E. K. pagal BK 182 str. 2 d., 202 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-189/2014

Teismo proceso Nr. 1-06-1-10060-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

gynėjui advokatui Edgarui Mikaloniui,

nuteistajam E. K.,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. (E. K.) ir jo gynėjo advokato Edgaro Mikalonio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 202 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis ir E. K. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. E. K. veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į 182 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį nuo 21.00 val. iki 8.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbo, ir, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, įpareigoti išdirbti 100 valandų per laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

E. K. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto Kalvarijų ir Halės turgavietėse, organizuodamas bei vykdydamas prekybą šviežiais kiaušiniais, apgaule išvengė turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 59 447,95 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM):

nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 11 d., organizuodamas ir vykdydamas prekybą šviežiais kiaušiniais, savo bei V. G., L. S., R. L., S. A., N. Ž. vardu užsakė šviežių kiaušinių bei savo asmeninėmis lėšomis apmokėjo už juos tiekėjams, nuomojo sandėlį kiaušiniams sandėliuoti, Vilniaus miesto Kalvarijų ir Halės turgavietėse už savo asmenines lėšas išnuomojo minėtoms moterims prekybos vietas bei už savo asmenines pinigines lėšas nupirko joms verslo liudijimus prekybai šviežiais kiaušiniais vykdyti; gaudamas iš vykdomos veiklos pajamas, viršijančias 100 000 Lt, tyčia, siekdamas apgaule išvengti turtinės prievolės sumokėti PVM mokestį į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, neįsiregistravo PVM mokesčių mokėtojų registre. Minėtu laikotarpiu vykdydamas veiklą jis gavo 472 331,90 Lt pajamų, atitinkančių Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002 m. kovo 5 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos“ 5 dalies nuostatą: „Atlygis – viskas, kas pinigais ar bet kokia kita forma gauta arba gautina kaip atlyginimas už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas iš pirkėjų (klientų) ir (arba) trečiosios šalies“, 3 straipsnio „Lietuvos Respublikos PVM objektas“ 1 dalies nuostatą: „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks <...>“, pažeidė to paties įstatymo 71 straipsnio „Prievolė skaičiuoti ir (arba) mokėti į biudžetą PVM ir privalomas registravimasis PVM mokėtoju“ 1 dalies nuostatą „Prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, <...>“ bei 2 dalies nuostatą: „Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100 000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis sudarė nurodytą 100 000 litų sumą, PVM neskaičiuojamas. <...>“; taip E. K., tyčia neįsiregistravęs PVM mokesčių mokėtojų registre, apgaule išvengė turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 59 447,95 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Šiais savo veiksmais E. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, E. K. versliškai ir stambiu mastu kitokiu neteisėtu būdu vykdė komercinę veiklą:

nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 11 d. ir nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gegužės 11 d. Vilniuje, Kalvarijų ir Halės turgavietėse, versliškai ir stambiu mastu neteisėtai organizavo ir vykdė prekybą šviežiais kiaušiniais, neįregistravęs individualios įmonės ir neįregistravęs savo individualios veiklos. Vykdydamas veiklą neįregistravęs individualios įmonės Juridinių asmenų registre pažeidė Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (2003 m. lapkričio 6 d. redakcija) 7 straipsnio „Individualios įmonės valdymas“ 5 dalies nuostatas: „individualios įmonės vadovas vienašališkai veikia individualios įmonės vardu,<...>, atsako už individualios veiklos organizavimą dokumentų ir kitos informacijos apie individualios veiklos turtą bei veiklą saugojimą metinės finansinės atskaitomybės sudarymą,<...>, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui <...>“, 8 straipsnio „Individualios įmonės turtas“ 3 dalies nuostatas: „perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus. Pinigų įnešimo ir pinigų priėmimo dokumentai įforminami teisės aktų nustatyta tvarka <...>“, 9 straipsnio „Individualios įmonės buhalterinė apskaita ir finansinė atskaitomybė“ 1 dalies nuostatas: „Individualios įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka" bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 1407 Juridinių asmenų registro nuostatų 11 punktą: „Registre registruojami privatieji juridiniai asmenys“, o dirbdamas neįregistravęs individualios veiklos, atitikdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 patvirtintų Nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro taisyklių 4 punkto „Šių taisyklių nuostatos taikomos“ 4.1 papunkčio nuostatas: „Visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams (toliau – nuolatiniai gyventojai), pradedantiems vykdyti individualią veiklą, bet neįregistruotiems Registre“, pažeidė minėtų taisyklių 6 punkto „Nuolatiniai gyventojai, nurodyti šių taisyklių 4 punkte, turi naudoti Nuolatinio Lietuvos gyventojo, vykdančio individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro prašymo FR0792 formą (toliau – prašymo forma)“, 7 punkto „Tinkamai užpildytą prašymo formą nuolatinis gyventojas AVMI turi pateikti ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną“ bei finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. lK-040 patvirtintų Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių nuostatas; taip E. K. versliškai ir stambiu mastu vertėsi neteisėta ūkine, komercine veikla. Šiais savo veiksmais E. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasatoriai nurodo, kad E. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes byloje yra duomenų, įrodančių, jog jis PVM nesisavino ir šios prievolės nevengė, jokios apgaulės nenaudojo. Be to, teismai nenustatė nesumokėto PVM prievolės dydžio.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2009, 2K-538/2010). Teisės doktrinoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: a) objektyviosios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį; c) tyčia, t. y. kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją. Teismai E. K. pagal BK 182 straipsnį nuteisė už tai, kad jis neįvykdė pareigos registruotis PVM mokėtoju ir nesumokėjo PVM mokesčio. Teismai, kvalifikuodami jo veiksmus pagal BK 182 straipsnį, nenustatė esminio sukčiavimo sudėties požymio – E. K. panaudotos apgaulės, t. y. tiesioginio sąmoningo jo siekio išvengti prievolės sumokėti PVM valstybei.

Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad specialistas negali dalyvauti procese, jei yra aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių jo nešališkumu, t. y. specialistai turi būti nepriklausomi ir nesuinteresuoti bylos baigtimi. Ikiteisminį tyrimą byloje atliko Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdyba. Šios valdybos darbuotoja yra specialistė V. Janonienė, kuri 2012 m. gegužės 30 d. parengė papildomą specialisto išvadą Nr. 5-2/100 dėl E. K. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų. Remiantis šia išvada E. K. teismų sprendimais buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnyje. Nuteistojo nuomone, darbas vienoje institucijoje gali būti vertinamas kaip aplinkybė, kelianti abejonių dėl specialisto nešališkumo, nes ikiteisminį tyrimą atliekantis tyrėjas ar institucijos vadovas gali daryti įtaką specialisto išvadai, kontroliuoti jos parengimą, teikti privalomus nurodymus ir tik jam naudingus duomenis ir pan.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintas draudimas bausti už tą pačią veiką antrą kartą. Teismai nuteisė E. K. dėl to, kad jis nevykdė pareigos registruotis PVM mokėtoju ir nesumokėjo PVM mokesčio. 2013 m. gegužės 24 d. Vilniaus apskrities VMI priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo, atsižvelgdama į E. K. ir VMI susitarimą, pakeitė 2013 m. kovo 15 d. patikrinimo aktą. Nuteistajam pagal šį susitarimą yra nustatyta 30 000 Lt PVM bauda dėl mokestinių įstatymų pažeidimo. Tiek baudžiamojoje byloje, tiek mokestinio patikrinimo procedūros metu E. K. atsakomybės pagrindas buvo toks pats – jis neįvykdė pareigos registruotis PVM mokėtoju ir nesumokėjo PVM mokesčio. Kasatorių nuomone, apygardos teismas, spręsdamas dėl E. K. atsakomybės, pažeidė draudimo bausti asmenį du kartus už tą patį teisės pažeidimą principą.

Nuteistojo ir jo gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 182 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad E. K. nepagrįstai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra duomenų, įrodančių, jog jis savinosi PVM ir šios prievolės vengė. Be to, jo veiksmuose nėra būtino minėtos nusikalstamos veikos sudėties požymio – apgaulės. Pažymima ir tai, kad teismai nenustatė nesumokėto PVM prievolės dydžio.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimą, kaip nusikalstamą veiką, įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, <...> siekiant išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti.

Pagal teismų praktiką apgaulė išvengiant PVM, pelno mokesčio ar panaikinant prievolę juos mokėti reiškiasi suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM, pelno mokesčio reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2010">2K-171/2010</a>, 2K-34/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. K. buvo kaltinamas tuo, jog, vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą – prekybą kiaušiniais turgavietėse, gavo 472 331,90 Lt pajamų ir, siekdamas išvengti turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį, neįsiregistravo į PVM mokesčių mokėtojų registrą, taip išvengė sumokėti 59,447,95 Lt dydžio PVM. 2013 m. gegužės 22 d. tarp Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir E. K. buvo sudarytas susitarimas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Susitarimo trečioje dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas neturi pakankamai įrodymų mokesčių ir su juo susijusių sumų skaičiavimams pagrįsti, todėl šalys susitaria, kad E. K. privalo sumokėti 30 000 Lt PVM ir 13 351, 33 Lt delspinigių, 3000 Lt PVM baudą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą susitarimą, padarė išvadą, kad E. K. išvengė turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 30 000 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumą, kuri neviršija BK 190 straipsnyje nustatyto 250 MGL dydžio sumos, todėl perkvalifikavo E. K. veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalį ir už tai nuteisė. Kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra nustatyta ir tai, kad E. K. teikė melagingus duomenis ar kitaip klastojo dokumentus įtraukdamas juos į buhalterinę apskaitą.

Atsižvelgdama į nurodytą bylą nagrinėjusių teismų argumentaciją priimtuose procesiniuose sprendimuose ir remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl apgaulės požymio taikant BK 182 straipsnio nuostatas PVM grobstymo bylose, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. K. veiksmuose nebuvo nustatyta esminio sukčiavimo sudėties požymio – kaltinamojo panaudotos apgaulės.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamojoje byloje nepateikimas mokesčių administratoriui nustatytos formos PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitos bei PVM mokesčio nesumokėjimas galėjo užtraukti atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį, be to, galima administracinė atsakomybė už deklaracijų nepateikimą siekiant nuslėpti mokesčius pagal ATPK 1721 straipsnį bei baudžiamoji atsakomybė pagal BK 221 straipsnį (deklaracijos nepateikimas), tačiau nurodyti kasatoriaus pridėtinės vertės mokesčių įstatymo nuostatų pažeidimai negalėjo būti vertinami kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. K. veiksmai teismų nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, teismų sprendimai keistini, bylos dalis dėl E. K. nuteisimo už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BPK 58 straipsnio pažeidimo

Kasatoriai mano, kad buvo pažeistas BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas, nes byloje atliekant ikiteisminį tyrimą dalyvavo specialistė V. Janonienė, dirbanti ikiteisminį tyrimą atlikusioje tarnyboje. Nuteistojo nuomone, darbas vienoje institucijoje gali būti vertinamas kaip aplinkybė, kelianti abejonių dėl specialisto nešališkumo, nes ikiteisminį tyrimą atliekantis tyrėjas ar institucijos vadovas gali daryti įtaką specialisto išvadai, kontroliuoti jos parengimą, teikti privalomus nurodymus ir tik jam naudingus duomenis ir pan.

BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo (<...> specialistas) negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl nurodyto asmens nešališkumo.

Ikiteisminį tyrimą byloje atliko Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdyba. Šios valdybos darbuotoja yra specialistė V. Janonienė, kuri 2009 m. rugsėjo 25 d. parengė specialisto išvadą Nr. 5-2/130 dėl E. K. buhalterinių dokumentų tyrimo, o 2012 m. gegužės 30 d. parengė papildomą specialisto išvadą Nr. 5-2/100 dėl E. K. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų. Specialistė prieš atliekant tyrimus buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingos išvados pateikimą pagal BK 235 straipsnį. Remiantis šia išvada, kaip vienu iš įrodymų, E. K. teismų sprendimais buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnyje.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra duomenų, jog specialistė V. Janonienė turėjo išankstinio nusistatymo ar buvo suinteresuota bylos baigtimi, todėl kasatorių argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką

Kasatoriai mano, kad Vilniaus apygardos teismas, nuteisdamas E. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, pažeidė draudimo bausti du kartus už tą patį teisės pažeidimą principą, nes nuteistajam jau buvo taikyta bausmė pagal mokestinius santykius reglamentuojančius teisės aktus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimą antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojimas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo 2002 m. spalio 4 d. nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule išvengė turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 59 447,95 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

2013 m. gegužės 22 d. tarp Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir E. K. buvo sudarytas susitarimas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Pagal susitarimą E. K. privalo sumokėti 30 000 Lt PVM ir 13 351, 33 Lt delspinigių, 3000 Lt PVM baudą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžiu E. K. veiką remiantis minėtu susitarimu perkvalifikavo iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 182 straipsnio 1 dalį ir skyrė bausmę.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nuobaudos paskyrimas E. K. nelemia baudžiamojo proceso negalimumo apeliacinės instancijos teisme, nes E. K. iki susitarimo su VMI sudarymo apylinkės teismo jau buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Taigi principas, kad negalima bausti du kartus už tą patį teisės pažeidimą, pažeistas nebuvo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nuosprendį pakeisti. Panaikinti nuosprendžių dalis dėl E. K. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1, 2 dalis ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalį dėl E. K. išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Tomas Šeškauskas

Viktoras Aidukas