Baudžiamoji byla Nr. 2K-506/2006
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.6.1; 2.1.6.2; 1.2.4.1; 2.4.2.1
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
sekretoriaujant G. Murauskaitei,
dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui,
gynėjui advokatui K. Stasiuliui,
nukentėjusiajam R. R.,
nukentėjusiojo įstatyminei atstovei E. R.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 21 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo R. R. ir jo įstatyminės atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
A. K. nuteistas už tai, kad 2004 m. birželio 14 d., apie 3.00 val., gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su A. ir R. R. metu, tyčia dūrė peiliu R. R. į dešiniąją liemens sritį, taip padarė jam durtą pjautinę kiauryminę žaizdą, sužalojo kepenų diafragmą, dėl to susikaupė kraujas dešinėje krūtinplėvėje ir pilvo ertmėje, t. y. padarė nukentėjusiajam R. R. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 21 d. nutartį, ir bylą prieš jį nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai savo sprendimuose padarė išvadas, prieštaraujančias nekaltumo prezumpcijai, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas vien spėlionėmis ir prielaidomis, o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neišnagrinėjo jo skundo ir neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes; kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta pašalinti abejonių, tada jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas).
Kasatorius teigia, kad jis smurto prieš R. R. nenaudojo, jo nesužalojo, tai padarė nukentėjusiojo tėvas A. R. Šį faktą patvirtina 2005 m. kovo 14 d. specialisto išvada Nr. 5197, kurioje konstatuota, kad kraujas, rastas ant A. R. švarko ir tampono su dėmės pavyzdžiu, paimtu įvykio vietos apžiūros metu, priklauso A. R. sūnui R. R.
Kasatorius pripažįsta, kad buvo muštynės tarp jo ir A. R., to neneigia ir pats A. R. A. R. parodymai, kad jis (kasatorius) sužalojo R. R., melagingi, nes ši norėjo, kad tėvas išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriaus nuomone, teismas, grįsdamas jo kaltę vienos šeimos nenuosekliais parodymais, buvo šališkas, šie įrodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kasatorius nurodo, kad jo parodymus patvirtino jo duktė D. K., iš dalies ir jo žmona E. K. Teismai, vertindami E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, neatsižvelgė į tai, kad šie buvo išgauti prievarta.
Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo A. K. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo nevertina.
Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 135 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius ginčija dalyvavimą sunkiai sutrikdant R. R. sveikatą, teigia, kad šią nusikalstamą veiką padarė nukentėjusiojo tėvas A. R., t. y. neigia teismo išvadą dėl faktinių bylos aplinkybių.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. K. savo namuose dėl asmeninių nesutarimų tyčia dūrė peiliu R. R. į dešiniąją liemens sritį ir taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą, padaryta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.
Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu dėl nusikaltimo įvykio A. K. ir E. K. pateiktos dvi skirtingos versijos. A. K. teigia, kad R. R. sužalojo jo tėvas A. R. medžiokliniu peiliu tuo metu, kai jis (kasatorius) stumdėsi su A. R. svetainėje ir hole iki abiejų iškritimo per balkoną, nurodo, kad po to į namus jis negrįžo iki 6.00 val. Tuo tarpu nuteistojo A. K. žmona E. K. teigia, kad A. R. ir jos vyras susistumdę iškrito per balkoną, A. R. pabėgus, ji su vyru ir šunimi nuėjo į vaikų kambarį, kuriame šuo pradėjo kandžioti jos vyrą, tada staiga į kambarį įbėgo A. R. ir dūrė peiliu savo sūnui į šoną. Liudytoja D. K. palaikė motinos iškeltą versiją. Pažymėtina, kad E. K. parodymai vienodi tiek apklausiant ją kaip įtariamąją dalyvaujant advokatui, tiek vėliau ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl nepagrįstai teigiama, kad jos parodymams įtakos turėjo sulaikymo faktas. Šiuos prieštaringus A. K., E. K. ir D. K. parodymus teismas atmetė ir, remdamasis nukentėjusiojo R. R. ir liudytojos A. R. parodymais, nustatė, kad, vaikams būnant savo kambaryje, pas juos atėjo A. K. ir jo žmona, vedini šunimi. Šuo buvo agresyvus ir puolė abu K. Tada A. K., apkaltinęs nukentėjusįjį R. R., kad šis šuniui davęs narkotikų, iš drabužių spintos paėmė medžioklinį peilį ir nukritusiam ant grindų R. R. dūrė į dešinįjį šoną. Tokią išvadą teismas padarė kruopščiai išanalizavęs įvykio situaciją, kuri buvo atskleista apklausus nuteistąjį, nukentėjusiuosius A. ir R. R, nukentėjusiojo atstovę E. R., liudytojus E. K., D. K. ir A. R. bei ištyręs įvykio vietos apžiūros, specialisto išvadų Nr. 5197, Nr. G-269-/04(2), įvykių registracijos žurnalo kopijos duomenis. Pažymėtina, kad nuteistojo A. K. buvimo vaikų kambaryje faktą patvirtino ne tik nukentėjusysis ir jo sesuo A. R., bet ir paties nuteistojo šeimos nariai E. K. ir D. K., nukentėjusiojo sužalojimo faktą ir konkrečią vietą, kur buvo sužalotas nukentėjusysis, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, kuriame užfiksuota, kad kambaryje, sudedamojo fotelio gale yra dėmė, panaši į kraują. Teismas, atsižvelgdamas taip pat ne tik į nukentėjusiojo ir jo šeimos narių parodymus, bet ir į A. ir E. K. parodymus, pagal kuriuos išgertuvių metu A. R. buvo išsirengęs iki pusės, tačiau medžioklinio peilio, kuris buvo 15-20 cm ilgio, jie nematė, sprendė, kad A. R. peilio neturėjo, nes jis neturėjo galimybės tokio dydžio peilio paslėpti taip, kad šio niekas nepastebėtų.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog R. parodymai viso bylos tyrimo metu buvo nuoseklūs ir iš esmės tarpusavyje sutapo bei atitiko kitus byloje surinktus duomens (įvykio vietos apžiūros protokolo, specialisto išvados), pagrįstai jais patikėjo ir grindė apkaltinamąjį nuosprendį, o A. K. ir jo šeimos narių aiškinimus apie įvykio aplinkybes laikė nenuosekliais ir nesutampančiais tarpusavyje, prieštaraujančiais kitiems byloje surinktiems duomenims. Kasatoriaus nurodyta specialisto išvada Nr. 5197 dėl kraujo ant švarko priklausomybės, kurią jis laiko kaip vieną iš pagrindinių A. R. kaltės įrodymų, teismo buvo patikrinta, įvertinta ir dėl jos, kaip įrodymo, buvo pasisakyta. Šioje specialisto išvadoje konstatuota kad ant A. R. priklausančio švarko kairės rankovės 16 cm nuo laisvojo krašto ir 10,2 cm nuo rankovės susiuvimo siūlės 2x7 cm plote yra rudos spalvos, netaisyklingos formos, neintensyvūs nuo 0,3x0,3 cm iki 0,2x2 cm susiliejantys su švariais plotais sutepimai – R. R. kraujas. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo aiškintasi R. R. kraujo sutepimų atsiradimas ant A. R. švarko ir apklausus liudytojus nustatyta, kad švarkas, kurį vilkėjo įvykio dieną A. R., buvo bendro naudojimo, jį dėvėjo visi šeimos nariai, tarp jų ir R. R. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nėra galimybės nustatyti, kada ant šio švarko galėjo atsirasti R. R. kraujo, sprendė, kad nėra pagrindo vertinti šį įrodymą kaip objektyvų, neginčytiną, įrodantį, kad R. R. sužalojo jo tėvas A. R.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl A. K. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 dalies reikalavimų – apkaltinamasis nuosprendis grįstas tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurie buvo patikrinti teisiamajame posėdyje, jie buvo įvertinti teisėjo pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nuosprendyje buvo pateikti įrodymai, kuriais pagrįstos teismo išvados dėl A. K. veikos, ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai.
Pagal teismo medicinos specialisto išvadą R. R. padaryta durta pjautinė kiauryminė dešinėje liemens pusėje žaizda su kepenų, diafragmos sužalojimu, dėl to susikaupė kraujas dešinėje krūtinplėvėje ir pilvo ertmėje. R. R. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šį sužalojimą A. K. padarė tyčia įdurdamas peiliu, ir tai atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas šališkai išnagrinėjo bylą, apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik R. parodymais, neatsižvelgė į jį teisinančius jo šeimos narių parodymus bei nepasisakė dėl specialisto išvados Nr. 5197, kuri įrodo jo nekaltumą, t. y. padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisyklių, priimtoje nutartyje pasisakė dėl visų A. K. apeliacinio skundo argumentų ir priėmė motyvuotą sprendimą dėl A. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra pagrindo spręsti, kad ir šis teismas buvo šališkas ar neobjektyvus.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje įtvirtintų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Pranas Kuconis
Antanas Klimavičius
Lidija Liucija Žilienė
