A. V. pagal BK 159 str., 24 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–532/2006 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.2.8.

1.2.9.4. (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorui S. Bekišui,

gynėjui advokatui I. Brazlauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl 2005 m. lapkričio 8 d. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 159 straipsnį – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Iš nuteistojo priteista: 15 701,63 Lt R. V. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, 41 Lt proceso išlaidų valstybei ir 2608,80 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo R. V. gydymą solidariai su S. O.

Taip pat skundžiama 2006 m. vasario 8 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, kuria A. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2003 m. spalio 17 d., apie 19 val., Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini), įtikino nepilnametį S. O. važiuoti į Biržų miestą sumušti jo nurodytus asmenis, nuvykimui į Biržus parinko automobilį „RENAULT 19“ (duomenys neskelbtini), parūpino nusikaltimo padarymo įrankį – metalinį strypą, o nuvykus į Biržus, tą pačią 2003 m. spalio 17 d., apie 23 val., nurodė S. O. sumušti (duomenys neskelbtini), esančio Biržuose, R. V. ir pats pirmas viešoje vietoje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, koja spyrė R. V., o S. O. metaliniu strypu sudavė R. V. į galvą; nukentėjusiajam nuo suduoto smūgio pargriuvus, S. O. metaliniu strypu dar kartą sudavė R. V. į nugarą, o A. V. tris kartus koja spyrė pargriautam nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas; nuo smūgio strypu į galvą R. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip A. V. organizavo sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų padarymą nukentėjusiajam R. V., t. y. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, taip pat į nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą įtraukė vaiką – S. O., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 159 straipsnyje.

Kasaciniu skundu A. V. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartį: jo veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 284 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; nuosprendį dėl nuteisimo pagal BK 159 straipsnį panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde A. V. nurodo, kad jam buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismai, anot kasatoriaus, neįvertino S. O., kaip nusikalstamos veikos vykdytojo, eksceso – A. V. tvirtina, kad jis nenumatęs ir negalėjęs numatyti, kad darydamas nusikalstamą veiką S. O. panaudos su savimi turėtą metalinį strypą, kurį ir pasiėmė, ir panaudojo savo iniciatyva, be to, su S. O. nebuvo tartasi, kokias priemones ir būdus jis panaudos prieš nukentėjusįjį. Kasatorius, remdamasis specialisto išvada ir savo bei liudytojų parodymais baudžiamojoje byloje, teigia, kad nesant išankstinio susitarimo dėl veiksmų apimties, negalima traktuoti, kad jį tenkino bet kokie dėl veikos atlikimo kilsiantys padariniai – teismai nepagrįstai teigė, kad kasatorius veikė netiesiogine tyčia. A. V. skunde nurodo pripažįstąs vykęs į Biržus dėl asmeninių priežasčių – aiškintis dėl jam padarytos žalos, spyrė nukentėjusiajam, tačiau tai nesukėlė jam sunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl mano, jog jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius.

A. V. taip pat nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 159 straipsnį ir teigia, kad S. O. faktiškai yra jo bendraamžis, tikslaus jo amžiaus įvykio metu nežinojo, manė, kad mažiau nei metais S. O. yra už jį jaunesnis aukštaūgis, tvirto, netgi stambaus kūno sudėjimo asmuo.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 159 straipsnio taikymo

BK 159 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – vaiko intereso dėl pozityvaus jo psichikos vystimosi (pagrindinis nusikaltimo objektas) ir visuomenės intereso formuoti nepilnamečio asmenybę (papildomas nusikaltimo objektas) pažeidimą. BK 159 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia. Baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį traukiamas fizinis asmuo, kuris įtikinėjimu, prašymu, papirkimu, grasinimu, apgaule ar kitokiu būdu įtraukia vaiką į nusikalstamos veikos (nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) padarymą. Nukentėjusiojo nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 159 straipsnyje – vaiko – sąvokos baudžiamasis įstatymas neapibrėžia, todėl siekiant ją atskleisti turi būti remiamasi kitais norminiais teisės aktais. 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu ratifikuotos 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Vaiko teisių konvencijos 1 straipsnyje numatyta, kad vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis aštuoniolikos metų, jei pagal taikomą įstatymą pilnametystė nepripažinta anksčiau. Analogiška nuostata yra ir Vaiko teisių konvencija remiantis 1996 m. kovo 14 d. priimtame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme: „vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip“. Taigi tiek tarptautiniu, tiek ir nacionaliniu lygmeniu vaiko sąvoka yra unifikuota, vadinasi, nukentėjusiuoju nuo BK XXIII skyriuje numatytų atitinkamų veikų, taip pat ir nuo nusikaltimo, numatyto BK 159 straipsnyje, yra asmuo, nesulaukęs 18 metų, nebent jam pritaikytas Civiliniame kodekse reglamentuotas emancipacijos institutas. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai įvertinę surinktus įrodymus, teisingai nustatė, kad S. O. nusikalstamos veikos darymo metu nebuvo sulaukęs 18 metų amžiaus ir kad nusikalstamoje veikoje jis dalyvavo A. V. iniciatyva. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. V. S. O. amžius buvo žinomas. Visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 159 straipsnyje, požymiai proceso metu buvo nustatyti ir A. V. nusikalstama veika pagal BK 159 straipsnį kvalifikuota teisingai.

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

Iš byloje nustatytų A. V. 2003 m. spalio 17 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), esančio Biržuose, bei tą pačią dieną anksčiau Panevėžyje atliktų veiksmų pobūdžio darytina neabejotina išvada, kad A. V. savo elgesiu ne tik siekė demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, o tai galėtų būti vertinama tik kaip BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, bet ir suvokė, kokie padariniai gali kilti nukentėjusiajam, todėl pagrįstai yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už sunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje nustatyta, kad A. V. įtikino S. O. vykti į Biržus, parinko nusikaltimo padarymo įrankį (metalinį strypą) ir priemonę (automobilį), t. y. buvo nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte organizatorius. Be to, A. V. taip pat atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį.

Nagrinėjant bylą nustatytos aplinkybės paneigia kasatoriaus argumentus dėl vykdytojo eksceso. Kasacinio skundo argumentai dėl vykdytojo eksceso analogiški pateiktiems apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas tokius argumentus, savo nutartyje pagrįstai akcentavo bendrininkų išankstinį susitarimą dėl konkrečių įrankių naudojimo nusikalstamos veikos padarymo metu. Pakaltinamas asmuo, inicijuojantis kito asmens užpuolimą, kurio metu naudojami iš anksto parūpinti pavojingi įrankiai, negali nesuvokti, kad užpuolimas gali sukelti nukentėjusiajam sunkius padarinius. Situacija, kai vienas iš vykdytojų atlieka su kitais bendrininkais aptartus veiksmus nelaikoma vykdytojo ekscesu. Bendrininkų susitarimo forma esminės reikšmės sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimus neturi. Bendrininkų susitarimas konkliudentiniais veiksmais taip pat yra galimas.

Nusikalstamos veikos motyvas – chuliganiškos paskatos – A. V. taip pat yra inkriminuotas pagrįstai. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškų paskatų buvimą kaltininko veikoje pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad: prieš R. V. naudotas smurtas nebuvo nukentėjusiojo išprovokuotas; tarp nukentėjusiojo ir A. V. nebuvo jokių tarpusavio santykių, tad vartoti smurtą nebuvo jokios dingsties; R. V. jokiame konflikte nedalyvavo ir keršyti jam už ką nors nebuvo pagrindo; A. V. į įvykio vietą atvyko iš anksto numatęs sukelti muštynes, tam surado nusikalstamos veikos įrankius – metalinius strypus. Teismas, konstatuodamas šias aplinkybes, rėmėsi paties A. V., nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais. Tai rodo, kad A. V. elgesį lėmė chuliganiškos paskatos.

Kasacinės instancijos teismas iš naujo faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame procese yra remiamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą apie sunkaus sveikatos sutrikdymo organizavimą bei chuliganiškų paskatų buvimą A. V. veiksmuose, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose galėjo būti nustatytos pažeidžiant BPK. Jei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytos išvados grindžiamos teisme nustatytomis nepažeidžiant įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių faktinėmis aplinkybėmis, kasacine tvarka apskųsti sprendimai negali būti naikinami ar keičiami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

A. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Josifas Tomaševičius

Alvydas Pikelis

Gintaras Goda