Baudžiamoji byla Nr. 2K-226/2014
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01010-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.13;
2.1.3.8;
3.1.18 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Marijampolės apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Žukausko kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutarties.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžiu G. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartimi Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro, palaikiusio kasacinį skundą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
G. D. buvo kaltinamas tuo, kad turėjo nuosavybės teise ir šiuo metu turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad dalis šio turto negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, t. y.: 2004 m. vasario 17 d. pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 538 iš neteisėtai gautų pajamų už 150 000 Lt įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini); 2004 m. birželio 21 d. pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. DŽM-4941 iš neteisėtai gautų pajamų už 152 245 Lt įsigijo sandėliavimo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); 2004 m. spalio 15 d. pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 10463 iš neteisėtai gautų pajamų už 30 000 Lt įsigijo 2,07 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pagal 2004 m. spalio 15 d. pirkimo pardavimo sutartį iš neteisėtai gautų pajamų už 518 Lt įsigijo automobilį „Fiat Iveco“; pagal 2006 m. sausio 26 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 222 už 1 068 450 Lt, iš kurių 123 797 Lt sudaro neteisėtai gautos pajamos, įsigijo keturis žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); pagal 2007 m. spalio 17 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 5061 už 470 219 Lt, iš kurių 334 673 Lt sudaro neteisėtai gautos pajamos, įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini); taip 2004–2007 m. laikotarpiu turtui įsigyti G. D. panaudojo neteisėtai gautas pajamas – iš viso 791 233 Lt.
Pirmosios instancijos teismas G. D. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį išteisino, argumentuodamas tuo, kad G. D. nekilnojamąjį turtą ir privalomai registruotiną kilnojamąjį turtą pagal pirkimo pardavimo sutartis įgijo 2004–2007 m. laikotarpiu, t. y. iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo – 2010 m. gruodžio 11 d., todėl baudžiamoji atsakomybė jam dėl neteisėto praturtėjimo kilti negalėjo. Iki šio baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniai santykiai buvo reglamentuojami tik civilinės teisės normomis (CK 6.237–6.242 straipsniai). Be to, teismas pažymėjo, kad 2010 m. vasario 20 d. tarp G. D. ir Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) sudarytas susitarimas, koreguojantis patikrinimo metu nustatytus duomenis. Šis susitarimas patvirtintas 2010 m. vasario 22 d. aktu, todėl įgijo juridinę galią. Nepaisant to, G. D. kaltės įrodinėjimui patikrinimo aktas panaudotas visa apimtimi, neatsižvelgiant į 2010 m. vasario 22 d. sprendimą. Tokį įrodinėjimą teismas įvardijo kaip nepriimtiną. Pagal patvirtintą susitarimą G. D. priskaičiuotos ne tik nepriemokos, bet ir taikytos mokestinės sankcijos (bauda, delspinigiai). Esant tokioms aplinkybėms, G. D. pripažinimas kaltu pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį pažeistų non bis in idem (draudimas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą, nes už mokesčių teisės pažeidimus mokesčių administratorius jam yra paskyręs baudą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokurorės apeliacinį skundą, iš esmės tais pačiais argumentais pripažino, kad G. D. išteisintas pagrįstai, ir atmetė prokurorės apeliacinį skundą.
Kasaciniu skundu Marijampolės apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Arūnas Žukauskas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroras nesutinka su abiejų instancijų teismų išvadomis, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu neteisėtas praturtėjimas, kaip veika, dar nebuvo kriminalizuota, todėl ir baudžiamoji atsakomybė G. D. dėl neteisėto praturtėjimo negali kilti. BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal G. D. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, būtinos šios keturios sąlygos: 1) turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) turto vertė yra didesnė negu 500 MGL; 3) asmuo žino, gali ir turi žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 4) šį turtą nuosavybės teise turi po 2010 m. gruodžio 11 d. Prokuroras pažymi, kad pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla ne už veiksmą, o už būseną. Asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tuo atveju, jeigu jis po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis lėšomis. Priešingai negu nurodo abiejų instancijų teismai, byloje nustatyta, kad G. D. 2004–2007 m. įsigijo nekilnojamojo turto, už kurį sumokėjo neteisėtai gautomis pajamomis 711 233 Lt. Tai patvirtino Marijampolės apskrities VMI 2009 m. gruodžio 10 d. patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad tokios sumos, gautos iš teisėtų pajamų, G. D. neturėjo. VMI, ikiteisminio tyrimo institucijai ar teismui G. D. nepateikė jokių duomenų, kad lėšos, panaudotos nekilnojamajam turtui įgyti, buvo gautos teisėtai.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad kaltinimas negali būti grindžiamas asmens nesugebėjimu įtikinti mokesčių administratoriaus, jog jis tą turtą įgijo teisėtai, ir pateiktais samprotavimais, kad neaišku, kodėl G. D. sąsiuviniai su užrašais apie žemės ūkio veiklos pajamas negali būti laikomi pajamas patvirtinančiais duomenimis ir kodėl iš tėvų žemėje užaugintos produkcijos gautos pajamos turi būti pripažintos neteisėtomis.
Pasak prokuroro, VMI, atlikusi patikrinimą, padarė vienareikšmę išvadą, kad G. D. gautos pajamos nepadengia jo turėtų išlaidų. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad G. D. ir jo sutuoktinės turto sandoriai nepagrįsti teisėtomis pajamomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad G. D. ketino tinkamai sumokėti mokesčius ir susidariusį įsiskolinimą už jų nesumokėjimą laiku, nors akivaizdu, kad po faktinių aplinkybių nustatymo kitokio kaltinamojo elgesio, žinant pajamų kilmę, nebuvo galima tikėtis. Mokesčių administratoriaus veiksmai po patikrinimo akto surašymo nebuvo vertinami, nes visos aplinkybės suponavo akivaizdų ir neišvengiamą baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), taikymą.
Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad įstatymų leidėjas BK 1891 straipsniu siekė numatyti visus neteisėto turto įgijimo ir valdymo atvejus iš kontrabandos, narkotinių medžiagų prekybos, turto pasisavinimo ir pan., nes kitu atveju būtų siaurinama įstatymų taikymo sritis ir įstatymų leidėjo noras suvaldyti neteisėtus socialinius procesus. Prokuroro manymu, VMI, atlikusi mokestinį patikrinimą, įvertino visus neteisėto turto įgijimo ir valdymo atvejus (G. D. padarytas nusikalstamas veikas, turto nedeklaravimą, paskolos sutarčių, viršijančių 5000 Lt sumą, nesudarymą notarine forma ir kt.) ir pripažino pajamas neteisėtomis.
Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad mokesčių administratoriaus G. D. paskirta bauda už mokesčių teisės pažeidimus prilygsta jo nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija ir jo pripažinimas kaltu baudžiamąja tvarka suponuotų non bis in idem principo pažeidimą. Pasak kasatoriaus, tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o nuobauda (bauda) pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo. Taip pat turi būti atsižvelgiama ir į sankcijos (baudos) griežtumą, kaip ultima ratio, pačios griežčiausios (baudžiamosios) ar švelnesnės (administracinės) priemonės ir atsakomybės rūšies dominavimą teisiniuose santykiuose. Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį).
Kasatorius pažymi, kad tik teisminė valdžia laiduoja tikslų įstatymų taikymą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrina teisingumą ir įstatymų laikymąsi. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.
Abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis), pateikė nepagrįstas išvadas dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo nekaltumo, pateiktų duomenų nepagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais ir tai lėmė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys), sukliudžiusius teismams priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką
Žemesnės instancijos teismai G. D. išteisinimą argumentavo ir draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem) principu.
Kaltinimas išteisintajam G. D. buvo grindžiamas Marijampolės apskrities VMI 2009 m. gruodžio 10 d. pakartotinio patikrinimo aktu, kuriuo nustatyta, kad sutuoktiniai G. ir J. D. 2004–2007 m. įsigijo turto ir patyrė išlaidų daugiau, negu gavo pajamų. G. D. papildomai apskaičiuota 149 701 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 74 532 Lt delspinigių, 4930 Lt valstybinio socialinio draudimo įmoka bazinei pensijos daliai ir 3953 Lt įmoka papildomai pensijos daliai. Nesutikdamas su patikrinimo akte nustatytomis gyventojų pajamų mokesčio nepriemokos ir delspinigių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų bazinei ir papildomai pensijos dalims sumomis, G. D. pateikė pastabas ir pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas pasiūlė susitarti dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Šio įstatymo 71 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime.
2010 m. vasario 20 d. toks susitarimas buvo pasirašytas ir Marijampolės apskrities VMI 2010 m. vasario 22 d. sprendimu patvirtintas. Pagal šį susitarimą G. D. priskaičiuota 42 775 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 15 026 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir 2978 Lt gyventojų pajamų mokesčio bauda, valstybinio socialinio draudimo įmokos paliktos tokios pat, kaip nurodyta patikrinimo akte, ir priskaičiuota 2465 Lt bauda valstybinio socialinio draudimo įmokos bazinei pensijos daliai ir 1977 Lt bauda šios įmokos papildomai pensijos daliai.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, patvirtinus susitarimą, jame pateikti duomenys įgijo juridinio fakto galią, todėl patikrinimo akte nurodyti skaičiai neatitinka oficialiai patvirtintų ir jais negali būti grindžiamas kaltinimas. Iš esmės tokia išvada reiškia, kad teismas patikrinimo akte nurodytų duomenų nelaikė įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendė, kad situacijoje, kai asmuo nubaustas Marijampolės apskrities VMI 2010 m. vasario 22 d. sprendimu, siekis jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn suponuoja non bis in idem principo pažeidimą, o tai reikalauja besąlygiško BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo. Šioms išvadoms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.
BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgment of 23 October 1995; Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgment of 29 May 2001; S. Z. v. Russia, no. 14939/03, judgment of 10 February 2009; Ruotsalainen v. Finland, no. 13079/03, judgment of 16 June 2009; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nustatant, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“, yra taikytini trys kriterijai: teisės pažeidimo priskyrimas pagal vidaus teisę, teisės pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis bei griežtumo laipsnis. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje taikant nurodytus kriterijus paprastai pripažįstama, kad mokesčių teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos mokestinės baudos, laikytini „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (Janosevic v. Sweden, no. 34619/97, judgment of 23 July 2002; Jussila v. Finland, no. 73053/01, judgment of 23 November 2006; Impar LtD. v. Lithuania, no. 13102/04, judgment of 5 January 2010; Steininger v. Austria, no. 21539/07, judgment of 17 April 2012). Analogiška pozicija išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170/2012).
Nagrinėjamoje byloje mokestinės baudos paskirtos ne pagal baudžiamosios teisės nuostatas, o vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu, ją paskyrė mokesčių administratorius. Taigi sprendžiant klausimą, ar išteisintojo G. D. padarytas teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“, turi būti atsižvelgiama į anksčiau minėtus antrąjį ir trečiąjį kriterijus.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų yra šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų. Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų, kol jie nustatyta tvarka neįtraukti į šį kodeksą, Lietuvos Respublikos teritorijoje taikomi tiesiogiai. Lietuvos Aukščiausio Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad pagal savo pobūdį ir skyrimo tvarką baudos, numatytos Mokesčių administravimo įstatyme, yra administracinės nuobaudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2000). Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus, tokios nuobaudos ir administraciniai teisės pažeidimai, už kuriuos jos skiriamos, paprastai taip pat pripažįstami „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2008, 2K-686/2007; EŽTT sprendimas byloje Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgment of 4 November 2008).
G. D. paskirtos mokestinės baudos už mokestinę nepriemoką, kuri apskaičiuota mokesčių administratoriui nustačius, kad jis įsigijo turto ir patyrė kitų išlaidų daugiau, negu gavo pajamų. BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimas nuosavybės teise. Esminiai abiejų veikų požymiai sutampa, nes pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį jam inkriminuotas turėjimas nuosavybės teise to paties turto, kuriam įsigyti panaudotos neapmokestintos lėšos. Taigi pagal teisės pažeidimo pobūdį G. D. padarytas pažeidimas, už kurį paskirtos baudos, kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“.
BK 1891 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. G. D. inkriminuota tyčinė kaltės forma, todėl nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Už tokį nusikaltimą numatyta iki 1000 MGL dydžio bauda, nenustatant minimalaus jos dydžio (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Minėta, kad už mokestinę nepriemoką skiriama nuo 10 iki 50 procentų trūkstamos mokesčio sumos bauda, kuri yra palyginti griežta ir gali siekti labai dideles sumas, netgi viršijančias baudžiamajame įstatyme numatytos baudos viršutinę ribą. G. D. paskirta bauda įsikomponuoja į galimos kriminalinės bausmės ribas.
Mokestinių baudų pagrindinis tikslas – daryti spaudimą mokesčių mokėtojams siekiant, kad jie vykdytų savo pareigas, ir nubausti juos už šių pareigų pažeidimus. Tokia pat yra ir kriminalinės bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis). Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje nurodyti baudos dydžio nustatymo kriterijai iš esmės sutampa su BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas kriminalinę bausmę. Pagal galimos bausmės pobūdį ir griežtumo laipsnį G. D. padarytas pažeidimas, už kurį jam paskirta bauda, irgi kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“.
Nesutikdamas su non bis in idem principo taikymu, prokuroras teigia, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o nuobauda (bauda) pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo.
Iš tikrųjų pagal Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnį šis principas nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai. EŽTT praktika ir ja pagrįsta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija leidžia daryti išvadą, kad faktas, jog asmuo jau buvo nubaustas administracine tvarka už veiką, kurios atskiras požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama veika, netraktuotinas kaip besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą. EŽTT 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimu dėl priimtinumo byloje Ščiukina prieš Lietuvą (Ščiukina v. Lithuania, no. 19251/02, decision of 5 December 2006) pareiškėjos skundas nebuvo patenkintas nustačius, kad jos byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino dvigubo nubaudimo faktą, nurodęs, jog jai paskirta administracinė nuobauda gali būti panaikinama atnaujinus administracinį procesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–863/2001).
2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu dėl priimtinumo byloje Falkner prieš Austriją (Falkner v. Austria, no. 6072/02, decision of 30 September 2004) EŽTT atmetė skundą dėl non bis in idem principo pažeidimo kaip aiškiai nepagrįstą. Vertindamas bylos aplinkybes EŽTT nurodė, kad pagal galiojančias Austrijos teisės nuostatas, kurios buvo pakeistos siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą byloje Gradinger prieš Austriją, administracinis teisės pažeidimas (vairavimas apsvaigus nuo alkoholio) yra subsidiarinis Austrijos BK numatytos nusikalstamos veikos sudėties (neatsargus sveikatos sutrikdymas, padarytas apsvaigus nuo alkoholio) požiūriu. Tad pareiškėjos byla dėl žalos sveikatai, padarytos vairuojant apsvaigus nuo alkoholio, priklauso vien tik bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis nebūtinai apima visus dėl tos pačios veikos pradėtus procesus. Nacionalinės institucijos turi turėti galimybę ištaisyti padėtį tokiais atvejais, kai institucijos klaidingai veikia peržengdamos pagal nacionalinę teisę joms suteiktą kompetenciją. Pareiškėja Falkner buvo persekiojama pagal nacionalinę teisę kompetentingų institucijų tik vėlesniame procese bendrosios kompetencijos teismuose, tuo tarpu ankstesnis administracinis procesas buvo anuliuotas ir sumokėta bauda grąžinta pareiškėjai. Esant tokioms aplinkybėms, EŽTT nusprendė, kad pareiškėjos nuteisimas baudžiamajame procese nerodo jokių non bis in idem principo pažeidimo požymių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 13 d. kasacinėje nutartyje suformulavo nuostatą, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo. Kartu nutartyje pažymėta, kad, nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo ATPK 23 skirsnyje nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-686/2007).
Nagrinėjamoje byloje šios nuostatos negali būti taikomos, nes išteisintajam G. D. mokesčių administratorius paskyrė baudą ne dėl klaidos, o pagal savo kompetenciją, nustatytą tuo metu ir dabar galiojančiame įstatyme. Taip pat negalima laikyti, kad vėlesnis veikos kriminalizavimas gali būti traktuojamas kaip paaiškėjusi aplinkybė, reikšminga veikos kvalifikavimui. Minėta, kad tas pats turtas buvo tyrimo objektas tiek atliekant mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatyta mokestinė nepriemoka ir paskaičiuoti delspinigiai bei paskirta bauda, tiek baudžiamojoje byloje inkriminuojant turėjimą nuosavybės teise turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 12 d. nutartimi atmetė kasatoriaus argumentą, kad, pripažinus išteisintąją kalta, anksčiau paskirtos administracinės nuobaudos būtų panaikintos ir taip išvengta non bis in idem principo pažeidimo. Kolegija pažymėjo, kad toks baudžiamojo proceso legitimizavimo būdas įmanomas, kai administracinė nuobauda paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, kai eismo įvykio dalyvis administracine tvarka nubaustas už vairavimą esant neblaiviam per klaidą nenustačius, kad būtent dėl šio asmens kaltės žuvo žmonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2008). Byloje nagrinėtu atveju ankstesnis baudimas už administracinės teisės pažeidimus atitiko įstatymo reikalavimus ir negalėjo būti traktuojamas kaip taisytina klaida, nulemta reikšmingų aplinkybių nežinojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2012). Ši nutartis turi precedento reikšmę nagrinėjamoje byloje, nes joje nustatytos analogiškos aplinkybės.
BK 1891 straipsnio 1 dalies dispozicija reikalauja, kad asmuo žinotų arba turėtų ir galėtų žinoti, jog jo turimas nuosavybės teise turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pirmosios instancijos teismas tokios išteisintojo G. D. kaltės nenustatė. Teismas nurodė, kad iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo kaltinamajam buvo taikytos mokestinės sankcijos, kurias jis vykdė. Šis faktas suponuoja kaltinamojo subjektyvų įsitikinimą, kad jis jau yra nubaustas. BK 1891 straipsnio įsigaliojimo momentu jis žino, kad yra įgijęs turtą, tačiau, vykdydamas jam paskirtas mokestines sankcijas, laiko jį įgytą teisėtai, nes vykdo mokestinę prievolę už visas savo turėtas pajamas, taip pat ir už tas, už kurias įgytas turtas. Tokia išvada atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas. Kasatorius deklaratyviai teigia, kad teismai savo išvadų nepagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, o tai esą lėmė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nurodydamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Ši BPK norma reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį ir reikalauja pateikti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo bei nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šiuos reikalavimus nutartis atitinka, pats kasatorius šį pažeidimą argumentuoja ne konkrečiais bylos duomenimis, o savo nesutikimu su teismų išvadomis, kurios, minėta, atitinka įstatymo nuostatas.
Prokuroro kasacinio skundo dalis dėl BK 3 ir 1891 straipsnių netinkamo taikymo nesusijusi su šioje nutartyje išdėstytais kasacinio skundo atmetimo motyvais, todėl teisėjų kolegija dėl šios skundo dalies nepasisako. Šie klausimai aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartyje Nr. 2K-P-93/2014.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Marijampolės apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Žukausko kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Vytautas Masiokas
Vladislovas Ranonis
