Baudžiamoji byla Nr. 2K-67/ 2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.23.3 (S)
2009 m. vasario 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Gintaro Godos ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
rašytinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 27 d. nuosprendis pakeistas: iš aprašomosios jo dalies pašalintas teiginys, kad Ž. J. įgijo ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė :
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu Ž. J. nuteistas už tai, kad jis turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas 2006 m. rugsėjo 11 d., apie 21.30 val., Šiaulių miesto pakraštyje, Salduvės piliakalnio memorialo automobilių stovėjimo aikštelėje, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – paketą su 1649, 73 g žalsvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 322, 192 g (19, 5 %) psichotropinės medžiagos MDMA ir 15, 342g (0, 93 %) psichotropinės medžiagos amfetamino. Iš karto po to toje pačioje aikštelėje įgytą paketą su psichotropinėmis medžiagomis Ž. J. perdavė D. S., laukusiam automobilyje VW Golf (valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) Pažadėdamas 400 Lt piniginį atlygį, nesakydamas, kas yra paketo viduje, Ž. J. nurodė D. S. jį paslėpti automobilyje ir nuvežti į Vilnių. Tokiu būdu iš Šiaulių miesto D. S. vairuojamame automobilyje Ž. J. gabeno į Vilnių labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, kol 2006 m. rugsėjo 11 d., apie 22.00 val. kelyje Šiauliai – Panevėžys, ties benzino kolonėle „Lukoil“, esančia prie Radviliškio miesto, buvo sustabdytas D. S. vairuojamas automobilis, kuriame policijos pareigūnai rado po galine automobilio sėdyne paslėptą aukščiau minėtą paketą su psichotropinėmis medžiagomis ir jį išėmė.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartyje padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo Ž. J. tikslą parduoti ar kitaip platinti įgytą didelį kiekį psichotropinių medžiagų, todėl šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino.
Kasaciniame skunde nuteistasis Ž. J. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Šį prašymą kasatorius motyvuoja tuo, kad, jo nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių padarė nepagrįstas išvadas, o tai savo ruožtu sąlygojo neteisėtų nuosprendžio ir nutarties priėmimą. Nuteistasis skunde pažymi, kad savo apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas: pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas vertindamas įrodymus, nes tinkamai neįvertino akivaizdžių prieštaravimų liudytojų parodymuose, neišnagrinėjo esminio prieštaravimo, susijusio su automobilio BMW vairuotojo, kuris esą perdavė paketą su psichotropinėmis medžiagomis, tapatybės nustatymu; nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatomis, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kad teismo išvados turi būti pagrįstos tik neginčijamais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, atliko tik formalų skundo nagrinėjimą, nepagrįstai atmetė jo prašymą atlikti įrodymų tyrimą (atlikti eksperimentą, siekiant patikrinti liudytojais apklaustų operatyvinių darbuotojų parodymus, t. y. nustatyti, ar tamsiu paros metu jie galėjo matyti paketo perdavimą; pakartotinai apklausti liudytojus apeliacinės instancijos teisme), taip pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Anot nuteistojo, atmesdamas jo prašymą atlikti pilną įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas suvaržė jo galimybes gintis, įrodyti savo nekaltumą ir tuo pačiu sumažino savo galimybes išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes. Prašydamas atlikti įrodymų tyrimą, kaip skunde nurodo nuteistasis, jis siekė, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp liudytojo A. Š. ir kitų liudytojų (visų pirma liudytojo D. S.) parodymų. Kasatorius tvirtina, kad D. S. jį įtraukė į savo neaiškius planus, paskatino atvykti į Šiaulius, kur kasatorius atsirado netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, visiškai pagrįstai iš kaltinimo pašalino teiginį, jog jis turėjo tikslą platinti psichotropines medžiagas, tačiau nepagrįstai paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino įrodymus, padarė kai kurias išvadas, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Pagrįsdamas šį teiginį, nuteistasis Ž. J. skunde pateikia savą kai kurių įrodymų vertinimą.
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Adas Laurikėnas prašo nuteistojo Ž. J. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime pažymi, kad kasaciniame skunde nurodyti neatitikimai liudytojų parodymuose yra susiję su psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybėmis, t. y. su tuo, kas perdavė tas medžiagas Ž. J.: A. Š. ar nenustatytas asmuo. Prokuroras atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, jog Ž. J. yra nuteistas už tai, kad jis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų iš nenustatyto asmens. Prokuroras atsiliepime teigia, kad: teismas įrodinėtinas aplinkybes nustatinėja tik kaltinimo ribose, o šiuo atveju dėl neteisėto disponavimo labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu buvo kaltinamas tik Ž. J.; A. Š. kaltinimas dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų nebuvo pareikštas. Prokuroras nurodo, kad nepavykus surinkti duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, priimamas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (kaip buvo pasielgta su D. S.) arba ikiteisminis tyrimas nepradedamas. Šiuo atveju, kaip atsiliepime nurodo prokuroras, ikiteisminio tyrimo metu duomenų, leidžiančių manyti, kad nusikalstamą veiką padarė V. Š. nebuvo. Todėl šis asmuo byloje ir liko liudytoju. Prokuroras daro išvadą, kad įrodymų vertinimo, dėl kurio buvo priimtas kasatoriui nepalankus teismo sprendimas, negalima vertinti kaip esminio baudžiamojo proceso normų pažeidimo, jei toks sprendimas buvo priimtas remiantis duomenimis, kurie surinkti įstatymo nustatyta tvarka ir teismo išsamiai ištirti. Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginys, kad teismas priėmė jo atžvilgiu neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis.
Kasacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo Ž. J. kasacinio skundo teiginys, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų, prieštarauja bylos medžiagai. Kasatorius tvirtina, kad tie pažeidimai buvo padaryti tiriant ir vertinant įrodymus. Tuo tarpu, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, posėdžio protokolo turinio matyti, kad teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos įvertino, ir tik po to padarė atitinkamas išvadas. Skundžiamo teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus teismas įvertino, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, t. y. BPK 20 straipsnyje įrodymams ir jų vertinimui keliamų reikalavimų nepažeidė. Tik sugretinęs visus duomenis, kurie buvo gauti iš liudytojais apklaustų operatyvinių darbuotojų, liudytojo D. S. parodymų, transporto priemonių apžiūros protokolų, specialisto išvados ir kitų šaltinių, teismas padarė išvadas apie psichotropinių medžiagų įgijimo ir jų gabenimo aplinkybes: kad paketą su psichotropinėmis medžiagomis Ž. J. perdavė nenustatytas asmuo, o Ž. J. tą paketą perdavė D. S.. Tai, kad paketą perdavusio BMW automobilio vairuotojo asmenybės nenustatė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, nors turėjo duomenų apie tai, kad tas vairuotojas – tai A. Š., kasatorius vertina kaip esminį BPK reikalavimų pažeidimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai nėra BPK reikalavimų pažeidimas. BPK 255 straipsnio, kuriame reglamentuojamos nagrinėjimo teisme ribos, 1 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje teismui buvo perduotas tik Ž. J., kaltinant jį viena nusikalstama veika – neteisėtu labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimu ir gabenimu. Todėl teismas neturėjo procesinio pagrindo šioje byloje spręsti apie galimą kitų asmenų (A. Š., D. S.) kaltę.
BPK 324 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkte yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad šioje byloje nuteistasis Ž. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau šį prašymą teismas atmetė. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad nuteistojo ir jo gynėjo prašomas ištirti aplinkybes yra ištyręs pirmosios instancijos tesimas, todėl nėra pagrindo tas pačias aplinkybes tirti pakartotinai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad toks sprendimas atitinka tiek bylos medžiagą, tiek bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka reglamentuojančių normų turinį. Apeliacinio proceso paskirtis yra ne iš naujo išnagrinėti bylą, o patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo Ž. J. apeliacinio skundo matyti, kad jame apeliantas prašė panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas netinkami įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos buvo įvertinęs teisingai, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas, todėl jį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo. Kasaciniame skunde nuteistasis Ž. J. dar kartą ginčija įrodymų vertinimą, to vertinimo pagrindu padarytas išvadas ir prašo dar kartą patikrinti apskųsto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis ginčija konkrečių įrodymų vertinimą ir to vertinimo pagrindu padarytas teismo išvadas, paliekami nenagrinėti.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo Ž. J. kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo Ž. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Gintaras Goda
Valerijus Čiučiulka
