V. L. pagal BK 184 str. 2 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-235/2014

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00148-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.2;

1.2.29.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,

gynėjams advokatams Vidmantui Žylei, Edvardui Staponkui,

civilinio ieškovo atstovei Rūtai Žukaitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžio ir nuteistojo R. T. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu V. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 15 MGL dydžio (1950 Lt) bauda, V. L. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams.

V. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

R. T. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

AB „DNB lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „DnB NORD lizingas“) 129 985,02 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendis:

panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. L. ir R. T. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

V. L. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio (3900 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su šia bausme ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 15 MGL dydžio (1950 Lt) bauda, paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams;

R. T. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL dydžio (2600 Lt) bauda;

iš kaltinimo, pareikšto V. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pašalinta tai, kad jis laikė ir panaudojo netikrą dokumentą (2007 m. lapkričio 29 d. priėmimo–perdavimo aktą);

iš kaltinimo, pareikšto R. T. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pašalinta tai, kad jis kaltinime nurodytus veiksmus atliko, veikdamas bendrai su V. L.;

pakeista nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio, priteisiant iš V. L. AB „DNB lizingas“ 129 985,02 Lt turtinei žalai atlyginti;

kita nuosprendžio dalis nepakeista;

nuteistojo V. L. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą, nuteistųjų V. L. ir R. T. gynėjų advokatų E. Staponkaus ir V. Žylės, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro bei civilinio ieškovo atstovės, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. L. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, kaip UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktorius, pasirašė 2005 m. lapkričio 24 d. sutartį Nr. 2005/11-S142 su UAB „DnB NORD lizingas“ (įmonės kodas 124385737, registruota Vilniuje, V. Kudirkos g. 18) dėl automobilių MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių vertė 225 218,65 Lt, panaudos. 2007 m. gruodžio 20 d. UAB „DnB NORD lizingas“ vienašališkai nutraukė sutartį su UAB „R.“, kuri lizingo bendrovei valdymo teise priklausančio turto negrąžino, nes V. L., turėdamas tikslą iššvaistyti jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „DnB NORD lizingas“ priklausantį turtą, veikdamas per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, 2006 m. liepos 29 d. perleido automobilį MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o 2006 m. liepos 11 d. – automobilį MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) tretiesiems asmenims Rusijos Federacijoje. Taip V. L. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „DnB NORD lizingas“ priklausantį 129 985,02 Lt vertės turtą.

V. L. ir R. T. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagamino netikrą dokumentą: V. L., žinodamas, jog 2006 m. liepos 29 d. automobilis MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o 2006 m. liepos 11 d. automobilis MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) perleisti tretiesiems asmenims Rusijos Federacijoje ir UAB „R.“ šiuo turtu nedisponuoja, 2007 m. lapkričio 29 d. surašė priėmimo–perdavimo aktą, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad perduoda naujajam UAB „R.“ direktoriui R. T. bendrovės turtą, iš jo – ir automobilius MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir šį netikrą dokumentą pasirašė. R. T., vykdydamas V. L. prašymą, pasirašė V. L. pateiktą atspausdintą 2007 m. liepos 29 d. priėmimo–perdavimo aktą, pagal kurį V. L. jam, kaip naujajam UAB „R.“ direktoriui, perdavė bendrovės „R.“ turtą, žinodamas, kad realiai automobiliai MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) jam nebuvo perduoti.

Nuteistasis V. L. kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nuosprendį ir bylą jam nutraukti arba kitokiu būdu švelninti baudžiamąją atsakomybę – pagal BK 184 straipsnio 2 dalį neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų: suvaržė įstatymų garantuotas jo teises, bylos duomenis įvertino nesilaikydami BPK 20 straipsnio reikalavimų, sprendžiant kaltės klausimą neatsižvelgė į teismų praktiką.

Kasatorius tvirtina, kad jis nuosekliai aiškino aplinkybes, susijusias su automobilių MAN praradimu: įvykio metu bendrovėje „R.“ buvo apie šešiasdešimt transporto priemonių, kurios buvo laikomos įvairiose vietose; mokėjimai už lizingo būdu įsigytus automobilius buvo vykdomi, o pritrūkus tam bendrovės pinigų, buvo mokama iš asmeninių lėšų; dėl darbo apimties jis nesugebėjo tinkamai visko bendrovėje kontroliuoti, o organizacinį automobilių judėjimo procesą kontroliavo kitas asmuo; jis neturėjo tikslo iššvaistyti lizingo bendrovės turto ir tai įvyko dėl neapdairumo. Tokias aplinkybes iš dalies patvirtino ir apygardos teismas nurodęs, kad jis (kasatorius) privalėjo žinoti apie automobilių dingimą, kartu pripažindamas, kad tiek jis, tiek R. T. savo lėšomis toliau mokėjo įmokas lizingo bendrovei. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad veika buvo padaryta veikiant netiesiogine tyčia, nes nebuvo siekiama padaryti žalos, tačiau sąmoningai leista kilti padariniams. Kasatoriaus manymu, konstatavus tokią kaltės formą baudžiamoji atsakomybė neturėtų kilti.

Nusikalstamos veikos sudėtis apibrėžiama objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-334/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-334/2009">2K-334/2009</a>, 2K-500/2010, 2K-425/2011). Kasatoriaus manymu, šioje byloje teismai nevarstė baudžiamųjų ir galimų civilinių teisinių santykių atribojimo klausimo. Pagal teismų praktiką sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių objektyviu vykdymo apsunkinimu, kai viena šalis sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-388/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-388/2007">2K-7-388/2007</a>). Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, susiklosčius nurodytai situacijai, nebuvo bandoma išvengti atsakomybės (taip pat ir civilinės), buvo pasiskolinta pinigų, parduotas butas, kad kaip nors būtų galima atsiskaityti su lizingo bendrove: „V. L. ir R. T. bandė gelbėti situaciją, lizingo įmokas mokėdami savo asmeninėmis lėšomis“. Kasatoriaus manymu, tai paneigia veikos subjektyviųjų požymių buvimą ir parodo, kad nebuvo kokių nors sąmoningų veiksmų siekiant sumenkinti lizingo bendrovės galimybes atkurti pažeistą teisę. Kasatorius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191/2012">2K-191/2012</a> esančiais išaiškinimais, pažymi, kad jis nuosekliai teigė, jog minėti automobiliai buvo prarasti ne dėl tyčinių veiksmų, o dėl neatsargumo, kasatoriui (ir R. T.) iki paskutinės galimybės bandant gelbėti situaciją. Jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, todėl skundžiami teismų nuosprendžiai naikintini ir byla dėl šios veikos nutrauktina.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pakankamo pagrindo pripažino jį kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Teismas nustatė, kad jis, žinodamas, jog automobiliai MAN buvo perleisti tretiesiems asmenims Rusijos Federacijoje ir UAB „R.“ jais nedisponavo, 2007 m. lapkričio 29 d. surašė priėmimo–perdavimo aktą, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad perduoda naujajam UAB „R“ direktoriui R. T. bendrovės turtą, kartu ir automobilius MAN 18.410 bei MAN 19.144, kad po netikru dokumentu jis ir R. T. pasirašė, t. y. pagamino netikrą dokumentą. Pirmosios instancijos teismas dėl šio kaltinimo jį išteisinęs nurodė, kad naujasis UAB „R.“ direktorius R. T. iš V. L. perėmė ne turtą, o dokumentus ir tai aiškiai matyti iš dokumento teksto: „ryšium su direktoriaus V. L. atleidimu iš pareigų dokumentus perima naujai paskirtas direktorius R. T.“, be to, dokumentas pavadintas priėmimo–perdavimo aktu, o ne turto priėmimo–perdavimo aktu. Todėl, apygardos teismo manymu, esant tokiam dokumento turiniui, jis negali būti laikomas suklastotu, nes dokumentai apie abu vilkikus bendrovėje buvo ir jie buvo įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą. Kasatoriaus manymu, tokios apygardos teismo išvados atitiko nustatytas aplinkybes, nes kaltinimas buvo siejamas tik su objektyviųjų veikos požymių visuma. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė naujų aplinkybių ir vadovavosi tais pačiais kaltinimo argumentais dėl objektyviųjų veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad buvo perduoti ne tik dokumentai ir įsipareigojimai, bet ir ilgalaikis turtas, kad perdavimo akte nurodytas ir dviejų automobilių MAN perdavimas, nors realiai įmonėje tuo metu automobilių nebuvo. Be to, jo (ir R. T.) kaltę teismas motyvavo ir tuo, kad jie jau žinojo apie automobilių nebuvimą arba privalėjo žinoti, kad lizingo bendrovė jiems primindavo mokėjimus ir pan. Tai, kasatoriaus manymu, atspindi tik galimos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Kasatorius dėl subjektyviųjų požymių buvimo pažymi, kad nei jis, nei R. T. motyvo ką nors klastoti neturėjo, vadovavimo, kartu ir turtinių funkcijų perdavimas buvo formalaus pobūdžio, remiantis dokumentais, atspindinčiais bendrovės ūkinę veiklą. Minėti automobiliai pagal dokumentus buvo bendrovės apskaitoje, be to, juos dar tikėjosi susigrąžinti ir jų „nurašyti“ dar negalėjo, juo labiau kad už juos dar buvo likę finansinių įsipareigojimų. Kasatoriaus manymu, apygardos teismas teisingai įvertino aplinkybes, kad realiai perdavimas–priėmimas buvo tik dokumentinis organizacinis ūkinės veiklos veiksmas, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktina.

Kasatorius nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas bendrovės „DnB lizingas“ ieškinį paliko nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, kad iškilus subsidiarinės atsakomybės problemai ieškinys dėl žalos atlyginimo turėjo būti pareikštas ne jam, kaip juridinio asmens dalyviui (akcininkui), o UAB „R.“, kuriai buvo nustatyta prievolė mokėti lizingo įmokas, nes Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. ir 2008 m. liepos 9 d. sutartimis buvo patvirtintas bankrutuojančios UAB „R.“ kreditoriaus „DnB lizingas“ 284 812,25 Lt reikalavimas. Todėl teismas manė, kad reikalavimas atlyginti nuostolius turi būti nagrinėjamas bankroto, o ne baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė lizingo bendrovei padarytą žalą priteisti iš kasatoriaus, motyvuodamas tuo, kad lizingo bendrovė žalą patyrė dėl jo (V. L.) veiksmų, be to, bankroto procesas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimu yra baigtas, kartu baigta ir UAB „R.“ veikla. Kasatoriaus manymu, toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nes grindžiamas tik tuo, kad pasibaigė juridinio asmens veikla, ir yra naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas priimtą sprendimą palikti ieškinį nenagrinėtą, pagrįstai kėlė subsidiarinės atsakomybės problemą. Kita vertus, kasacinis skundas yra susijęs su prašymu bylą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nutraukti, dėl to pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas.

Be to, kasatorius prašo, jeigu būtų atmesta kasacinio skundo dalis dėl bylos nutraukimo nesant kaltės, skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bausmę, atkreipė dėmesį į tai, kad jis stengėsi likviduoti atsiradusius padarinius, turi sveikatos problemų, tvarkingą šeimą, kurioje auga nepilnametis vaikas. Kasatoriaus manymu, realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas tikrai būtų nenaudingas valstybei ir visuomenei, nekalbant apie jį ir jo šeimą, dėl to yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nes byloje nenustatyta jį neigiamai apibūdinančių duomenų ir atsakomybę griežtinančių aplinkybių.

Nuteistasis R. T. ir jo gynėjas advokatas V. Žylė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nuosprendį dėl R. T. ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį su kasaciniame skunde nurodytais pakeitimais.

Kasatoriai nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl R. T. yra neteisėta ir nepagrįsta, nes apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, lengvinančias R. T. (taip pat ir nuteistojo V. L.) teisinę padėtį. Nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, objektas (dokumentas) buvo surašytas ir pasirašytas 2007 m. lapkričio 29 d., todėl jiems nepagrįstai netaikyta apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję penkeri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Kasatoriai teigia, kad per šį laiką R. T. nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos, dėl to jis turi būti išteisintas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir R. T. gynėjas pateikė argumentus dėl senaties taikymo, apie tai apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje net neužsiminė, taip pažeisdamas kaltinamojo teisę pateikti prašymus ir gauti dėl jų teismo argumentuotus paaiškinimus žodine (protokoline) ar procesinio dokumento forma. Privalomas gynėjo dalyvavimas apeliaciniame procese suponuoja teismo pareigą išklausyti gynėjo argumentus ir juos apsvarstyti, o ne tik apsiriboti apeliacinių skundų analize. Teismai, nepasisakę dėl R. T. ir jo gynėjo prašymų, pažeidė materialinės teisės normas ir tai turėjo įtakos neteisėto nuosprendžio, iš esmės bloginančio R. T. teisinę padėtį, priėmimui.

BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikomos tos Baudžiamojo kodekso nuostatos dėl senaties, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika. Nagrinėjamu atveju R. T. buvo taikyta BK 300 straipsnio l dalies 2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d., todėl jam turėjo būti pritaikyta BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 29 d., kai, vadovaujantis 2010 m. birželio 15 d. įstatymu Nr. XI-901, ji buvo pakeista. Nuo R. T. inkriminuotos veikos padarymo praėjo daugiau nei penkeri metai, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas pasibaigė dar 2012 m. lapkričio 29 d. R. T. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal jam apeliacinės instancijos teismo inkriminuotą BK 300 straipsnio 1 dalies sudėtį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzc1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-775/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-775/2007">2K-775/2007</a>).

Nuteistojo V. L., nuteistojo R. T. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl dokumento klastojimo

BK 300 straipsnio (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 1 dalis nustato, kad tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų (2006 m. sausio 20 d. redakcija). BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Tačiau net ir tais atvejais, kai dokumentas yra panaudojamas viešoje apyvartoje, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojinga ir nusikalstama.

Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzc1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-775/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-775/2007">2K-775/2007</a>, 2K-263/2010, 2K-57/2014).

V. L. ir R. T. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagamino netikrą dokumentą: V. L., žinodamas, jog 2006 m. liepos 29 d. automobilis MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o 2006 m. liepos 11 d. automobilis MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) perleisti tretiesiems asmenims Rusijos Federacijoje ir UAB „R.“ šiuo turtu nedisponuoja, 2007 m. lapkričio 29 d. surašė priėmimo–perdavimo aktą, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad perduoda naujajam UAB „R.“ direktoriui R. T. bendrovės turtą, iš jo – ir automobilius MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir šį netikrą dokumentą pasirašė. R. T., vykdydamas V. L. prašymą, pasirašė V. L. pateiktą atspausdintą 2007 m. liepos 29 d. priėmimo–perdavimo aktą, pagal kurį V. L. jam, kaip naujajam UAB „R.“ direktoriui, perdavė bendrovės „R.“ turtą, žinodamas, kad realiai automobiliai MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) jam nebuvo perduoti.

Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2008">2K-387/2008</a>).

Taigi dokumentu pripažįstamas bet koks rašytine forma surašytas aktas, nustatantis faktą, kuris gali turėti teisinę reikšmę. Tačiau pažymėtina, kad ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010).

Jau minėta, kad V. L. nuteistas už tai, jog žinodamas, kad UAB „R.“ nedisponuoja automobiliais MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), 2007 m. lapkričio 29 d. surašė priėmimo–perdavimo aktą, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad perduoda naujajam UAB „R.“ direktoriui R. T. bendrovės turtą, iš jo – ir šiuos automobilius, ir šį netikrą dokumentą pasirašė. R. T., vykdydamas V. L. prašymą, pasirašė 2007 m. lapkričio 29 d. priėmimo–perdavimo aktą, žinodamas, kad realiai šie automobiliai jam neperduoti.

Vertindama šią teismų sprendimų dalį teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, ar minėti du automobiliai jų dokumentinio perdavimo metu realiai buvo įmonės valdyme ar ne, jie buvo įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą kaip įmonės turtas. Tai esminė aplinkybė, turinti įtakos baudžiamajam teisiniam padarytos veikos vertinimui. Todėl įrašydamas į perdavimo aktą du automobilius MAN 18.410 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir MAN 19.414 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nei V. L., nei R. T. jokios melagingos informacijos neįrašė. Būtent tam, kad šie du automobiliai būtų neįrašyti į priėmimo–perdavimo aktą, kasatoriai turėjo padaryti kažkokį klastojimą, t. y. surašyti dokumentą apie jų sugadinimą ir nurašymą ar pan. Visas turtas, esantis įmonės apskaitoje, buvo perduotas R. T. ir šiuo aktu jis prisiėmė visą atsakomybę už visą jam perduotą turtą, tarp jų – ir du automobilius MAN. Kadangi vėliau paaiškėjo, kad šių automobilių realiai nėra, V. L. ir R. T. iškilo teisinės atsakomybės klausimas (prieš AB „DNB lizingas“), kurio jie, beje, neginčijo ir negalėjo ginčyti, nes priėmimo–perdavimo aktu konstatavo, jog šie automobiliai įmonėje yra, ir prisiėmė atsakomybę už juos.

Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir R. T., ir V. L. pagrįstai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies priėmė nepagrįstą sprendimą.

Dėl nuteistojo R. T. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentų dėl BK 95 straipsnio taikymo

Nuteistasis R. T. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo R. T. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti, nes buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems praėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, apkaltinamasis nuosprendis jam negali būti priimamas. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Pažymėtina, kad naujai padaryta nusikalstama veika nutraukia besitęsiantį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą dėl anksčiau padarytos veikos, tačiau teismas gali konstatuoti BK 95 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos buvimą tik esant šioms aplinkybėms: 1) nauja nusikalstama veika turi būti padaryta per BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte „a-f“ papunkčiuose nustatytus terminus; 2) dėl naujos nusikalstamos veikos turi būti priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis; 3) šis apkaltinamasis nuosprendis turi būti įsiteisėjęs. Nesant teismo nuosprendžio ar jam dar neįsiteisėjus teismas negali patikimai konstatuoti, kad padaryta nauja nusikalstama veika ir dėl to senaties eiga nutrūkusi. Padarytos nusikalstamos veikos juridiniai padariniai atsiranda įsiteisėjus priimtam nuosprendžiui (BPK 335 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143/2008">2K-143/2008</a>).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu R. T. buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už nusikalstamą veiką, kuri buvo padaryta 2007 m. lapkričio 29 d. Ši veika pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriama nesunkiems nusikaltimams. Veikos padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas ir, kaip numatyta BK 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jeigu per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis R. T. po 2007 m. lapkričio 29 d. nusikalstamos veikos padarymo buvo kaltinamas 2008 m. padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu R. T. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. sausio 17 d., bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir Klaipėdos apygardos teismui atmetus prokuroro apeliacinį skundą. Kadangi nagrinėjamoje byloje Apeliaciniam teismui nuteisiant R. T. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. išteisinamasis nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad R. T. nepadarė naujų tyčinių nusikalstamų veikų, dėl kurių senaties eiga dėl 2007 m. lapkričio 29 d. padarytos veikos nutrūko pagal BK 95 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl pagrįstai nesprendė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo klausimo.

Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka metu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. išteisinamasis nuosprendis dėl R. T. yra įsiteisėjęs. Tokios aplinkybės reiškia, kad R. T. naujų nusikalstamų veikų, nutraukiančių senatį bei kitokį, nei BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų terminų skaičiavimą priimant nuosprendį dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, nepadarė. Tačiau kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad kadangi prieita prie išvados, jog R. T. (taip pat ir V. L.) veikoje nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, byla dėl šios dalies nutraukiama remiantis ne BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, o BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių).

Dėl turto iššvaistymo

BK 184 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Turto iššvaistymas – tai turto savininko ar teisėto valdytojo, ar asmens, kuriam patikėtas turtas, turto praradimas, t. y. neteisėtas pardavimas, dovanojimas ar kitoks perleidimas tretiesiems asmenims esant kaltei dėl to. Nagrinėjamoje byloje V. L., būdamas UAB „R.“ direktoriumi, pasirašė su UAB „DnB NORD lizingas“ sutartį dėl dviejų vilkikų MAN panaudos, tačiau šios sutarties nevykdė, dėl to lizingo bendrovė vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo grąžinti vilkikus MAN 18.410 ir MAN 18.414. Tačiau turtas nebuvo grąžintas turto savininkui. Negana to, bylos tyrimo metu paaiškėjo, kad turtas kažkokiu būdu perleistas tretiesiems asmenims Rusijos Federacijoje, jo nėra Lietuvoje ir jis negali būti grąžintas turto savininkui.

Kasatorius teigia, kad teismai nenagrinėjo nusikalstamos veikos negrąžinus pagal lizingo sutartį įgyto turto atribojimo nuo civilinės teisės pažeidimo. Lizingo sutartis yra civilinė sutartis. Sutarties sąlygas ir atsakomybę už sutarties sąlygų pažeidimą reguliuoja Civilinio kodekso normos. Sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Pagal civilinę lizingo sutartį gauto turto negrąžinimas panaudos gavėjui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei veikoje yra Baudžiamajame kodekse numatyti nusikalstamos veikos požymiai. Tai gali būti susiję arba su vienos iš sutarties šalių apgaulės panaudojimu, sudarant sutartį, dėl to civilinės atsakomybės priemonių už sutarties pažeidimą realizavimas be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiškas, arba pagal sutartį gautas turtas pradanginamas (iššvaistomas) ir paaiškėja, kad jau sutarties sudarymo metu nuomininkas nesiruošė vykdyti nuomos sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba neatlygintinai perduoti tretiems asmenims. Be to, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2003, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-388/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-388/2007">2K-7-388/2007</a>).

Iš bylos matyti, kad dėl kaltininko veiksmų padarytos žalos atlyginimas tapo problemiškas, nes įmonei (UAB „R.“) buvo paskelbtas bankrotas, o kaltininkas savo lėšomis padarytos žalos neatlygino.

Teismai nustatė netiesioginės tyčios kaltės rūšį V. L. veikoje. Kasatorius ginčija nuteisimą, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog veika buvo padaryta veikiant netiesiogine tyčia, nes nebuvo siekiama padaryti žalos, tačiau sąmoningai leista kilti padariniams. Kasatoriaus manymu, konstatavus tokią kaltės formą baudžiamoji atsakomybė neturėtų kilti. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 184 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis numato tiek tyčinę, tiek ir neatsargią kaltės formą, kaip baudžiamosios atsakomybės sąlygą. Kasatorius teigia, kad dėl darbo apimties jis nesugebėjo tinkamai visko bendrovėje kontroliuoti, o organizacinį automobilių judėjimo procesą kontroliavo kitas asmuo; jis neturėjo tikslo iššvaistyti lizingo bendrovės turto ir tai įvyko dėl neapdairumo. Toks kasatoriaus teiginys turi įtakos jo kaltės formai, bet neturi įtakos jo baudžiamajai atsakomybei pagal BK 184 straipsnį, nes nurodo tik į kitą galimą kaltės formą – neatsargumą nusikalstamo nerūpestingumo forma. Kasatorius nenumatė, kad turtas gali būti prarastas, tačiau pagal pareigas turėjo bei realiai galėjo kontroliuoti įmonės turto būklę ir numatyti, jog dėl nepakankamos kontrolės turtas gali būti prarastas, tačiau realiai nepakankamai kontroliavo bendrovės valdomo turto judėjimą ir būklę, dėl to du vilkikai MAN 18.410 ir MAN 18.414, kurie priklausė lizingo bendrovei, buvo prarasti ir dėl paskesnio įmonės bankroto AB „DNB lizingas“ patyrė tiek tiesioginės žalos, tiek ir žalos negautų pajamų forma. Taigi teismai pagrįstai V. L. padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad V. L. nepagrįstai buvo inkriminuotas 129 985,02 Lt vertės turto iššvaistymas. Iš AB „DNB lizingas“ ieškinio pareiškimo automobilio MAN 18.410 neapmokėta vertė sudarė 64 673,91 Lt, automobilio MAN 18.414 – 51 944,91 Lt, o 13 366,20 Lt sudarė pradelsti lizingo mokėjimai ir delspinigiai. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui įtakos turi tik tiesiogiai prarasto turto vertė. Pradelsti mokėjimai, delspinigiai negali turėti įtakos padarytos veikos kvalifikavimui. Iššvaistyto turto vertė sudaro 116 618,82 Lt. Taigi teismų sprendimuose nustatyta iššvaistyto turto dalis mažintina nuo 129 985,02 iki 116 618,82 Lt.

Dėl V. L. paskirtos bausmės

V. L. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 15 MGL dydžio (1950 Lt) bauda, V. L. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Taigi teismas kasatoriui paskyrė bausmę, artimą minimaliai bausmės ribai.

Kasatorius prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija nelaiko, kad paskirta bausmė dėl padarytos veikos būtų aiškiai neteisinga. Padarytas sunkus nusikaltimas, lizingo bendrovei padaryta didelė žala, kuri neatlyginta, transporto priemonių grąžinti nėra galimybės. Taigi paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė yra pagrįsta ir teisinga. Teismai, skirdami bausmę, BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė. Kolegija negali keisti žemesnių teismų sprendimų, jei juos priimant nebuvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl civilinio ieškinio

Kasatorius V. L. ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl civilinio ieškinio, teigdamas, kad iškilus subsidiarinės atsakomybės problemai ieškinys dėl žalos atlyginimo turėjo būti pareikštas ne jam, kaip juridinio asmens dalyviui (akcininkui), o UAB „R.“, kuriai buvo nustatyta prievolė mokėti lizingo įmokas. Iš tikrųjų civilinė sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų ir už padarytą žalą tokiais atvejais paprastai atsako sutartį pažeidusi šalis. BPK 114 straipsnis (civilinio ieškinio perdavimas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui) numato, kad jeigu į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas įtraukta įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi gali būti perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. UAB „R.“ buvo iškelta bankroto byla. Tačiau nagrinėjant šią bylą teisme buvo priimtas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QjItNTEtMTEyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'B2-51-112/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="B2-51-112/2011">B2-51-112/2011</a>, kuriuo pripažinta, jog LUAB „R.“ veikla pasibaigė. Toks sprendimas reiškia, kad civilinis ieškovas neturi galimybės savo pažeistus interesus ginti bankroto byloje, nes bankroto procesas yra užbaigtas ir nėra galimybių atlyginti žalą iš juridinio asmens lėšų, o įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro.

Kartu pažymėtina, kad jei sutarties pažeidimas ir žalos padarymas susijęs su nusikalstama veika, pareiga atlyginti žalą gali kilti ir fiziniam asmeniui. BPK 109 straipsnis (civilinis ieškinys baudžiamajame procese) numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas ir dėl jos kilusi žala. BPK 115 straipsnis (civilinio ieškinio išsprendimas) nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Teismai pripažino V. L. kaltu dėl AB „DNB lizingas“ turto praradimo, todėl teismas, priimdamas nuosprendį pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, pagrįstai patenkino ieškovo civilinį ieškinį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendį.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžio dalį dėl V. L. nuteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį, kuriuo, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 15 MGL dydžio (1950 Lt) bauda, paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. T. nuteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendį.

Sumažinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendyje ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendyje nustatytą nuteistojo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį V. L. iššvaistyto turto dydį iki 116 618,82 Lt.

Kitas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžio dalis palikti galioti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas