Baudžiamoji byla Nr. 2K-92/2012
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.9.6.; 1.1.6.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo juridinio asmens UAB „F. L.“ įgalioto atstovo ir nuteistojo L. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. B. nuteistas pagal: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda už pasisavintą didelės vertės 1 272 186,01 Lt UAB „F. L. “ priklausantį turtą; BK 183 straipsnio 2 dalį 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda už 136 835,16 Lt vertės turto pasisavinimą; BK 182 straipsnio 2 dalį 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda už turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 194 062,33 Lt panaikinimą; BK 182 straipsnio 2 dalį 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda už turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 161 718,55 Lt pelno mokesčio panaikinimą; BK 182 straipsnio l dalį 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda už turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 13 568 Lt pelno mokesčio panaikinimą; BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda už suklastotų dokumentų pervedant į banko sąskaitas 1 272 186,01 Lt panaudojimą; BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda už suklastotų dokumentų valstybės biudžetui sumokant 194 062,33 Lt mažiau panaudojimą; BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda už suklastotų dokumentų valstybės biudžetui sumokant 161 718,55 Lt mažiau panaudojimą; BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda už suklastotų dokumentų paimant iš L. B. firmos 136 835,16 Lt panaudojimą; BK 300 straipsnio l dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda už 2004-2005 metų pelno mokesčio deklaracijos suklastojimą; BK 222 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda; BK 222 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5-7 dalimis, šios bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė - 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, konfiskuota 469 673,70 Lt (1/3 dalis nuo pasisavintos 1 409 021,17 Lt sumos);
juridinis asmuo UAB „F. L. “ (duomenys neskelbtini) nuteistas pagal: BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda už turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 194 062,33 Lt panaikinimą; BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda už turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti 161 718,55 Lt pelno mokesčio panaikinimą; BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 80 MGL dydžio bauda (10 400 Lt) už suklastotų dokumentų valstybės biudžetui sumokant 194 062,33 Lt mažiau panaudojimą; BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 80 MGL dydžio baudą (10 400 Lt) už suklastotų dokumentų valstybės biudžetui sumokant 161 718,55 Lt mažiau panaudojimą; BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio l dalį 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5, 6 dalimis, šios bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė – 350 MGL (45 500 Lt) dydžio bauda.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 2 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendį pakeistas: iš L. B. išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 1 409 021,17 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
L. B. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „F. L. “ direktorius bei L. B. firmos (duomenys neskelbtini) savininkas ir savo žinioje turėdamas įmonių turtą, veikdamas vieninga tyčia, padedant A. K. bei šio suburtos ir vadovaujamos organizuotos grupės nariams R. A., V. J. bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tos pačios organizuotos grupės nariams, Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2003 m. liepos - 2004 m. balandžio mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš A. K. už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį įsigijo minėtos organizuotos grupės narių suklastotus dokumentus su įrašytais žinomai melagingais duomenimis:
1) kad A. K. firma „Artsana“, UAB „Investicijų analizės biuras“, UAB „Lampreza“, UAB „Ekspandas“, UAB „Testarosa“ pardavė, o UAB „F. L. “ nupirko paslaugų ir prekių už 1 272 186,01 Lt, iš jų 194 062,33 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), ir šiuos suklastotus tikrus bei pagamintus netikrus dokumentus perdavė apie tai nežinančioms UAB „F. L. “ finansininkėms, nurodydamas juos įtraukti į UAB „F. L. “ buhalterinę apskaitą ir pagal juos tariamam atsiskaitymui įforminti grynųjų pinigų paėmimą iš kasos arba atsiskaityti su šiomis įmonėmis mokėjimo pavedimais, o šioms tai atlikus, pasisavino jo žinioje buvusį 1 272 186,01 Lt (1 249 131 Lt grynaisiais ir pervestus 23 055 Lt) didelės vertės UAB „F. L. “ turtą, panaikino įmonės prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 194 062,33 Lt PVM ir 161 718,55 Lt pelno mokesčio; apgaulingai tvarkė UAB „F. L. “ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima nustatyti įmonės 2003-2004 metų laikotarpio veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros;
2) kad UAB „Lampreza“, UAB „Testarosa“ pardavė, o L. B. firma tariamai nupirko prekių už 137 235,16 Lt, įtraukė šiuos suklastotus dokumentus į L. B. firmos buhalterinę apskaitą ir pagal kasos išlaidų orderius iš firmos kasos tariamam atsiskaitymui grynaisiais paėmė iš viso 136 835,16 Lt, taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės 136 835,16 Lt vertės įmonės turtą, panaikino įmonės prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 13 568 Lt pelno mokesčio, apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to negalima nustatyti įmonės 2004-2006 metų laikotarpio veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Pasisavintą įmonių turtą L. B. panaudojo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems asmeniniams poreikiams tenkinti.
Juridinis asmuo UAB „F. L. “ nuteistas už tai, kad, veikdamas vieninga tyčia su jam atstovaujančiu direktoriumi L. B., turėjusiu teisę jam atstovauti, priimti sprendimus jo vardu bei kontroliuoti jo veiklą, veikusio UAB „F. L. “ vardu, jo naudai ir interesais, 2003 m. liepos - 2004 m. gegužės mėnesiais, suklastojus tikrus dokumentus ir juos panaudojus, panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 194 062,33 Lt PVM, 161 718,55 Lt pelno mokesčio, taip įgijo turtinę teisę į šias didelės vertės valstybės biudžeto lėšas, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to negalima buvo iš dalies nustatyti tikrosios UAB „F. L. “ 2003-2004 metų laikotarpio veiklos, ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. B. prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, paskirtas 1/3 nuo 1 409 021,17 Lt, tai sudaro 469 673,70 Lt, jo turto konfiskavimas, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, paskirtas 1 409 021,17 Lt konfiskavimas.
Kasatorius L. B. nurodo, kad teismų nuosprendžiai priimti nenustačius visų bylai reikšmingų faktų ir aplinkybių, nepagrįstai perkeliant jam įrodinėjimo naštą, todėl buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes baudžiamojo proceso normos pareigą išsiaiškinti tiesą ir nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes nustato ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorui ir teismui. Teismai netyrė kasatoriaus L. B. nurodytų aplinkybių apie jo ir UAB „F. L. “ iš nusikalstamų veikų gautų piniginių lėšų panaudojimą, bet padarė išvadą, kad tik jis gavo asmeninę naudą, todėl taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir visą nusikalstamos veikos rezultatą – 1 409 021,17 Lt konfiskavo iš jo. Ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad visuose A. K. firmos „Artsana“, UAB „Investicijų analizės biuras“, UAB „Lampreza“, UAB „Testarosa“, UAB „Ekspandas“ vardu išrašytose sąskaitose faktūrose, sąmatose, bei atliktų darbų aktuose nurodyti darbai realiai buvo atlikti Šiaulių ir Panevėžio arenose bei Vilniuje: viešbutyje „Reval Hotel “, „Hyper Maximoje“, Senukų prekybos centre, „Baldų rojuje“, „MG Valda“, UAB „Girteka“ logistikos centre, Vilniaus savivaldybės pastate bei kituose objektuose. Šiuos faktus patvirtino darbų vadovai V. G., A. C., A. T., V. S., A. V., nurodę, kad pasirašė atliktų darbų aktus tik todėl, kad visi darbai buvo atlikti realiai ir perduoti užsakovams. Taip kasatorius konkrečiai nurodė, kokiems tikslams buvo panaudoti suklastoti dokumentai, t. y. atliekant darbus savo jėgomis buvo naudojamos įmonei perkamos medžiagos, kurios realiai buvo įtrauktos į išrašytas kitų įmonių vardu sąskaitas faktūras, tai leido pagrįsti bendrovės sąnaudas ir sumažinti mokėtiną valstybei PVM mokestį. Tik surinkus įrodymus, kurie paneigtų nurodytas aplinkybes, būtų galima daryti išvadą, kad tik nuteistasis L. B. gavo asmeninės naudos iš nusikalstomų veikų, o UAB „F. L." turėtų būti išteisinta, nes, vadovaujantis BK 20 straipsnio 2 dalimi, juridinis asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už asmens, veikusio siekiant asmeninės naudos, nusikalstamas veikas.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu konstatavo, kad UAB „F. L.“ traukiama baudžiamojon atsakomybėn, nes vieninga tyčia veikė su teisėtai jai atstovaujančiu direktoriumi L. B. ir nusikaltimus padarė siekdama naudos bendrovei, o motyvuodamas BK 72 straipsnio taikymą nurodė, kad iš kasatoriaus L. B. turi būti konfiskuojama 1/3 pasisavinto turto.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, jog nustatęs, kad kaltininkas iš nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos ir šis turtas negrąžintas teisėtiems savininkams bei baudžiamojoje byloje nereiškiamas civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios žalos atlyginimo, teismas privalo taikyti turto konfiskavimą, taip pat konstatuodamas, kad nustatytas asmeninės naudos gavimo faktas, nors nesurinkta papildomų įrodymų apie tai, kad kasatorius, o ne bendrovė gavo turtinę naudą, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir taikė ne 1/3, bet 1 409 021,17 Lt konfiskavimą, nenurodydamas, kodėl už asmeninės naudos gavėjo veikas turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir juridinis asmuo. Taip šis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl BK 72 straipsnio taikymo, pagal kurią iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas asmeniškai gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti ekonominę vertę turintys daiktai konfiskuojami valstybės naudai, jei kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo (kasacinės bylos Nr. 2K-573/2003, 2K-486/2006). Kaltininko pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, nes jos susijusios su baudžiamojo įstatymo (BK 72 straipsnio) taikymu. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų įrodinėjimo būdų, todėl minėtos aplinkybės nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, įrodymai turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti. Kasatoriaus L. B. manymu, byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių jo asmeninio praturtėjimo faktą, todėl BK 72 straipsnio nuostatos jam pritaikytos neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus dėl kaltininko pasipelnymo iš nusikalstamos veikos fakto ir dydžio įrodinėjimo, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas (kasacinės nutartys 2K-292/2009, 2K-336/2009).
Prieštaringos nuosprendžių išvados, kad L. B. ir UAB „F. L. “ nusikalstamas veikas padarė veikdami vieninga tyčia, nors asmeninę naudą iš šių veikų gavo tik L. B., kasatoriui leidžia teigti, kad teismai neišsiaiškino padarytų nusikaltimų motyvų bei tikslų, tiesioginės tyčios paversti svetimą turtą savu, todėl nepagrįstai ir neteisėtai jam taikė BK 72 straipsnyje numatytą turto konfiskavimą.
Už kasatoriaus L. B., kaip įmonės vadovo, padarytas veikas, vadovaujantis BK 20 straipsnio 2 dalimi, nuteistas juridinis asmuo UAB „F. L. “. Kasatorius nurodo, kad pagal formuojamą teismų praktiką nusikalstama veika laikoma padaryta juridinio asmens naudai ir (ar) interesais, kai iš fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais. Naudos požymis paprastai susijęs su materialinės naudos užtikrinimu, o interesų užtikrinimas - laikomas kitų (ne materialinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimu. Tai reiškia, kad, sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina nustatyti ir subjektyviuosius juridiniam asmeniui inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymius, t.y. būtina įrodyti, kad fizinis asmuo, darydamas nusikalstamas veikas, siekė naudos ne sau, o juridiniam asmeniui, ir šis su fiziniu asmeniu veikė vieninga tyčia. Šioje byloje teismai, taikydami kasatoriui L. B. BK 72 straipsnyje numatytą turto konfiskavimą, į nusikaltimų padarymo tikslą visiškai neatsižvelgė ir šių aplinkybių nevertino, nes, pripažinus, kad jis siekė naudos tik sau, o ne įmonei, nebūtų pagrindo byloje taikyti BK 20 straipsnio 2 dalį ir traukti atsakomybėn UAB „F. L. “. Byloje įrodymais nepaneigti kasatoriaus teiginiai, kad visas gautas pinigines lėšas jis panaudojo tik įmonės reikmėms, teismai nepagrįstai sutapatino veikos kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl 1 409 021,17 Lt pasisavinimo su kasatoriaus L. B. asmeniniu praturtėjimu, nors nenustatė, kad būtent nurodytą sumą jis asmeniškai gavo ir panaudojo savo asmeniniams tikslams.
Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens „F. L. “ įgaliota atstovė I. I. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių dalis, kuriomis UAB „F. L. “ nuteista už penkias nusikalstamas veikas ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36 straipsnyje numatytu pagrindu – dėl to, kad juridinis asmuo tapo nepavojingas, ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorė nurodo, kad BK 36 straipsnyje nustatyti du savarankiški atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.4 punkte nustatyta, kad kaltinamasis besąlygiškai atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą (BK 36 straipsnis), teismas motyvuoja nuosprendyje tik šių pagrindų buvimą. Kasatorė teigia, kad byloje yra BK 36 straipsnyje nustatytas juridinio asmens atleidimo nuo atsakomybės pagrindas, bet apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai byloje nustatytus faktus, kad bendrovė po nusikaltimo padarymo visiškai atlygino žalą, tęsė savo veiklą nedarydama naujų nusikaltimų ūkininkavimo sferoje, pasiekė daug didesnius veiklos rezultatus, patvirtinamus tinkamai įvykdyta mokestine prievole biudžetui, nepripažino pasikeitusiomis aplinkybėmis. Kasatorė pažymi, kad BK 36 straipsnyje nekonkretizuota, nėra ir suformuotos praktikos, kad būtų galima vienareikšmiškai teigti, jog bendrovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad bendrovė tęsė savo veiklą, atsisakė neskaidraus ir priešingo teisei ūkininkavimo, plėsdama savo veiklą, tinkamai vykdė visas mokestines prievoles biudžetui, nelaikytinos pasikeitusiomis aplinkybėmis. Kasatorė mano, kad, sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36 straipsnyje numatytu pagrindu klausimą, turi būti įvertintos visos byloje nustatytos, tarp jų ir apeliaciniame skunde nurodytos, aplinkybės apie asmens elgesį po nusikaltimo padarymo, ir nesutinka, kad po nusikaltimo padarymo turi atsirasti kažkokios, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neapibrėžtos, išskirtinės aplinkybės. Kasatorė teigia, kad nepavojingas asmuo neprivalo veikti išskirtinai gerai, būtent įprastas, nenusikalstamas elgesys, trunkantis jau aštuonerius metus, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad juridinis asmuo UAB „F. L. “ ateityje nusikaltimų nepadarys, kad tapo nepavojingas, todėl teismai turėjo vertinti, ar BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik neatleidus juridinio asmens nuo baudžiamosios atsakomybės.
Atsiliepime į nuteistojo juridinio asmens UAB „F. L. “ ir nuteistojo L. B. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti.
Prokuroras nurodo, kad teismai nuteistajam L. B. baudžiamojo poveikio priemonę - turto konfiskavimą taikė konstatavę, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, iš kurio gavo neteisėtos turtinės naudos. Kitos nusikalstamos veikos: sukčiavimas mokesčių srityje, dokumentų klastojimas ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, buvo padarytos siekiant naudos bendrovei, bet už šių veikų padarymą nuteistajam turto konfiskavimas netaikytas. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir remdamasis bylos duomenimis pagrįstai atmetė nuteistojo L. B. skundą, nuosprendyje išsamiai motyvavo BK 72 straipsnio taikymo jam pagrįstumą. Nustatytų faktinių aplinkybių, kad būtent L. B. neteisėtai paėmė iš bendrovių kasų grynuosius pinigus ir turėjo galimybę jais disponuoti savo nuožiūra, pagrindu, taip pat nenustatęs objektyvių duomenų byloje, išskyrus niekuo nepagrįstus nuteistojo teiginius, kad pinigai buvo panaudoti bendrovių reikmėms, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog iš nusikalstamos veikos L. B. gavo 1 409 021,17 Lt. Teismas tinkamai pritaikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą iš L. B. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią 1 409 021,17 Lt sumą, nes pasisavintos pinigų sumos pas L. B. nerasta, tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-444/2005).
Prokuroras pažymi, kad BK 36 straipsnyje numatyta, jog asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą atveju nepavojinga tampa ne konkreti kaltininko veika, o nuo aplinkybių pasikeitimo visos analogiškos veikos visos šalies mastu. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nėra, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl aplinkybių pasikeitimo juridinis asmuo UAB „F. L. “ tapo nepavojingas. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo, nuosprendyje pasisakiusio šiais klausimais išsamiai ir motyvuotai, išvadomis, kad po nusikaltimo padarymo bendrovė visiškai atlygino padarytą žalą, tęsė savo veiklą nedarydama naujų nusikalstamų veikų, pasiekė daug didesnių veiklos rezultatų, mokėjo didesnius mokesčius biudžetui, tačiau teigiamas elgesys, susijęs su nusikalstama veika (žalos atlyginimas), ar įprastinė teisėta veikla mokant nustatytus mokesčius, negali būti vertinami kaip aplinkybių pasikeitimas, dėl kurio asmuo tapo nepavojingas.
Nuteistojo L. B. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, o juridinio asmens UAB „F. L. “ įgalioto atstovo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo L. B. kasacinio skundo argumentų
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savu turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010).
Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstęs kaltinamojo L. B. parodymus tiek dėl UAB „F. L. “, tiek dėl jo individualios įmonės turto pasisavinimo, nurodė, kad nors kaltinamasis neigia pasisavinęs jam inkriminuojamas sumas, motyvuodamas tuo, kad byloje nustatytu būdu išgrynintus pinigus jis panaudojo įmonių reikmėms (elektros ir kitas prekes pirko be dokumentų, darbus atliko kiti subrangovai ir pan.), tačiau net netikrinant šių parodymų teisingumo jie negali turėti reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui, nes nusikaltimas buvo baigtas jau gavus pinigus. Teismas nuosprendyje išdėstė ir liudytojų V. G., A. C., A. T., V. S., A. V. parodymus, kad įvairiuose objektuose buvo realiai atlikti įvairūs elektros montavimo ir kiti darbai. Taip pat teismas padarė išvadą, kad UAB „F. L. “ vadovas L. B. veikė juridinio asmens naudai ir interesais.
Teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nei patvirtino, nei paneigė minėtų bylos duomenų, apskritai jų nevertino. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo ar iššvaistymo baudžiamosiose byloje (BK 274 ir 275 straipsniai)“ pateiktu išaiškinimu, kad pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, o pasisavinus kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo (dovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (11 punktas), teismas teigia, kad L. B. veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį (tiek dėl UAB „F. L. “, tiek dėl jo individualios įmonės turto pasisavinimo), nes jis šį nusikaltimą baigė, paėmęs grynuosius pinigus.
Tokia argumentacija yra netiksli, nes vien turto paėmimo faktu negali būti grindžiamas visos veikos kvalifikavimas. Veikos kvalifikavimą lemia kaltininko veiksmų atitiktis BK straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo sudėčiai. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Kaip ir apie bet kokią kitą nusikalstamą veiką, apie turto pasisavinimą galima spręsti tik nustačius ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios veikos požymius.
Teismas apie kaltinamojo L. B. veikų atitiktį BK 183 straipsnio 2 daliai sprendė vien pagal objektyviuosius veikų požymius – išgrynintų pinigų perdavimą bei grynų pinigų paėmimą iš individualios įmonės, o dėl jo tyčios padarius būtent šiuos nusikaltimus konkrečių argumentų nepateikė, pažymėdamas, kad tolesnis pinigų likimas kvalifikuojant L. B. veiksmus jokios įtakos neturi, tai gali būti vertinama kaip nusikalstamos veikos padarymo motyvas. Tokia formuluotė rodo, kad teismas netyrė nuteistojo psichinio santykio su daroma veika, būtent – ar pinigų perdavimas nuteistajam L. B. buvo jo tiesioginės tyčios paversti juos savo turtu išraiška. Tik nustačius tokią aplinkybę būtų galima teigti, kad tolesni kaltininko veiksmai su tuo turtu neturi kvalifikuojamosios reikšmės. Tiesiogiai remtis Senato nutarimais nėra įstatyminio pagrindo, nes jie nėra teisės šaltinis. Pagal Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose. Be to, šio nutarimo išdėstymas nuosprendyje rodo, kad teismas, vadovaudamasis viena nutarimo nuostata, neatsižvelgė į visą nutarimo kontekstą. Nutarimo 9 punkte pateikiama turto pasisavinimo sąvoka: turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Toks pats išaiškinimas pateikiamas ir minėtose kasacinės instancijos teismo nutartyse, į kurias turi atsižvelgti teismai, nagrinėdami analogiškas bylas. Nutarimo 11 punktas nesusijęs su teismo pareiga nustatyti subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, jis skirtas kitam tikslui – apibrėžti šios nusikalstamos veikos baigtumo momentą, nuo kurio veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas.
Taigi pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų įvertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu. Toks BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo L. B. apeliacinį skundą, nurodė, kad apeliantas neginčija kaltės ir veikų kvalifikavimo, tačiau teigia, kad pasisavintus pinigus panaudojo įmonės naudai, o ne asmeniniams poreikiams, todėl teismas nepagrįstai juos konfiskavo. Apeliantui netiksliai ar net netinkamai suformulavus savo prašymą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio apskundimo pagrindų ir motyvų. Iš L. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis ginčija savo kaltę dėl pinigų pasisavinimo (nors tiesiogiai nenurodo, kad veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį), todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jis kaltės neginčija, ir nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo dėl pinigų pasisavinimo. Apeliacinės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas kai kurių bylos duomenų (jie jau buvo minėti šioje nutartyje) apskritai nevertina. Be to, turto konfiskavimo klausimas tiesiogiai susijęs su nuosprendžio teisėtumu, t. y. ar L. B. veikose yra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtys, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad L. B. iš UAB „F. L. “ pasisavino 1 272 186,01 Lt, o iš savo individualios įmonės pasisavino 136 835,16 Lt. Minėtų įmonių turto teisinis statusas yra skirtingas. Sprendžiant turto pasisavinimo klausimą atsižvelgtina į individualios įmonės turto ir individualios įmonės savininko turto atskyrimo ypatumus, t. y. kad individualios įmonės turtas yra suformuotas iš šios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto, taip pat turto, įgyto individualios įmonės vardu, kurį savininkas, surašęs ir pasirašęs atitinkamus dokumentus, turi teisę iš individualios įmonės paimti (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 3 punktas, 8 straipsnis). Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnis, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Šių aplinkybių įtakos L. B. veikos kvalifikavimui neįvertino žemesnės instancijos teismai.
Apeliacinės instancijos teismas jokių išvadų dėl šių esminių nuteistojo L. B. apeliacinio skundo argumentų, kurie yra reikšmingi veikų dėl turto pasisavinimo subjektyviesiems požymiams nustatyti ir teisingai kvalifikuoti nuteistojo veiksmus, nepateikė. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. B. naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kiti nuteistojo L. B. kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai, jie paliekami nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
Dėl BK 36 straipsnio taikymo
BK 36 straipsnyje nustatyti du savarankiški atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas.
Taigi asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad dėl aplinkybių pasikeitimo jo padaryta nusikalstama veika tapo nepavojinga. Sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą.
Kitas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas – kai asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tampa nepavojingas. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvaus išorinio sąlygų, kuriose asmuo buvo iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, pasikeitimo, nepriklausančio nuo kaltininko sąmonės ir valios. Tokie pasikeitimai gali įvykti ir dėl aktyvių asmens veiksmų (pakeičia savo gyvenamąją vietą, įsidarbina, pradeda mokytis ir pan.). Tačiau abiem atvejais šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką ir nulemti jo individualių savybių pasikeitimus, kad šie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingu dėl jo padarytos nusikalstamos veikos.
Taikyti ar ne BK 36 straipsnį, yra teismo teisė, todėl teismas, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti minėto straipsnio nuostatas. Šiame straipsnyje numatytas asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės siejamas ne tik su faktinių aplinkybių pasikeitimu, bet ir nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiu bei laipsniu (kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2009).
Pirmosios instancijos teismas juridiniam asmeniui UAB „F. L.“ skirdamas bausmę įvertino tai, kad valstybei padaryta žala atlyginta, bendrovėje dirba 64 darbuotojai, įmonė toliau veikia, todėl paskyrė baudą.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo juridinio asmens UAB „F. L.“ gynėjo apeliacinį skundą, apsvarstė skundo argumentus dėl BK 36 straipsnio taikymo tuo pagrindu, kad juridinis asmuo UAB „F. L. “ tapo nepavojingas, ir skundą atmetė. Teismas pagrįstai nurodė, kad apelianto nurodytos aplinkybės, jog juridinis asmuo sumokėjo mokesčius valstybei, toliau vykdo ūkinę veiklą bei tinkamai vykdo prievoles biudžetui, yra įprastos kiekvienai teisėtą veiklą vykdančiai įmonei, todėl nėra pagrindo taikyti BK 36 straipsnį ir juridinį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi apeliacinės instancijos teismas juridiniam asmeniui UAB „F. L.“ pagrįstai ir teisėtai netaikė BK 36 straipsnio nuostatų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 5 punktais,
n u t a r i a :
Juridinio asmens UAB „F. L. “ įgalioto atstovo kasacinį skundą atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 2 d. nuosprendžio dalį dėl L. B. panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Dalia Bajerčiūtė
Vytautas Masiokas
