Baudžiamoji byla Nr. 2K-58/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1.;
1.1.8.8.;
1.1.10.1. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę visiškai sudėjus su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių ir 8 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė G. M. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams ir 8 MGL dydžio bauda. Į G. M. bausmės laiką įskaityta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausmė, taip pat jo sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2002 m. lapkričio 6 d. iki 2002 m. lapkričio 8 d., nuo 2002 m. lapkričio 14 d. iki 2003 m. kovo 17 d., nuo 2004 m. kovo 9 d. iki 2004 m. kovo 10 d., 2004 m. rugsėjo 7 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis, kuria nuteistojo G. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
G. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 10 d., apie 2.00 val., (duomenys neskelbtini), degalinėje, kilus konfliktui tarp jo ir A. T. (T.), nesunkiai sutrikdė šio sveikatą. Nuteistasis G. M. rankomis, kojomis sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam A. T. į veidą, kitas kūno vietas ir taip sumušė jam galvą, nubrozdino veido, krūtinės dešinės pusės, kairės alkūnės odą, sulaužė nosį, padarė poodines kraujosruvas dešinėje ausyje, nosyje, abiejų akių vokuose, muštines žaizdas abiejose lūpose bei nuskėlė dviejų dantų kraštus.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti ir, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, taip pat, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu jam paskirtą ir atliktą bausmę.
Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes suteikė išskirtinę reikšmę jo teistumui bei ankstesniu nuosprendžiu taikytam bausmės vykdymo atidėjimui ir nevertino bausmės efektyvumo, jo santykio su padaryta veika (faktines aplinkybes pripažino, gailėjosi, su nukentėjusiuoju susitaikė, jam padarytą žalą atlygino, Valstybinei ligonių kasai atlygino išlaidas už nukentėjusiojo gydymą), nusikaltimo pavojingumo laipsnio. Be to, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apsiribojo tik formaliu jį apibūdinančių bylos duomenų įvardijimu (nevedęs, neturi vaikų, nedirba, neįrašytas į jokias įskaitas, teistas), tačiau nenurodė, kokią įtaką šie duomenys turi paskiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nusikaltimą, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė beveik prieš dvejus metus.
Kasatorius taip pat tvirtina, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatidėjo. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, svarstydamas BK 75 straipsnio taikymo galimybę, vertino tik tai, kad jis nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, nėra įrašytas į narkologinę ar psichiatrinę įskaitą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimos nesukūręs, vaikų neturi, anksčiau teistas tris kartus, teistumas neišnykęs, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas skundo argumentus dėl BK 75 straipsnio taikymo, kasatoriaus teigimu, išnagrinėjo tik formaliai, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė minėto BK straipsnio nuostatų, nes bausmės vykdymas ankstesniu nuosprendžiu jam (kasatoriui) jau buvo atidėtas, o jis vėl nusikalto, todėl antrą kartą taikyti tas pačias poveikio priemones yra netikslinga. Tuo tarpu, pasak kasatoriaus, minėtame BK straipsnyje nenumatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidedamas tik asmeniui, teisiamam pirmą kartą, turinčiam išnykusį ar įstatymų nustatyta tvarka panaikintą teistumą arba padariusiam naują nusikalstamą veiką pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis bylos proceso metu įsidarbino (apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą iš darbovietės), todėl, atlikdamas paskirtą laisvės atėmimo bausmę, praras darbą.
Be to, kasatorius skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jam skirtinos bausmės klausimą, neįvertino to, jog nukentėjusysis pirmas sudavė jam per veidą ir pats aktyviai dalyvavo konflikte, kurio metu jo paties (kasatoriaus) sveikata buvo nežymiai sutrikdyta. Šie nukentėjusiojo veiksmai (panaudotas fizinis smurtas) buvo provokuojantys bei rizikingi, todėl, kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai to nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kartu kasatorius teigia, kad tai, jog savo veiksmus jis įvertino kaip gintį, negali būti kliūtimi pripažinti jo parodymus BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras S. Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo G. M. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. M., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Pasak prokuroro, teismas, šioje baudžiamojoje byloje spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam BK 75 straipsnio nuostatų taikymui. Teismas, vertindamas padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į jos pavojingumo laipsnį, padarinių sunkumą, kaltės formą bei rūšį ir, priešingai nei tvirtina kasatorius, aptardamas jo asmenybę apibūdinančius duomenis, vertino šių duomenų visumą (nuteistojo teigiamas ir neigiamas savybes, jo šeiminę padėtį, elgesį visuomenėje, nusikalstamos veikos priežastis, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, ankstesnius teistumus, ankstesniais nuosprendžiais taikyto paskirtų bausmių vykdymo atidėjimo poveikį). Prokuroro teigimu, byloje nustatyta, kad G. M. teistas tris kartus. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 17 d. ir 2004 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiais G. M. buvo taikytos BK 75 straipsnio nuostatos. Nepasibaigus 2004 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminui, G. M. padarė nusikaltimą, kuriuo pasikėsino į vieną iš svarbiausių įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistasis G. M. po minėto 2004 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio priėmimo buvo trauktas administracinėn atsakomybėn ir dėl to Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 13 d. nutartimi įspėtas, jog bausmės vykdymo atidėjimas jam gali būti panaikintas. Prokuroro tvirtinimu, minėtos aplinkybės leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad G. M. iš ankstesnių teistumų tinkamų išvadų nepadarė, pasitaisyti nenori, todėl nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Be to, prokuroro atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo G. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nepripažino jo prisipažinimo, nes jis teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino iš dalies, duodamas parodymus ginčijo esmines faktines bylos aplinkybes (neigė konflikto metu sudavęs nukentėjusiajam į veidą). Kartu prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus teiginiais, kad tai, jog nukentėjusysis pirmas sudavė jam (kasatoriui), turi būti pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes byloje nenustatyta, jog „nusikalstamą veiką sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai ar provokuojantis nukentėjusiojo elgesys“. Priešingai, byloje, vadovaujantis nukentėjusiojo, liudytojų, paties nuteistojo parodymais, nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas, kuris perėjo į muštynes. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis nuteistajam sudavė tik po to, kai šis (nuteistasis) įsikišo į konfliktą tarp nukentėjusiojo bei V. L. (L.) ir pradėjo aiškintis dėl gandų apie nuteistojo brolį paskleidimo. Vėliau, kasatoriui ir nukentėjusiajam nuėjus prie degalinės, įvyko jų muštynės, kurių metu nukentėjusiojo sveikata ir buvo nesunkiai sutrikdyta.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą taip pat nurodo, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, apeliacinės instancijos teismas „dėl G. M. apeliacinio skundo argumentų pateikė pakankamai motyvuotas išvadas“, su kuriomis nesutikti nėra teisinio pagrindo.
Nuteistojo G. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų apie jam paskirtą bausmę
Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes suteikė išskirtinę reikšmę jo teistumui bei ankstesniu nuosprendžiu taikytam bausmės vykdymo atidėjimui ir nevertino bausmės efektyvumo, jo santykio su padaryta veika, nusikaltimo pavojingumo laipsnio. Be to, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apsiribojo tik formaliu jį apibūdinančių bylos duomenų įvardijimu, nenurodydamas, kokią įtaką šie duomenys turi paskiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė byla Nr. 2K-7-576/2006).
Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmosios instancijos teismas, G. M. skirdamas bausmę už jo įvykdytą nusikaltimą, nurodė, jog atsižvelgia į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), G. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis atlygino nukentėjusiam A. T. visą nusikaltimu padarytą žalą, Valstybinei ligonių kasai – turėtas nukentėjusiojo gydymo išlaidas (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas nuosprendyje taip pat įvertino nusikaltimo aplinkybes ir tai, kad G. M. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio; neįrašytas į narkologinę ar psichiatrinę įskaitą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, savo šeimos nesukūręs, vaikų neturi; anksčiau teistas tris kartus, teistumai neišnykę; nukentėjusiojo A. T. sveikatą sutrikdė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai konstatavo, jog tai „rodo, kad jis iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, jo nenorą pasitaisyti ir kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus jos atlikimo“, ir už minėto nusikaltimo padarymą G. M. paskyrė dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nuteistajam G. M. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 138 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kvalifikuotas G. M. padarytas nusikaltimas, sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Taigi, kolegijos nuomone, nuteistajam G. M. už nesunkų A. T. sveikatos sutrikdymą parinkta tinkama bausmės rūšis, bausmė nėra per griežta, atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o skiriant bausmę BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimai nepažeisti. Kartu pažymėtina ir tai, kad nepagrįstas kasatoriaus prašymas į paskirtos bausmės laiką įskaityti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu jam paskirtą bei atliktą bausmę, nes ši bausmė pirmosios instancijos teismo 2008 m. birželio 19 d. nuosprendžiu yra įskaityta į jam paskirtos subendrintos bausmės laiką.
Dėl kasatoriaus argumentų apie BK 75 straipsnio nuostatų taikymą
Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatidėjo. Kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, svarstydamas BK 75 straipsnio taikymo galimybę, vertino tik tai, kad jis nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, neįrašytas į narkologinę ar psichiatrinę įskaitą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimos nesukūręs, vaikų neturi, anksčiau teistas tris kartus, teistumas neišnykęs, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (kasacinė byla Nr. 2K-404/2007).
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltininko asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo, pavyzdžiui, ar jis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta savo kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo, atlygina padarytą žalą. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus (ar auklėjamojo poveikio priemonę), ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pabrėžtina ir tai, kad nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau teismas kiekvieną kartą, kai nuteistojo padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis bei už tai paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies sąlygas (nuostatas), privalo svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir spręsti bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tačiau teismas nėra įpareigotas išdėstyti motyvų, kodėl tokioje byloje nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (pvz., labai teigiamai apibūdinama nuteistojo asmenybė) bei kitus bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalga (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 straipsniai); Išvadų 8, 11, 12 punktai).
Šioje nutartyje minėta, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistojo G. M. baudžiamojoje byloje parinkdamas bausmės rūšį, o kartu spręsdamas, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika, ir su kaltinamojo asmenybe, taip pat į tai, kad nuteistasis G. M. tyčinę nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė nepasibaigus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu taikyto dvejų metų trijų mėnesių bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Pažymėtina, kad nuteistasis G. M. 2005 m. sausio 20 d. ir 2005 m. vasario 28 d., t. y. minėtu 2004 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu taikyto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, buvo trauktas administracinėn atsakomybėn, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 30 d. nutartimi įspėtas, jog bausmės vykdymo atidėjimas jam gali būti panaikintas, jeigu nuteistasis toliau nevykdys teismo įpareigojimų ar darys teisės pažeidimus (T.2, b. l. 33). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistajam G. M. bausmės vykdymas buvo atidėtas ir dar vienu – Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 17 d. – nuosprendžiu, tačiau nepasibaigus šiuo nuosprendžiu paskirtam bausmės vykdymo terminui jis vėl padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas minėtu 2004 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad teismai nenustatė ir nenurodė išimtinių aplinkybių, kurios duotų pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas minėtas aplinkybes, motyvuotai nurodė, kad „pakartotinai taikyti tas pačias poveikio priemones yra netikslinga, nes pirmesni teismo nuosprendžiai G. M. nebuvo geras įspėjimas ir nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų“. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos nuomone dėl realios laisvės atėmimo bausmės G. M. paskyrimo, pagrįstai konstatavo, kad „nors baudžiamajame įstatyme nėra draudimo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, atsižvelgiant į teisingumo principą bei bausme siekiamus tikslus, kurių įgyvendinimas vieną kartą pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį jau nebuvo pasiektas, pakartotinis šio straipsnio taikymas yra netikslingas“.
Taigi, kolegijos nuomone, teismai, G. M. baudžiamojoje byloje neatidėdami jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, BK 75 straipsnio nuostatų nepažeidė, nuo susiklosčiusios teismų praktikos nenukrypo.
Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Nuteistasis G. M. skunde taip pat nurodo, kad: nukentėjusiojo veiksmai (panaudotas fizinis smurtas) buvo provokuojantys bei rizikingi, todėl teismai nepagrįstai to nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe; tai, jog savo veiksmus jis įvertino kaip gintį, negali būti kliūtimi pripažinti jo parodymus BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Pažymėtina, kad nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde šių argumentų nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teisme jie nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija)). Taigi minėti kasatoriaus skundo argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vladislovas Ranonis
Jonas Prapiestis
