorius neteisus teigdamas, kad tarp jo ir S. Ž. nebuvo jokio susitarimo nužudyti V. A. Nuteistųjų susitarimas buvo spontaniškas ir išreikštas žodžiu - I. M. raginimu „pribaigti" nukentėjusiąją. Vadovaujantis teismų praktika, jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, liudytojų parodymus, nustatė būtiną bendrininkavimo požymį - I. M. ir S. Ž. susitarimą bendrai veikti, todėl BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Atmestinas ir kasatoriaus prašymas paskirti švelnesnę bausmę. Pirmosios instancijos teismas bausmę individualizavo atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes – į tai, kad I. M. nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą už nužudymą, praeityje teistas šešis kartus, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kasatorius, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pripažintas pavojingu recidyvistu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą konstatavo, kad bausmė paskirta tinkamai, ją švelninti nėra pagrindo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Nuteistojo I. M. kasacinio skundo argumentai, kad teismas, jį pripažinęs kaltu dėl nukentėjusiosios V. A. nužudymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, atmestini.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos bylos aplinkybės ir įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo I. M. kaltės padarius nužudymą - nuteistojo S. Ž. parodymai, jo parodymų patikrinimo vietoje medžiaga, liudytojos I. Ž., nukentėjusiojo V. Alšausko parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, eksperto paaiškinimai teisme ir kiti bylos duomenys. Įvertinus šiuos įrodymus nustatyta, kad nuteistiesiems I. M. ir S. Ž. atėjus pas nukentėjusiąją V. A., kasatorius pirmas pradėjo elgtis agresyviai – pagaliu daužė jos namo duris ir langus. Nukentėjusiajai iš namo pabėgus, prieš ją smurtauti – žaloti moterį nudaužto butelio kakliuku – pradėjo S. Ž. Po kasatoriaus pasiūlymo nukentėjusiąją „pribaigti iki galo“ ir S. Ž. antrą kartą stiklo šuke perpjovus nukentėjusiajai gerklę, I. M. stipriai spyrė koja V. A. į krūtinę, padarydamas krūtinkaulio ir dešiniųjų I-VII bei kairiųjų II-X šonkaulių lūžius. Tuoj po to nuteistieji nutempė sunkiai sužalotą V. A. į duobę, esančią miške, ir ten ją palikę iš įvykio vietos pasišalino. Kasaciniame skunde nuteistasis šių teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių neginčija, tačiau nurodo, kad jo padaryti sužalojimai nebuvo nukentėjusiosios mirties priežastis, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip nužudymas.
Išties teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiosios mirtis įvyko nuo durtinės-pjautinės kiauryminės kaklo kairės pusės žaizdos su ryklės sienos, vidinės ir išorinės miego arterijų sužalojimais, kurie komplikavosi kraujavimu į kvėpavimo takus ir ūmiu kraujotakos bei kvėpavimo sutrikimu. Byloje nustatyta ir tai, kad šiuos sužalojimus padarė nuteistasis S. Ž. Tačiau tai nepatvirtina kasacinio skundo argumentų, kad I. M. padaryti sužalojimai nesusiję su nukentėjusiosios mirtimi. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą buvo apklaustas specialisto išvadą pateikęs teisės medicinos ekspertas J. Plenta, kuris papildomai paaiškino, kad nors tiesioginė V. A. mirties priežastis buvo vidinės ir išorinės miego arterijų sužalojimas, sukėlęs kraujavimą į kvėpavimo takus ir į išorę, ūmų kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimą, tačiau kasatoriaus padarytas krūtinkaulio lūžis turėjo netiesioginės įtakos nukentėjusiosios mirčiai. Būtent dėl nuteistojo spyrio į krūtinę nukentėjusioji gausiau kraujavo, triko jos kvėpavimas. Anot eksperto, esant konstatuotiems sužalojimams, net ir suteikus nukentėjusiajai kvalifikuotą medicinos pagalbą būtų nedidelė tikimybė išgelbėti jos gyvybę. Specialisto išvadoje konstatuoti ir aiškiai išreikšti V. A. kūno atvėsimo požymiai, nes prieš mirtį būdama sužalota ir be sąmonės nukentėjusioji buvo veikiama dar ir šalčio. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad sunkiai sužalota ir palikta nuošalioje vietoje nukentėjusioji, jei nebūtų mirusi nuo nukraujavimo, tai būtų praradusi gyvybę nuo bendro kūno atvėsimo. Minėti bylos duomenys paneigia nuteistojo I. M. argumentus, kad nukentėjusiosios mirties priežastis buvo tik S. Ž. padaryti veiksmai.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės už nužudymą klausimą, svarbu ne tik tai, kokius sužalojimus jis padarė nukentėjusiajai V. A. Teismų praktikoje konstatuota, kad tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudoja keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet ir kiekvieno bendrininko kaltės turinį. Nukentėjusiajam mirus nuo padarytų sužalojimų visumos, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese, jeigu naudoto smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-423/2006). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje abiejų bendrai veikusių nuteistųjų tyčia, sprendžiant pagal panaudotų smurtinių veiksmų pobūdį, intensyvumą, sutartinumą, sunkiai sužalotos moters palikimą nuošalioje vietoje, nebuvo skirtinga, todėl nuteistųjų veiksmai teisingai vienodai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nepriklausomai nuo to, kad kasatorius nepadarė mirtinus padarinius tiesiogiai sukėlusių sužalojimų.
Kasaciniame skunde nuteistasis ginčija bendrininkavimo požymių buvimą jo veikoje, teigdamas, kad tarp jo ir nuteistojo S. Ž. nebuvo jokio susitarimo nužudyti V. A., kasatoriaus tyčia neapėmė S. Ž. nukentėjusiajai padarytų sužalojimų ir jis nesiekė jos mirties. Pažymėtina, kad susitarimas nužudyti kitą žmogų gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Spręsdamas susitarimo ribų ir bendrininkų atsakomybės klausimą, teismas turi įvertinti, ar asmuo, suduodamas smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas ir matydamas, kad kiti bendrininkai atlieka panašius veiksmus, suvokia, kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese (kasacinė nutartis Nr. 2K-339/2010). Nagrinėjamoje byloje būtinas bendrininkavimo požymis – susitarimas padaryti nusikalstamą veiką - konstatuotas nustačius, kad matydamas sunkiai sužalotą V. A. kasatorius nuteistojo S. Ž. veiksmams ne tik pritarė, bet ir nurodė ją „pribaigti”, o S. Ž. antrą kartą sudaužyto butelio kakliuku perpjovus nukentėjusiajai gerklę - stipriai spyrė koja jai į krūtinę. Šios aplinkybės, taip pat ir tai, kad abu nuteistieji, nutempę ir palikę sunkiai sužalotą nukentėjusiąją duobėje, miške, iš įvykio vietos pasišalino, atskleidžia ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius – tiesioginę kasatoriaus tyčią, apimančią ir daromos veikos, ir bendro dalyvavimo joje suvokimą. Teisėjų kolegija pritaria teismų išvadai, kad I. M., matydamas prieš nukentėjusiąją smurtaujantį S. Ž. ir pats suduodamas stiprų smūgį koja jai į gyvybiškai svarbią kūno vietą, ne tik pritarė S. Ž. veiksmams, tačiau ir pats aktyviai dalyvavo atimant nukentėjusiajai gyvybę, todėl laikytinas nužudymo bendravykdytoju.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas I. Marcinkevičiui pritaikytas tinkamai, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų ir esant visiems BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams.
Dėl kasatoriui paskirtos bausmės
Nuteistojo I. M. kasacinio skundo argumentai, kad jam paskirta per griežta, neatitinkanti BK 54 straipsnio nuostatų bausmė, atmestini. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 3 dalimi, paskirtą bausmę gali sušvelninti tik tada, kai jos paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.
Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Prielaidų išvadai, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad skirdamas bausmę I. M. šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas, nukentėjusiajai gyvybė atimta brutaliai, dėl menkavertės dingsties), kasatoriaus kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), jo asmenybę (nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą už nužudymą, praeityje yra teistas šešis kartus), taip pat į tai, kad nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Išanalizavęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas motyvuotai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis viršija BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį. Kasatoriaus teiginys, kad nuteistajam S. Ž. skirdamas švelnesnę negu jam bausmę, teismas pažeidė teisingumo principą, – nepagrįstas. Nuteistasis S. Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, be to, skirtingai nei kasatorius, prisipažino padaręs nusikaltimą ir tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Būtent šios aplinkybės, į kurias pagal BK 54 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnį teismas privalėjo atsižvelgti, ir lėmė švelnesnės bausmės jam paskyrimą, ir tai nelaikytina teisingumo principo pažeidimu. Atmestini ir kasacinio skundo teiginiai, kad teismas neįvertino I. M., kaip bendrininko, vaidmens nužudyme (BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Teismo pripažinta įrodyta, kad po to, kai S. Ž. sudaužyto butelio kakliuku V. A. perpjovė gerklę, I. M. nurodė bendrininkui nukentėjusiąją „pribaigti“ ir pats stipriai spyrė koja jai į krūtinę, padarydamas krūtinkaulio bei šonkaulių lūžius. Tokie kasatoriaus veiksmai neleidžia daryti išvados, kad jo vaidmuo nužudyme buvo antraeilis, nes jis aktyviai dalyvavo atimant nukentėjusiajai gyvybę, todėl švelninti bausmės nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo I. M. skundą patikrinęs nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bausmės skyrimo aspektu, padarė išvadą, kad jam paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir savo dydžiu nėra per griežta.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam I. M. teismas paskyrė bausmę nepažeisdamas BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, taigi baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo I. M. (I. M.) kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Tomas Šeškauskas
