Baudžiamoji byla Nr. 2K-65/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.28.4.; 2.1.7.; 2.4.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako, pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 5 dalimis bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė dveji metai šeši mėnesiai. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi prie Jurbarko rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 6 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies – dvejų metų šešių mėnesių – pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė ketveri metai.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 10 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
A. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 17 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), prie P. B. parduotuvės, viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, taip sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį, taip pat nepaisydamas visuotinai nusistovėjusių visuomenės normų, sutrikdydamas pašalinių asmenų ramybę bei laisvalaikį, savavaldžiavo, panaudodamas fizinę prievartą prieš V. J., o būtent: nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė savo ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą teisę atgauti iš V. J. 30 Lt, tyčia suduodamas V. J. tris smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, dėl ko V. J. buvo nugriuvęs ant žemės ir padarydamas nukentėjusiajam V. J. dešinės kojos išorinio kulkšnelio lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kad byla buvo suklastota ir jis, vadovaujantis BPK 255 straipsnio 2 dalimi, negali būti nuteistas, nes kaltinamasis aktas skiriasi nuo nuosprendžio išvadų. Taip pat kasatorius teigia, kad eksperto nurodytas kulkšnies lūžimas su konfliktu nesusijęs, nes konflikto metu niekas nebuvo nukritęs, tai patvirtino nukentėjusiojo žmona V. J., kuri teisme pakeitė parodymus. Kasatorius prašo šaukti į teismą liudytojus, kurie galėtų patvirtinti faktus, pavyzdžiui, J. K. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. senato nutarimu Nr. 40, apkaltinamasis nuosprendis turi būti patvirtintas įrodymais, o ne vien tik prisipažinimu, tačiau, kaip pažymi kasatorius, prieš jį nebuvo surinkta jokių kaltės įrodymų ir todėl jis prašo atnaujinti įrodymų tyrimą (BPK 295 straipsnis). Kasatorius teigia, kad jis nebuvo girtas, tačiau tai pažymėjo apeliacinis teismas, nors apkaltinamojoje išvadoje ir pirmosios instancijos teisme girtumas nenustatytas. Kasatorius pažymi, kad buvo pažeisti BPK 20 ir 301 straipsniai, nes apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik nukentėjusiojo ir jo žmonos parodymais, kuri neturėjo teisės būti liudininke. Nurodo, kad daugiau nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikaltime.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė teigia, kad A. B. kaltė įrodyta teismo tinkamai ištirtais ir įvertintais įrodymais, veikos kvalifikuotos tinkamai, todėl kasatoriaus prašymas nutraukti baudžiamąją bylą nepagrįstas ir atmestinas. Anot prokurorės, teisme neapklaustos liudytojos J. K. byloje esantys parodymai patvirtina, kad kasatorius pradėjo konfliktą. Prokurorės manymu, nukentėjusiojo žmona V. J. pagrįstai apklausta kaip liudytoja (BPK 78 straipsnis, BK 235 straipsnio 1 dalis). Prokurorės teigimu, teismai pagrįstai konstatavo V. J. padarytą kūno sužalojimo mastą, mechanizmą ir laiką, taip pat tai, kad sužalojimas buvo konflikto su kasatoriumi padarinys nukentėjusiajam. Prokurorė nurodo, kad teismo nutartyje išvados dėl A. B. neblaivumo būsenos, padarant nusikalstamą veiką, nėra. Prokurorė teigia, kad teismo nutartyje pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados dėl nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentų, o kaltė įrodyta ir veikos kvalifikuotos tinkamai, todėl esminės baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nepažeistos (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnis).
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymų tyrimo atlikimą liudijantis dokumentas yra teisiamojo posėdžio protokolas, kuriame fiksuojami asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai ir kiti procesiniai veiksmai. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymai, užfiksuoti protokole, nesutampa su jų parodymais, išdėstytais apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Kolegija pažymi, kad įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Asmenų (kaltintojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas abejotinais kaltinamojo parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, rėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais (b. l. 22, 23). Tokia bylos duomenų vertinimo tvarka neatitinka įstatymo reikalavimų. BPK 276 straipsnyje išdėstyti atvejai, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymai. Tačiau šioje byloje kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 22, 23), nebuvo skelbiami, jie analizuojami iš karto apeliacinėje nutartyje. Tokia tvarka pažeidžia BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti ir teisiamajame posėdyje neištirti duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus. Be to, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaičius nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, teismas privalo išsiaiškinti neatitikimų, prieštaravimų priežastis: ar jie atsirado nukentėjusiajam (kaltinamajam) sąmoningai pakeitus parodymus, ar yra kitos priežastys. Remdamasis šių asmenų paaiškinimo analize ir kitais byloje surinktais įrodymais teismas, priimdamas nuosprendį, turi nuspręsti, kurie parodymai yra teisingi. Nagrinėjamoje byloje šios tvarkos nesilaikyta. Pagrįsdamas nuosprendį nukentėjusiojo V. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais (b. l. 27, 28), teismas jų teisiamajame posėdyje nepatikrino ir neišsiaiškino parodymų neatitikimo priežasčių. Kolegijos nuomone, toks neišsamus bylos aplinkybių ištyrimas sutrukdė teismui tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, atriboti nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 294 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Abiejų instancijų teismai padarė išvadas, kad nuteistojo A. B. veiksmai kvalifikuotini kaip idealioji nusikaltimų (viešosios tvarkos pažeidimas ir savavaldžiavimas) sutaptis. Šių nusikalstamų veikų subjektyviosios pusės – kaltės požymis pasireiškia tiesiogine tyčia. Subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne vien kaltinamojo parodymais, bet taip pat remiantis byloje surinktais ir teismo posėdyje išnagrinėtais kitais duomenimis. Kolegijos nuomone, teismas konstatuodamas, kad A. B. veiksmuose yra savavaldžiavimo požymių, išsamiai neišsiaiškino, kaip jis suvokė kaltintojo inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo jo valinės pastangos dėl kilusių padarinių, taip pat neįsigilino į veikos motyvus, tikslus. Kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas). Pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, numatytą CK 1.136 straipsnyje, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančią jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Šių veiksmų dalyvis turi būti susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, kurių pagrindu atsiranda reikalavimo teisė. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės nerealizuojamos dėl to, jog nukentėjusysis jas ginčija arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nepakanka duomenų išvadoms, kad kasatorius A. B. ir nukentėjusysis būtų tikro ar tariamo santykio subjektais, taip pat, kurie leistų manyti, kad nuteistajam A. B. galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas apie tariamos teisės turėjimą. Savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-509/2008). Pagal teisiamajame posėdyje duotus nukentėjusiojo V. J. parodymus skolos santykiai dėl atsiskaitymo už radinį pasibaigė prieš daug laiko (konkretus laikas nenurodytas), jokių įsipareigojimų jis neturėjo. Šio nukentėjusiojo teiginio įvykio veiksmų seka nepaneigia – viešoje vietoje kaltinamajam pareikalavus 30 Lt tuoj sekė fizinė prievarta ir grumtynės. Taigi 30 Lt reikalavimas nagrinėjamu atveju nėra pakankamas požymis, kad veika galėtų būti kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Savavaldžiavimui svarbu dėl ko naudojamas smurtas – ar tam, kad įgyvendinti savo tariamą teisę, ar keršto bei panašiais tikslais. Reikėjo nustatyti, kokie poreikiai ir vidinės paskatos skatino A. B. nusikalsti. Teisinis faktinis pagrindas tariamoms teisėms ir pareigoms, numatytoms CK 1.136 straipsnyje, atsirasti, esant neišsamiai ištirtoms aplinkybėms, nenustatytas. Šioje byloje, kaip minėta, atribojant nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėtį nuo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (viešas tvarkos pažeidimas), svarbūs veikos motyvai ir tikslas, todėl neaišku ar smurtas buvo naudojamas nuteistojo teisei įgyvendinti. Bylos duomenimis, A. B. elgesys su V. J., fizinės prievartos viešoje vietoje naudojimas yra susijęs su akivaizdžiu nepagarbos aplinkiniams demonstravimu ir dorovės nepaisymu. Tokie veiksmai turi BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijos požymių.
Dėl neišsamaus įrodymų tyrimo ir apkaltinamajame nuosprendyje bei apeliacinėje nutartyje esamų prieštaravimų neatskleistos sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam V. J. aplinkybės, nenurodyta, prie kurios teisės normos objektyviųjų požymių priskirtas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės nutarties motyvai dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo pernelyg siauri, neinformatyvūs, šioje dalyje argumentuotai neatsakyta į apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. ginčijo nukentėjusiojo V. J. sužalojimo faktą ir prašė išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis susižalojo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistajam nėra inkriminuota veika dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl nebūtina nustatyti, ar nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo. Toks apeliacinės instancijos teismo teiginys prieštarauja nuosprendžio nustatomojoje dalyje nukentėjusiajam konstatuotam nesunkiam sveikatos sutrikdymui. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį savo sprendime apeliacinis teismas privalo aptarti visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pripažinti teisėtais.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis ydinga ir tuo aspektu, kad kalbama apie E. Ž. (ne A. B.) padarytos veikos kvalifikavimą, įrodymų įvertinimą. Neatsakyta į apelianto A. B. prašymą apklausti liudytoją J. K., kuri galėtų padėti išsiaiškinti konflikto priežastis.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas, laikydamasis BPK 20, 320 straipsnių reikalavimų, privalo įvertinti byloje surinktus įrodymus, pašalinti juose esančius prieštaravimus, išanalizuoti nuteistojo A. B. esminius apeliacinio skundo argumentus, pateikti dėl jų motyvuotas bei išsamias išvadas ir tik po to priimti atitinkamą procesinį sprendimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Vytautas Piesliakas
Benediktas Stakauskas
