Dėl draudimo išmokos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-506/2006

Procesinio sprendimo kategorija

73.2.5.5 „(S)“

2006 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. R. ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad 2003 m. spalio 9 d. jis sudarė su draudimo kompanija „Lindra“ (atsakovas yra jos teisių perėmėjas) transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas jam nuosavybės teise priklausantis automobilis „MB S 320“.

Apdraustasis automobilis 2003 m. lapkričio 11-12 dienomis buvo pavogtas. Apie vagystę ieškovas pranešė policijai ir draudimo kompanijai. Dėl padaryto nusikaltimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Per Interpolą tapo žinoma, kad pavogtas automobilis yra Rusijoje. Krasnojarsko miesto vidaus reikalų valdyba 2003 m. gruodžio 3 d. dėl automobilio vagystės iškėlė baudžiamąją bylą, automobilis buvo surastas ir paimtas iš trečiojo asmens su padirbtais automobilio dokumentais. Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į Krasnojarsko m. Sovetskij rajono teismą dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Teismas 2004 m. rugsėjo 10 d. nutartimi automobilį areštavo ir perdavė jį saugoti į specialiąją automobilių laikymo aikštelę, o 2005 m. sausio 13 d. sprendimu teismas įpareigojo neteisėtai automobilį įgijusį asmenį J. K. perduoti automobilį ieškovui. Automobilis ieškovui nebuvo grąžintas, nes paaiškėjo, kad 2005 m. balandžio 5 d. automobilis iš specialiosios automobilių laikymo aikštelės buvo pavogtas. Automobilis iki šiol nerastas. Ieškovas laiko, kad automobilis buvo pavogtas draudimo sutarties galiojimo metu. Apie įvykį draudikui buvo žinoma; nuo automobilio dingimo 2003 metais jis realiai ieškovui nebuvo perduotas. Ieškovas mano, kad atsakovas turi pripažinti automobilio vagystę draudiminiu įvykiu ir išmokėti ieškovui draudimo išmoką.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 108 000 Lt draudimo išmoką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 24 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal šalių sudarytą transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį draudimo teisiniai santykiai galiojo iki 2004 m. spalio 8 d. Draudimo sutarties galiojimo metu, t. y. 2003 m. lapkričio mėnesio 11-12 dienomis, apdraustasis automobilis buvo pavogtas. Ieškovas dėl draudimo išmokos išmokėjimo į atsakovą nesikreipė, jokių pretenzijų jam nereiškė. Ieškovas inicijavo teismo procesą Rusijoje, siekdamas išsireikalauti automobilį iš svetimo neteisėto valdymo. Kol vyko teismo procesas, 2004 m. spalio 8 d. pasibaigė galioti šalių sudaryta draudimo sutartis. Ieškovas draudimo sutarties termino nepratęsė, naujos draudimo sutarties su atsakovu nesudarė. Ieškovo automobilis 2005 m. balandžio 5 d. vėl buvo pagrobtas jau negaliojant draudimo sutarčiai. Pasibaigus draudimo sutarties galiojimo laikui, atsakovas pagrįstai atsisakė šį įvykį pripažinti draudiminiu ir išmokėti ieškovui draudimo išmoką.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 21 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių panaikino ir ieškinį patenkino.

Teisėjų kolegija nurodė, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikui tenka civilinė atsakomybė įvykus draudiminiam įvykiui atlyginti draudėjui atsiradusius nuostolius. Ši sutartis grindžiama tarpusavio pasitikėjimu, kuris lemia sutarties šalių pareigą ją vykdant bendradarbiauti ir kooperuotis. Pagal standartines taisykles sudaryta automobilio draudimo sutartis įpareigoja draudėją pranešti draudikui apie draudiminį įvykį bei teikti draudikui reikšmingą informaciją apie apdraustą automobilį ir draudiminį įvykį, o draudiką įpareigoja tiriant draudiminį įvykį veikti su draudėju ir išmokėti jam draudimo išmoką.

Ieškovas po automobilio vagystės 2003 m. lapkričio mėnesį įvykdė draudimo sutarties sąlygas. Jis apie vagystę pranešė policijai ir draudikui, taip įgijo teisę už pavogtą automobilį reikalauti draudimo išmokos. Automobilį suradus Rusijoje, ieškovas išmokos nereikalavo, o pareiškė ieškinį dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, t.y. atliko veiksmus, kuriuos draudimo išmokos išmokėjimo ieškovui atveju būtų turėjęs atlikti draudikas kaip automobilio savininkas (draudimo sutarties sudarymo metu galiojusių DK „Lindra“ Transporto priemonių savanoriško draudimo taisyklių 22.1.3 punktas). Atsakovas pritarė ieškovo veiksmams. Tokia draudiminio įvykio išsprendimo eiga atitiko abiejų šalių lūkesčius: draudėjas tikėjosi atgauti automobilį, o draudikas – išvengti draudimo išmokos. Ieškovas neatgavo automobilio dėl to, kad jis buvo pavogtas antrą kartą. Automobilio draudiminė apsauga ir teisė į draudimo išmoką, kuri atsirado pirmą kartą pavogus automobilį, būtų pasibaigusi tik ieškovui atgavus ir pradėjus realiai valdyti automobilį. Kadangi ieškovas po pirmos vagystės automobilio neatgavo, jo nevaldė, automobilis buvo pavogtas šalinant pirmosios vagystės pasekmes, tai jis turi teisę gauti draudimo išmoką. Toks ginčo išspendimas atitinka draudimo taisyklių paskirtį ir teisingumo bei protingumo principus. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentą, kad iš draudimo išmokos turi būti išskaičiuotos įmokos, kurias ieškovas privalėjo sumokėti pagal draudimo sutartį. Draudikas tokią teisę turi tik tuo atveju, jeigu draudiminis įvykis įvyksta iki sumokant draudimo įmoką, kurios terminas suėjęs (CK 6.1004 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta, kad draudiminio įvykio metu ieškovas už tą laikotarpį draudimo įmoką buvo sumokėjęs, todėl nėra teisinio pagrindo įskaityti į draudimo išmoką kitas periodines draudimo įmokas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių. Kasatorius nurodė šiuos argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.156 straipsnio 1 dalį, 6.988 straipsnio 1 dalį, 6.1014 straipsnio 5 dalies 2 punktą, be pagrindo taikė 2003 m. rugsėjo 18 d. Draudimo įstatymo Nr. IX-1737 normas, pažeidė CK 1.2, 1.5 straipsnius, CPK 3 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-3-406/2000, Nr. 3K-3-671/2004.

Teisėjų kolegija, aiškindama šalių sudarytą draudimo sutartį, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir nepagrįstai išplėtė draudiminės rizikos apimtį. Nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo atsirasti draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką už įvykį, kuris atsitiko praėjus pusei metų po draudimo sutarties galiojimo pasibaigimo.

Draudimo sutarties galiojimo terminas yra esminė draudimo sutarties sąlyga. Kad įvykis būtų draudiminis ir kad atsirastų draudiko pareiga sumokėti draudimo išmoką, įvykis turi atsitikti draudimo sutarties galiojimo metu. Pasibaigus sutartiniams draudimo teisiniams santykiams ir nesant įrodymų, kad draudiminė apsauga buvo pratęsta šalių veiksmais, nesant įrodymų, kad draudimo sutarties teisiniai santykiai prasitęstų savaime dėl draudimo sutartyje išreikštos šalių valios, taip pat nesant normų, kurios reglamentuotų, kad tokiu atveju draudimo teisiniai santykiai prasitęsia savaime, nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad automobilio antroji vagystė yra draudiminis įvykis arba pirmosios vagystės tiesioginė pasekmė. Aplinkybės, kuriomis ieškovas grindė savo reikalavimą, iš esmės sudaro deliktinių teisinių santykių faktinį pagrindą, kai atsakomybė tenka kitiems asmenis, t. y. tiems, kurie faktiškai buvo atsakingi už areštuoto automobilio apsaugą Rusijos teritorijoje.

Teisėjų kolegija neatsižvelgė į draudimo sutarties šalių elgesį po pirmosios automobilio vagystės. Draudėjas 2004 m. lapkričio 23 d. raštu, o draudikas 2004 m. gruodžio 27 d. raštu susitarė, kad draudėjas vietoje draudimo išmokos atgauna surastą automobilį, o draudikas nemoka draudimo išmokos už automobilio vagystę. Tokią savo valią draudėjas išreiškė tuo metu, kai draudimo teisiniai santykiai jau buvo pasibaigę (draudimo sutarties galiojimas baigėsi 2004 m. spalio 8 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šalių sudaryta draudimo sutartis yra savanoriškojo draudimo sutartis, tai minėtas šalių susitarimas vertintinas kaip veiksmas, nulėmęs šalių valią dėl draudimo sutarties galiojimo pabaigos. Toks šalių susitarimas neprieštarauja draudimo teisinius santykius reglamentuojančioms imperatyviosioms teisės normoms, teisingumo bei protingumo principams. Ieškovas, kuris, atradus pavogtą automobilį, nesirūpino jo draudiminės apsaugos garantijomis pasibaigus draudimo sutarčiai, buvo neapdairus ir nerūpestingas. Dėl tokio nerūpestingumo kilusios neigiamos pasekmės nėra pagrindas draudiko civilinei atsakomybei atsirasti.

Nepagrįsta teisėjų kolegijos išvada, kad automobilio antroji vagystė yra susijusi priežastiniu ryšiu su pirmąja jo vagyste. Kildinti antrosios vagystės teisines pasekmes draudiko atžvilgiu būtų pagrindas tik tada, jeigu draudimo sutartis būtų pratęsta arba būtų sudaryta nauja draudimo sutartis arba sutartis būtų prasitęsusi savaime. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija neįvertino įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio ieškovas faktiškai neatgavo ne dėl atsakovo veiksmų ar neveikimo, o dėl trečiųjų nenustatytų asmenų veiksmų, dėl kurių automobilis buvo pavogtas iš specialiosios saugojimo aikštelės. Byloje esanti Rusijos institucijų taikyto arešto automobiliui medžiaga patvirtina, kad ieškovas savo automobilio, surasto po pirmosios vagystės, faktiškai nevaldė dėl Rusijos valstybinių institucijų sprendimų, už kuriuos draudikas neprisiėmė rizikos atsakyti. Draudiko teisę nemokėti draudimo išmokos patvirtina CK 6.1014 straipsnio 5 dalies 2 punkto norma. Faktiškai automobiliui žala atsirado kaip turto arešto pasekmė, nes tik dėl automobilio arešto ieškovas neteko to, ko jis siekė – galimybės realiai atgauti ir valdyti automobilį. Pažymėtina, kad, pasibaigus draudimo sutarties galiojimui, automobilis buvo Rusijos teritorijoje. Šioje teritorijoje pagal šalių sudarytą draudimo sutartį draudiminė apsauga negalioja.

Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas turi teisę gauti draudiko išmoką, nes tokią draudėjo teisę patvirtina draudiko Transporto priemonių draudimo taisyklėse nustatyta draudimo išmokų mokėjimo tvarka automobilio vagystės atveju. Taisyklių nuostatos, kuriomis vadovavosi teisėjų kolegija, yra skirtos konkrečioms remonto išlaidoms, turėtoms dėl vagystės metu apgadinto automobilio, atlyginti. Automobilio netekimo išlaidas prilyginti jo remonto išlaidoms (nuostoliams) yra ydinga iš esmės, juolab kad ieškovas nereikalavo nuostolių priteisimo, o reiškė ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija nepagrįstai taikė 2003 m. rugsėjo 18 d. Draudimo įstatymo Nr. IX-1737 normas. Šio įstatymo normos taikytinos tik draudimo sutartims, sudarytoms po 2004 m. sausio 1 d. Šalių draudimo sutartis buvo sudaryta 2003 m. spalio 9 d.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270, 263, 331 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių teismo sprendimų priėmimo ir išdėstymo tvarką taikymo teismų praktikoje“ nuostatų. Sprendime teisėjų kolegija nemotyvavo, kokias faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas išaiškino netinkamai ir kokias materialinės teisės normas pažeidė. Taip buvo pažeista teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimo išvadas.

3. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas įvykdė savo įsipareigojimus draudikui, dėl ko atsirado draudiko pareiga sumokėti visą draudimo išmokos sumą. Teismo išvada, kad draudėjas įvykdė savo įsipareigojimus draudikui ir dėl to iš draudimo sumos neišskaitytina nesumokėta draudimo įmokos dalis (7380 Lt), prieštarauja byloje esančiai atsakovo 2005 m. rugpjūčio 25 d. pažymai Nr. 06-2161. Iš jos matyti, kad ieškovas pirmąją įmoką sumokėjo 2003 m. lapkričio 24 d., t. y. jau po vagystės, ir liko skolingas draudikui 7380 Lt.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Jis nurodė, kad teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą sumokėti draudimo išmoką, yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškovas, įvykus draudiminiam įvykiui, elgėsi kaip sąžiningas draudėjas. Jis tinkamai ir laiku pranešė draudikui apie įvykį bei ėmėsi jam prieinamų ir protingų priemonių galimai žalai sumažinti. Jis, sužinojęs, kad automobilis gali būti Rusijoje, savo iniciatyva ėmėsi visų veiksmų automobilį atgauti, kreipdamasis į Rusijos teisėsaugos organus bei savo sąskaita pateikdamas ieškinį. Atsakovas pritarė šiems ieškovo veiksmams. Ieškovas informavo atsakovą apie bylos dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo eigą, atsakovas dalyvavo šiame procese suinteresuotu asmeniu. Rusijos teismas sprendimu patenkino ieškinį, tačiau, nespėjus automobilio jam sugrąžinti, šis vėl buvo pavogtas. Dėl to konstatuotina, kad teismo sprendimas nebuvo įvykdytas, o automobilis niekada nebuvo grąžintas ieškovui. Ieškovas neturėjo galimybės automobilio valdyti, juo naudotis ir disponuoti, taigi negalėjo pratęsti automobilio transporto draudimo sutarties. Pagal CK 6.1011 straipsnį tik asmuo, disponuojantis turtu, gali apdrausti šį turtą. Kol teismas nebuvo priėmęs sprendimo, ieškovas neturėjo jokių garantijų, kad automobilis jam bus grąžintas, ir neturėjo realios galimybės pratęsti draudimo sutarties galiojimo. Kadangi ieškovas po draudimo sutarties galiojimo metu įvykusios pirmosios vagystės automobilio realiai neatgavo, tai jis įgijo teisę į draudimo išmoką. Tai, kad tokia draudiminio įvykio išsprendimo eiga, t. y. pareiškiant ieškinį dėl automobilio išreikalavimo iš neteisėto valdymo, atitiko tiek ieškovo, tiek atsakovo lūkesčius, nereiškia, kad nepavykus atgauti turto išnyksta draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilis antrą kartą buvo pavogtas ieškovui šalinant pirmosios vagystės pasekmes. Šios dvi automobilio vagystės kaip visuma yra susijusios priežastiniu ryšiu su pasekmėmis, t. y. turtine žala netekus automobilio.

Nepagrįstas skundo argumentas, kad žala automobiliui atsirado kaip turto arešto pasekmė. Ieškovas neteko automobilio ne dėl turto arešto, o dėl vagystės. Skundo argumentas, kad Rusijos teritorijoje draudiminė apsauga negaliojo, yra netinkamas šioje situacijoje. Automobilis buvo pavogtas Lietuvoje ir teisiniai santykiai dėl draudimo išmokos sumokėjimo atsirado Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurie būtų pasibaigę ieškovui atgavus ir pradėjus realiai valdyti automobilį.

Teisėjų kolegija pagrįstai nusprendė, kad iš priteistinos ieškovui draudimo sumos neišskaitytina nesumokėta draudimo įmokos dalis (7380 Lt). Automobilio vagystės metu buvo suėjęs mokėjimo terminas tik pirmajai draudimo įmokai (2460 Lt), kurią ieškovas draudikui sumokėjo. Antrajai ir visoms likusioms draudimo įmokoms mokėjimo terminas įvykus draudiminiam įvykiui nebuvo suėjęs.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai dėl prievolės mokėti draudimo išmoką pasibaigimo atmetami.

Draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja sumokėti draudimo išmoką, jeigu įvyksta draudiminis įvykis (CK 987 straipsnis). Draudimas taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems draudimo sutarties galiojimo metu, t.y. nuo draudimo sutarties įsigaliojimo ir iki draudimo sutarties galiojimo pasibaigimo. Draudiminis įvykis yra pagrindas prievolei atsirasti, nes draudimo įstatymai su tuo sieja civilines teisines pasekmes (CK 1.136 straipsnio 6 punktas, 6.2 straipsnis). Iš įvykių atsiradusios prievolės turi būti vykdomos iki tol, kol jos nėra pasibaigusios. Prievolės atsiradimas ir jos vykdymas nesutampa. Prievolė mokėti draudimo išmoką gali pasibaigti dėl įvykdymo, novacijos ar kitų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo ar pasibaigimo pagrindų, neprieštaraujančių įstatymams ir teisei. Lietuvos civiliniame kodekse ir įstatymuose nėra išsamaus prievolių pasibaigimo pagrindų sąrašo. Draudimo įstatymas nenustato tokių atvejų baigtinio sąrašo. Jeigu skolininkas tvirtina, kad prievolė mokėti draudimo išmoką pasibaigė, tai jis šią aplinkybę kaip pagrindą nemokėti draudimo išmokos privalo įrodyti (CPK 178 straipsnis, Draudimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalis, šiuo metu galiojančio Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis).

Jeigu draudiminis įvykis buvo vagystė ir jis atsitiko draudimo sutarties galiojimo metu, tai draudikui prievolė išmokėti draudimo išmoką atsirado sutarties galiojimo metu. Prievolės egzistavimui neturi reikšmės tai, kad draudimo sutartis vėliau nustojo galios – baigėsi jos terminas. Tai savaime nereiškia prievolės mokėti draudimo išmoką pasibaigimo, nes teisė reikalauti išmokėti draudimo išmoką gali būti įgyvendinta pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui. Ta aplinkybė, kad transporto priemonė buvo surasta, šalių sutartyje yra aptariama kartu su transporto priemonės atgavimu (22.1.4 sutarties punktas), bet toks faktas byloje neįrodytas. Iš to daroma išvada, kad vien pavogtos transporto priemonės buvimo vietos paaiškėjimas be jos atgavimo fakto yra teisiškai nereikšmingas prievolės mokėti draudimo išmoką pasibaigimui, bet teisinę reikšmę turi. Pagal CK 6.1013 str. 1 d. draudėjas turi imtis jam prieinamų protingų priemonių galimai žalai sumažinti, laikydamasis draudiko nurodymų, jeigu tokie nurodymai draudėjui buvo duoti. Paaiškėjus transporto priemonės buvimo vietai draudėjas ėmėsi teisinių priemonių turtui atgauti – pareiškė ieškinį dėl jo išreikalavimo, o ieškiniui užtikrinti pareikalavo transporto priemonės arešto, ir turtas buvo areštuotas ir saugomas. Tai atitinka prievolių vykdymo procese taikomus šalių bendradarbiavimo ir ekonomiškumo principus, taip pat nurodytą teisės normą. Šie veiksmai gali būti teisiškai reikšmingi pagal šalių sutartį prievolės mokėti draudimo išmoką vykdymui. Šalių sutartyje (Taisyklių 23.3 punktas) draudikas gali atidėti mokėjimą, kol pasibaigs teisminis procesas, susijęs su draudiminiu įvykiu. Jeigu dėl pavogtos transporto priemonės draudėjas užvedė bylą išreikalauti turtą, bet neatsisakė pretenzijų į draudimo išmoką, tai prievolės mokėti draudimo išmoką terminas atidedamas. Taisyklėse nenurodyta, kad dėl to pasibaigia prievolė mokėti draudimo išmoką. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad šalių susirašinėjimu po pavogtos transporto priemonės buvimo vietos paaiškėjimo buvo susitarta, kad draudimo išmoka nebus mokama, kad tai neva patvirtina raštai ir šalių elgesys, bet kolegija neturi teisinio pagrindo taip vertinti. Šalių susitarimas dėl prievolės mokėti draudimo išmoką pasibaigimo turi būti nustatytas, o jį privalo įrodyti draudikas kaip pagrindą nemokėti draudimo išmokos (CPK 178 straipsnis, Draudimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalis). Šios aplinkybės teismų nėra nustatytos kaip įrodytos. Kasacinio skundo argumentai dėl šalių valios ir sandorio, sudaryto draudėjo 2004 m. lapkričio 23 d. ir draudiko 2004 m. gruodžio 27 d. raštais, yra faktinio pobūdžio ir netiksliai atsispindi bylos dokumentų turinį. Draudėjas prašė patvirtinti, kad jam draudimo išmoka kreipimosi metu nėra išmokėta (“šiai dienai”). Rašte jis neišreiškė valios dėl atsisakymo nuo draudimo išmokos gavimo iš viso. Draudikas savo rašte nenurodė draudėjui, kad šis užklausimą vertintų kaip atsisakymą nuo draudimo išmokos ir tokiam atsisakymui pritartų. Jis savo raštu patvirtino faktą, jog draudimo išmoka nesumokėta. Sandoriui sudaryti būtina šalių suderinta valia dėl sandorio dalyko. Jeigu ketinama susitarti dėl atsisakymo nuo draudimo išmokos gavimo ir mokėjimo, o vietoj jos pasirinkti atsiradusio turto išreikalavimą, tai tokia valia ir apsisprendimas dėl pasekmių turi būti šalių išreikšti. Nurodytuose dokumentuose tokio turinio valios neužfiksuota, todėl kasacinio skundo argumentai faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.

Draudiminis įvykis, kuris yra pagrindas draudimo išmokai, yra pirmoji transporto priemonės vagystė, nes šis įvykis sukūrė prievolę mokėti draudimo išmoką. Draudikas neįrodė, kad ši prievolė neturi būti vykdoma ar kad ji pasibaigė. Turto pakartotinis dingimas vertintinas kaip susijęs su turto atgavimu įvykis, bet ne prievolės mokėti draudimo išmoką naujas pagrindas ar šios prievolės pabaigai turintis reikšmės įvykis, nes nei įstatyme, nei šalių sutartyje to nenumatyta.

Kasacinio skundo argumentai dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo pagrįsti.

Draudiko prievolė sumokėti visą draudimo išmokos sumą savaime nereiškia, kad ji jokiais pagrindais neturi būti mažinama. Draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką dydis nustatomas pagal šalių sutartį. Ar draudimo išmoka nemažinama, sprendžiama pagal tai, kad draudėjas yra įvykdęs įsipareigojimus draudikui, o jeigu jų neįvykdęs, tai ar jo prievolė vykdyti įsipareigojimus nėra pasibaigusi.

Draudėjo prievolė mokėti draudimo įmokas nustatyta sutartyje ir atsirado nuo jos sudarymo, o turėjo būti vykdoma sutartyje nustatytais terminais. Dėl draudiminio įvykio fakto draudimo sutartis nenustojo galios, priešingai, draudėjui atsirado pagrindas naudotis sutarties suteikiama draudimine apsauga. Galiojant sutarčiai draudėjo prievolė mokėti draudimo įmokas nustatytais terminais nepasibaigė.

Byloje įrodyta, kad buvo sumokėta tik pirmoji įmoka, o 7380 Lt draudimo įmokų nesumokėta. Draudimo taisyklėse Nr. 049 nustatyta draudimo išmokų apskaičiavimo tvarka. Taisyklės yra draudimo sutarties dalis ir jų pagrindu nustatomas draudimo išmokos dydis (CK 6.987 straipsnis). Pagal Taisyklių 22.1.7 punktą mokant draudimo išmoką išskaičiuojamos nesumokėtos draudimo įmokos, kurių terminas jau yra suėjęs. Pagal šalių sutartį įmokų mokėjimo terminai suėjo 2004 metais, todėl, nesant išmokėtai draudimo išmokai po šio termino ir mokant ją pagal teismo sprendimą, reikia taikyti CK 6.987 straipsnį, šalių sutarties 22.1.7 punktą ir nesumokėtąja draudimo įmokų dalimi mažinti draudimo išmoką.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pažeidė CK 6.987 straipsnį, tai sudaro pagrindą teismo sprendimą pakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Draudimo išmoka mažinama 7380 Lt nesumokėtų draudimo įmokų suma. Atitinkamai pakeičiamas teismo išlaidų priteisimas (CPK 93 straipsnis).

Atsakovas turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgdama į bylos apimtį, taip pat į kasaciniu skundu patenkintų reikalavimų dalį, teisėjų kolegija sprendžia, kad turi būti priteista 500 Lt (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti, priteistą draudimo išmoką sumažinti iki 100 620 Lt, priteistas teismo išlaidas sumažinti iki 6024,80 Lt.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ iš ieškovo R. J. R. 221,40 Lt teismo išlaidų už kasacinį skundą ir 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas