Baudžiamoji byla Nr. 2K-164/2013 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00332-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 15 d. nutarties.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžiu E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimu, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį – aštuonių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir J. J. bei J. S., tačiau dėl jų nuteisimo kasacinių skundų nepaduota.
Iš J. J., J. S. ir E. G. solidariai nukentėjusiojo R. M. naudai priteista 196 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 15 d. nutartimi nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
E. G. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibraunant į saugyklą. 2011 m. birželio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, E. G., veikdamas bendrininkų grupe su J. S. ir J. J., ketino pagrobti 2000 Lt vertės sėdynę „Grammer“, kuri buvo įrengta neužrakintame R. M. priklausančiame traktoriuje (duomenys neskelbtini), stovėjusiame neaptvertoje teritorijoje prie tvora aptvertos R. M. sodybos, esančios Vilkaviškio rajone, (duomenys neskelbtini), tačiau traktoriaus nusikaltimo vietoje neradę toliau tęsė nusikalstamą veiką: įsibrovė į saugyklą, t. y. 200 litrų talpos kuro cisterną, kuri stovėjo aptvertame nukentėjusiojo R. M. sodybos kieme, iš jos pagrobė jam priklausantį turtą – 85 litrus žymėto dyzelinio kuro, kurio vertė 238 Lt.
Be to, E. G. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. birželio mėnesį, iš 27 į 28 d., veikdamas kartu su bendravykdytojais J. S. ir J. J., pasikėsino pagrobti 2000 Lt vertės sėdynę „Grammer“, kuri buvo įrengta neužrakintame R. M. priklausančiame traktoriuje (duomenys neskelbtini), stovėjusiame neaptvertoje teritorijoje prie tvora aptvertos R. M. sodybos, esančios Vilkaviškio rajone, (duomenys neskelbtini), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.
Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, nes dyzelinas, kurio vertė neviršijo 3 MGL dydžio sumos (BK 190 straipsnio 1 dalis), pagrobtas ne įsibraunant į saugomą teritoriją ar saugyklą, kaip nepagrįstai konstatavo abiejų instancijų teismai. Kasatorius teigia, kad veikos kvalifikavimui reikšmingo įsibrovimo požymio buvimas turėjo būti įrodytas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalies, 179, 180, 287, 301 straipsnių nuostatomis, t. y. teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisme. Tuo tarpu tiek kaltininkų versija, kad teritorija, iš kurios buvo pagrobtas dyzelinas, neaptverta, o talpykla neapsaugota, tiek nukentėjusiųjų versija, kad visa sodybos teritorija aptverta, o talpykla, kurioje buvo dyzelinas, apsaugota, nebuvo patikrintos (dėl to ir ikiteisminis tyrimas neišsamus). Nuteistojo manymu, nukentėjusiojo pateiktose nuotraukose akivaizdžiai matyti, kad visa teritorija nėra aptverta, o kuro talpykla, ją užsandarinant, neapsaugota. Esant tokioms aplinkybėms, visos prielaidos ir abejonės turėjo būti vertinamos nuteistųjų naudai arba turėjo būti atliktas papildomas šių aplinkybių tyrimas (BPK 287 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, kad vietoje būtų patikrinta teritorija, kuro talpyklos. To nepadarius, neįgyvendintos asmens teisės į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą.
Pasak kasatoriaus, jam buvo paskirta neteisinga bausmė, kurios rūšies ir dydžio parinkimas tiesiogiai susijęs su veikos kvalifikavimu.
Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nevertino, o apeliacinės instancijos teismas vertino atsainiai tai, kad po paskutinio teistumo (2007 m. birželio 14 d.) jis nenusikalto, o į R. M. turto vagystę buvo įtrauktas nuteistojo J. J. Be to, kasatoriaus vaidmuo buvo antraeilis, o pagrindinis nusikaltimo vykdytojas nusikalstamai veikai padaryti pasitelkė jį kaip galbūt nepakaltinamą asmenį (E. G. dėl progresuojančių priklausomybių ir pan. priklauso psichiatro stebimų pacientų grupei, dėl psichikos sutrikimų buvo komisuotas iš karinės tarnybos). Kasatorius teigia, kad jo sveikatos būklė turėjo būti patikrinta – paskirta ekspertizė, nes privalu nustatyti, ar jis nusikaltimų padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, kokią įtaką jo psichikai turėjo prieš darant veikas išgertas alkoholis, ar jis serga ligomis, dėl kurių negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės. E. G. teigia, kad pagrindą abejoti jo veiksnumu suteikia Kauno apygardos teismui pateikti medicininiai dokumentai, dėl kurių nutartyje visiškai nepasisakyta, taip pat nemotyvuota, kodėl byloje esanti 2011 m. spalio 11 d. specialisto išvada dėl teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo netikslingumo yra teisinga, juolab kad ją pateikęs specialistas neturėjo medicininių dokumentų (iš karo ligoninės ir kt.), patvirtinančių E. G. psichikos ar asmenybės sutrikimus.
Atsiliepimu į nuteistojo E. G. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė O. Zabelina prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Teisminio nagrinėjimo metu pasitvirtino E. G. inkriminuota įsibrovimo į saugyklą aplinkybė. Prokurorė, remdamasi kasacine nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418/2012">2K-418/2012</a>, pažymi, kad įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis ir patenkant be kliūčių. Įsibrovimu į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją reikia laikyti ne tik kaltininko fizinį patekimą į objektą, bet ir patekimą į jį panaudojant technines ar kitas priemones, kai pats kaltininkas lieka už objekto ribų. Pagal teismų praktiką kaip įsibrovimas kvalifikuotinas skystų ar birių produktų išleidimas iš talpyklos, kuri pagal savo funkcinę paskirtį pripažįstama saugykla. Byloje nustatyta, kad E. G. (veikdamas kartu su J. S. ir J. J.) įsibrovė į saugyklą, t. y. į 200 litrų talpos kuro cisterną, kuri stovėjo aptvertame R. M. priklausančios sodybos kieme. Šis įsibrovimas padarytas įveikus techninę kliūtį, nes cisterna buvo gerai užsandarinta, joje kuras saugomas nuo išsiliejimo, garavimo ar kitokio pasišalinimo iš talpyklos, todėl vien atidaryti jos užpylimo-išpylimo angą kurui išpilti nepakanka. Nuteistieji ir nukentėjusysis parodė, jog tam, kad būtų pagrobtas kuras, buvo būtina prijungti išpylimo žarną, kurią įsibrovėliai nulupo nuo kitos cisternos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, pagal bylos duomenis, kuro išpylimas iš talpyklos tapo galimas tik pašalinus jos atidarymo-uždarymo mechanizmą, o tai ir yra įsibrovimas į saugyklą. Prokurorės įsitikinimu, E. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Be to, atsiliepime teigiama, kad bylos įrodymais nustatyta, jog E. G. vaidmuo darant nusikaltimus buvo aktyvus, o ne antraeilis – jis realizavo nusikaltimų objektyviuosius požymius, todėl yra bendravykdytojas. Nesant pagrindų keisti E. G. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos į BK 178 straipsnio 4 dalį, nėra pagrindo svarstyti jam paskirtos bausmės klausimo.
Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teisme E. G. pakaltinamumo problemos nekėlė, specialisto išvadoje dėl teismo psichiatrinės ekspertizės tikslingumo atsakyta neigiamai. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateikti dokumentai iš Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos, tačiau atlikti šių įrodymų tyrimo dėl E. G. pakaltinamumo nebuvo prašoma, nuteistojo gynėjas sutiko su tuo, kad teismo psichiatrijos ekspertizės atlikti nebūtina. Pasak prokurorės, iš dokumentų matyti, kad 2003 m. rugpjūčio 6 d. privalomosios karo tarnybos atlikimo metu E. G. buvo konstatuotas ribinis intelektas bei adaptacijos sutrikimas, tačiau po to jis buvo du kartus teistas, kartu konstatuojant ir jo pakaltinamumą. Po 2006 m. E. G. pas psichiatrą nesigydė. Taigi darytina išvada, kad teismas teisingai įvertino visus duomenis apie E. G. psichikos būklę nusikaltimų padarymo metu ir pagrįstai nesuabejojo jo pakaltinamumu.
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.
Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad aplinkybių, reikšmingų sprendžiant E. G. baudžiamosios atsakomybės klausimus, nustatymas grindžiamas įrodymais, tiesiogiai ištirtais teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Apie vieną iš kasatoriaus ginčijamų aplinkybių, liečiančią BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytą įsibrovimo (darant dyzelinio kuro vagystę) požymį, pirmosios instancijos teisme parodė nuteistieji J. J., J. S., E. G. (paaiškinę, kad traktorius, iš kurio kėsinosi pagrobti sėdynę, buvo už sodybos tvoros, o cisterna, iš kurios pagrobė kurą – sodybos kieme), bei nukentėjusysis R. M. (pateikęs ir įvykio vietos nuotraukas), liudytojai A. M., A. Mi. (patvirtinę, kad sodyba buvo aptverta tvora, o cisterna su kuru buvo sodybos teritorijoje). Įvertinęs šiuos įrodinėtinas byloje aplinkybes liečiančius duomenis (BPK 20 straipsnio 3 dalis), pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teritorija, kurioje stovėjo cisterna, buvo aptverta; patekęs į šią teritoriją E. G. prijungė nuo vienos kuro cisternos kuro nuleidimo žarną prie kitos cisternos – kuro saugyklos, iš kurios ir pagrobė (kartu su kitais bendrininkais) 85 litrus dyzelinio kuro. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino bylos įrodymus ir padarė analogiškas išvadas, motyvuotai paneigdamas E. G. versiją. Be to, teismas nutartyje nurodė, kad nuteistieji, norėdami išpilti kurą iš užsandarintos talpyklos (cisternos), turėjo įveikti mechanines kliūtis: patekti į tvora aptvertą sodybą, pašalinti cisternos uždarymo mechanizmą, pritvirtinti prie jos žarną ir būtent tokiu būdu pagrobti svetimą turtą. Taigi faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nustatymas grindžiamas įrodymais, kurių pakankamumas ir patikimumas įvertintas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrindimas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai dyzelinio kuro cisterną, buvusią R. M. priklausančios sodybos aptvertoje teritorijoje, į kurią kasatorius pateko neteisėtai, pagrįstai laikė saugykla ir teisingai aiškino BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto vagystę kvalifikuojančio požymio – įsibrovimo – buvimą E. G. veikoje. Taigi, E. G. veika kvalifikuota tinkamai.
Kasaciniame skunde E. G. kelia ir jo pakaltinamumo klausimą, kurio, jo manymu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą prokuroras 2011 m. rugsėjo 13 d. pareiškimu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės skyrimo E. G. 2011 m. rugsėjo 16 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, vadovaujantis BPK nustatyta tvarka ir pagrindais, skirti tokią teismo ekspertizę atsisakyta. Pagal 2011 m. spalio 11 d. bylos tyrėjos užduotį dėl teismo psichiatrinio tyrimo atlikimo E. G. reikalingumo bei pateiktą šio asmens sveikatos istoriją, kitus dokumentus, 2011 m. spalio 11 d. gauta specialisto išvada, kad skirti E. G. teismo psichiatrinę ekspertizę yra netikslinga. Pažymėtina, kad specialistui buvo žinomi E. G. teismui pateikti duomenys apie jo lankymąsi pas psichiatrą 2006 m. vasario 7 d., balandžio 6 d. ir liepos 21 d., taip pat tai, kad veikų padarymo metu jis buvo neblaivus, o kitas pateiktas dokumentas yra jo medicininė charakteristika, liudijanti 2003 m. E. G. sveikatos būklę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. G., kaip pakaltinamas asmuo, buvo nuteistas 2006 m. rugpjūčio 22 d. ir 2007 m. birželio 14 d. nuosprendžiais. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimas E. G. nėra tikslingas ir kad jo pakaltinamumas (nusikaltimų, už kuriuos jis nuteistas 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžiu, padarymo metu) nekelia abejonių, yra pagrįstos. Taigi priešingai, nei teigia kasatorius, visi svarbūs atsakymui į minėtą klausimą duomenys byloje ištirti, o tokių duomenų, kurie leistų abejoti jo psichikos sveikatos būkle ir pakaltinamumu, nėra.
Kasatorius skunde nesutinka su paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu pirmiausia siedamas tai su jo veikos kvalifikavimu. Pripažinus E. G. veikos kvalifikavimą teisingu, tokio kasacinio skundo argumento nagrinėti nėra pagrindo. Kasatorius nenurodo teisinių argumentų bei pagrindų, dėl kurių jam paskirta bausmė galėtų būti sušvelninta. Tuo tarpu pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl bausmių, paskirtų nuteistajam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, teisingumo padarė išsamias motyvuotas išvadas, nurodė, kodėl šių bausmių švelninti nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Be kita ko, teismo nutartyje atsakyta ir į dėl E. G. kasaciniame skunde pakartotus teiginius dėl jo esą antraeilio vaidmens darant nusikalstamas veikas nepagrįstumo (nes byloje nustatyta priešingai). Daryti kitokias išvadas ir teigti, kad paskirtoji bausmė prieštarauja BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nuostatoms, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį, šie teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Nuteistojo E. G. kasacinį skundą atmesti.
Antanas Klimavičius
Alvydas Pikelis
Dalia Bajerčiūtė
