J. M. pagal BK 260 str., 253 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-109/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.2;

1.1.8.10.6;

1.1.8.13;

1.2.22.1;

2.1.2.6;

2.1.16.2.18 (S)

2013 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Gintaro Godos, Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,

nuteistajam J. M.,

nuteistojo J. M. gynėjai advokatei Dianai Višinskienei,

nuteistojo G. M. gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,

nuteistojo R. S. gynėjui advokatui Ričardui Lilui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus, nuteistojo J. M. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės ir nuteistojo R. S. kasacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo

G. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2007 m. rugsėjo 4 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2007 m. rugsėjo 20 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams dviem mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2007 m. rugsėjo 26 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2007 m. lapkričio 13 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams keturiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2007 m. gruodžio 12 d. įskaitytinai.

J. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2007 m. lapkričio 15 d. iki 2007 m. gruodžio 5 d. ir nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. įskaitytinai.

R. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2007 m rugsėjo 4 d. veika) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2007 m. rugsėjo 20 d. veika) laisvės atėmimu trejiems metams septyniems mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2007 m. rugsėjo 26 d. veika) laisvės atėmimu trejiems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2007 m. rugpjūčio 7 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d. įskaitytinai.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, kuria nuteistojo G. M. gynėjo, nuteistojo J. M. gynėjos ir nuteistojo R. S. apeliaciniai skundai atmesti; nuteistajam J. M. į paskirtą bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmime nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. gegužės 6 d.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas ir V. V., kuris, pritaikius BK 76 straipsnio 1 dalį, atleistas nuo bausmės dėl ligos, tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimo, nuteistojo J. M. ir nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. M. pripažintas kaltu ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad:

turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo ir laikė psichotropines medžiagas bei neteisėtai jas pardavė, t. y. tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2007 m. rugsėjo 4 d., turėdamas tikslą parduoti, iš R. S. neteisėtai įgijo 3 rausvos spalvos tabletes su įspaustu „Mercedes“ logotipu, kurių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA masė yra 0,163 g (17,0 proc.), bei 7 žalsvos spalvos tabletes su įspaustu „Mercedes“ logotipu, kurių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA masė yra 0,423 g (18,3 proc.), jas turėjo su savimi ir 2007 m. rugsėjo 4 d., apie 16.30 val., Kaune, Laimos gatvėje, tabletes, kurių sudėtyje yra iš viso 0,586 g psichotropinės medžiagos MDMA, už 90 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas;

tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2007 m. rugsėjo 20 d., turėdamas tikslą parduoti, iš R. S. neteisėtai įgijo 7 mėlynos spalvos tabletes su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kurių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA masė yra 0,444 g, jas turėjo su savimi ir 2007 m. rugsėjo 20 d., apie 23.00 val., Kaune, Vytauto pr., prie klubo „Amerika pirtyje“, šias tabletes, kurių sudėtyje iš viso yra 0,444 g psichotropinės medžiagos MDMA, už 70 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas;

tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2007 m. rugsėjo 26 d., turėdamas tikslą parduoti iš R. S. neteisėtai įgijo 10 mėlynos spalvos tablečių su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kurių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA masė yra 0,556 g, jas turėjo su savimi ir 2007 m. rugsėjo 26 d., apie 22.00 val., Kaune, Birštono g., šias tabletes, kurių sudėtyje iš viso yra 0,556 g psichotropinės medžiagos MDMA, už 100 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas;

2007 m. lapkričio 13 d., apie 16.30 val., Kaune, Kuršių g., ties namu Nr. 4, turėdamas tikslą parduoti, iš J. M. neteisėtai įgijo 140 mėlynos spalvos tablečių su įspaustu „Delfino“ logotipu, kurių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA masė yra 8,734 g ir kurias 2007 m. lapkričio 13 d. iš nurodytos vietos neteisėtai gabeno „BMW 524“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o 2007 m. lapkričio 13 d., apie 17.00 val., Kauno r., Ringaudų sen., Karkiškių k. už 620 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas.

Be to, G. M. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, t. y. 2006 m. rudenį, tiksli data ir vieta nenustatyta, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 18 šovinių, užtaisytų guminėmis kulkomis, kuriuos laikė ir gabeno automobiliu „BMW 524“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iki 2007 m. lapkričio 13 d., kai apie 17 val. Kauno r., Ringaudų sen., Karkiškių k., policijos pareigūnai juos rado ir paėmė.

J. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo ir laikė psichotropines medžiagas ir neteisėtai jas pardavė, t. y. 2007 m. lapkričio 13 d., apie 16.20 val., Kaune, Kuršių g. prie namo Nr. 8, turėdamas tikslą parduoti, iš V. V. neteisėtai įgijo 140 mėlynos spalvos tablečių, su įspaustu „Delfino“ logotipu, kurių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA masė yra 8,734 g, jas turėjo su savimi ir 2007 m. lapkričio 13 d., apie 16.30 val., Kaune, ties namu Nr. 4, pardavė G. M..

R. S. pripažintas kaltu ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad:

turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo, laikė psichotropines medžiagas ir neteisėtai jas pardavė, t. y. tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, ne vėliau kaip 2007 m. rugsėjo 4 d., neteisėtai įgijo 3 rausvos spalvos tabletes su įspaustu „Mercedes“ logotipu, kurių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA masė yra 0,163 g (17,0 proc.), bei 7 žalsvos spalvos tabletes su įspaustu „Mercedes“ logotipu, kurių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA masė yra 0,423 g (18,3 proc.), jas turėjo su savimi ir iki 2007 m. rugsėjo 4 d., 16.30 val., Jonavoje, Chemikų g. 2, prie prekybos centro NORFA, šias visas tabletes, kurių sudėtyje iš viso yra 0,586 g psichotropinės medžiagos MDMA, už 60 Lt pardavė G. M.;

nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2007 m. rugsėjo 20 d., iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo 7 mėlynos spalvos tabletes su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kurių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA masė yra 0,444 g, jas turėjo su savimi iki 2007 m. rugsėjo 20 d., 23.00 val., kai Jonavoje, Chemikų g. 2, prie prekybos centro NORFA, šias tabletes, kurių sudėtyje iš viso yra 0,444 g psichotropinės medžiagos MDMA, už 42 Lt pardavė G. M.;

tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2007 m. rugsėjo 26 d., turėdamas tikslą parduoti, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 10 mėlynos spalvos tablečių su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kurių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA masė yra 0,556 g, jas turėjo su savimi iki 2007 m. rugsėjo 26 d., 22.00 val., kai Jonavoje, Chemikų g. 2, prie prekybos centro NORFA, už 60 Lt pardavė G. M..

Be to, R. S. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2008 m. rugpjūčio 7 d., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 0,103 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią iki 2008 m. rugpjūčio 8 d., 12.00 val., laikė savo namuose, Kaune, (duomenys neskelbtini).

Kasaciniu skundu nuteistojo G. M. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutarties dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, panaikinti, o Kauno rajono apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 15 d. nuosprendį pakeisti: šio nuosprendžio dalį, kuria G. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir 2007 m. rugsėjo 20 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. lapkričio 13 d. padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir G. M. dėl šių kaltinimų išteisinti, o už 2007 m. rugsėjo 4 d. padarytą BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti G. M. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatorius teigia, kad skundžiami teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, padarius esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl įslaptinto liudytojo Nr. 1 atliktų nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo. Kasatorius teigia, kad 2007 m. rugsėjo 4 d. surinkus pakankamai duomenų apie G. M. padarytą nusikalstamą veiką, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas ir jokie procesiniai veiksmai dėl jau padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atliekami, taip teisėsaugos institucijų iniciatyva toliau didinant padarytų nusikaltimų skaičių. Byloje nėra jokių duomenų, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2007 m. lapkričio 13 d. G. M. kam nors būtų pardavęs psichotropines medžiagas. Praėjus pusantro mėnesio po pardavimo, vykusio 2007 m. rugsėjo 26 d., pats liudytojas Nr. 1 ieškojo kontakto su G. M., prašė jo šimto tablečių, o nuteistajam atsakius, kad nei tokio kiekio, nei lėšų jam įgyti jis neturįs, pats sumokėjo pinigus avansu ir valandą laukė, kol G. M. sugrįš su jo užsakytu psichotropinės medžiagos kiekiu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šie apeliacinio skundo motyvai teismo nutartyje liko neišnagrinėti ir niekaip neįvertinti, apsiribojant abstrakčiu teiginiu, jog jokios provokacijos nebuvo, nes niekas nevaržė G. M. veiksmų laisvės. Kasatorius pažymi, kad apeliacinio skundo esmė buvo tai, jog po 2007 m. rugsėjo 4 d. tolesnis nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimas nebuvo reikalingas. Teismas, sankcionuodamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, privalomai nurodo jų vykdymo laiką, tačiau tai nereiškia, jog teisėsaugos institucijos būtinai turi imituoti nusikalstamus veiksmus iki paskutinės tokios sankcijos galiojimo dienos. Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę. Jie turi būti tęsiami tik tiek, kiek tai būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mąstą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>). Kasatorius pažymi, kad būtent į tokią dirbtinai ir nepagrįstai sudarytą situaciją, kilusią dėl policijos veiksmų, prasidėjusių teisėtai, bet dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugusių į provokuojančius, pateko G. M.. Po 2007 m. rugsėjo 4 d. valstybės taikyti nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnių prasmės bei paskirties, o tai reiškia, jog tuo metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir nelaikytini įrodymais. Toks BPK reikalavimų pažeidimas daro esminę įtaką G. M. baudžiamajai atsakomybei. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo apeliacinio skundo argumentus dėl nurodytos teismų praktikos sąsajų su šia byla, nors šie argumentai laikytini esminiais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad teismų praktika turi būti prognozuojama. Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pabrėždamas, kad rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga, dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-429/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-429/2007">2K-P-429/2007</a>). Pasak kasatoriaus, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad G. M. pripažinimas kaltu ir nuteisimas už BK 260 straipsnio l dalyje numatytas nusikalstamas veikas, padarytas po 2007 m. rugsėjo 4 d., yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, pripažinęs G. M. kaltu dėl visų keturių BK 260 straipsnio l dalyje numatytų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė bausmę, o apeliacinės instancijos teismas skundo argumentų dėl bausmės paskyrimo nutartyje iš viso nenurodė, nenagrinėjo ir niekaip neįvertino. G. M. praeityje neteistas, dirba, nuo pat sulaikymo momento pripažino savo kaltę ir 2007 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio dėl suėmimo jam skyrimo metu teigė norintis padėti išsiaiškinti visas aplinkybes, padėti nustatyti kitus asmenis, susijusius su nusikalstamomis veikomis. Tai neleidžia abejoti, kad jo prisipažinimas ir gailėjimasis nusikaltus tikrai yra nuoširdus. Visų G. M. nusikalstamų veikų eiga buvo kontroliuojama teisėsaugos ir nesukėlė bei negalėjo sukelti jokių žalingų pasekmių, tai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje. Kasatorius pabrėžia, kad ikiteisminis tyrimas ir šios bylos nagrinėjimas teisme truko ketverius metus. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad itin ilgas bylos tyrimas ir nagrinėjimas užsitęsė dėl kitų kaltinamųjų, bet ne dėl G. M. kaltės. Tai leidžia teigti, kad jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tokiais atvejais viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamajam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat įtvirtinta nuostata, kad tokiais atvejais bausmės tikslai gali būti pasiekti ir teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, net jei straipsnio sankcijoje numatyta vien tokia bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo ir nutartyje nenurodė, kodėl juos atmeta. Skundžiamos nutarties dalyje dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo tiesiog išdėstyti bendrieji jos taikymo pagrindai, abstrakčiai konstatuojant, kad pirmosios instancijos teismas tokių pagrindų nenustatė ir su tuo apeliacinės instancijos teismas sutinka. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kodėl pirmiau pateiktoje teismų praktikoje šiuo klausimu įtvirtintos nuostatos netaikytinos G. M., nors nė vienos instancijos teismas neįžvelgė jokios jo kaltės dėl pernelyg ilgai užtrukusio proceso.

Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl G. M. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad G. M. patvirtino, jog 2006 m. tikrai įsigijo jo automobilio daiktadėžėje surastus šaudmenis, nors, kasatoriaus teigimu, apie aplinkybes, tiesiogiai susijusias su minėtų šaudmenų įgijimu, G. M. yra davęs žymiai išsamesnius parodymus bei pateikęs kitus įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas privalėjo nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti priimdamas sprendimą dėl šios veikos. Kasatoriaus teigimu, G. M. veikoje nėra būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios. BK 253 straipsnio l dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suprasti, kad neteisėtai laiko bei gabena šaudmenis, ir nori taip veikti. Ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliams ginklams bei konkrečiai jų kategorijai priskirti 2004 m. vasario 11 d. posėdžio protokolo Nr. l išrašo 8 punkto 4 dalyje yra pasisakyta, kad šoviniai, užtaisyti guminėmis kulkomis, kurių kinetinė energija ginklo žiotyse viršija 7,5 J, priskiriami tai pačiai kategorijai, kaip ir ginklai, iš kurių šie šoviniai skirti šaudyti. Šio nutarimo nuostatos galiojo ir 2006 m., kai G. M. įgijo pistoletą „Blow Magnum Mod.2000“, kuris tuomet buvo priskiriamas D kategorijos dujiniams ginklams. Dėl to, vadovaujantis minėta ekspertų komisijos išvada, tai pačiai kategorijai buvo priskiriami ir iš jo šaudyti skirti šoviniai. Todėl, pasak kasatoriaus, 2006 m. įgydamas minėtus šaudmenis, G. M. nepadarė jokios nusikalstamas veikos. Pistoletą G. M. nurodė pardavęs 2006 metais. Minėta ekspertų komisija 2007 m. sausio 16 d. posėdžio protokolo Nr. 5 išrašo 4 punkte nutarė neišdavinėti leidimų pistoleto „Blow Magnum Mod.2000“ importui bei įvežimui į Lietuvos Respubliką, nes jo konstrukcija neatitinka reikalavimų, keliamų D kategorijos dujiniams ginklams. Taigi, tik nuo 2007 m. sausio 19 d. G. M. automobilio daiktadėžėje gulintys 18 šovinių formaliai tapo nusikaltimo dalyku. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje nenagrinėjo ir niekaip neįvertino. G. M. veiksmai pripažinti nusikalstamais ir kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio l dalį remiantis vien tik faktu, kad surasti šaudmenys yra draudžiami civilinėje apyvartoje, tinkamai neįvertinus būtino subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios bei visų kitų aplinkybių. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentų dėl tyčios nebuvimo bei kitų skunde nurodytų aplinkybių neišnagrinėjo ir apsiribojo tik abstrakčiu konstatavimu, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrindiniu ir pakankamu įrodymu dėl G. M. kaltės padarius BK 253 straipsnio l dalyje numatytą nusikalstamą veiką, laikė tai, jog nuteistasis savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo visiškai pripažino. Kasatorius pažymi, kad teismo išvados negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu.

Be to, kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir to, jog šaudmenų kiekis nedidelis, jog G. M. ginklo, iš kurio galėjo būti jais šaudoma, neturėjo, taip pat šaudmenų įpakavimo ypatumų, leidusių manyti nebuvus jokių ketinimų minėtus šaudmenis kaip nors panaudoti ateityje. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad minėtos aplinkybės aiškiai patvirtina esant pagrindą taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir G. M. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti. Kasatorius teigia, kad teismas paskyrė laisvės atėmimą šešiems mėnesiams niekaip tokio sprendimo nemotyvuodamas, nors nuosprendyje teismas privalo nurodyti bausmės skyrimo motyvus dėl kiekvienos nusikalstamų veikų, kurių padarymu asmuo pripažįstamas kaltu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40). Apeliacinės instancijos teismas minėtų apeliacinio skundo argumentų nenagrinėjo ir nevertino apsiribodamas abstrakčiu konstatavimu, kad BK 37 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. M. gynėja advokatė Diana Višinskienė prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį pakeisti – paskirti J. M. švelnesnę bausmę ir į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. gegužės 6 d.

Kasatorės nuomone, J. M. paskirta bausmė prieštarauja BK 41 straipsnyje įtvirtintam teisingumo principui ir yra per griežta. Teismai neteisingai įvertino bylos duomenis, apibūdinančius J. M. asmenybę, išdėstytos išvados iš dalies neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismai nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatų. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Miunsterio (Vokietija) apylinkės teismo sprendimą, kuriame nurodyta, kad J. M. 2011 m. kovo 25 d. buvo sulaikytas Vokietijoje, vėliau buvo suimtas nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. gegužės 6 d., ir šio laikotarpio neįskaitė į laisvės atėmimo bausmę, o apeliacinės instancijos teismas, įskaitydamas suėmime išbūtą laiką, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę neįskaitė sulaikyme išbūto laiko nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. balandžio 13 d.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl pačių kaltinamųjų, t. y. J. M. ir V. V., kaltės, iš dalies nepagrįsta šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Baudžiamosios bylos proceso eiga rodo, kad buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Teismo procesui pirmojoje instancijoje buvo būdingos pernelyg ilgos, procesine būtinybe nepateisintos, pertraukos. Kaip įtariamasis J. M. buvo apklaustas 2007 m. lapkričio 16 d. 2008 m. spalio 31 d. ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas, kaltinamasis aktas surašytas 2008 m. lapkričio 12 d. Taigi ikiteisminis tyrimas truko ilgiau nei vienerius metus, nors byla, pasak kasatorės, nėra nei didelės apimties, nei sudėtinga. Kauno rajono apylinkės teisme 2009 m. sausio 14 d. buvo priimta nutartis šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje 2009 m. vasario 3 d. Byla pradėta nagrinėti 2009 m. gegužės 21 d., liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, apklaustas 2009 m. liepos 10 d., o bylos nagrinėjimas tęsiamas po dviejų mėnesių. Į 2009 m. rugsėjo 2 d. posėdį neatvyko V. V. dėl ligos – stuburo traumos, teismo posėdis buvo atidėtas. Jis nedalyvavo ir kitame, 2010 m. sausio 18 d., posėdyje, taip pat į šį posėdį dėl ligos neatvyko ir J. M.. Į 2010 m. vasario 2 d. posėdį kaltinamasis V. V. vėl neatvyko, teismas nutartimi paskyrė jam medicininę ekspertizę, kuri teisme gauta 2010 m. kovo 22 d. Kitas teismo posėdis įvyko 2010 m. rugsėjo 21 d., į jį dėl ligos neatvyko kaltinamasis V. V., taip pat neatvyko kaltinamasis J. M. ir jam, nepaisant to, kad teismas advokatės buvo informuotas apie J. M. sulaikymą Vokietijoje, kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas buvo pakeista į suėmimą. Advokatė N. Grubliauskienė 2010 m. rugsėjo 24 d. pateikė pirmosios instancijos teismui iš vokiečių kalbos išverstą raštą, kuriame nurodyta, kad J. M. 2010 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje Lietuvoje dalyvauti negalės, nes jam būtina dalyvauti Vokietijos vietiniame Žemės teismo procese, jo išvykimas į Lietuvą sukeltų neigiamas pasekmes. Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi paskelbė J. M. paiešką. Prie baudžiamosios bylos pridėta Reino miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 16 d. pažyma, iš kurios matyti, kad J. M. nuo 2010 m. lapkričio 19 d. buvo įkalintas Miunsterio kalėjime. 2011 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išsiuntė Vokietijos Federacinės Respublikos Hamo generalinei prokuratūrai J. M. Europos arešto orderį, 2011 m. kovo 25 d. J. M. Vokietijoje buvo sulaikytas, vėliau suimtas, 2011 m. gegužės 6 d. paleistas, savo noru grįžo į Lietuvą, kur buvo sulaikytas. Pasak kasatorės, tai patvirtina, kad nuteistasis J. M. nuo teismo nesislapstė, savo noru grįžo į Lietuvą. Teismo posėdyje nagrinėjant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino nustatymo, J. M. paaiškino, kad jo sutuoktinė 10 metų gyvena Vokietijoje, 2009 m. lapkričio 30 d. jiems gimė sūnus U. M., todėl jis dėl šeiminių priežasčių išvyko į Vokietiją, norėjo grįžti kartu su šeima, tačiau buvo sulaikytas, vėliau tapo svarbiu liudytoju Vokietijoje atliekamuose tyrimuose, jam buvo siūloma liudytojų apsaugos programa, bet, žinodamas, kad Lietuvoje jam paskelbta paieška, grįžo į Lietuvą. Kasatorė pažymi, kad nuteistasis J. M. bendradarbiavo su Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijomis, jo parodymai buvo pripažinti labai svarbiais, jais remiantis išaiškintos nusikalstamos veikos, susijusios su Lietuvos piliečių padarytomis vertingų automobilių vagystėmis. Pirmosios instancijos teisme baudžiamoji byla baigta nagrinėti ir apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2011 m. lapkričio 15 d. Taigi, baudžiamasis procesas truko ilgiau nei ketverius metus. Pasak kasatorės, tai yra pagrindas tvirtinti, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas truko nepateisinamai ilgai, J. M. teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-102/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (sprendimai bylose Jakumas prieš Lietuvą, 2006 m. liepos 18 d., Kuvikas prieš Lietuvą, 2006 m. birželio 27 d., Gečas prieš Lietuvą, 2007 m. liepos 17 d.). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (sprendimai bylose Einarsson prieš Islandiją, 1995 m. balandžio 5 d., Beck prieš Norvegiją, 2001 m. birželio 26 d., Wejrup prieš Daniją, 2002 m. kovo 7 d., Tamas Kovacs prieš Vengriją, 2004 m. rugsėjo 28 d., Ohlen prieš Daniją, 2005 m. gegužės 24 d., Bochev prieš Bulgariją, 2008 m. lapkričio 13 d. ir kt.)

Be to, kasatorės nuomone, byloje buvo pakankamas pagrindas J. M. skirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis, nes jis pranešė apie nusikalstamą veiką, prisipažino ją padaręs, gailėjosi, padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis, kad jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo antraeilis. J. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus, savo kaltę pripažino iš dalies tik todėl, kad iš padarytos nusikalstamos veikos neturėjo turtinės naudos. Teismo išvada, kad J. M. šioje byloje nepadėjo išsiaiškinti nusikalstamas veikas darančius asmenis, nepagrįsta, prieštaraujanti bylos duomenims, iš kurių matyti, kad G. M., R. S. ir V. V. kaltė įrodinėjama remiantis jo parodymais, asmens atpažinimo protokolais. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindiniai V. V. kaltę įrodantys duomenys yra būtent J. M. parodymai. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje J. M. nurodė, kad jis nuo 2005–2006 metų bendradarbiauja su teisėsauga, iškart po 2007 m. lapkričio 13 d. įvykio jis informavo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėją R. V., kad matė, kaip buvo perduotos tabletės. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino ir netyrė. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. V. nurodė, kad 2006 m. J. M. buvo atvykęs į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kur pateikė informaciją, susijusią su operatyvine veikla, kurios viešinti jis negalintis. Pasak kasatorės, tai patvirtina, kad J. M. bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais prieš inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, nors, liudytojo R. V. teigimu, J. M. šioje byloje nebendradarbiavo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo J. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti jo duotus parodymus, nuoširdų gailėjimąsi (kurį patvirtina teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba), padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką ir ją padariusius asmenis ne tik šioje baudžiamojoje byloje, bet ir bendradarbiavimą su teisėsauga aiškinantis kitas nusikalstamas veikas. Šioje byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, susijusios su J. M. asmenybe, jo vaidmuo inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme antraeilis.

Kasatorė prašo sprendžiant klausimą dėl švelnesnės bausmės skyrimo atsižvelgti ir į tai, kad J. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas, yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbo tėvo vardu registruotoje individualioje įmonėje, vedęs, turi mažametį vaiką, kurį prižiūrėjo bei išlaikė. Nuo J. M. nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, jis suprato neigiamus savo elgesio padarinius, jį galima taisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą, reali laisvės atėmimo bausmė gali padaryti neigiamą įtaką jo socialiniams ryšiams. Kasatorės nuomone, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi arba BK 62 straipsniu paskiriant J. M. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad byloje iš esmės buvo pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso normos, teismų sprendimuose išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso 54 ir 58 straipsnių nuostatas ir paskyrė jam neteisingą bausmę.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas už tų pačių nusikalstamų veikų (BK 260 straipsnio 1 dalis) padarymą, esant toms pačioms aplinkybėms (abu bendrininkai anksčiau neteisti, nustatytos abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės), jam skyrė daug griežtesnes laisvės atėmimo bausmes nei G. M. ir tokio savo sprendimo nemotyvavo.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nuosprendyje nėra aiškiai pasisakęs, ar yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar ne. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos nusikaltimų faktinės aplinkybės kelia abejonių dėl jų atitikties tikrovei: jam inkriminuota, kad jis tabletes, kurių sudėtyje yra 0,586 g psichotropinės medžiagos MDMA, laikė iki jų pardavimo G. M. 2007 m. rugsėjo 4 d., 16.30 val., Jonavoje, prie prekybos centro NORFA; G. M. inkriminuota, kad jis tas pačias psichotropines medžiagas, tuo pačiu metu – 2007 m. rugsėjo 4 d., 16.30 val. – pardavė Kaune, Laimos gatvėje liudytojui Nr. 1. Taip pat inkriminuota, kad jis 2007 m. rugsėjo 20 d., 23.00 val., Jonavoje, prie prekybos centro NORFA, šias tabletes, kurių sudėtyje yra 0,586 g psichotropinės medžiagos MDMA, pardavė kaltinamajam G. M., kuris tą pačią dieną ir tą pačią valandą (23.00 val.) pardavė Kaune, Vytauto prospekte, prie klubo „Amerika pirtyje“ liudytojui Nr. 1. Inkriminuota, kad jis 2007 m. rugsėjo 26 d., 22.00 val., Jonavoje, prie prekybos centro NORFA, tabletes pardavė kaltinamajam G. M., kuris tą pačią dieną ir valandą Kaune, Birštono gatvėje, šias tabletes pardavė liudytojui Nr. 1. Kasatorius pažymi, kad visais trimis atvejais tos pačios psichotropinės medžiagos perkamos ir parduodamos skirtinguose miestuose ir tuo pačiu laiku negalėjo būti, todėl akivaizdu kad teismo nuosprendžiu nustatytos neišsamios faktinės aplinkybės. Kasatorius nurodo, kad nuosprendyje taip pat yra netikslumų dėl laiko ir dėl ketvirtos inkriminuotos veikos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad jis ne vėliau kaip 2008 m. rugpjūčio 7 d. iš nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo 0,103 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią iki 2007 m. rugpjūčio 8 d., 12.00 val. laikė savo namuose. Iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad jis įgijo ir laikė 0,103 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino po metų nuo tada, kai ši jau buvo paimta iš jo namų.

Kasatorius teigia, kad, atmesdamas jo skundą, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl argumentų, jog liudytojas Nr. 1 jį provokavo. Teismas nutartyje nurodė, kad į šį klausimą atsakyta analizuojant G. M. skundą. Nuteistasis pažymi, kad jis kėlė klausimą dėl provokacijos, naudojamos prieš jį, o ne prieš G. M.. Apeliacinės instancijos teismas šios apeliacinio skundo dalies neišnagrinėjo, įrodymų tyrimo neatliko ir nepatikrino, ar nusikalstamos veiklos imitacijos modelis atitiko Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimus, ar nebuvo peržengtos modelio ribos, ar R. S. nebuvo provokuojamas daryti nusikalstamas veikas, ar anksčiau buvo nusikaltęs.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK 159 straipsnio ir 260 straipsnio 1 dalies taikymo

Nuteistojo G. M. gynėjas prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria G. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už nusikalstamas veikas (kiekvieną atskirai), padarytas 2007 m. rugsėjo 20 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. bei 2007 m. lapkričio 13 d., ir bylą nutraukti, iš esmės argumentuoja tuo, kad po G. M. 2007 m. rugsėjo 4 d. padarytos nusikalstamos veikos tolesni nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo neteisėti, kad policijos veiksmai, prasidėję teisėtai, dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius, jais, neteisėtai ir nepagrįstai tęsiant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, buvo dirbtinai didinamas nusikaltimų skaičius, taip sunkinant G. M. atsakomybę, todėl duomenys, gauti neteisėtu būdu, negali būti laikomi įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Nuteistasis R. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka kaip vieną iš argumentų nurodydamas tai, kad apeliacinės instancijos teismas jo argumentų dėl provokavimo neišnagrinėjo ir į juos, priimtoje nutartyje apsiribodamas pasisakymu, jog į šį klausimą atsakyta analizuojant skundo dėl G. M. argumentus, neatsakė.

Tokie kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnio 1 dalis) buvo pradėtas 2007 m. rugpjūčio 29 d. Iš Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo poskyrio vyresniojo tyrėjo L. D. 2007 m. rugpjūčio 29 d. tarnybinių pranešimų matyti, kad, „panaudojant operatyvines priemones, buvo gauti duomenys, jog nenustatytas asmuo Karmėlavoje ir Kauno mieste prekiauja narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kad nenustatytas asmuo – G. M.“.

Kauno rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo, išnagrinėjusio prokuroro prašymą leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 159 straipsnis), 2007 m. rugsėjo 4 d. nutartimi buvo duotas leidimas laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 4 d. iki 2007 m. gruodžio 4 d. įslaptintam liudytojui Nr. 1 atlikti prieš G. M. ir jo bendrininkus slaptus tyrimo veiksmus – įgyti narkotines ar psichotropines medžiagas, t. y. imituoti nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnyje, ir, įgyjant šias medžiagas, daryti garso bei vaizdo įrašus. Kauno rajono apylinkės teismo teisėjo, išnagrinėjusio prokuroro prašymą siekiant nustatyti G. M. bendrininkus leisti klausytis abonento Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio G. M., telefoninių pokalbių (BPK 154 straipsnis), 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartimi leidimas buvo duotas – nuo 2007 m. rugsėjo 10 d. iki 2007 m. gruodžio 10 d. leista klausytis G. M. telefoninių pokalbių, kontroliuojant kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir daryti jų įrašus. Kauno rajono apylinkės teismo teisėjo 2007 m. spalio 9 d. nutartimi buvo duotas leidimas nuo 2007 m. spalio 10 d. iki 2008 m. sausio 10 d. klausytis R. S. (abonento nr. (duomenys neskelbtini)) telefoninių pokalbių, kontroliuojant kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, ir daryti jų įrašus.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs bei nuosprendyje išanalizavęs techninių priemonių panaudojimo protokolus, įrašytų G. M. telefoninių pokalbių ir SMS žinučių suvestines, paties G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, nuteistųjų R. S., J. M. parodymus, kitus byloje ištirtus duomenis, bei palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs visų byloje ištirtų duomenų kontekste, konstatavo, kad duomenys, gauti atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, yra įrodymai, nes jie gauti teisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis), kad liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, veiksmais G. M. nebuvo kurstomas ar provokuojamas nusikalsti, kad G. M. tyčia daryti nusikalstamas veikas buvo susiformavusi savarankiškai, t. y. be liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, poveikio.

BPK 159 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.

Nuteistojo G. M. gynėjas neginčija, kad G. M. už neteisėtą psichotropinių medžiagų iš R. S. įgijimą turint tikslą jas parduoti ir jų 2007 m. rugsėjo 4 d. pardavimą liudytojui, kuriam taikytas anonimiškumas ir suteiktas Nr. 1, veikusiam pagal Kauno rajono apylinkės teismo teisėjo 2007 m. rugsėjo 4 d. nutartimi duotą leidimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, nuteistas pagrįstai, ir prašo dėl šios veikos, kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, teismų sprendimus pakeisti paskiriant kitą, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę. Tačiau kasatorius teigia, kad po 2007 m. rugsėjo 4 d. tolesnis nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimas nebuvo reikalingas, kad leidimas juos atlikti ir faktiškai paskatinimas G. M. po 2007 m. rugsėjo 4 d. daryti naujas nusikalstamas veikas, yra niekuo nepagrįstas ir neteisėtas, kad tolesni valstybės veiksmai, leidžiant liudytojui Nr. 1 tęsti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, neatitinka BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės ir paskirties.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, pasisakydama materialinės teisės taikymo aspektu, pažymi, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. Baudžiamojo proceso normų aspektu pažymėtina, kad baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima informacijos apie asmens galimai daromą nusikalstamą veiką, tačiau proceso veiksmai negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Taip pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas: proceso veiksmai privalo būti atliekami paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą, remdamasis ir Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, yra išaiškinęs, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis turi būti vadovaujamasi teismams sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, ir pažymėjęs, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi atitikti reikalavimą, jog jie būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (NVIV) dalyvis, taip pat kaip ir asmuo, veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (NVIM), naudojamą pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas, kuriame provokacijos sąvoka apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti), negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2A-P-2/2009, 2K-418/2010, 2K-192/2010 ir kt.)

Teismų praktikoje suformuoti principai dėl tariamo provokavimo vertinimo materialiuoju ir procesiniu aspektais, kaip matyti iš šios bylos nagrinėjimo teisme eigos bei priimtų sprendimų motyvavimo, buvo žinomi, provokavimo versija pirmosios instancijos teisme buvo tiriama ir, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atmesta.

Nagrinėjant bylą teisme liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, buvo apklaustas. Nei prieš jo apklausą, nei po jos jokių klausimų šiam liudytojui nuteistieji G. M., R. S. bei jų gynėjai, taip pat kaip ir kiti bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, neturėjo, nei raštu, nei žodžių jų nepateikė (BPK 282 straipsnis). Tiek tiriant įrodymus, tiek baigus jų tyrimą prašymų papildyti įrodymų tyrimą taip pat nebuvo pareikšta (BPK 270, 292 straipsniai). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikti įrodymų tyrimą nei R. S., nei jo bei G. M. gynėjai neprašė. Įrodymų tyrimas buvo atliktas, pareigūnai R. V. ir L. D. buvo apklausti tenkinant nuteistojo J. M. prašymą, kuris buvo motyvuojamas tuo, kad šie pareigūnai gali paaiškinti nuteistojo R. V. suėmimo aplinkybes, apie jo (J. M.) pagalbą pareigūnams ir kituose tyrimuose, nes tai yra svarbu sprendžiant jam paskirtos bausmės klausimą. Minėtiems policijos pareigūnams, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, nei nuteistasis R. S. bei jo gynėjas, nei nuteistojo G. M. gynėjas taip pat klausimų neturėjo. Nuteistasis R. S. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, kad apsiribodamas pasisakymu, jog dėl provokavimo pasisakyta atsakant į nuteistojo G. M. gynėjo argumentus, jo argumentų dėl provokavimo neišnagrinėjo. Tačiau, kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, kuriuo buvo prašoma jo padarytas tris nusikalstamas veikas, atskirai kvalifikuotas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnę, nei šio įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę, turinio, toks prašymas argumentuojamas tuo, kad įgyti ir parduoti psichotropines medžiagas G. M. sukurstė liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, o G. M., pasinaudodamas jo lengvabūdiškumu, įkalbėjo jį padėti jam (G. M.) jų įsigyti. Taigi, tiek iš apeliacinio skundo, tiek iš gynėjo baigiamųjų kalbų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad nuteistojo R. S. padarytų veikų vertinimas, jų kvalifikavimas būtent ir buvo siejamas su nuteistojo G. M. po 2007 m. rugsėjo 4 d. padarytų veikų, pripažįstant ar nepripažįstant jas išprovokuotomis, vertinimu.

Nuteistojo G. M. gynėjas, akcentuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį, priimtą byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a> (kurioje buvo pripažinta, kad policijos veiksmai, prasidėję pagal NVIM teisėtai, dėl ilgalaikio (po 6 mėnesius trukusio NVIM taikymo veiksmai buvo tęsiami taikant NVIV) nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius, dėl to buvo padaryti nusikaltimai (sukčiavimas, turto pasisavinimas, dokumentų klastojimas), kurių nebūtų padaryta, jei valstybė laiku būtų užkirtusi kelią naujų nusikalstamų veikų darymui), teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas, nukrypo nuo teismų praktikos, nesivadovavo jau sukurtu precedentu.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius yra teisus teigdamas, jog teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnių teismų sprendimų – precedentų, priimtų atitinkamos kategorijos analogiškose bylose. Rėmimasis precedentais yra svarbi vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškintis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašiomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pasisakęs, „kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“.

Kasatoriaus nurodomoje baudžiamojoje byloje, kurioje priimta nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>, provokavimo faktas buvo konstatuotas atsižvelgus ir įvertinus toje konkrečioje byloje nustatytas konkrečias bylos aplinkybes, buvusias pagrindu tokį sprendimą priimti. Nagrinėjamoje byloje nustatyti faktai bei kitos aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios į aplinkybes, nustatytas minimoje nutartyje. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas, kaip minėta, buvo pradėtas 2007 m. rugsėjo 4 d., visi duomenys, teismo pripažinti įrodymais, buvo surinkti BPK nustatyta tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu G. M. davė parodymus, kad psichotropines medžiagas pirkdavo iš „S“ (R. S.) ir J. M., o parduodavo asmenims, kurie norėdavo jų įsigyti. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos metu G. M. parodė, kad, dirbdamas taksistu ir lankydamasis klubuose, jis, klientų prašomas, iš „S“ įgydavo jiems psichotropines medžiagas, t. y. „ratus“, kad J. M. jam pasakė neplėsti klientūros rato, „ratus“ pardavinėti tik nuolatiniams klientams, todėl jis, susipažinęs su asmeniu, kuris byloje įvardytas liudytoju Nr. 1, jam psichotropines medžiagas pardavė 4 ar 5 kartus. Pagal liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymus, tai kad G. M. pardavinėja psichotropines medžiagas, jis sužinojo bendraudamas su kitais asmenimis, tuo pat metu ir su G. M., kuris tai patvirtino ir, jeigu jis norėtų įsigyti tokių medžiagų, davė savo telefono numerį. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo leista atlikti laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 4 d. iki 2007 m. gruodžio 4 d., leidimas buvo duotas siekiant išsiaiškinti ir G. M. daromos nusikalstamos veikos bendrininkus. Po 2007 m. rugsėjo 4 d. teisėjo 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartimi buvo leista nuo 2007 m. rugsėjo 10 d. iki 2007 m. gruodžio 10 d. klausytis G. M. telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis, užfiksuotus techninių priemonių panaudojimo protokoluose, įrašytų G. M. telefoninių pokalbių, SMS žinučių suvestines, pripažino, kad iš jų matyti, jog G. M. (jau po 2007 m. rugsėjo 4 d.) ir su kitais nenustatytais asmenimis kalbėjosi apie psichotropines medžiagas, jų kainas, kad siuntinėjo jiems SMS žinutes. Įvertinęs byloje ištirtų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, nei iki 2007 m. rugsėjo 4 d., nei po to G. M. nekurstė ir neskatino įsigyti ir jam parduoti psichotropines medžiagas, kad į susitikimus 2007 m. rugsėjo 20 ir 26 d. G. M. atvykdavo turėdamas psichotropinių medžiagų, o 2007 m. lapkričio 13 d. liudytojui paprašius 100 tablečių, G. M. tokio kiekio neturėjo, todėl, gavęs iš liudytojo pinigų, išvyko ir netrukus grįžo jau jas turėdamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad psichotropinių medžiagų pardavimo 2007 m. rugsėjo 4 d. metu duomenų, kas yra G. M. bendrininkai, iš ko jis įgyja psichotropines medžiagas, nebuvo gauta. Gavus duomenų, kad G. M. narkotines bei psichotropines medžiagas įgyja iš R. S., Kauno rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. spalio 9 d. nutartimi, priimta tenkinant prokuroro prašymą, buvo leista nuo 2007 m. spalio 10 d. iki 2008 m. sausio 10 d. klausytis abonento, priklausančio R. S., telefoninių pokalbių bei kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir daryti jų įrašus. Kasatorius akcentuoja tai, kad byloje nėra duomenų, jog nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2007 m. lapkričio 13 d. G. M. būtų kam nors pardavęs psichotropines medžiagas, tačiau iš įrašytų pokalbių suvestinių matyti, kad ir spalio, ir lapkričio mėnesiais tarp G. M. ir R. S. vyko pokalbiai dėl psichotropinių medžiagų kainų ir jų gavimo laiko. Teismas gautus duomenis vertino visų bylos duomenų kontekste ir argumentuotai pasisakė, kad panaudojant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo prisijungta prie G. M. tęsiamų nusikalstamų veiksmų. Panaudojant NVIV bei kitas neviešo pobūdžio procesines priemones buvo gauti duomenys apie R. S. daromas nusikalstamas veikas, o po G. M. psichotropinių medžiagų pardavimo 2007 m. lapkričio 13 d., buvo nustatytas ir antrasis šių medžiagų jam tiekėjas – J. M.. Sulaikius J. M., buvo atskleista ir R. V. nusikalstama veika.

Esant tokioms bylos aplinkybėms, konstatuoti, kad G. M. nuteistas už išprovokuotas veikas, t. y. jo kaltė pagrįsta neleistinais įrodymais, kad po 2007 m. rugsėjo 4 d. atlikti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai skatino daryti naujas nusikalstamas veikas, t. y. teisėsaugos institucijų veiksmai dėl nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius, kad tęsiant NVIV panaudojimą jokių naujų aplinkybių nebuvo nustatyta, t. y. pagal NVIV trys nusikaltimai buvo sukurti tik tam, kad pasunkintų G. M. padėtį, išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo. Taigi ir pagrindo išvadai, kad R. S., kuris apskritai su liudytoju, kuriam taikytas anonimiškumas, jokių kontaktų neturėjo, buvo išprovokuotas tiekti G. M. psichotropines medžiagas, taip pat nėra.

Nuteistasis R. S. teigia, kad jam kelia abejonių nustatytos bylos aplinkybės dėl nusikalstamų veikų padarymo laiko bei vietos, ir tai argumentuoja tuo, kad pagal nuosprendyje nustatytas aplinkybes tuo pačiu laiku, t. y. atitinkamai 16.30 val., 23.00 val., 22.00 val., jis psichotropines medžiagas G. M. pardavė būdamas Jonavoje, o G. M. tuo pačiu laiku jas pardavė liudytojui Nr. 1 Kaune, be to, kasatoriui neaiškus ir veikos, kvalifikuotos pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, padarymo laikas.

Kasatoriaus argumentai atmestini, nes nuosprendyje R. S. ir G. M. psichotropinių medžiagų pardavimo laikas nurodomas vartojant žodžius „iki“ ir „apie“, iki kada buvo laikoma psichotropinė medžiaga metamfetaminas (iš bylos medžiagos matyti, kad nuosprendyje akivaizdžiai suklysta nurodant jų suradimo kratos metu datą), veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl to nebuvo skundžiamas (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 367 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, remiantis kasatorių argumentais tenkinti prašymų, t. y. G. M. gynėjo prašymą naikinti teismų sprendimus, kuriais G. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už veikas, padarytas 2007 m. rugsėjo 20 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. bei 2007 m. lapkričio 13 d., ir šią bylos dalį nutraukti, o nuteistojo R. S. – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrindo.

Kita vertus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje surinktus duomenis, byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad yra pagrindas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas) teismų sprendimus pakeisti – G. M. ir R. S. veikas, kvalifikuotas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip atskiras savarankiškas veikas, kvalifikuoti kaip tęstines, atitinkančias vieno nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nuskalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Kadangi BK tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos išaiškinimo nėra, didelę svarbą įgauna įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties, ir taikymas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a> priimtoje nutartyje pasisakė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios); kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo; kad tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-181/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-181/2007">2K-181/2007</a>, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010 ir kt.).

Kaip matyti iš teismų praktikos, tais atvejais, kai asmuo įgyja ir kelis kartus parduoda psichotropines (ar narkotines) medžiagas tam pačiam asmeniui, padarytos veikos kvalifikuojamos kaip nusikaltimų daugetas pripažinus, jog kaltininkas veikė ne vieninga, o kiekvienu atveju iš naujo susiformavusia, savarankiška tyčia; jeigu nustatoma, kad kaltininkas veikė vieninga tyčia, pagal vieną sumanymą ir konkretų tikslą, padaryti veiksmai vertinami kaip tęstinis nusikaltimas ir kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį kaip pavienė nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-232/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-232/2010">2K-232/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a>, 2K-40/2010).

Nagrinėjamoje byloje G. M. ir R. S. tyčios turinys, reikšmingas tęstinę nusikalstamą veiką atribojant nuo nusikaltimų daugeto, abiejų instancijų teismuose nebuvo analizuojamas ir vertinamas.

Byloje nustatyta, kad G. M. įgijo psichotropines medžiagas (MDMA) ir keturis kartus jas pardavė liudytojui, kuriam taikytas anonimiškumas, Nr. 1. Pirmosios instancijos teismas G. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip keturias atskiras nusikalstamas veikas ir, paskyręs bausmes, jas subendrino dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis).

Pagal byloje esančius duomenis bei nustatytas aplinkybes, G. M. tabletes, kuriose buvo psichotropinės medžiagos – MDMA, įgydavo iš R. S. (pravarde „S“) ir J. M.. Pagal G. M. parodymus, kurie nėra paneigti kaip neteisingi ar nepatikimi, R. M. jam patarė neplėsti „klientų“, norinčių įsigyti psichotropines medžiagas, rato, jas parduoti tik nuolatiniams „klientams“, todėl jis, susipažinęs su asmeniu, byloje įvardijamu liudytojų Nr. 1, jų įgydavo ir tik jam parduodavo. Iš bylos duomenų, paties G. M. ir liudytojo Nr. 1 parodymų matyti, kad G. M. liudytojui nurodė savo telefono numerį, kuriuo šis jam galėtų skambinti, jeigu reikės psichotropinių medžiagų. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. M. turėjo vieningą sumanymą ir tikslą – psichotropines medžiagas platinti pastoviam, šiuo atveju konkrečiam jų pirkėjui – liudytojui Nr. 1 ir savo vieningą sumanymą realizavo – kelis kartus jų įgijęs ir pardavęs tam pačiam asmeniui. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo tęsiami, iš G. M. pakartotiniai psichotropinių medžiagų pirkimai buvo vykdomi kaip iš pastovaus jų pardavėjo, taip prisijungiant prie jo tęsiamos nusikalstamos veikos – psichotropinių medžiagų platinimo. Remdamasi šiais argumentais bei šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. M. padaryti veiksmai, jungiami vieno sumanymo ir tikslo (vieninga tyčia), vertintini kaip tęstinis nusikaltimas, todėl kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Kvalifikavus G. M. nusikalstamą veiką pagal vieną BK straipsnį – 260 straipsnio 1 dalį, skirtina nauja laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kitus byloje esančius duomenis (turi neįgalų brolį, sergančią motiną, kuriems reikalinga pagalba, 2011 m. gruodžio 17 d. sudarė santuoką, žmona laukėsi kūdikio) ir į tai, kad po nusikalstamų veikų padarymo buvo praėjęs gana ilgas laikas, laisvės atėmimo bausmė skirtina artima sankcijoje nustatytam jos minimumui.

Byloje nustatyta, kad R. S. įgijo psichotropines medžiagas (MDMA) ir tris kartus jas pardavė G. M. (o šis jas pardavė liudytojui Nr. 1). Pirmosios instancijos teismas R. S. nusikalstamus veiksmus, taip pat kaip ir G. M., kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip tris atskiras nusikalstamas veikas ir, paskyręs bausmes, jas subendrino dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis).

R. S. nusikalstamų veiksmų aplinkybės nustatytos remiantis duomenimis, gautais panaudojus minėtus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. R. S. ir G. M. nusikalstami veiksmai yra glaudžiai susiję, savo esme neteisėtas psichotropinių medžiagų pardavimas yra specifinis bendrininkavimas neteisėtai jas įgyjant, G. M. iš R. S. psichotropines medžiagas įgydavo jų pardavimui liudytojui Nr. 1. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. S. G. M. psichotropines medžiagas pardavė esant dar iki pirmos veikos darymo susiformavusiai vieningai tyčiai, vieningam sumanymui psichotropines medžiagas platinti G. M.. Pagal byloje nustatytas aplinkybes daryti išvadą, kad R. S., veikdamas pagal susitarimą su G. M., įgydamas ir tris kartus jam parduodamas psichotropines medžiagas, veikė ne vieninga, o kiekvienu atveju iš naujo susiformavusia tyčia, nėra pagrindo.

Dėl to, kas išdėstyta, R. S. veiksmai taip pat vertintini kaip tęstinis nusikaltimas, todėl kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Kvalifikavus R. S. nusikalstamą veiką pagal vieną BK straipsnį – 260 straipsnio 1 dalį, skirtina nauja laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kitus byloje esančius duomenis (turi neįgalią motiną, kuriai reikalinga pagalba) ir į tai, kad po nusikalstamų veikų padarymo buvo praėjęs gana ilgas laikas, laisvės atėmimo bausmė skirtina artimesnė sankcijoje nustatytos bausmės vidurkiui.

Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo

Nuteistojo G. M. gynėjas prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria G. M. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukti iš esmės argumentuoja tuo, kad G. M. veikoje nėra būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios.

G. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, t. y. 2006 m. rudenį iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijęs 18 šovinių, juos laikė savo automobilyje ir gabeno iki 2007 m. lapkričio 13 d., kol juos surado ir paėmė policijos pareigūnai. Iš bylos duomenų matyti, kad G. M. vairuojamame automobilyje 2007 m. lapkričio 13 d. buvo rasti šoviniai. Atlikus jų tyrimą specialistai nustatė, kad iš visų tyrimui pateiktų šovinių aštuoniolika šovinių yra savadarbiai, užtaisyti guminėmis kulkomis, kad jie yra šaudmenys (jų iššautų kinetinė energija viršija D kategorijos šaudmenims nustatytą maksimalią 7,5 J kinetinės energijos reikšmę), kad jie tinkami šaudyti. Vadinasi, G. M. automobilio daiktadėžėje rasti šoviniai yra nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnyje, dalykas, šiais šaudmenimis neteisėtai disponavo G. M., jis juos, neturėdamas leidimo, laikė ir vežiojosi. Pats kasatorius pripažįsta, kad, atsižvelgiant ir į Ekspertų komisijos daiktų, renginių modeliams ginklams bei konkrečiai jų kategorijai priskirti 2007 m. sausio 16 d. posėdžio protokole Nr. 5 nurodytas išvadas ir sprendimus (žr. „Valstybės žinios“ Nr. 8-347, 2007 m. sausio 19 d.), G. M. laikyti ir gabenti šoviniai yra šaudmenys, t. y. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas. Pagal byloje nustatytus padarytos veikos objektyviuosius požymius, paties nuteistojo G. M. parodymus, teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad G. M. nesuvokė, nesuprato savo nusikalstamos veikos pobūdžio ir nenorėjo taip veikti. Taigi, daryti išvadą, kad G. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas nesant jo veikoje būtinų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra pagrindo.

Be to, kasatoriaus manymu, G. M. veika, jeigu ji ir atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, turėjo būti pripažinta mažareikšme. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–387/2008, 2K–427/2010, 2K–500/2010 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad G. M. padaryta veika yra pakankamai pavojinga, nes ja kėsinamasi į visuomenės saugumą, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis. Kasatoriaus nuorodos, kad G. M. laikytų šaudmenų kiekis nelabai didelis, kad jis neturėjo ginklo, kad bylos duomenys, kasatoriaus nuomone, leidžia manyti, jog G. M. neturėjo ketinimų šaudmenis kaip nors panaudoti ateityje, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismai, nepripažindami jo padarytos veikos mažareikšme, netinkamai taikė BK 37 straipsnį. Kartu kasatorius pagrįstai teigia, kad G. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimas paskirtas nenurodant jokių motyvų, kodėl jam skiriama tokios rūšies bausmė.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad nuosprendyje turi būti išdėstyti bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos dvi bausmės rūšys – areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Esant sankcijoje numatytoms dviem bausmių rūšims, teismas nuosprendyje privalėjo nurodyti motyvus, kodėl G. M. už padarytą nusikaltimą skiriamas laisvės atėmimas, t. y. parenkama griežtesnė bausmės rūšis, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, G. M. už padarytą nusikaltimą skirtina arešto bausmė, kuri būtų pakankama siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir paskesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini, G. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskiriant kitą bausmės rūšį – areštą.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės vertinimo ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-588/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-588/2010">2K-588/2010</a>, 2K-625/2010 ir kt.).

Kasatoriai – nuteistųjų G. M. ir J. M. gynėjai – prašo pakeisti teismų sprendimus: taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir G. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, o J. M. – švelnesnę bausmę. Nuteistasis R. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes į jo argumentus, kaip teigia kasatorius, neatsakyta. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. taip pat prašė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

Tiek iš kasacinių skundų, tiek ir apeliacinių skundų argumentų galima spręsti, jog prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas iš esmės grindžiamas tuo, kad baudžiamasis procesas truko pernelyg ilgai, o tai yra aplinkybė, dėl kurios bausmė gali būti švelninama.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pažymėtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko ketverius metus. Bylos procesas teisme, skaičiuojant nuo bylos gavimo teisme 2008 m. lapkričio 14 d. iki nuosprendžio priėmimo, truko trejus metus. Iš bylos duomenų matyti, kad byla teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2009 m. vasario 3 d., tačiau į teisiamąjį posėdį (pažymėtina, kad kaltinamieji nebuvo suimti, jiems buvo paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas) J. M. ir R. S. atvyko be gynėjų. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2009 m. kovo 24 d., tačiau į teisiamąjį posėdį J. M. vėl atvyko be gynėjo ir, paaiškinęs, kad jo advokatė užimta kitame teismo procese, bylos nagrinėjimą prašė atidėti. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, byla iš esmės pradėta nagrinėti 2009 m. gegužės 21 d. Teisiamojo posėdžio metu J. M. duoti paaiškinimus atsisakė, motyvuodamas tuo, kad parodymus duos tik po liudytojo apklausos. Parodymus duoti atsisakė ir R. S.. Bylos nagrinėjimą (kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, data buvo derinama su gynėjais; kaltinamojo V. V. gynėja nurodė, kad nuo liepos 13 d. ji atostogaus, todėl bylos nagrinėjimo procese dalyvauti negalės) buvo nutarta tęsti 2009 m. rugsėjo 2 d. Tą dieną į teisiamąjį posėdį neatvyko V. V.; advokatė informavo, kad ginamasis patyrė sunkią traumą ir yra gydomas ligoninėje. Pagal BPK 254 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai byloje yra keli kaltinamieji, BPK 234 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju bylą galima išskirti ir atidėti dėl vienų kaltinamųjų ir nagrinėti toliau dėl kitų kaltinamųjų. Tačiau jeigu atskiras nagrinėjimas kenkia nagrinėjimo teisme išsamumui, visos bylos nagrinėjimas atidedamas. Teismo posėdyje buvo sprendžiamas prokuroro pasiūlymas bylą dėl V. V. išskirti, tačiau tam prieštaravo ir V. V., ir J. M. gynėjos (kaltinamųjų parodymai buvo prieštaringi ir, jų nuomone, atskiras bylų nagrinėjimas sutrukdytų išsamiam bylos aplinkybių išnagrinėjimui, suvaržytų gynybos teisių realizavimą), kaltinamojo G. M. gynėjas išskirti bylų neprašė. Teismas, vadovaudamasis BPK 244 straipsniu, 234 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nutarė bylos nagrinėjimą atidėti, kol V. V. pasveiks. Į teismo posėdį 2010 m. sausio 18 d. dėl ligos neatvyko V. V., dėl ligos neatvyko ir J. M.. 2010 m. vasario 22 d. teismo posėdyje priimta nutartimi V. V. buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, ekspertizės aktas gautas 2010 m. kovo 22 d. Šio akto išvadose ekspertai nurodė, kad V. V. yra paralyžiuotas, jam sutrikusi dubens organų veikla, kad dėl to jam reikalinga speciali nuolatinė slauga, jis savarankiškai atvykti ir dalyvauti teismo posėdyje negali. Į 2010 m. liepos 19 d. posėdį dėl ligos neatvyko ir V. V., ir J. M.. Bylos nagrinėjimas buvo paskirtas (kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, jo datą derinant su gynėjais) 2010 m. rugsėjo 21 d. Į šį posėdį dėl ligos neatvyko V. V., dėl užimtumo kitoje byloje R. S. gynėjas, taip pat ir J. M., kuris, pagal jo gynėjos paaiškinimą, buvo sulaikytas Vokietijoje. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2010 m. lapkričio 22 d., J. M. kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas pakeistas į suėmimą. Į 2010 m. lapkričio 22 d. posėdį neatvyko V. V. ir J. M., dėl kurio buvo išduotas Europos arešto orderis. Pagal bylos duomenis, J. M. 2010 m. lapkričio 19 d. buvo sulaikytas Vokietijoje ir laikomas Miunsterio kalėjime. Lietuvoje J. M. buvo sulaikytas 2011 m. birželio 6 d., 2011 m. birželio 7 d. teismo nutartimi nutartis skirti suėmimą palikta galioti ir nustatytas suėmimo terminas trims mėnesiams. 2011 m. spalio 26 d. teisiamajame posėdyje byla buvo baigta nagrinėti ir 2011 m. lapkričio 15 d. priimtas nuosprendis.

Nagrinėjamos bylos tam tikrą sudėtingumą proceso trukmės prasme sudarė tai, kad joje buvo keturi kaltinamieji. Kaip matyti iš bylos duomenų, visos proceso eigos, jo trukmę iš esmės lėmė kaltinamojo V. V. liga bei kaltinamojo J. M. sulaikymas Vokietijoje, įtariant padarius nusikalstamas veikas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visą bylos medžiagą, pripažinti to, kad proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, neturi pagrindo.

Byloje nuteistųjų teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimų nenustatyta, kitų aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, teismai taip pat nenustatė, todėl konstatuoti, kad teismai, netaikydami nuteistiesiems BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl BK 62 ir 66 straipsnių taikymo

Nuteistojo J. M. gynėja kasaciniame skunde tvirtina, kad J. M., net ir nesant pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, švelnesnė bausmė turėjo būti paskirta taikant BK 62 straipsnį.

BK 62 straipsnio pagrindu teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos. Nuteistajam J. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė. Aplinkybių, kurios yra būtinos taikant BK 62 straipsnio nuostatas, byloje nenustatyta, todėl teismai pagrįstai netaikė BK 62 straipsnio.

BK 66 straipsnyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kaltinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Pagal BPK 140 straipsnio 9 dalį laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. M. Vokietijoje Miunsterio apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimu iki Hamo Aukščiausiojo žemės teismo sprendimo dėl ekstradicinio arešto buvo sulaikytas, laikomas Miunsterio įkalinimo įstaigoje, o 2011 m. balandžio 12 d. Hamo Aukščiausiojo žemės teismo sprendimu suimtas. Esant tokiems duomenims, kasatorė pagrįstai nurodo, kad J. M. į bausmės laiką turėjo būti įskaitytas ir sulaikymo laikas nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. balandžio 13 d. Apeliacinės instancijos teismas į bausmės laiką įskaitė tik laiką nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. gegužės 6 d., todėl padaryta klaida taisytina į bausmės laiką įskaitant ir sulaikyme išbūtą laiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį pakeisti:

G. M. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip atskirus nusikaltimus, kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirti naują bausmę – šešiasdešimties parų areštą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams septyniems mėnesiams.

R. S. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip atskirus nusikaltimus, kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir paskirti laisvės atėmimą trejiems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams.

Į J. M. paskirtos bausmės laiką papildomai įskaityti sulaikymo laiką nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. balandžio 13 d.

Likusias nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai

Vladislovas Ranonis

Armanas Abramavičius

Viktoras Aidukas

Gintaras Goda

Alvydas Pikelis

Jonas Prapiestis

Aldona Rakauskienė