Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-68/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.5.3.;1.2.9.9. (S)
2009 m. vasario 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko, Antano Klimavičiaus, Alvydo Pikelio, Benedikto Stakausko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,
gynėjui, advokatui Ipolitui Brazlauskui,
asmeniui, kuriam byla nutraukta, A. P.,
vertėjui Bronislavui Šakaliui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutarties, kuria Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 18 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 18 d. nuosprendžiu A. P. buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 164 straipsnį laisvės atėmimu vienuolikai mėnesių. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 2 d. nuosprendį ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam byla nutraukta, ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 18 d. nuosprendžiu A. P. buvo nuteista už tai, kad vengė išlaikyti vaikus, o būtent: žinodama apie pareigą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 12 d. sprendimą mokėti lėšas dukterims G. J., gimusiai 1997-08-29, ir D. J., gimusiai 1998-08-11, išlaikyti iki pilnametystės, būdama nuteista Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 2 d. nuosprendžiu už analogišką nusikalstamą veiką bei 2007 m. vasario 23 d. įspėta Vilniaus rajono KP NTS tyrėjos, kad už Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 12 d. sprendimo nevykdymą gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn, laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 21 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. vengė išlaikyti vaikus, dėl to susidarė 14 444 Lt įsiskolinimas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2008 m. birželio 10 d. nutartimi panaikindama apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukdama baudžiamąją bylą prieš A. P., konstatavo esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija savo sprendimą pagrindė tuo, kad A. P. už tą pačią nusikalstamą veiką, trukusią nuo 2003 m. vasario 21 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d., nuteista du kartus, taip pažeidžiant BK 2 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7-ojo protokolo 4 straipsnį. Be to, A. P. negalėjo būti nuteista už vengimą išlaikyti vaikus laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 11 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. Kaltinime jai inkriminuotos nusikalstamos veikos pradžia yra nustatyta ne nuo 2005 m. lapkričio 11 d., tačiau nuo 2006 m. kovo 23 d. Kolegija padarė galutinę išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 18 d. nuosprendžiu A. P. nuteista už tą patį trunkamąjį nusikaltimą, kuris po to, kai įsiteisėjo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 2 d. nuosprendis, tęsėsi toliau per šio nuosprendžio vykdymo atidėjimo laikotarpį. Kolegijos nuomone, BK 64 straipsnio 1 dalyje ir 75 straipsnio 4 dalies 4 punkte esančios bausmės skyrimo taisyklės A. P. negalėjo būti taikomos, nes ji naujo nusikaltimo nepadarė, o trunkamojo nusikaltimo negalima laikyti nauja nusikalstama veika. Tai patvirtina ir BK 63 straipsnio 10 dalyje esantis išaiškinimas dėl tęstinės veikos sampratos. Baudžiamoji atsakomybė už besitęsiantį vengimą išlaikyti vaikus po pirmojo nuosprendžio priėmimo galima tik už laikotarpį po bausmės pagal pirmąjį nuosprendį atlikimo. Tuo tarpu A. P. laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, ir šią bausmę ji pradėjo atlikti 2007 m. gruodžio 25 d., kai 2007 m. gruodžio 7 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir ji pasiųsta į pataisos namus.
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 18 d. nuosprendį su pakeitimu, nurodant, kad A. P. vengė išlaikyti vaikus ne nuo 2003 m. vasario 21 d., o nuo 2006 m. kovo 23 d.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad A. P. padarė vieną tęstinį nusikaltimą, o teismo įpareigojimo nevykdymas taip pat yra ir vengimo išlaikyti vaikus tąsa, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus manymu, vengimas išlaikyti vaikus priskiriamas prie trunkamųjų nusikalstamų veikų, ir nors tokia tęstinė veika apima trunkamąją nusikalstamą veiką, BK 63 straipsnio 10 dalyje esantis išaiškinimas šiuo atveju negali būti taikomas, nes teismas skiria bausmę už tęstinę veiką, padarytą tik iki nuosprendžio priėmimo. Pirmojoje byloje teismo skirto įpareigojimo užsiregistruoti darbo biržoje ir pradėti dirbti nevykdymas nėra toliau trunkančio vengimo išlaikyti vaikus tąsa. Prokuroras pažymi, kad po Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 2 d. nuosprendžio įsiteisėjimo įspėta, kad už Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 12 d. sprendimo nevykdymą gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn, A. P. vėl vengė išlaikyti vaikus ir taip padarė naują nusikalstamą veiką, už kurią Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 18 d. nuosprendžiu ji pagrįstai nuteista pagal BK 164 straipsnį. Perduodamas šią bylą teismui, prokuroras kaltinamajame akte teisingai nurodė, kad A. P. kaltinama vengimu išlaikyti vaikus nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d., o tai yra visai kitas laikotarpis, nei veikos laikotarpis pagal pirmąjį nuosprendį. Apylinkės teismas 2008 m. kovo 18 d. nuosprendyje klaidingai nurodė, kad A. P. vengė išlaikyti vaikus nuo 2003 m. vasario 21 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. ir taip peržengė kaltinimo ribas.
Kasacinis skundas yra tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 164 straipsnio taikymo
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-291/2008). Skirtingai negu 1961 m. BK, 2000 m. BK 164 straipsnyje esanti norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu. Tačiau šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinkančios aplinkybės šioje byloje yra nustatytos. Abu teismai konstatavo, kad A. P., žinodama apie savo pareigą mokėti lėšas dviem dukterims išlaikyti iki pilnametystės, sąmoningai vengė išlaikyti vaikus.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamoje nutartyje ir kasaciniame skunde apibūdinant A. P. vengimą išlaikyti vaikus trunkamosios ir tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos aiškinamos neteisingai bei daroma klaidinga išvada, kad tęstinė nusikalstama veika apima ir trunkamąją veiką. Teismų praktikoje tęstinė veika suprantama kaip keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t. (kasacinės nutartys Nr. 2K-307/2007, Nr. 2K-P-412/2007). Tuo tarpu trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą.
Taigi BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra ne tęstinis, o trunkamasis, kuris trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga išlaikyti vaiką. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė byloje BK 63 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą normą, reglamentuojančią tęstinės nusikalstamos veikos atribojimą nuo kelių pavienių nusikalstamų veikų.
Trunkamojo nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis kiekvienoje byloje yra nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo tokius laikotarpius, kai vaiko išlaikymo įmokų nemokėjimą pateisino objektyvios aplinkybės. Pažymėtina, kad asmens pareiga išlaikyti savo vaikus išlieka ir tuo metu, kai vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas dėl tokios pareigos nevykdymo.
Dėl non bis in idem principo taikymo
Įvertinusi skundžiamos nutarties motyvus ir kasacinio skundo argumentus išplėstinė septynių teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. P. nubaudimo antrą kartą už tą pačią veiką yra neteisinga.
Teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Lietuvos Respublikos teisėje principas non bis in idem įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tarptautiniu lygmeniu principas non bis in idem įtvirtintas kelių tarptautinių sutarčių normose, tarp kurių nagrinėjamos bylos kontekste svarbiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuris aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Tiek nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, jog principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008, EŽTT sprendimas Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82).
EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis negali būti aiškinamas tiek plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinas nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio. Kitaip tariant, keli elgesio epizodai laiko ir erdvės požiūriu nėra vieningi (nesudaro vientisos veikos), o yra skirtingi tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (EŽTT sprendimai Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgement of 7 June 2007, § 31; Sergey Zolotukhin v. Russia, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 92-93). Be to, EŽTT praktikoje pažymima, kad analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos nesilaikant įstatymo numatytos pareigos (EŽTT sprendimas Smolickis prieš Latviją (Smolickis c. Lettonie, no. 73453/01, décision du 27 janvier 2005) bei Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas Raninen prieš Suomiją (Raninen v. Finland, no. 20972/92, Commission decision of 7 March 1996, Decisions and Reports 84, p. 17). Šiuo atveju EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys.
Siekiant išvengti principo non bis in idem pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad A. P. pareigos išlaikyti mažametes dukteris nevykdo nuo teismo sprendimo mokėti lėšas dukterims G. J. ir D. J. išlaikyti įsigaliojimo dienos. 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu A. P. buvo nuteista inter alia už vengimą išlaikyti mažametes dukteris laikotarpiu, kuris truko nuo 2003 m. vasario 21 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ji buvo kaltinama dėl vengimo išlaikyti dukteris kitu laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. kovo 26 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. Kol vyko ikiteisminis tyrimas šioje byloje, buvo panaikintas A. P. pirmuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas ir priimtas sprendimas vykdyti paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tai iš esmės reiškia, kad bausmės atidėjimo tikslai – šiuo atveju, be kita ko, pareigos išlaikyti vaikus vykdymo užtikrinimas – nebuvo pasiekti. A. P. nevykdė teismo skirtų įpareigojimų, tarp jų ir įpareigojimo siekti pradėti dirbti. Dėl to atsirado iš 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžio kylantys teisiniai padariniai – panaikintas tuo nuosprendžiu taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, nevykdydama pareigos išlaikyti savo vaikus, A. P. padarė naują trunkamą nusikalstamą veiką, dėl kurios praėjus beveik metams po jos nuteisimo 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai, kad po pirmojo nuteisimo nebuvo pasiektas prevencinis ir auklėjamasis bausmės vykdymo atidėjimo tikslas, nereiškia, kad kaltininkas negali būti persekiojamas už nepasiekus šio tikslo padarytas naujas nusikalstamas veikas. Priešingu atveju kartą patraukus asmenį baudžiamojon atsakomybėn už trunkamą nusikalstamą veiką, kurios pagrindas yra atitinkamos pareigos nevykdymas, jis būtų besąlygiškai atleidžiamas nuo tolesnio jos vykdymo (mutatis mutandis Smolickis prieš Latviją).
Taigi apeliacinės instancijos teismas, netinkamai nustatęs trunkamosios veikos, už kurią A. P. nuteista 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu, pabaigos momentą, padarė nepagrįstą išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė už besitęsiantį vengimą išlaikyti vaikus po 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo galima tik už laikotarpį po bausmės pagal šį nuosprendį atlikimo ir kad BK 64 straipsnio 1 dalyje ir 75 straipsnio 4 dalies 4 punkte esančios bausmės skyrimo taisyklės A. P. negalėjo būti taikomos, nes ji naujo nusikaltimo nepadarė.
Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, visiškai pagrįstai pastebėjo nuosprendyje padarytą klaidą nustatant faktines aplinkybes, dėl kurios A. P. buvo inkriminuotas vengimas išlaikyti dukteris laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 21 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d, už kurį ji jau buvo nuteista 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu, ir kaltinime nenurodytas laikotarpis nuo 2005 m. lapkričio 1 d iki 2006 m. kovo 23 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad BK 2 straipsnio 6 dalyje, 63 straipsnio 10 dalyje esančios teisės normos neleidžia nubausti A. P. už kaltinime nurodytą laikotarpį (nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d.).
Kasacinės instancijos teismas nustatyto netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos ištaisyti negali, nes panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir padarius reikiamus pakeitimus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, liktų neišnagrinėtas A. P. apeliacinis skundas, kuriuo ji prašė sušvelninti jai paskirtą bausmę. Todėl konstatavus netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą bei nepagrįstą bylos nutraukimą, byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 2 dalis).
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo ištaisyti šioje nutartyje konstatuotus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus, pašalinti BK bendrosios dalies normų taikymo pažeidimus bei iš naujo patikrinti bylą tiek, kiek buvo prašoma A. P. apeliaciniame skunde.
BK 164 straipsnyje numatyta trunkamąja nusikalstama veika pirmiausiai yra pažeidžiami vaiko interesai, normalus jo vystymasis. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nustatyta akivaizdi A. P. pareigos išlaikyti vaikus nevykdymo priežastis – potraukis alkoholiui, kuris trukdė susirasti darbą ir gauti vaikams išlaikyti reikalingas pajamas. Teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, kaltininkės asmenybę, pareigos nevykdymo priežastis, jos elgesį po pirmuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo, turi įdėmiai apsvarstyti, kokia bausmė labiausiai paveiktų ilgą laiką dukterų neišlaikančią motiną, kad ši imtųsi veiksmų pradėti vykdyti savo konstitucinę pareigą.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas
Antanas Klimavičius
Alvydas Pikelis
Benediktas Stakauskas
Josifas Tomaševičius
Tomas Šeškauskas
