Baudžiamoji byla Nr. 2K-230/2014
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00478-2012-9
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.4.2;
1.2.14.1.2.5(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirtoji bausmė subendrinta su Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartimi suderintos su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodeksu, neatlikta dalimi, pridedant neatliktos bausmės dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
M. R. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 15 d., apie 19 val., turėdamas tikslą pagrobti prie prekybos centro „Akropolis“ Klaipėdoje, Taikos g. 61, stovėjusį automobilį „Škoda Oktavia“, išjungė apsaugos signalizaciją, atidarė kairės pusės priekines dureles, atsisėdo į vairuotojo sėdynę ir bandė užvesti automobilio variklį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, t. y. pasikėsino pagrobti 46 831,60Lt vertės UAB „Gollner Spedition“ turtą.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį: jo veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir sumažinti laisvės atėmimo bausmę.
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 straipsnio, 44 straipsnio 5, 7-8 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3-5 dalių reikalavimus, nes neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nutartyje nenurodė motyvų, kodėl atmeta esminius apeliacinio skundo argumentus, byloje pažeisti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimai, teisės principas in dubio pro reo, todėl teismai netinkamai kvalifikavo jo veiką, buvo šališki.
Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino teismo posėdyje apklausto liudytojo V. K. parodymų, neištyrė pateiktų automobilio techninių dokumentų, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolų duomenų ir nesusiejo įrodymų į vieną logišką seką. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nerasti įrankiai, būtini norint pagrobti automobilį, o rastu atsuktuvu to neįmanoma padaryti. Šis teismas BPK nustatyta tvarka nesprendė nuteistojo rašytinio prašymo pareikalauti visą prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę filmuojančių kamerų vaizdo įrašus, kaip reikšmingus patvirtinti jo parodymus ir įrodyti, kad į automobilį pateko siekdamas pagrobti bagažinėje padėtus pirkinius, o ne kėsindamasis pagrobti automobilį. Teismas nevertino liudytojos J. S. parodymų ir pokalbių telefonu išklotinių, patvirtinančių, kad įvykio vietoje kasatorius atsidūrė atsitiktinai, nes ėjo į prekybos centrą su ja susitikti, atmetė kasatoriaus gynėjo prašymą apklausti kaip liudytoją D. N., kuri buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, kad paaiškintų bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, atskleistų, kas vyko tą dieną. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis pasikėsino pagrobti automobilį, o liudytojų M. G., S. R., R. P., V. L., J. S. parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvada bei kita medžiaga tik patvirtina faktą, kad jis įsėdo ir buvo automobilyje. Teismai turėjo visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai (Barbera Messegue and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A, no. 146 Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001, kiti), nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ3LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-347/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-347/2007">2K-347/2007</a>, 2K-251/2010, 2K-363/2013).
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Loreta Pikelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. R. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad M. R. versija, jog jis ketino pagrobti ne automobilį, o tik jame buvusius daiktus, sėdėdamas automobilyje ieškojo būdų atrakinti bagažinę, paneigta teismų laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų išnagrinėtais BPK 20 straipsnio keliamus reikalavimus atitinkančiais įrodymais: M. G., S. R. ir R. P. parodymais, kurie nebuvo suinteresuoti apkalbėti ar neteisingai paaiškinti matytas aplinkybes, kad M. R. vaikščiojo aplink automobilį spaudydamas kažkokį daiktą rankoje, o automobilio „Škoda Oktavia“ signalizacija, reaguodama į jo rankų judesius, tai įsijungdavo, tai išsijungdavo, kad automobilyje sėdėjo žemai palenkęs galvą, rankas pakišęs po vairu, kad, užkluptas liudytojo M. G., M. R. bandė pabėgti, o sulaikytas siūlė susitarti su automobilio savininku, net jam sumokėti, taip pat bylos duomenis, kad M. R. nusikaltimo vietoje buvo sulaikytas su guminėmis darbo pirštinėmis, nesudarančiomis pirštinių poros ir neskirtomis apsisaugoti nuo šalčio, kad automobilio bagažinė mechaniniu būdu iš salono neatsirakina, ją įmanoma atrakinti tik nuotolinio valdymo pulteliu, liudytojos V. L. parodymais, kad automobilio salono daiktų dėtuvė ir bagažinė nebuvo apieškotos, daiktai jose nebuvo išvartyti. Dėl šių aplinkybių teismas nusprendė, kad M. R. turėjo apibrėžtą ir kryptingą tyčią pagrobti automobilį, o ne jame esančius nedidelės vertės daiktus. Įvertinęs šių bylos duomenų visumą, teismas pripažino įrodyta, kad M. R. pasikėsino pagrobti UAB „Gollner Spedition“ didelės 46 831,60 Lt vertės turtą – automobilį „Škoda Octavia“, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje. Automobilio vertė viršija BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytą didelę turto vertę – 250 MGL, dėl to M. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, išdėstė išsamius argumentus dėl visų apeliacinio skundo teiginių, tarp jų ir dėl nuteistojo prašytų išreikalauti nusikaltimo vietoje esančių vaizdo kamerų įrašų įrodomosios vertės. Nuteistojo M. R. teisė į teisingą teismą nepažeista, nes nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme jis turėjo gynėją, buvo užtikrintos jo procesinės teisės reikšti prašymus, nušalinimus, užduoti klausimus, pateikti papildomą medžiagą, teikti įrodymus, kuriomis jis aktyviai naudojosi.
Nuteistojo M. R. kasacinis skundas atmestinas.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta, taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teismai nuteistojo M. R. versiją, jog jis ketino pagrobti ne automobilį, o tik jame buvusius daiktus, sėdėdamas automobilyje ieškojo būdų atrakinti bagažinę, vėl nurodomą kasaciniame skunde, įvertino ir atmetė kaip paneigtas byloje ištirtais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio keliamus reikalavimus atitinkančiais įrodymais, šią versiją pagrįstai įvertino kritiškai, kaip siekį sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Teismas pagrįstai rėmėsi M. G., S. R. ir R. P. parodymais, kurie nusikaltimo darymo liudytojais tapo atsitiktinai, todėl nebuvo suinteresuoti apkalbėti ar neteisingai paaiškinti matytas aplinkybes. Liudytojas R. P. parodė, kad stebėjo M. R., kuris vaikščiojo aplink automobilį laikydamas rankoje kažkokį daiktą, o automobilio „Škoda Oktavia“ signalizacija, reaguodama į jo rankų judesius, tai įsijungdavo, tai išsijungdavo. Liudytojai M. G. ir S. R. parodė, kad M. R. sėdėjo automobilyje žemai palenkęs galvą, rankas pakišęs po vairu, užkluptas liudytojo M. G., jis bandė pabėgti, o sulaikytas siūlė susitarti su automobilio savininku, net jam sumokėti. M. R. nusikaltimo vietoje sulaikytas su guminėmis darbo pirštinėmis, kurios nesudaro pirštinių poros ir nėra skirtos apsisaugoti nuo šalčio. Pagal automobilio techninę charakteristiką, nurodytą UAB „Gollner Spedition“ pareiškime, automobilio bagažinė mechaniniu būdu iš salono neatsirakina, ją įmanoma atrakinti tik nuotolinio valdymo pulteliu. Liudytoja V. L. patvirtino, kad automobilio salono daiktų dėtuvėje ir bagažinėje buvę daiktai nebuvo išversti, šios vietos neapieškotos. Taigi M. R. nenustatytu būdu atrakinęs automobilį, nesugadindamas spynelės, atsisėdo į vairuotojo vietą, bet neatidarė ir neapieškojo automobilio salono daiktų dėtuvės ar bagažinės, kad rastų ir pagrobtų vertingų daiktų. Dėl šių aplinkybių teismas nusprendė, kad M. R. turėjo apibrėžtą ir kryptingą tyčią pagrobti automobilį, o ne jame esančius nedidelės vertės daiktus.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo pagal BPK nustatytas taisykles ištyrusio ir įvertinusio byloje surinktus įrodymus, nustatytų faktinių bylos aplinkybių teisingumu ir padarytomis išvadomis, bylą išnagrinėjo laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, išdėstė išsamius argumentus dėl visų apeliacinio skundo teiginių, tarp jų ir dėl nuteistojo prašytų išreikalauti nusikaltimo vietoje esančių vaizdo kamerų įrašų įrodomosios vertės. Šis teismas teisingai nurodė, kad pagal BPK 164 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras, kurie neprivalo atlikti visų BPK nurodytų tyrimo veiksmų, be to, pažymėjo, kad nuteistasis minėto prašymo nereiškė ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme.
Išanalizavę ir įvertinę bylos duomenų visumą, teismai pripažino įrodyta, kad M. R. pasikėsino pagrobti UAB „Gollner Spedition“ didelės 46 831,60 Lt vertės (viršijančios BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytą didelę turto vertę – 250 MGL) automobilį „Škoda Octavia“, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, dėl to M. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį.
Nuteistasis M. R. nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėjo gynėją, buvo užtikrintos jo procesinės teisės reikšti prašymus, nušalinimus, užduoti klausimus, pateikti papildomą medžiagą, teikti įrodymus, kuriomis jis aktyviai naudojosi, todėl atmestinas deklaratyvus skundo teiginys, kad pažeista jo teisė į teisingą teismą.
Konstatavus, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, ir nenustačius esminių BPK pažeidimų, darytina išvada, jog nėra pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
Rimantas Baumilas
