Baudžiamoji byla Nr. 2K–208/2014
Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00205-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.9.2;
1.1.10.1;
1.2.25.4.2
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutarties.
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas areštas 70 parų. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, V. D. uždrausta vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus.
Priteista iš V. D. civiliniam ieškovui Valstybio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 308,25 Lt už nukentėjusiosios J. K. ligos pašalpą.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartimi nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. D. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 2 d., apie 7.40 val., pagrindinio asfaltuoto kelio Vilnius-Lyda 36,050 km, Šalčininkų r., vairuodamas jam priklausantį automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 133 punktuose nustatytus reikalavimus, t. y. vairuodamas automobilį ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 2,32 promilės girtumas, neatsižvelgdamas į kelio meteorologines sąlygas bei matomumą, nepasirinko saugaus greičio ir nevažiavo tokiu greičiu, kad kiekvienu atveju galėtų suvaldyti automobilį, lenkdamas ta pačia kryptimi važiavusį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir, atsiradus kliūčiai, nesuvaldė savo vairuojamo automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl to šis prarado judesio stabilumą ir tiesiaeigiškumą, atsitrenkė į priešpriešiais važiuojantį automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamą J. K. Nukentėjusiajam J. K. dėl eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų, t. y. pokapsulinio kairio inksto plyšimo su aplinkine hematoma, VIII šonkaulio lūžio kairėje pusėje, kairio peties sąnario išnirimo, buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o nukentėjusiajai J. K., sėdėjusiajai ant priekinės keleivio sėdynės, dėl eismo įvykio metu patirtos kraujosruvos kairio kelio sąnario srityje sveikata buvo sutrikdyta nežymiai.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 281 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nes automobilį vairavo ne jis, o L. R., kuris nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas, nors kasatorius prašė tai padaryti. Šiuos parodymus patvirtino liudytojas V. B., be to, nukentėjusieji taip pat parodė, kad įvykio vietoje kasatorius buvo ne vienas. Taigi teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus bei kasatoriaus teisę į gynybą.
Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai nesvarstė jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo taikymo (BK 75 straipsnis) ar bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu (BK 55 straipsnis), paskyrimo klausimų.
Taip pat kasatorius teigia, kad teismas galėjo jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nes jis, vadovaujantis Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, yra paskirtas sunkiai sergančios G. D. (jo motina) rūpintoju ir be jo daugiau nėra kam jos prižiūrėti. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir išlaiko nepilnametį vaiką, todėl dėl paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės jis praras darbą ir negalės išlaikyti šeimos. Kartu kasatorius pabrėžia, kad nors turi neišnykusį teistumą, tačiau įstatymas tokiais atvejais tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad teismai, vadovaudamiesi įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo ir kasatoriui baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais, kad teismai, neapklausdami L. R., pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatas bei kasatoriaus teisę į gynybą. Tai, kad automobilį vairavo L. R., kasatorius parodė bylos nagrinėjimo teisme metu apklausus visus nukentėjusiuosius ir liudytojus. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais, kad po eismo įvykio iš automobilio vairuotojo vietos išlipo kasatorius, o kartu su juo važiavusi moteris, kuri sėdėjo šalia kasatoriaus, iš karto po įvykio pasišalino. Daugiau jokių asmenų, važiavusių su kasatoriumi, nebuvo. Be to, ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai parodė, kad automobilį vairavo kasatorius. Esant šioms aplinkybėms tai, kad teismas neapklausė L. R., nereiškia, jog buvo suvaržyta kasatoriaus teisė į gynybą.
Taip pat nėra pagrindo teigti, kad skiriant bausmę buvo pažeistas BK 41 straipsnis. Teismas pagrįstai kasatoriui netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto, nes nebuvo nustatyta privaloma šio straipsnio taikymui sąlyga – atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas.
Kasatorius prašė atidėti bausmės vykdymą ir apeliaciniu skundu, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šį prašymą argumentuotai atmetė pažymėdamas, kad kasatorius teisiamas ne pirmą kartą, o tai, jog yra paskirtas motinos globėju, nėra pagrindas taikyti BK 75 straipsnį. Be to, KET pažeidimai, padaryti vairuojant transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, laikomi šiurkštesniais, todėl teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, kasatoriaus asmenybę, ankstesnį teistumą, pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.
Nuteistojo V. D. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl paskirtos bausmės (BK 54 straipsnio 2 dalis, 62 straipsnis)
Kasatorius skunde prašo taikyti BK 55 straipsnį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas įvertina ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojamoji reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7–576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-30/2014). Skirdamas kasatoriui bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino BK 54 straipsnių 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmę, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, taip pat atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir nurodė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad kasatorius neatsargų nusikaltimą (vairuodamas kelių transporto priemonę sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be to, jis administracine tvarka nebaustas, tačiau anksčiau buvo teistas, ir nors paskirta bausmė – bauda sumokėta, tačiau teistumas neišnykęs.
Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). BK 281 straipsnio 2 dalies sankcija nustato šias alternatyvių bausmių rūšis: baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Motyvuodamas bausmės rūšies parinkimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad kasatorius turi šeimą, vaikus, tačiau yra bedarbis, o duomenų, kad gauna kitas pajamas, nėra, todėl jam skirtina arešto bausmė. Nors paskirta bausmė savo dydžiu yra didesnė negu BK 49 straipsnio 3 dalyje nustatytas arešto bausmės vidurkis, tačiau nėra per griežta.
Kasatoriaus prašymas, vadovaujantis BK 55 straipsniu, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, yra nepagrįstas. BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–138/2011, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgxLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-181/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-181/2014">2K-181/2014</a>).
Byloje nustatyta, kad kasatorius ankstesniu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. baudžiamuoju įsakymu jau buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 1991 straipsnio 1 dalį ir nors paskirtą baudą sumokėjo, tačiau jam teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, todėl jis negali būti laikomas pirmą kartą teisiamu asmeniu. Be to, kasatoriui skundžiamu teismo nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį buvo paskirtas areštas, kuri nėra tapati bausmė terminuotam laisvės atėmimui. Todėl esant šioms aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatoriui nėra pagrindo taikyti BK 55 straipsnį.
Nors kasatorius prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nes jis teismo nutartimi yra paskirtas sunkiai sergančios savo motinos rūpintoju ir be jo daugiau nėra kam jos prižiūrėti, be to, šiuo metu dirba ir išlaiko nepilnametį vaiką, o dėl paskirtos bausmės praras darbą ir negalės išlaikyti šeimos.
Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra nustatyta bent viena iš šio straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose įvardytų aplinkybių. Kadangi teismai nenustatė kasatoriaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl kasatoriui BK 62 straipsnio 2 dalis negalėjo būti taikoma.
Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tais atvejais, jeigu bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kolegija laiko, kad baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę kasatoriui pritaikytas tinkamai, todėl švelninti paskirtąją bausmę nėra pagrindo.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
Kasatoriaus teiginiai dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą yra nepagrįsti.
BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d.), kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>). BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje.
Teismas kasatoriui pagal BK 281 straipsnio 2 dalį paskyrė 70 parų areštą, o pagal BK 75 straipsnio 1 dalį bausmės vykdymo atidėjimas taikomas tik asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausme, tuo tarpu arešto bausmė, kurios taikymo pagrindai ir sąlygos įtvirtintos BK 49 straipsnyje, nėra tapati terminuoto laisvės atėmimo bausmei, apibrėžtai BK 50 straipsnyje. Taigi kasatoriui BK 75 straipsnio nuostatos negalėjo būti taikomos, nes jam buvo paskirta arešto bausmė.
Dėl nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 2 dalį pagrįstumo ir įrodymų vertinimo
Nuteistasis kasaciniu skundu prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius iš esmės nesutinka su byloje ištirtų įrodymų vertinimu, teigia, kad jis pagal BK 281 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nes automobilį vairavo ne jis, o L. R., taigi teismas pažeidė BKP įtvirtintus įrodymų vertinimo principus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Kasaciniame skunde nuteistasis V. D. iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodomi apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažino, kad teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Kasatorius taip pat kaip ir apeliaciniame skunde teigia, kad automobilį vairavo L. R., o šiuos parodymus patvirtino liudytojas V. B.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus atmetė pažymėdamas, kad juos paneigia nukentėjusiųjų J. K. ir J. K. parodymai, taip pat liudytojų R. K., G. S., policijos pareigūnų A. S., V. J., Z. J. parodymai, iš kurių turinio matyti, jog automobilį „VW Passat“ vairavo V. D., kuris po eismo įvykio išlipo iš vairuotojo pusės, o kartu su juo automobilyje buvusi moteris pasišalino iš eismo įvykio vietos, jokių kitų asmenų automobilyje nebuvo. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis atsisakė duoti parodymus, nekėlė versijos, kad automobilį neva vairavo kitas asmuo, o parodymus teisme davė tik apklausus nukentėjusiuosius ir visus liudytojus.
Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, į visus esminius apelianto argumentus nuosprendyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes V. D. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. Remiantis kasatoriaus argumentais naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Viktoras Aidukas
Aurelijus Gutauskas
