Civilinė byla Nr. 3K-3-518/2006
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. T. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. T., J. A. P. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Vytautui Jancevičiui dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys: D. K., antstolis Andrejus Komockis (Andrej Komockij).
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. T., J. A. P.2004 m. sausio 15 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, ieškinio ir patikslinto ieškinio pareiškimuose nurodė, kad jie kartu už 117 000 Lt įsigijo medžio apdirbimo stakles bendrai veiklai vykdyti. Teismo antstolis Vytautas Jancevičius iš varžytynių pardavė ieškovams priklausantį turtą (obliavimo, reismusavimo, išilginio šlifavimo, frezavimo, kombinuoto obliavimo, gręžimo, dvejas skersavimo, tekinimo, gaterių peilių galandinimo stakles, gaterį) už 1802,50 Lt. Nurodytas turtas prieš įkeitimą bankui buvo įvertintas 205 000 Lt. Ieškovai turto pardavimo iš varžytynių aktą apskundė teismui. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu apskųstas varžytynių aktas pripažintas negaliojančiu, taikyta abišalė restitucija: ieškovams priteistas parduotas turtas, trečiajam asmeniui D. K. iš teismo antstolių kontoros priteista 1802,50 Lt. Teismas konstatavo, kad, vykdant varžytynes, buvo pažeistos materialinės ir proceso teisės normos. Vadovaujantis Vilniaus rajono aplinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. vykdomuoju raštu pradėta turto paieška. Nerasta nei trečiojo asmens D. K., nei turto, todėl 2000 m. gruodžio 20 d. surašytas turto neradimo aktas. Ieškovai dėl valstybės institucijos darbuotojo veiksmų neteko turto ir patyrė neturtinės žalos. Ieškovai, remdamiesi CK 6.271 straipsniu, prašė teismą priteisti iš atsakovų kiekvienam ieškovui po 58 500 Lt turtinės žalos ir po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad pagal 1998 m. kovo 30 d. notarės D. Lukoševičiūtės vykdomąjį raštą buvo pradėtas 75 408,48 Lt skolos priverstinis išieškojimas iš ieškovo A. T. kreditoriaus AB „Lietuvos taupomasis bankas“ naudai. Dėl to atsakovas V. Jancevičius 1999 m. rugpjūčio 5 d. surašė turto arešto aktą, kuriuo areštavo ieškovo medžio apdirbimo įrenginius. Atsakovas V. Jancevičius 1999 m. spalio 28 d. varžytynių aktu pardavė areštuotą turtą už 1802,50 Lt. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu varžytynių aktas pripažintas negaliojančiu, taikyta abišalė restitucija, ieškovams sugrąžintas parduotas turtas, pirkėjui D. K. – 1802,50 Lt. Ieškovams 2000 m. gruodžio 1 d. išduotas vykdomasis raštas (b. l. 9). Trečiasis asmuo antstolis A. Komockis. 2000 m. gruodžio 20 d. surašė aktą apie asmens ir turto neradimą (b. l. 10). Vykdomoji byla baigta 2001 m. sausio 12 d. ieškovai savo reikalavimą kildina iš 1999 m. spalio 28 d. varžytynių akto ir 2000 m. gruodžio 20 d. asmens ir turto neradimo akto. Ieškovai turi įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolių atsiradimo faktą, dydį ir neteisėtų veiksmų bei nuostolių priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismas nurodė, kad neteisėti veiksmai turėjo būti konstatuoti ne organizuojant 1999 m. spalio 28 d. varžytynes, o vykdant Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimą. Teismas konstatavo, kad atsakovas V. Jancevičiaus veiksmai (1999 m. spalio 28 d. varžytynių organizavimas, varžytynių akto surašymas) neturėjo jokios įtakos nurodyto sprendimo vykdymui, nes atsakovas V. Jancevičius neatliko šio sprendimo vykdymo veiksmų, nenustatinėjo trečiojo asmens D. K. ir jam parduoto turto buvimo vietos. Ieškovai neskundė veiksmų, atliktų vykdant Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimą. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė veiksmų, lėmusių nurodyto sprendimo neįvykdymą, neteisėtumo, taip pat atsakovo V. Jancevičiaus neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio (CK 6.246, 247 straipsniai). Teismas taip pat padarė išvadą, kad negalima nustatyti, kokio dydžio žalos buvo padaryta ieškovams, neradus jiems priteistų medžio apdirbimo staklių. Vadovaudamiesi korporacijos „Matininkai“ atlikta 1996 metų turto įvertinimo ataskaita ieškovai nurodė, kad jiems priklausančių staklių bendra vertė yra 117 000 Lt (b. l. 17–19). Teismas nurodytos vertinimo ataskaitos nepripažino tinkamu įrodymu, nes joje įvertinta daugiau turto, negu to, kurio nerado ieškovai. Be to, įvertinta 1996 metų medžio apdirbimo staklių būklė, kai jos dar intensyviai nenaudotos. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė jiems padarytos turtinės žalos dydžio (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis). Ieškovai, prašydami priteisti neturtinę žalą, privalėjo pateikti bent minimalius įrodymus. Ieškovų teiginiai, kad jie patyrė nuoskaudą, neviltį, prarado saugumo ir tikėjimo teisingumu jausmą, kad ieškovas susirgo sunkia liga, nepagrįsti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 21 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu, pritaikius restituciją ir priteisus ieškovams varžytynėse parduotus daiktus, ieškovų pažeistos teisės teisiškai buvo atkurtos. Tam, kad būtų įvykdyta restitucija, 2000 m. gruodžio 1 d. išduotas vykdomasis raštas. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal nurodytą vykdomąjį dokumentą buvo atliekamas priverstinis restitucijos vykdymas. Priešingai, turto grąžinimo ieškovams restitucijos pagrindu priverstinis vykdymas net nebuvo pradėtas. Byloje nėra duomenų, kad 2000 m. gruodžio 1 d. išduotas vykdomasis raštas būtų pateiktas vykdyti ir pagal jį būtų užvesta vykdomoji byla. Vykdomajame rašte nėra įrašų (žymų) apie sprendimo vykdymo eigą, rezultatus. 2000 m. gruodžio 20 d. aktas apie turto, asmens neradimą surašytas ne 2000 m. gruodžio 1 d. vykdomojo rašto pagrindu, bet vykdant Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. nutartį dėl D. K. priklausančių daiktų arešto taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tik dėl nurodytos nutarties buvo užvesta ir 2001 m. sausio 12 d. baigta vykdomoji byla Nr. 3-712/2001 (ankstesnis Nr. 3-2439/2000). Dar dvi vykdomosios bylos (Nr. 128-828/02 ir Nr. 128-677/02), kurios nėra baigtos, taip pat užvestos vykdyti ne pagal ieškovams 2000 m. gruodžio 1 d. išduotą vykdomąjį dokumentą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, jog vykdomoji byla Nr. 3-712/2001 buvo užvesta 2000 m. gruodžio 1 d. išduotam vykdomajam raštui vykdyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad žalos ieškovams atsiradimas sietinas su faktinėmis restitucijos vykdymo pasekmėmis, jeigu paaiškėtų, jog realus restitucijos įvykdymas neįmanomas. Patys ieškovai tvirtino, kad žala atsirado po to, kai jie sužinojo apie turto neradimo aktą. Ieškovai nesiėmė jokių teisinių veiksmų, kuriais siektų įvykdyti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimą: nepateikė teismo antstoliui vykdomojo rašto dėl priverstinio restitucijos vykdymo. Dėl to negalima daryti išvados, kad neįmanoma įvykdyti nurodyto sprendimo dalies dėl restitucijos. Taigi kolegija konstatavo, kad nenustatytas žalos atsiradimo ieškovams faktas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad ieškovai nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti neturtinės žalos dydį. Reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas, nes pats ieškovas vykdymo proceso metu buvo pasyvus, nevykdė savo pareigos informuoti antstolį apie areštuoto turto bendraturčius.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas A. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad valstybė neturi atlyginti žalos asmenims, kurių turtą ji (per antstolių kontorą) realizavo neteisėtai, kai turto negalima susigrąžinti natūra, netaikė materialinės teisės normų ir kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė neteisingus sprendimus. Iš varžytynių turtą nupirkęs pirkėjas D. K. turėjo teisę jį perparduoti. Turtą įsigijo sąžiningas įgijėjas, todėl restitucija negalima. Iš to išplaukia, kad teisę pažeidęs asmuo – valstybė – turi atlyginti atsiradusią žalą pinigais, nes ji atsakinga už neteisėtą turto realizavimą (1964 m. CK 227, 485, 493, 496 straipsniai, CK 6.249–6.251, 6.263, 6.271 straipsniai, Antstolių įstatymo 13 straipsnis). Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kai yra panaikintas neteisėtas turto priverstinio pardavimo aktas ir kai nėra galimybės taikyti restituciją natūra, žalos atlyginimo pareiga tenka valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2004).
Teismai, nustatydami, kad ne valstybė, bet ieškovai atsako už pasekmes, kilusias neteisėtai realizuojant turtą, pažeidė 1964 m. CPK 379 straipsnį, Antstolių įstatymo (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 6, 19 straipsnius, nes teismo antstolis, o ne išieškotojas turi pareigą organizuoti sprendimų vykdymą.
Teismai pažeidė CPK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 180, 185 straipsnius, nes sprendė, kad ieškovai neįrodė turtinės žalos dydžio. Nagrinėjamoje byloje turtinė žala yra tokio dydžio, kiek kainuoja neteisėtai realizuotas turtas – staklės. Valstybė neužtikrino tinkamo turto įvertinimo, todėl ieškovai prašo priteisti 171 000 Lt turto vertę, kurią nustatė turto vertintojas – korporacija „Matininkai“ – turto vertinimo ataskaitoje (b. l. 198). Nurodytas žalos dydžio įrodymas yra leistinas. Teismai taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje ŽŪB „Kedras“ prieš VĮ Valstybės turto fondą Nr. 3K-3-406/2004, suformuotos praktikos. Be to, teismas turi nustatyti žalos dydį, jei tikslesnių už esančius byloje duomenų šalys negali pateikti.
Teismai pažeidė CPK 180, 185 straipsnius, nes neteisingai įvertino įrodymus, patvirtinančius, kad pagal 2000 m. gruodžio 1 d. vykdomąjį raštą vykdymo procesas vyko. Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad vienintelė reikšminga yra faktų grupė, įrodanti, jog vykdomojoje byloje nebuvo įrašų apie teismo sprendimo vykdymą ir yra prieštaringas įrašas turto ir asmens neradimo akte. Teismas neatsižvelgė į kitą faktų grupę, patvirtinančią, kad sprendimui vykdyti buvo paimtas vykdomasis raštas, jis pateiktas teismo antstolių kontorai, pradėta vykdomoji byla, antstolis surašė aktą, skirtą patikrinti, ar yra išieškojimo galimybė. Nurodytą aktą pasirašė ieškovas.
Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 180, 185 straipsnius, nes nurodė, kad valstybės institucijos (teismo antstolių kontoros) veiksmu (neveikimą) įrodo ne teismų nustatyti faktiniai duomenys, bet institucijos padarytų įrašų pobūdis, ir padarė teismų nustatytiems faktams prieštaraujančią išvadą, kad 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimas nebuvo vykdomas ir ieškovai tuo nesirūpino.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos atstovas Teisingumo ministerija prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad pirmajame kasacinio skundo argumente nurodytos klaidingos faktinės aplinkybės. Jos neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje. Nekilnojamasis turtas yra grąžintas ieškovams Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. vasario 14 d. sprendimu. Dėl to Vilniaus rajono apylinkės teismas 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu nusprendė ne tai, ką nurodo kasatorius antrajame kasacinio skundo argumente. Nurodytu teismo sprendimu taikyta restitucija neįvykdyta iki šiol, bet ne dėl teismo antstolio kaltės. Kasatorius neteisingai remiasi kasacinio teismo nutartimi, nes šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Byloje, kurioje priimtą nutartį nurodo kasatorius, teismas priteisė varžytynėse sumokėtus pinigus pirkėjams grąžinti iš valstybės, o nagrinėjamoje byloje – iš teismo antstolių kontoros. Dėl to nėra pagrindo taikyti antrą kartą restituciją piniginiu ekvivalentu kitoje (nagrinėjamoje) byloje. 1964 m. CPK 393 straipsnyje nustatyta skolininko pareiga savo teisėmis naudotis sąžiningai, aktyviai padėti įvykdyti sprendimą. Ieškovas neinformavo antstolio apie tai, kad jis su ieškove yra bendraturčiai. Ieškovų pateikta turto vertinimo pažyma yra netinkamas įrodymas, nes įvertinta 16 įrenginių, o iš varžytynių parduota 11 objektų. Be to, ataskaitoje nurodyta, kad turto vertintojas nenagrinėjo kilnojamojo turto nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Kiti įrodymai apie ieškovų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus yra prieštaringi. Ieškovas neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius ieškovei.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas V. Jancevičius prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad, vadovaudamasis dispozityvumo ir rungimosi principais, teismas turi tirti ir aiškintis tas aplinkybes, kurias nurodo ginčo šalys. Visas deliktinės atsakomybės sąlygas, išskyrus kaltę, privalėjo nurodyti ir įrodyti ieškovai, bet to nepadarė. Ieškovai neįrodė žalos dydžio. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendime nekonstatuota, kad turtas varžytynėse parduotas už nepagrįstą kainą. Korporacijos „Matininkai“ 1996 m. rugpjūčio 23 d. pažymoje ir ataskaitoje nėra pateikto ginčijamo kilnojamojo turto įvertinimo. Ieškovai praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pateikti (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis, 84 straipsnio 1 dalis, 90 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsakovas V. Jancevičius yra netinkamas atsakovas, nes ne jis, bet valstybė turi atlyginti neteisėtais antstolių veiksmais padarytą žalą.
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Pagal 1998 m. kovo 30 d. notarės D. Lukoševičiūtės vykdomąjį raštą buvo pradėtas 75 408,48 Lt skolos priverstinis išieškojimas iš ieškovo A. T. kreditoriaus AB „Lietuvos taupomasis bankas“ naudai. Atsakovas V. Jancevičius 1999 m. rugpjūčio 5 d. surašė turto arešto aktą, kuriuo areštavo ieškovo medžio apdirbimo įrenginius. Teismo antstolis V. Jancevičius 1999 m. spalio 28 d. varžytynių aktu pardavė areštuotą turtą už 1802,50 Lt. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu varžytynių aktas pripažintas negaliojančiu, taikyta abišalė restitucija. Ieškovams 2000 m. gruodžio 1 d. išduotas vykdomasis raštas. Trečiasis asmuo antstolis A. Komockis 2000 m. gruodžio 20 d. surašė aktą apie asmens ir turto neradimą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko teisių bei teisėtų interesų.
Teisėjų kolegija nurodo, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas 2000 m. CK (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalis), 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas Nr. IX-877, 1994 m. gegužės 31 d. Teismų įstatymas, galiojęs teismo antstoliui surašant 1999 m. spalio 28 d. varžytynių aktą. Pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnį neteisėtais antstolių veiksmais iki 2003 m. sausio 1 d. padarytą žalą atlygina valstybė. Pagal 1994 m. gegužės 31 d. Teismų įstatymo 77 straipsnį teismo antstolis yra teismo pareigūnas. Vadovaujantis CK 6.272 straipsnio 2 dalimi, žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra valstybės civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos (CK 6.271 straipsnis, 6.246, 6.247 straipsniai, 6.249 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija nurodo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu nustatyti neteisėti teismo antstolio veiksmai ir panaikintas teismo antstolio surašytas varžytynių aktas, todėl asmenys, kurių turtas parduotas iš varžytynių, įgijo teisę į žalos atlyginimą (CK 6.272 straipsnio 2 dalis). Teismui konstatavus antstolio veiksmų neteisėtumą, taip pat konstatuota ir antstolio kaltė, nes kasacinis teismas, aiškindamas kaltės ir neteisėtumo santykį deliktinės civilinės atsakomybės atveju, yra pažymėjęs, kad pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Autodesk Inc. prieš UAB „Arginta“, bylos Nr. 3K-3-422/2006). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendime nustatyta, kad išieškojimas galėjo būti nukreiptas tik į skolininko A. T. turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje (1964 m. CPK 404 straipsnio), o buvo parduota ieškovei J. A. P. priklausanti dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pažeidžiant jos turtinius interesus. Be to, įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatyta, kad teismo antstolis, pradėdamas priverstinį vykdymą, neišaiškino skolininkui procesinių teisių, taip pat teisės ginčyti turto įkainojimą (1964 m. CPK 393 straipsnis). Antstoliui neinformavus skolininko apie turto areštą ir įkainojus turtą nedalyvaujant skolininkui, šis neturėjo galimybių pareikšti prieštaravimų ir pasinaudoti eksperto paslaugomis (1964 m. CPK 409, 411 straipsniai). Taigi nurodytame įsiteisėjusiame teismo sprendime buvo konstatuotas teismo antstolio veiksmų neteisėtumas ir skolininko teisių ir teisėtų interesų pažeidimas, taip pat šis teismo sprendimas sukėlė teisines pasekmes nedalyvavusiems byloje asmenims, nes jame yra nustatyti prejudiciniai faktai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu pripažintas negaliojančiu teismo antstolio 1999 m. spalio 28 d. turto varžytynių aktas, kuriuo buvo parduotas turtas, priklausantis ieškovams A. T. ir J. A. P., šalims taikyta abišalė restitucija, ieškovams sugrąžintas iš varžytynių parduotas turtas, pirkėjui – varžytynėse sumokėta kaina. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovų turtas varžytynėse buvo parduotas pirkėjui D. K. už 1802,50 Lt. Tai, ieškovų nuomone, neatitiko turto rinkos vertės ir lėmė žalos atsiradimą. Nagrinėjamoje byloje šią aplinkybę būtina ištirti. Bylą nagrinėję teismai, neįvertinę ir neištyrę šios aplinkybės, konstatavo, kad žalos ieškovams neatsirado. Iš byloje esančių įrodymų galima teigti, kad ieškovų teiginys dėl parduoto turto kainos ir tikrosios turto rinkos vertės yra pagrįstas. Įkeičiant nurodytą kilnojamąjį turtą bankui jis įvertintas 171 000 Lt (b. l. 196), o iš varžytynių turtas parduotas tik už 1802,50 Lt. Taigi žala ieškovams galėjo atsirasti. Šios aplinkybės ištyrimas ir žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnis).
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė išvadą, kad žalos atlyginimas sietinas su faktinėmis restitucijos vykdymo pasekmėmis, o ne su teismo antstolio veiksmų neteisėtumu, nustatytu įsiteisėjusiame teismo sprendime. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šia išvada nesutinka. Iš žemesnės instancijos teismų padarytos išvados išplaukia, kad ieškovai patyrė žalos dėl to, jog abišalės restitucijos taikymas tapo objektyviai neįmanomas (t. y. nerasta grąžintino turto ir jį nupirkusio asmens), bet ne dėl to, kad teismo antstolis atliko neteisėtus veiksmus. Taigi nagrinėjamoje byloje reikia nustatyti, ar, vadovaujantis CK 6.247 straipsniu, ieškovų patirtos žalos priežastis yra antstolio neteisėti veiksmai (ieškovo turto pardavimas iš varžytynių), ar iš varžytynių parduoto turto neradimas (dingimas), lėmęs restitucijos taikymo negalimumą. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje taikyta abišalė restitucija natūra ieškovams neužtikrina visiško padarytos žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad visiškos restitucijos vykdymas yra neįmanomas, nes nerasta nei turto, nei skolininko (Vilniaus teismo antstolių kontoros vykdomoji byla Nr. 3-712/2001). Įvykus varžytynėms, ieškovai neteko turto dėl teismo antstolio neteisėtų kaltų veiksmų. Susigrąžinti varžytynėse parduoto turto ieškovai nebegali, nes turtas dingo. Taigi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovų pažeistos teisės nebuvo apgintos ir neatkurta, apeliacinės instancijos teismo teigimu, iki pažeidimo buvusi padėtis. Šiuo atveju restitucija neapgynė ieškovų turtinių teisių, tai padaryta tik formaliai, bet ne realiai. Dėl to teismo antstolio neteisėti veiksmai pripažintini pakankama ir pernelyg nenutolusia priežastimi, dėl kurios ieškovai patyrė žalos (CK 6.247 straipsnis). Tai, kad restitucija natūra tapo negalima, patvirtina, kad ieškovams teismo antstolio padaryta žala neatlyginta. CK 1.138 straipsnyje nustatyti civilinių teisių gynimo būdai, iš kurių yra restitucija ir civilinė atsakomybė (CK 1.138 straipsnio 2, 6 punktai). Asmuo, kurio subjektinės civilinės teisės pažeistos, turi teisę pasirinkti, kokiu iš civilinių teisių gynimo būdų teisme ginti pažeistas teises. Jeigu asmens pasirinktu civilinių teisių gynimo būdu negalima apginti pažeistų subjektinių civilinių teisių, tai nepanaikina asmens teisės prašyti teismo taikyti kitą civilinių teisių gynimo būdą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, tapus neįmanoma apginti ieškovų pažeistas teises taikant restituciją natūra, jos gali būti apgintos taikant civilinę atsakomybę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neatkreipė dėmesio į pirmiau nurodytą esminį proceso teisės normų pažeidimą, todėl teismų sprendimas ir nutartis turi būti panaikinti ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Bylą nagrinėjant iš naujo ir nustatant padarytos žalos dydį, turi būti atsižvelgta ir į Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimo vykdymo aplinkybes, įvertinti tiek teismo antstolio, tiek išieškotojų veiksmai, taip pat turi būti tiriami ir vertinami įrodymai dėl padarytos žalos dydžio vadovaujantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CPK 176–185 straipsniuose.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Zigmas Levickis
Egidijus Laužikas
Janina Stripeikienė
