Baudžiamoji byla Nr. 2K-167/2013
Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00260-2009-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.1;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš S. G. P. B. priteista 7000 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis, kuria S. G. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą,
n u s t a t ė :
S. G. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 4 d., būdamas UAB „N“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Klaipėdos rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, materialiai atsakingu už įmonės vykdomą veiklą, tyčia, turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, pasinaudodamas UAB „N“ vardu ir rekvizitais, garantuodamas, kad darbus atliks UAB „N“, 2007 m. spalio 31 d. Klaipėdoje, prekybos centre „Avitela“, su P. B. sudarė statybos darbų sutartį dėl gręžtinių–monolitinių pamatų darbų su medžiagomis atlikimo, pagal kurią V. B., pagrįstai tikėdamasi darbų atlikimo ir vykdydama statybos darbų sutarties 3 punktą („sutarties įvykdymui užtikrinti užsakovas sumoka rangovui avansą“), 2007 m. lapkričio 5 d. į S. G. nurodytą asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke (tuo metu AB SEB Vilniaus bankas) iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Snoras“, pervedė 10 000 Lt avansą. S. G. statybos darbų sutartyje numatytų darbų neatliko, avansu paimtų pinigų negrąžino ir taip apgaule savo naudai įgijo P. B. ir V. B. priklausantį turtą – 10 000 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai konstatavo nuteistojo S. G. veiksmuose esant BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Taip pat teismai, neteisingai interpretuodami byloje esančius įrodymus, į kai kuriuos įrodymus neatsižvelgdami, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tai sukliudė teismams tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.
Kasaciniame skunde teigiama, kad S. G. veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių – pavojingos veikos, apgaulės ir tiesioginės tyčios.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-150/20l0 nurodoma, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Civilinių sutarčių pagrindu asmenys perduoda vieni kitiems tam tikrą turtą arba pinigus, o sutarčių tinkamai neįvykdžius gali atsirasti pareiga grąžinti tai, kas pagal sutartį buvo gauta, tačiau sutarties netinkamo įvykdymo ar visiško neįvykdymo faktas pats savaime neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriai nurodo, kad šioje byloje buvo nagrinėjama būtent tokia situacija, kai su nukentėjusiuoju sudaryta rangos sutartis nebuvo įvykdyta, todėl atsirado pareiga grąžinti nukentėjusiojo sumokėtą avansą. Tai, kad šiuo atveju pavojinga veika – svetimo turto pasisavinimas nebuvo įvykdyta, patvirtina aplinkybė, jog nuteistasis S. G. niekuomet neneigė nei rangos sutarties su nukentėjusiuoju sudarymo fakto, nei jos sudarymo ir pinigų mokėjimo aplinkybių (kad pinigai buvo sumokėti ne į įmonės, nurodytos rangos sutartyje, o į nuteistojo asmeninę sąskaitą). Be to, nuteistasis S. G. neginčijo, kad rangos sutartis turėjo būti įvykdyta, o jos neįvykdžius, nukentėjusiojo sumokėtas avansas turi būti grąžintas, ir grąžino nukentėjusiajam dalį jo sumokėto avanso – 3000 Lt. Kasatoriai nurodo, kad baudžiamoji teisė, kaip ultima ratio, pateisinama tik tada, kai švelnesnėmis priemonėmis (civilinėmis ar viešosios teisės) neįmanoma efektyviai apsaugoti teisinio gėrio, visi baudžiamosios veikos teisiniai padariniai privalo atitikti teisinės valstybės ir proporcingumo principus. Esant šiai situacijai konstatuotina, kad S. G. atliktų veiksmų kriminalizavimas yra dirbtinis ir neatitinka ultima ratio principo reikalavimų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad rangos sutartyje nurodyti darbai nebuvo atlikti dėl S. G. nurodytų objektyvių aplinkybių, o nuteistojo veika galėtų būti laikoma atlikta tiesiogine tyčia tik tuo atveju, jei jis būtų supratęs, jog savo nuosavybe paverčia nukentėjusiajam P. B. priklausančius pinigus, t. y. kad rangos sutartyje nurodyti darbai apskritai nebus atliekami, nukentėjusiojo sumokėtas avansas nebus grąžintas, ir šių pasekmių būtų sąmoningai norėjęs. Nors teismai rangos darbų neatlikimo priežastis įvertino kaip nesvarbias, tai, pasak kasatorių, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad S. G. veiksmuose yra tiesioginė tyčia, ar vertinti nuteistojo veiksmus kaip nusikalstamus.
Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas nustatant apgaulę. Pasisakydami dėl apgaulės, teismai koncentravosi tik ties viena aplinkybe – kad avansas pagal rangos sutartį buvo pervestas į asmeninę S. G. sąskaitą, o apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad S. G. gautų pinigų neperdavė UAB „N“. Kasaciniame skunde teigiama, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog S. G. suklaidino nukentėjusįjį dėl to, į kieno banko sąskaitą bus pervesti pinigai pagal rangos sutartį – pats nukentėjusysis žinojo, kad pinigai bus pervesti ne UAB „N“, o S. G., toks buvo šalių susitarimas. Nukentėjusiojo paaiškinimai, kad statybos darbų sutartyje nurodytas 10 000 Lt avansas buvo pervestas į S. G. nurodytą banko sąskaitą, manant, jog tai yra UAB „N“ banko sąskaita, pasak kasatorių, vertintini kritiškai, nes baudžiamosios bylos medžiagoje yra V. B. sąskaitos išrašas, iš kurio akivaizdžiai matyti, jog lėšų gavėjas yra ne UAB „N“, o S. G.. Taigi, tiek nukentėjusysis, tiek jo sutuoktinė negalėjo nežinoti, kad pinigai pervedami ne juridiniam asmeniui UAB „N“, o būtent S. G..
Kasatorių teigimu, negalima laikyti apgaulingu S. G. pažado atlikti statybos rangos darbus. Šiuo klausimu būtina įvertinti tai, kad S. G. iš tiesų užsiima statybos veikla – pats nukentėjusysis nurodė, jog S. G., kaip asmenį, galintį atlikti statybos darbus, rekomendavo architektas. Be to, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, kad S. G. laikytinas statybos darbų specialistu, t. y. asmeniu, realiai užsiimančiu statybos veikla. Pasak kasatorių, svarbu įvertinti tai, kad S. G. rangos sutartyje, sudarytoje su P. B., nurodė tikrus įmonės duomenis, todėl nuteistajam pasisavinti nukentėjusiojo pinigus ir neatlikti jokių darbų būtų buvę neįmanoma.
Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje net po apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo liko daug neaiškumų, o teismų išvados kai kuriais atvejais prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad S. G. nurodomų aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo atlikti rangos darbų, nebuvo ir tai patvirtina jo tikslą apgauti nukentėjusįjį. Kasatoriai su šia išvada nesutinka, nurodo, kad objektyvių kliūčių pradėti darbus iš tiesų buvo ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Pagal bylos medžiagą, statybos leidimas P. B. išduotas 2007 m. lapkričio 28 d., t. y. praėjus beveik vienam mėnesiui nuo statybos darbų sutarties sudarymo. Jokių duomenų apie tai, kad S. G. šis dokumentas buvo perduotas, byloje nėra, o remiantis paties nukentėjusiojo paaiškinimais, 2007 metų lapkričio mėnesio viduryje, t. y. po rangos darbų sutarties pasirašymo, jis išvyko į darbo komandiruotę. Nors, nukentėjusiojo teigimu, visi klausimai, susiję su darbų vykdymu, galėjo būti derinami su jo sutuoktine, tačiau, pasak kasatorių, byloje nėra duomenų apie tai, kad S. G. buvo perduotas P. B. įgaliojimas atlikti šiuos veiksmus. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtino mažiausiai dvi S. G. nurodytas kliūtis, neleidusias atlikti rangos darbų – nebuvo gautas statybos leidimas, o išvykus nukentėjusiajam nebuvo su kuo derinti darbų atlikimo sąlygų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai akcentavo tai, jog S. G. tariamai perkėlė skolą UAB „N“, kuriai akivaizdžiai grėsė bankrotas. Tačiau teismai ignoravo aplinkybes, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi patvirtindamas tarp UAB „N“ ir P. B. sudarytą taikos sutartį, paliko galioti to paties teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taigi P. B. reikalavimai UAB „N“ ne tik galėjo būti vykdomi priverstinai, bet ir buvo apsaugoti UAB „N“ turto areštu, tačiau nukentėjusysis, įmonei nevykdant taikos sutarties, dėl jos priverstinio vykdymo nesikreipė. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodo, kad pagal nutartį, kuria UAB „N“ iškelta bankroto byla, įmonė veiklos nevykdė jau nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio, tačiau, kasatorių teigimu, tai nereiškia, jog nebuvo įmonės turto, iš kurio priverstinai galėjo būti išieškoma pagal P. B. reikalavimus.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje šiuo klausimu nurodo itin prieštaringus teiginius – teismas pripažino, jog byloje nėra duomenų apie tai, ar nukentėjusysis ėmėsi aktyvių veiksmų išieškoti skolą, tačiau kartu teismas teigia, kad nukentėjusiojo galimybės atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka buvo suvaržytos. Pasak kasatorių, akivaizdu, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada galėtų būti pagrįsta, jei nukentėjusysis iš tiesų būtų mėginęs atkurti savo teises civilinio proceso tvarka, tačiau nesant tokių duomenų, ši išvada yra visiškai nepagrįsta ir deklaratyvi.
Kasatorių teigimu, pateikti argumentai patvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, netinkamai ir šališkai vertindami byloje esančius įrodymus, padarė klaidingas išvadas, nes faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami skundžiami procesiniai sprendimai, nustatė netinkamai.
Atsiliepimu į nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo šį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame procese nėra nustatinėjamos faktinės bylos aplinkybės, įrodymai nerenkami ir iš naujo nevertinami, o dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų orientuojami būtent į tokius klausimus. Neigdami S. G. kaltę dėl nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, kasatoriai savaip, nuteistajam palankia linkme, vertina atskirus bylos įrodymus, nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo – teigia, kad sutartyje numatyti darbai buvo nevykdomi dėl objektyvių kliūčių, 10 000 Lt avansas į S. G. asmeninę sąskaitą buvo pervestas tarpusavio susitarimu, nukentėjusieji žinojo, jog perveda pinigus ne į bendrovės, o į jo asmeninę sąskaitą. Prokuroras nurodo, kad tokio pobūdžio argumentai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir turi būti palikti nenagrinėti. Be to, analogiški argumentai buvo išdėstyti ir nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniame skunde, dėl jų motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.
Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai negu teigia kasatoriai, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ištyrė ir įvertino bylos įrodymus bei pagrįstai S. G. pripažino kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad S. G. nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes teismai nustatė išsamiai ir objektyviai įvertinę ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus nukentėjusiųjų P. B. ir V. B., liudytojų A. G., N. B., R. B. parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus (S. G. sąskaitos AB SEB banke išrašus, UAB „N“ buhalterinės apskaitos dokumentus, statybos rangos sutartį, civilinėje byloje priimtus teismų sprendimus ir kt.), t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis S. G. svetimą turtą įgijo apgaule, taip pat kad S. G. tyčia panaudoti apgaulę ir įgyti nukentėjusiojo P. B. turtą kilo iki statybos rangos sutarties sudarymo momento.
Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad tarp nuteistojo ir P. B. susiklostę civiliniai santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti, t. y. kad nebuvo įrodyta, jog S. G. prieš P. B. panaudojo apgaulę ir taip įgijo jo turtą. Pasak prokuroro, šiuos skundo teiginius paneigia byloje surinktų ir teismo tinkamai įvertintų įrodymų visuma. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės (S. G. nurodymu avansas buvo pervesti ne į jo atstovaujamos UAB „N“, o į jo asmeninę sąskaitą, nuteistasis vėliau jų nepervedė į įmonės sąskaitą, rangos sutartis nebuvo įregistruota įmonės sutarčių registracijos žurnaluose, rangos sutartyje numatyti statybos darbai nepradėti ir neatlikti, S. G. sąmoningai pareigą grąžinti skolą perkėlė iš esmės jau bankrutavusiai UAB „N“) patvirtina, kad S. G. 10 000 Lt įgijo apgaule, t. y. melagingai (neketindamas vykdyti sutarties sąlygų, žinodamas, kad iš nukentėjusiųjų kaip avansas gauti pinigai nebus panaudoti statybos darbams atlikti) pažadėdamas ir taip įtikindamas nukentėjusiuosius, kad pasirašius sutartį ir pervedus avansą, jo atstovaujama UAB „N“ sutartyje numatytu laiku, greitai ir kokybiškai atliks statybos darbus. Akivaizdu, kad nukentėjusieji nežinojo ir negalėjo numatyti, kad S. G. iš jų gautus pinigus panaudos ne jų namo pamatų statybai, o kitiems tikslams, kad jų su S. G. pasirašyta rangos sutartis nebus vykdoma ir net nebus įregistruota sudarytų sutarčių registracijos žurnaluose. Jie pasitikėjo S. G., kaip realiai veikiančios statybos bendrovės vadovu, kurį jiems rekomendavo pažįstamas architektas, todėl pervesdami pinigus tikėjosi, kad S. G. vykdys savo įsipareigojimus. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo S. G. tyčią sukčiauti netiesiogiai patvirtina ir kiti, jau po sutarties pasirašymo ir avanso gavimo sekę jo veiksmai: nuolatinis žadėjimas nukentėjusiesiems pradėti darbus, vėliau, nutraukus rangos sutartį, grąžinti pinigus, taip pat bandymas išgalvotais motyvais dėl sutarties nevykdymo apkaltinti pačius nukentėjusiuosius.
Prokuroro teigimu, kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad S. G. neklastojo jokių dokumentų, statybos rangos sutartyje pateikė teisingus įmonės rekvizitus, savo asmens duomenis, pripažino skolą, dalį jos grąžino, nepaneigia byloje esančių įrodymų, patvirtinančių S. G. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. neįrodo, kad jis ketino vykdyti su P. B. pasirašytos sutarties sąlygas. Prokuroras pažymi, kad dalį nukentėjusiųjų pinigų S. G. grąžino tik tada, kai prieš jį buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Atsižvelgiant į tai, dalies apgaule įgytų pinigų grąžinimas nukentėjusiesiems vertintinas kaip savanoriškas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas.
Atsiliepime nurodoma, kad S. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaip svetimo turto įgijimas apgaule. Priešingai negu teigia kasatoriai, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. G. užvaldė P. B. lėšas ne tik esmingai suklaidindamas nukentėjusįjį, bet ir suvaržydamas jo galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Nustatyta, kad S. G. svetimą turtą įgijo veikdamas kaip UAB „N“ direktorius, t. y. 10 000 Lt iš nukentėjusiųjų jis gavo įsipareigojęs, kad įmonė atliks sutartyje numatytus darbus. Būtent dėl to suklaidinti nukentėjusieji kreipėsi į teismą reikalaudami, kad sumokėtą avansą grąžintų UAB „N“, o ne juos realiai įgijęs ir pasisavinęs S. G., ir sutiko sudaryti taikos sutartį su tuo metu jau nemokia UAB „N“. Iš tuometinių UAB „N“ vadovų N. B. ir S. G. parodymų matyti, kad abu žinojo, jog įmonės finansinė padėtis sunki, įmonės turtas areštuotas, todėl sudaryta taikos sutartis nebus vykdoma, tai ir įvyko. S. G. taip pat žinojo, kad realiai pinigus privalo grąžinti ne UAB „N“, o jis. Šios aplinkybės rodo, kad sutarties vykdymas ir nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo suvaržytas.
Prokuroro teigimu, byloje nustatytų ir įrodymais pagrįstų aplinkybių visuma neabejotinai leidžia konstatuoti, kad S. G., atlikdamas šiuos veiksmus, suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Nuteistojo S. G. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasatorių teiginiai, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, o teismų padarytos išvados prieštarauja bylos duomenims, atmestini. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, tokie teiginiai grindžiami ne teisiniais argumentais, o kitokiu, negu teismų atliktas, nuteistajam palankiu, įrodymų vertinimu, kitokiu įvykių ir bylos aplinkybių interpretavimu. Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu: ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas nenagrinėja fakto klausimų, t. y. iš naujo netiria ir nevertina įrodymų, nenustato faktinių bylos aplinkybių. Taigi, kasatorių teiginiai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės (dėl objektyvių kliūčių pradėti statybos darbus buvimo ir kt.), nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Antra vertus, BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vien tai, kad teismų išvados neatitinka kasatorių pateiktos versijos, nepatvirtina, jog vertindami įrodymus teismai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas – ignoravo bylai reikšmingus duomenis, rėmėsi neteisėtais įrodymais ar pan. Jokių procesinių pažeidimų nagrinėjamoje byloje nenustatė ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Iš nuosprendžio bei nutarties turinio ir kitos bylos medžiagos matyti, kad teismai išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino įrodymus. Nesant byloje duomenų apie tai, kad teismai pažeidė BPK reikalavimus, nėra pagrindo išvadai, jog faktinės bylos aplinkybės nustatytos netinkamai. Todėl, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismas remiasi žemesnės instancijos teismų pripažintomis įrodytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Dėl S. G. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį
Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Kasatoriai teigia, kad S. G. veikoje nėra šių būtinųjų sukčiavimo požymių – tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie nepagrįstai buvo kriminalizuoti.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 31 d. S. G., kaip UAB „N“ direktorius, šios įmonės vardu su P. B. sudarė statybos darbų sutartį, pagal kurią P. B. įsipareigojo sumokėti 10 000 Lt dydžio avansą, o UAB „N“ – pakloti gręžtinius–monolitinius pamatus jo sklype. Vykdant sutartį avansas buvo pervestas į S. G. nurodytą jo asmeninę sąskaitą, tačiau statybos darbai nebuvo atlikti nei per sutartyje nustatytą terminą, nei vėliau. Taip pat S. G. negrąžino nukentėjusiajam jo sumokėto avanso.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą nurodė, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai-teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju, panaudojant apgaulę, turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Apgaulė – esminis sukčiavimo požymis – suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K–507/2012, 2K-568/2012). Viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris teismų praktikoje aiškinamas kaip tam tikras būdas išvengti prievolės, kaltininkui pasinaudojant tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad sandoris tarp P. B. ir UAB „N“, atstovaujamos S. G., buvo naudojamas tik kaip priemonė sukurti pasitikėjimą ir įgyvendinti nusikalstamą tikslą – apgaule pasisavinti nukentėjusiojo pinigus. Taigi, šiuo atveju aplinkybė, kad nuteistasis neslėpė savo asmens tapatybės, nurodė tikrus savo bei įmonės duomenis, neklastojo dokumentų, nereiškia, jog jis veikė teisėtai.
S. G. sutartį su P. B. dėl statybos darbų pasirašė ir įsipareigojimus prisiėmė UAB „N“ vardu, tačiau avanso pervedimui nukentėjusiajam nurodė ne įmonės, o savo asmeninės sąskaitos numerį. Bylos duomenys rodo, kad iš nukentėjusiojo gauto avanso S. G. į UAB „N“ sąskaitą nepervedė, be to, šios sutarties neįregistravo įmonės sutarčių registravimo žurnaluose. Sutartyje numatytų pamatų klojimo darbų S. G. neatliko, vilkino įsipareigojimų vykdymą, be to, visaip stengėsi išvengti kontakto su nukentėjusiuoju ir jo žmona. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat savo kasaciniame skunde, delsimą atlikti darbus nuteistasis bandė pateisinti kaltę perkeldamas nukentėjusiajam, t. y. teigdamas, kad P. B. neįvykdė savo įsipareigojimų, nesudarė statyboms tinkamų sąlygų. Išnagrinėję byloje esančius duomenis, teismai nustatė, kad nebuvo jokių S. G. nurodytų kliūčių įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – P. B. sklype pakloti gręžtinius–monolitinius pamatus: pamatų ašių žymėjimo darbus atlikęs liudytojas R. B. patvirtino, kad nukentėjusiojo sklypas nebuvo apsemtas ir buvo tinkamas statyboms; nukentėjusysis nurodė pasirūpinęs, kad sklype būtų vanduo ir elektra, be to, liudytojas N. B. patvirtino, kad ir pats S. G. galėjo tuo pasirūpinti. Atmestini kasatorių argumentai, kad statybos nebuvo pradėtos dėl to, jog P. B. neturėjo statybos leidimo, be to, netrukus išplaukė į reisą, todėl S. G. nebuvo su kuo derinti darbų atlikimo sąlygų. Iš bylos duomenų matyti, kad statybos leidimas P. B. buvo išduotas 2007 m. lapkričio 28 d., t. y. praėjus maždaug mėnesiui po sutarties pasirašymo. Taigi, sutartyje numatyti darbai galėjo būti pradėti nuo to momento, tačiau S. G. jų neatliko nei po mėnesio, nei vėliau, todėl nukentėjusysis buvo priverstas samdyti kitus asmenis. Taip pat, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei sudarydamas sutartį, nei lankydamasis P. B. sklype, nei vėliau S. G. neprašė pateikti statybos leidimą, neįsitikino, kad nukentėjusysis jį turi. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai kliūtimi pradėti sutartyje numatytus pamatų klojimo darbus nelaikė ir P. B. išvykimo. Nukentėjusysis nurodė, kad ir išplaukęs į jūrą jis buvo pasiekiamas telefonu, kurio numerį nurodė S. G., taip pat šis galėjo visus su statybomis susijusius klausimus derinti su nukentėjusiojo sutuoktine. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad S. G. nebandė susisiekti su nukentėjusiuoju ar jo žmona, o priešingai – stengėsi to išvengti (per visą laiką nei karto pats jiems neskambino, neatsiliepdavo į skambučius). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad S. G., apsilankęs P. B. sklype ir vėliau kalbėdamas telefonu, nenurodė nukentėjusiajam, jog nėra tinkamų sąlygų pradėti darbus (apsemtas sklypas, nėra elektros ir vandens, nėra statybos leidimo), darbų atidėliojimą motyvavo užimtumu kituose objektuose, o ne nurodytomis kliūtimis. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad S. G., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, suklaidindamas P. B. dėl savo ketinimo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, neteisėtai užvaldė jo pinigus. Kolegija pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas: jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-106/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-106/2013">2K-106/2013</a>). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad esminė aplinkybė, lėmusi pinigų pervedimą S. G., buvo jo, kaip UAB „N“ atstovo ir P. B. sutarties dėl statybos darbų pasirašymas. Nukentėjusysis, pasirašęs sutartį, manė, kad avansą perveda UAB „N“, ir pagrįstai tikėjosi, jog įmonė atliks sutartyje numatytus darbus, tačiau buvo S. G. apgautas – nuteistasis nurodė ne įmonės, o savo sąskaitos numerį, pinigų įmonei nepervedė, sutarties įmonėje neįregistravo, vengė atlikti darbus ar grąžinti pinigus. Tai, kad nukentėjusysis buvo apgautas, rodo ir ta aplinkybė, jog jis sutiko dėl avanso grąžinimo pasirašyti taikos sutartį su UAB „N“, t. y. P. B. nežinojo, kad įmonė pinigų negavo.
Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje sukčiavimo ir turto pasisavinimo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 2K-851/2001 ir kt.). Nepagrįstas kasatorių teiginys, kad nukentėjusiojo P. B. galimybės ginti savo interesus civilinio proceso tvarka nebuvo suvaržytos. Nuteistajam vengiant vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, P. B. kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismas patvirtino taikos sutartį tarp P. B. ir UAB „N“, kuri įsipareigojo per penkis mėnesius grąžinti sumokėtą avansą, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas, tačiau nurodyta taikos sutartis nebuvo vykdoma – UAB „N“ neatliko nė vieno mokėjimo. Pažymėtina, kad 2009 m. spalio 8 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „N“ iškelta bankroto byla. Šioje nutartyje konstatuota, kad įmonė nevykdo veiklos nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio. Taigi, pasirašydamas taikos sutartį su P. B., UAB „N“ atstovas žinojo, kad įmonė nemoki ir negalės vykdyti šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Tą žinojo ir S. G., tačiau sąmoningai savo pareigą grąžinti nukentėjusiajam avansą perkėlė UAB „N“. Kasatorių teiginiai, kad nukentėjusysis galėjo reikšti kreditorinius reikalavimus bankrutuojančiai įmonei, kreiptis dėl priverstinio taikos sutarties vykdymo, deklaratyvūs ir nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pagal sutartį S. G. prisiėmė įsipareigojimus UAB „N“ vardu, bet įmonė P. B. sumokėto avanso negavo. Taigi, neįvykdžius sutartyje numatytų darbų, pareiga grąžinti pinigus kilo ne įmonei, o S. G., tačiau jis šios pareigos įvairiais būdais stengėsi išvengti, taip suvaržydamas nukentėjusiojo galimybes susigrąžinti sumokėtus pinigus.
Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Teismai konstatavo, kad S. G. turėjo išankstinę tiesioginę tyčią apgaule pasisavinti nukentėjusiojo pinigus, t. y. sudarydamas sutartį su P. B. jis neketino jos vykdyti. Šią išvadą patvirtina tiek sutarties sudarymo aplinkybės – nuteistasis pasirašė sutartį neišsiaiškinęs, ar yra visi reikiami dokumentai, nereikalavo jų pateikti, iš anksto neapžiūrėjo sklypo ir neįsitikino, kad nėra kliūčių pradėti darbus, ir kt., tiek nutartyje jau aptarti S. G. veiksmai po sutarties pasirašymo, stengiantis išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo arba pareigos grąžinti kaip avansą gautus pinigus.
Išanalizavusi teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję žemesnių instancijų teismai išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, detaliai išanalizavo sukčiavimo požymius, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina S. G. veikoje esant visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad teismai nepažeidė BPK reikalavimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo S. G. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą.
Teisėjai
Rimantas Baumilas
Valerijus Čiučiulka
Viktoras Aidukas
