Civilinė byla Nr. e3K-3-259-686/2017
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15937-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.6.4.1.2;
1.3.6.4.1.3; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai S. Dariaus ir S. Girėno aerodromui dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnį sprendžiant ginčą dėl darbuotojui skirtų drausminių nuobaudų bei atleidimo iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė panaikinti jai atsakovės paskirtas drausmines nuobaudas: 2015 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 27 skirtą papeikimą; 2015 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 30 skirtą papeikimą; 2015 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 31skirtą papeikimą; 2015 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 37 skirtą papeikimą; 2015 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 53 skirtą papeikimą; 2015 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 54 atleidimą iš darbo; į darbą negrąžinti; priteisti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentus metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė nurodė, kad pas atsakovę dirbo daugiau kaip 10 metų, iš pradžių vadybininke, vėliau – administratore, niekada neturėjo drausminių nuobaudų, yra gavusi keletą padėkų už gerą darbą. 2015 metų gegužės viduryje pradėjo dirbti naujas direktorius V. S., jis nuo pirmos savo darbo dienos pradėjo ieškovę spausti, kad ši išeitų iš darbo. Ieškovė nesutiko išeiti, todėl pradėta ieškoti, kaip skirti jai drausmines nuobaudas. 2015 m. gegužės 18 d. ieškovė į darbą atvyko laiku, tačiau dienos pradžioje apvažiavo teritoriją, nes į jos pareigas įeina kontroliuoti, kas vyksta įstaigos teritorijoje, kuri yra apie 200 ha dydžio. 2015 m. gegužės 25 d. ji buvo darbe, atsakovas melagingai teigė, kad jos nebuvo darbe. Dėl vėlavimo 2015 m. gegužės 18 d. ir nebuvimo darbe 2015 m. gegužės 25 d. jos neprašė pasiaiškinti, netyrė pažeidimų, nepagrįstai baudė. 2016 m. gegužės 29 d. ji nebuvo darbe, nes iš direktoriaus elgesio (įsakymo perduoti kasą) buvo įsitikinusi, kad jai suteiktos atostogos. 2015 m. birželio 1 d. ir 2 d. jai buvo atostogos, todėl atsakovė negalėjo skirti drausminės nuobaudos atostogų metu. Pripažino, kad gavo direktoriaus reikalavimą pateikti gyvenimo aprašymą ir atliekamų darbų sąrašą, tačiau nurodė, kad savo gyvenimo aprašymą ji buvo teikusi direktoriui 2005 metais, todėl šio pakartotinai neteikė. Dėl atliekamų darbų direktoriui paaiškino žodžiu, be to, pareiginiuose nuostatuose taip pat nurodytos jos atliekamos funkcijos. 2015 m. liepos 15 d. neatvyko į darbą, nes 2015 m. liepos 13 d. ir 14 d. buvo įteikusi prašymus skirti jai nemokamų atostogų. Atostogos buvo reikalingos dėl motinos ligos. 2015 m. liepos 16 d. atsakovė reikalavo pasiaiškinti dėl gaunamų ir siunčiamų raštų registro, dėl elgesio 2015 m. gegužės 28 d., dėl neatvykimo į darbą 2015 m. liepos 15 d. Kai ieškovė pateikė paaiškinimus, tą pačią dieną, t. y. 2015 m. liepos 16 d., vadovo įsakymu buvo atleista iš darbo.
VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo direktorius nurodė, kad ieškovė nuolat vėluodavo arba neatvykdavo į darbą, todėl skyrė jai drausmines nuobaudas už vėlavimą. Prašė ieškovės pateikti gyvenimo aprašymą ir atliekamų darbų sąrašą, tačiau ieškovė prašomų dokumentų neteikė. Ieškovė 2015 m. gegužės 28 dieną prašė suteikti jai atostogas, todėl jis 2015 m. gegužės 28 dieną nurodė perduoti kasą ir nuo 2015 m. birželio 1 d. ieškovei buvo paskirtos atostogos, o dėl kokios priežasties ieškovei reikia atostogų, ji nenurodė. 2015 m. gegužės 29 d. ieškovė neatvyko į darbą, o 2015 m. birželio 1 d. ieškovė buvo darbe, todėl jos buvo prašoma pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2015 m. gegužės 29 d. ir buvo paskirta drausminė nuobauda už pravaikštą. Ieškovė atostogavo iki 2015 m. birželio 28 d., o 2015 m. liepos 16 d. ieškovės buvo prašoma pasiaiškinti dėl dokumentų registro, dėl 2015 m. gegužės 28 d. posėdžio sutrikdymo, dėl neatvykimo į darbą 2015 m. liepos 15 d. Kadangi pasiaiškinimai direktoriaus netenkino, todėl ieškovė buvo atleista iš darbo. Nurodė, kad ieškovę atleido pagrįstai, nes ji nenorėjo paisyti darbo drausmės, demonstravo nenorą konstruktyviai spręsti darbinius klausimus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėta 2015 m. gegužės 18 d. atsakovo įsakymu Nr. 27 d. ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, kitus ieškinio reikalavimus atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2011 m. kovo 24 d. sudarė darbo sutartį su atsakove VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno aerodromu. Pagal darbo sutartį ieškovė buvo priimta dirbti administratore. Ieškovė ginčijo drausmines nuobaudas, kurios buvo paskirtos nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 201 m. liepos 16 d. (atleidimas iš darbo).
Dėl 2015 m. gegužės 18 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 27 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo už pavėluotą atvykimą į darbą be pateisinamos priežasties – teismas nustatė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog reikalavo iš ieškovės raštu pasiaiškinti dėl vėlavimo į darbą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės pareiginiuose nuostatuose viena iš jos pareigų buvo kontroliuoti, kaip aerodrome vykdomi teritorijos priežiūros darbai, o aktą dėl ieškovės vėlavimo surašę liudytojai apie tai sprendė tik iš jos buvimo ar nebuvimo administracijos kabinete, pasiaiškinimas iš ieškovės nebuvo reikalaujamas, sprendė, kad drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta nepagrįstai, t. y. kad ieškovė 2015 m. gegužės 18 d. nepadarė drausmės pažeidimo.
Dėl 2015 m. gegužės 26 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 30 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo už neatvykimą į darbą 2015 m. gegužės 25 d. be pateisinamos priežasties – teismas nustatė, kad vienintelis įrodymas (tą pačią dieną ieškovės gautas darbdavės pateiktas reikalavimas pasiaiškinti dėl kito darbo drausmės pažeidimo, ir šiame dokumente yra ieškovės parašas, tačiau gavimo data nenurodyta) nepatvirtino aplinkybės, jog ji darbe buvo, tuo tarpu kitų byloje įrodymų, kad ji darbe nurodytą dieną buvo ar kad atliko kokius nors veiksmus atsakovės įstaigos naudai, nėra. Kadangi ieškovė neginčijo, kad iš jos buvo pareikalauta pasiaiškinti dėl neatvykimo 2015 m. gegužės 25 d. į darbą, teismas sprendė, kad drausminė nuobauda ieškovei paskirta pagrįstai.
Dėl 2015 m. gegužės 26 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 31 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo, jog darbuotoja nevykdė direktoriaus nurodymo, duoto 2015 m. gegužės 22 d., t. y. nepristatė direktoriui gyvenimo aprašymo ir atliekamų darbų aprašo, teismas nustatė, kad ieškovė neginčijo aplinkybės, jog yra gavusi iš atsakovės direktoriaus rašytinį reikalavimą pateikti nurodytą informaciją, taip pat ieškovė pripažino, kad neteikė gyvenimo aprašymo ir atliekamų darbų aprašo, argumentuodama tuo, jog aprašymą buvo teikusi 2005 metais, o jos atliekami darbai surašyti pareiginiuose nuostatuose. Šiuos ieškovės argumentus teismas vertino kaip pripažinimą, jog ieškovė be jokių pateisinamų priežasčių nevykdė direktoriaus nurodymo. Atsakovės direktoriaus duoti nurodymai nebuvo neteisėti ar nepagrįsti, todėl turėjo būti įvykdyti.
Dėl 2015 m. birželio 1 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 37 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo už neatvykimą į darbą 2015 m. gegužės 29 d. – teismas nustatė, kad ieškovė pripažino, jog manydama, kad jai yra suteiktos atostogos, nurodytą dieną neatvyko į darbą. Byloje ginčas, kad ieškovė 2015 m. gegužės 28 d. darbdavės prašė išleisti ją atostogų nuo 2015 m. gegužės 29 d., pridėdama poliklinikos rekomendaciją, nekilo. Teismas nustatė, kad pateikta rekomendacija yra neįskaitoma ir išrašyta kitam asmeniui, tuo tarpu ieškovė, teikdama prašymą dėl atostogų suteikimo, nebuvo nurodžiusi, kokiu tikslu ir kokių atostogų jai reikia. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo, jog 2015 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 34 atsakovės direktorius nurodė atlikti kasos inventorizaciją ir kasininko pareigas perduoti iš ieškovės ūkvedžiui M. Č., o tos pačios dienos įsakymu Nr. 35 ieškovei suteiktos atostogos nuo 2015 m. birželio 1 d., tačiau nustatyta, kad su šiuo įsakymu ieškovė nebuvo supažindinta. Teismas sprendė, jog, nesant įsakymo suteikti atostogas, ieškovė neturėjo pagrindo neatvykti į darbą 2015 m. gegužės 29 d. Nors ieškovei nuo 2015 m. birželio 1 d. buvo suteiktos atostogos, ji į darbą atvyko ir davė paaiškinimus dėl neatvykimo į darbą 2015 m. gegužės 29 d., t. y. pati savo noru dalyvavo drausminės nuobaudos skyrimo procedūroje, dėl to teismas laikė, kad drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nebuvo pažeista, be to, teismo vertinimu, ieškovė turėjo žinoti ir žinojo, kokia yra atostogų suteikimo tvarka, ir, negavusi įsakymo, neturėjo teisės neiti į darbą.
Dėl 2015 m. liepos 16 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 53 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo už neatvykimą į darbą 2015 m. liepos 15 d. – teismas nustatė, kad ieškovė pripažino, kad jos 2015 m. liepos 15 d. darbe nebuvo, o 2015 m. liepos 16 d. jos darbdavei pateiktame pasiaiškinime buvo nurodyta, kad ieškovė 2015 m. liepos 13 d. prašė suteikti jai nepanaudotas kasmetines atostogas, o 2016 m. liepos 14 d., darbdavei nereaguojant, prašė suteikti nemokamas atostogas. Teismas sprendė, kad ieškovė nėra pateikusi byloje duomenų, kad jai buvo susiklosčiusios DK 184 straipsnyje nustatytos aplinkybės, kurioms esant būtų pagrindas suteikti nemokamas atostogas, o net jei jos ir buvo, ieškovė nebuvo pateikusi pakankamai duomenų apie tokias aplinkybes.
Dėl 2015 m. liepos 16 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 54 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teismas nustatė, kad ši drausminė nuobauda ieškovei paskirta už tai, kad ji netinkamai elgėsi 2015 m. gegužės 28 d. posėdžio direktoriaus kabinete metu, taip pat už tai, kad pasišalino iš darbo 2015 m. liepos 1 d., bei už tai, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. nevedė gaunamų ir siunčiamų raštų registro. Nustatęs, kad, prieš skiriant šią nuobaudą, iš ieškovės buvo pareikalauta pateikti pasiaiškinimą, teismas dėl sutrikdyto posėdžio sprendė, kad ieškovė pasielgė nekorektiškai pertraukdama prasidedantį posėdį, svečių akivaizdoje bandydama spręsti įstaigos vidaus problemas, savo asmeninių atostogų klausimą, nors dar tą pačią dieną buvo priimtas įsakymas dėl kasos perdavimo, todėl padarė išvadą, kad buvo pakankamai laiko atostogų klausimui po posėdžio išspręsti. Dėl neatvykimo į darbą 2015 m. liepos 1 d. ieškovė šią aplinkybę pripažino, be to, nebuvo nurodžiusi jokių DK 184 straipsnyje nustatytų pagrindų, suteikiančių teisę į nemokamas atostogas. Dėl siunčiamų ir gaunamų raštų registro ieškovė pripažino, kad ant raštų ji nedėjo žymų apie įtraukimą į registrą, o patį registrą vedė kompiuteriu, tačiau grįžusi iš atostogų tų duomenų (failo) nerado. Teismas sprendė, kad toks darbo drausmės pažeidimas nenustatytas, kadangi patikrinimas atliktas jos atostogų metu, jai nedalyvaujant, todėl jei buvo tikrintas ieškovės kompiuteris, duomenys tyčia ar netyčia galėjo būti ištrinti. Be to, atsakovė nėra pateikusi įrodymų, kada buvo nustatytas paskutinis gautas arba išsiųstas raštas, kuris nepažymėtas registro žyma, todėl sprendė, kad nėra galimybės nustatyti, ar nebuvo pažeistas drausminės nuobaudos paskyrimo terminas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė buvo pagrįstai ir teisėtai nubausta už neatvykimą į darbą 2015 m. gegužės 25, 29 d. ir 2015 m. liepos 1 d., už tai, kad nepateikė direktoriaus nurodymu darbų sąrašo ir gyvenimo aprašymo, sprendė, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį ir priėmė naują sprendimą: pripažino neteisėtais 2015 m. gegužės 26 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 30 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą; 2015 m. gegužės 26 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 30 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą; 2015 m. birželio 1 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 37 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą; 2015 m. liepos 16 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 53 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą; pripažino neteisėtu 2015 m. liepos 16 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 54 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo 2015 m. liepos 16 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punkto pagrindu; ieškovės į darbą negrąžino, ieškovės su atsakove sudarytą 2011 m. kovo 24 d. darbo sutartį laikė nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Kolegija, vertindama 2015 m. birželio 26 d. atsakovės įsakymu Nr. 31 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo už atsakovės direktoriaus nurodymo nevykdymą, t. y. nepristačius direktoriui gyvenimo aprašymo ir atliekamų darbų aprašo, skyrimo teisėtumą, iš 2015 m. gegužės 25 d. ieškovei pateikto darbdavės įpareigojimo pasiaiškinti raštu nustatė, kad jame nebuvo konkretaus tokiam dokumentui privalomo turinio (nenurodytos drausmės pažeidimo aplinkybės, pažeidimo padarymo laikas), nenurodytas terminas pasiaiškinimui pateikti. Reikalavimas pasiaiškinti surašytas 2015 m. gegužės 25 d. data, o įsakymas dėl drausminės nuobaudos priimtas 2015 m. gegužės 26 d., akivaizdu, kad ieškovė pasiaiškinimui pateikti turėjo ne visą darbo dieną. Be to, darbdavio nurodymai ir reikalavimai, privalomi darbuotojui, turi atitikti teisėtumo kriterijų, todėl kolegijai nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė, nepateikdama darbdavei savo gyvenimo aprašymo ir nenurodydama atliekamų darbų aprašo, netinkamai vykdė savo tiesiogines pareiginiuose nuostatuose nurodytas pareigas ar jų išvis nevykdė ir tokiais savo veiksmais sukėlė darbdavei dideles neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad ieškovės gyvenimo aplinkybės jau buvo darbdavei pateiktos, o duomenų, kad jos būtų pasikeitusios ar kad darbdavės teisės ar interesai būtų buvę pažeisti, jų pakartotinai nenurodžius, byloje nebuvo pateikta.
Dėl 2015 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 30 paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo už neatvykimą į darbą 2015 m. gegužės 25 d. be pateisinamos priežasties – kolegija nurodė, kad nors bylos duomenys patvirtino, jog 2015 m. gegužės 26 d. raštu direktorius pateikė ieškovei raštą, kuriuo prašė pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2015 m. gegužės 25 d., tačiau jame nėra konkretaus tokiam dokumentui privalomo turinio, nenurodytas terminas pasiaiškinimui pateikti; raštas surašytas tos pačios dienos data kaip ir priimtas įsakymas dėl drausminės nuobaudos ieškovei paskyrimo, todėl ieškovė pasiaiškinimui pateikti turėjo kelias valandas, toks terminas buvo akivaizdžiai per trumpas ir neatitiko protingumo principo. Darbdavė taip pat nesilaikė drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos, t. y. pats reikalavimas pasiaiškinti neatitinka DK 240 straipsnio reikalavimų. Byloje surinkti įrodymai sudarė kolegijai pagrindą spręsti, kad direktorius, skirdamas drausminę nuobaudą, nesilaikė išankstinės drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, todėl nebuvo tinkamai įgyvendinta ieškovės teisė pasiaiškinti ir nebuvo išsiaiškintos visos aplinkybės, reikšmingos ieškovei taikyti drausminę atsakomybę, todėl 2015 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 30 ieškovei paskirta drausminė nuobauda – papeikimas buvo paskirta nepagrįstai.
Dėl 2015 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 37 paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo už neatvykimą į darbą 2015 m. gegužės 29 d. be pateisinamos priežasties – kolegija nustatė, kad 2015 m. gegužės 28 d. ieškovė darbdavei buvo pateikusi prašymą išleisti ją atostogų nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., 2015 m. gegužės 28 d. direktorius priėmė įsakymą Nr. 34 dėl kasos inventorizacijos ir perdavimo, 2015 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 35 dėl eilinių kasmetinių atostogų ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 28 d. imtinai (iš viso 28 kalendorinės dienos). Ieškovė dalyvavo atliekant kasos inventorizaciją ir perduodant kasą, tačiau su įsakymu dėl atostogų suteikimo ieškovė buvo supažindinta tik 2016 m. birželio 1 d. Taigi, ieškovė, negavusi įsakymo, kuriuo buvo išspręstas jos prašymas dėl atostogų suteikimo, neturėjo pagrindo neatvykti į darbą 2015 m. gegužės 29 d. Nors ieškovė sutiko, kad ginčijama drausminė nuobauda – papeikimas jai galėjo būti paskirta būtent atostogų metu, tačiau kolegija nustatė, kad darbdavė 2015 m. birželio 1 d., ieškovei atvykus į darbą, pareikalavo iš jos iki 2016 m. birželio 30 d. 16.00 val. dėl to pasiaiškinti. Ieškovė neneigė aplinkybės, kad 2016 m. birželio 1 d. buvo atvykusi į darbą, taip pat kad ji pateikė darbdavei pasiaiškinimą. Vadinasi, direktorius laikėsi išankstinės drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, o DK tiesiogiai nesant įtvirtintam draudimui darbuotojo atostogų metu skirti drausmines nuobaudas, ypač tuomet, kai jis pats geranoriškai dalyvauja drausminės nuobaudos skyrimo procedūroje, kolegijai nebuvo pagrindo spręsti, kad šiuo atveju drausminė nuobauda ieškovei negalėjo būti paskirta.
Dėl 2015 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 53 paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo už neatvykimą į darbą 2015 m. liepos 15 d. be pateisinamos priežasties – kolegija nustatė, kad ieškovė pripažino, jog 2015 m. liepos 15 d. į darbą neatvyko, tačiau nurodė, kad darbdavei buvo žinomos neatvykimo priežastys: ieškovė slaugė artimą asmenį, kuriam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, šią aplinkybę grindė rekomendacija dėl artimo asmens priežiūros. Byloje esantis 2015 m. liepos 13 d. prašymas suteikti nepanaudotas kasmetines atostogas nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. ir 2015 m. liepos 14 d. prašymas suteikti nemokamas atostogas nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. liepos 17 d. patvirtino, kad ieškovė kreipėsi į darbdavę dėl jos prašomų atostogų suteikimo, teikdama prašymus nurodė prašomų suteikti atostogų laiką ir tikslą, teikė, jos vertinimu, šį laiką ir tikslą pateisinantį dokumentą – gydytojų rekomendaciją, tačiau darbdavė, gavusi ieškovės prašymus, jų nesprendė, supažindinusi su įsakymu dėl darbo funkcijų perdavimo kitam darbuotojui, su įsakymu dėl atostogų suteikimo ieškovės nesupažindino. Gavusi iš ieškovės dokumentą, kuriuo buvo grindžiama teisė pasirinkti atostogų laiką ar tikslines atostogas, pripažinusi, kad šis dokumentas nėra tinkamas ar su trūkumais, darbdavė jokiomis priemonėmis apie šio dokumento trūkumą ieškovės neinformavo, neprašė pateikti papildomų duomenų apie slaugomą asmenį, prašymus ignoravo, elgėsi formaliai skirdama drausmines nuobaudas.
Kolegija, apibendrindama pirmiau išvardytų drausminių nuobaudų skyrimo teisėtumą, nurodė, kad tiek 2015 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 37 paskirta drausminė nuobauda – papeikimas už neatvykimą į darbą 2015 m. gegužės 29 d. be pateisinamos priežasties, tiek 2015 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 53 paskirta drausminė nuobauda – papeikimas už neatvykimą į darbą 2015 m. liepos 15 d. be pateisinamos priežasties, buvo paskirtos nepagrįstai, nes nors ieškovė, žinodama darbovietėje galiojančią atostogų suteikimo tvarką, 2015 m. gegužės 29 d. ir 2015 m. liepos 15 d. į darbą neatvyko, teikė atostogų tikslą pagrindžiantį dokumentą, tačiau darbdavė, manydama, jog teikti duomenys nesuteikia teisės ieškovės pasirinkti atostogų laiką ar tikslą, nebendradarbiavo su ieškove, nenurodė teikiamo dokumento trūkumų, neprašė pateikti papildomų duomenų. Dėl to net ir nustačius, kad skirdama ginčijamas drausmines nuobaudas darbdavė laikėsi išankstinės drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos, nebuvo pagrindo pripažinti, jog kad šios dvi nuobaudos buvo paskirtos nepagrįstai.
Dėl 2015 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 54 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo už tai, kad ji netinkamai elgėsi 2015 m. gegužės 28 d. posėdžio direktoriaus kabinete metu, taip pat už tai, kad pasišalino iš darbo 2015 m. liepos 1 d., ir už tai, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. nevedė gaunamų ir siunčiamų raštų registro, kolegija nurodė, kad darbdavys gali atleisti darbuotoją esant šiurkščiam darbo drausmės pažeidimui (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas) tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepadarė darbo drausmės pažeidimo dėl to, kad nevedė nuo 2015 m. sausio 1 d. gaunamų ir siunčiamų raštu registro. Nesant ginčo, kolegija plačiau dėl nurodytų aplinkybių nepasisakė ir jų nevertino.
Kolegija nustatė, kad darbdavė, prieš skirdama DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą drausminę nuobaudą, 2015 m. liepos 2 d. pareikalavo iš ieškovės pasiaiškinti dėl jos netinkamo elgesio 2015 m. gegužės 28 d. posėdžio direktoriaus kabinete metu. Ieškovė pateiktu pasiaiškinimu nurodė, kad įvykusį posėdį sutrikdė, nes negalėjo sulaukti, kol direktorius apsvarstys jos atostogų prašymą. Šis ieškovės pareigų netinkamas vykdymas direktoriaus įsakymu buvo įvertintas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau kolegija nurodė, kad, esant konfliktiniams darbo sutarties šalių santykiams, kai darbdavė galimai vengė spręsti ieškovės pateiktą prašymą dėl atostogų suteikimo, kad ieškovės elgesys, kai ji siekė išsiaiškinti, ar darbdavė suteiks jai prašomas atostogas, negalėjo būti vertinamas kaip tiesiogiai šiurkščiai pažeidžiantis darbuotojų darbą reglamentuojančius įstatymus ar kitus teisės aktus ar kaip šiurkštus nusižengimas darbo pareigoms ir nustatytai tvarkai. Ieškovės veiksmai nebuvo susiję su tiesioginių jos darbo pareigų vykdymu, todėl darbdavė jai negalėjo taikyti drausminės atsakomybės už netinkamą ne darbo pareigų vykdymą, nes drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Taigi, ieškovės elgesys 2015 m. gegužės 28 d. posėdžio direktoriaus kabinete metu negalėjo būti laikomas netinkamu ieškovės darbo pareigų atlikimu ar netinkamu ir nemandagiu elgesiu su lankytojais ir interesantais. Dėl to kolegijai nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė tiesiogiai jos darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių aktų nuostatas arba kitaip šiurkščiai nusižengė darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.
Darbdavės įsakymu drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovei taip pat buvo paskirta atsižvelgiant į tai, kad ji 2015 m. liepos 1 d. savavališkai pasišalino iš darbo. Byloje nebuvo ginčo, kad ieškovė 2015 m. liepos 1 d. darbe nebuvo, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, jog ieškovė elektroniniu paštu pateikė direktoriui prašymą dėl nemokamų atostogų 2015 m. liepos 1 d. suteikimo. Nors ieškovė į darbą neatvyko negavusi darbdavės sutikimo ir nepriėmus atitinkamo įsakymo dėl atostogų jai suteikimo, t. y. formaliai padarė darbo drausmės pažeidimą, tačiau kolegija, įvertinusi ankstesnį darbdavės elgesį bei jos vengimą spręsti ieškovės prašymus dėl atostogų suteikimo, sprendė, jog ieškovės neatvykimas į darbą 2015 m. liepos 1 d. nesukėlė darbdavei kokių nors neigiamų pasekmių ar kad darbdavė, kaip stipresnioji darbo sutarties šalis, sprendė ieškovės prašymus dėl atostogų suteikimo, nes darbdavei buvo žinomos aplinkybės dėl ieškovei kilusių šeiminių problemų. Dėl to ieškovės elgesys negalėjo būti laikomas šiurkščiai pažeidusiu darbo drausmę.
Kolegija, įvertinusi ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė darbovietėje, iš kurios ji atleista, dirbo daugiau kaip dešimt metų, byloje nėra nei įrodymų, pagrindžiančių netinkamą ankstesnį (iki pasikeičiant atsakovės direktoriui) darbuotojos elgesį darbe, pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, nei faktų, jog jai anksčiau buvo taikyta drausminė atsakomybė, priešingai, byloje esantys duomenys patvirtino, kad ieškovės darbo rezultatai buvo gerai vertinami, o visos drausminės nuobaudos ieškovei paskirtos per itin trumpą laiką – nepilnus tris mėnesius, keletas drausminių nuobaudų paskirtos net tinkamai nesilaikant išankstinės drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos bei akivaizdžiai nesiekiant drausminių nuobaudų tikslų, todėl sprendė, kad atsakovė nepagrįstai ieškovei paskyrė DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl 2015 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 30. Atsižvelgiant į tai, kad drausminė nuobauda gali būti taikoma per mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo momento, atsakovė tinkamai ir laiku pareikalavo pasiaiškinti – būtent darbdavio diskrecija yra nuspręsti, kada per nurodytą terminą paprašyti darbuotojo pasiaiškinti. Remiantis DK 240 straipsnio 1 dalimi vienintelė privaloma sąlyga yra darbdavio pareiga raštu pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Ieškovė dėl pasiaiškinimo buvo informuota tinkamai, tačiau atsisakė išsakyti savo nuomonę dėl darbo drausmės pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog minėtą dieną vykdė darbo funkcijas, direktoriaus paskirta drausminė nuobauda yra teisėta.
Dėl 2015 gegužės 26 d. įsakymo Nr. 31. Pagal DK 240 straipsnio 1 dalį vienintelė privaloma sąlyga yra darbdavio pareiga raštu pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Drausminei atsakomybei taikyti nėra būtina, kad darbdavys būtų patyręs žalos, todėl drausminė nuobauda paskirta pagrįstai. Direktoriaus reikalavimas pateikti gyvenimo aprašymą bei atliekamų darbų sąrašą buvo skirtas visiems darbuotojams, kad naujasis direktorius susipažintų su pavaldžiais darbuotojais, jų kompetencija bei vykdomomis darbo funkcijomis. Ieškovė pagal pareiginių nuostatų 1.3 bei 2.4 punktus buvo tiesiogiai pavaldi direktoriui, tad tokį reikalavimą turėjo vykdyti. Ieškovė, atsisakydama pateikti savo gyvenimo aprašymą ir motyvuodama tuo, kad jį jau buvo pateikusi įsidarbindama šioje įmonėje, pažeidė darbo drausmę. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog ieškovė prisipažino be pateisinamų priežasčių nevykdžiusi darbdavės jai duotų nurodymų.
Dėl 2015 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 37. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, dėl kurių ši drausminė nuobauda yra laikoma nepagrįsta ir naikintina, sprendimas pagrįstas prielaidomis ir spėjimais. Teiginys, kad ieškovė manė, jog jai suteiktos atostogos nuo 2015 m. gegužės 29 d., yra nieko nepagrįstas ir neturi jokios reikšmės ginčo atveju. Nors ieškovė ginčija, kad ši drausminė nuobauda jai buvo skirta jos atostogų metu, tačiau byloje nustatyta, kad ieškovė 2015 m. birželio 1 d. (nors tai buvo pirmoji jos atostogų diena) atvyko į darbą, kai buvo nagrinėjamas šios drausminės nuobaudos skyrimas, teikė paaiškinimus, todėl ši nuobauda buvo paskirta teisėtai, vadovaujantis įstatymais. Ieškovė, negavusi direktoriaus įsakymo dėl atostogų paskyrimo, neturėjo teisės nepasirodyti darbe 2015 m. gegužės 29 d.
Dėl 2015 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 53. Ieškovė 2015 m. liepos 15 d. į darbą neatvyko be svarbios priežasties. Toks ieškovės elgesys rodo jos nepareigingumą, nenorą bendradarbiauti ir gražiuoju susitarti. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Ieškovės pateikta gydytojų rekomendacija dėl savo turinio nesudaro pakankamo pagrindo suteikti nemokamas atostogas. Atsakovė pažymėjo, kad tai buvo trečias ieškovės neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties, tačiau atsakovė, tikėdamasi, kad ieškovės elgesys pasikeis, vis dar neatleido jos iš darbo.
Dėl 2015 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 54. Ieškovė pripažino, kad neatvyko į darbą 2015 m. liepos 1 d., nevedė siunčiamų ir gaunamų dokumentų registro, savo netinkamu elgesiu 2015 m. gegužės 28 d. posėdžio metu pažeidė tiesiogines savo pareigas, todėl tokie veiksmai laikytini šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovės pareiginiuose nuostatuose buvo nurodyta pareiga laikytis svečių priėmimo etiketo. Neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais paprastai suprantamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Dėl 2015 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 30. Darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet ir siekiama maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Šios garantijos nepaisymas trukdo tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą ir drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas bei parinkti drausminę nuobaudą. Jeigu darbdavys suteikė itin trumpą terminą pasiaiškinti ir šio negavęs nesiekė išsiaiškinti, dėl kokių konkrečių priežasčių darbuotojas laiku neatliko jam pavesto darbo, ir, remdamasis vien šio darbo neatlikimo per nustatytą terminą faktu, nedelsdamas skyrė griežčiausią drausminę nuobaudą, konstatuotina, kad pats darbdavys nesielgė pakankamai atidžiai, apdairiai ir atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2010). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas darbdavės įsakymas Nr. 30 buvo išleistas tą pačią reikalavimo pasiaiškinti pateikimo dieną, t. y. 2015 m. gegužės 26 d., matoma, kad atsakovė net neturėjo siekio tinkamai suteikti ieškovei galimybę pasiaiškinti bei ištirti, ar ieškovė iš tiesų nebuvo darbe ir, jei taip, dėl kokių priežasčių. Darbdavio diskrecija skirti nuobaudą išnyksta, jeigu jis nesuteikia galimybės darbuotojui pateikti paaiškinimus ir dėl to negali įrodyti, jog neatvykimą į darbą lėmė nesvarbios priežastys.
Dėl 2015 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 31. Pagal darbuotojų pareigas reglamentuojantį DK 228 straipsnį darbuotojas turi pareigą vykdyti tik teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013). Nagrinėjant drausminės nuobaudos pagrįstumą vertintina, ar nurodytas pažeidimas sukelia konkrečias neigiamas pasekmes darbdaviui. Jei tokių padarinių nenustatoma, pažeidimas laikomas formaliu. Darbdavė privalo įrodyti, kokie padariniai kilo neįvykdžius direktoriaus reikalavimo, tačiau byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad analogiški nurodymai buvo pateikti ir kitiems darbuotojams, neargumentuojama, kodėl toks nurodymas buvo pareikštas būtent tik ieškovei. Faktas, kad kiti darbuotojai neturėjo pateikti minėtų dokumentų, jų nepateikė ir tokia situacija tenkino darbdavę, įrodo, jog ieškovės gyvenimo aprašymo bei darbų sąrašo gavimas nebuvo svarbus darbdavei, jos veiklai bei nesukėlė neigiamų pasekmių.
Dėl 2015 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 37 ir 2015 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 53. Pagal DK 35 straipsnį, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Teisės įgyvendinimas ar pareigų vykdymas pažeidžia kito asmens teises ar įstatymo saugomus interesus, kai kitų asmenų teisėms ar interesams yra daroma neigiama įtaka be teisėto pagrindo. Ar pagrindas teisėtas, nustatoma pagal tai, ar jis įtvirtintas įstatymuose, šalių susitarimuose, ar sudaro įgyvendinamos teisės ar vykdomos pareigos turinį, taip pat ar atitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2008). Darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą suteikti jas tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos. Nors darbdavys turi turėti galimybę tinkamai organizuoti darbą, tačiau darbas turi būti organizuojamas nepažeidžiant darbuotojų teisių, taip pat ir teisių į kasmetinį poilsį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2008). DK 169 straipsnio 8 dalis nustato, kad teisę pasirinkti kasmetinių atostogų laiką po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo įmonėje turi darbuotojai, namie slaugantys ligonius ir neįgaliuosius, taip pat asmenys, sergantys chroniškomis ligomis, kurių paūmėjimas priklauso nuo atmosferos sąlygų, esant medicinos įstaigos rekomendacijai. Kasmetinės atostogos suteikiamos jų pageidaujamu laiku. Tokia pati nuostata yra įtvirtinta ir atsakovės viešosios įstaigos darbo taisyklių 31 punkte. Ieškovė, 2015 m. gegužės 28 d. pateikdama prašymą dėl kasmetinių apmokamų atostogų suteikimo nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., pridėjo VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos 2015 m. gegužės 28 d. rekomendaciją dėl reikalingos kito asmens priežiūros. Darbdavė ne tik neatsižvelgė į minimą dokumentą, tačiau ir nesiaiškino tokio prašymo priežasčių, nesiteiravo dėl pateikto dokumento, jo turinio bei nedėjo jokių pastangų bendradarbiauti. Net jei atsakovė nelaikė rekomendacijos pagrįsta priežastimi skirti atostogas ieškovei, direktorius turėjo pareigą leisti darbuotojai pasinaudoti jai suteikta teise į kasmetines atostogas jos nurodytu laiku. Pagal DK 184 straipsnio 1 dalies 6 punktą bei atsakovės darbo tvarkos taisyklių 36.6 punktą darbuotojui, slaugančiam šeimos narį, nemokamos atostogos turi būti suteikiamos. Esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2015). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė aktyviai siekė skubiai ir pagrįstai išeiti atostogų, nes buvo itin prasta artimo asmens sveikatos būklė. Ieškovė prašė tiek mokamų, tiek nemokamų atostogų, tačiau darbdavė tokius prašymus nuolat ignoravo, nebendradarbiavo su ieškove ir nenorėjo gražiuoju susitarti dėl atostogų laiko.
Dėl 2015 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 54. Pagal DK 238 straipsnį, skiriant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau, ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2012). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys turi įrodyti nusižengimo kaip šiurkštaus kvalifikavimą. Apie darbo drausmės pažeidimo pripažinimą šiurkščiu darbo tvarkos pažeidimu teismas sprendžia pagal pažeidimo aplinkybes, pažeistos pareigos pobūdį, darbuotojo kaltės formą, turtinius ir kitokius pažeidimo padarinius, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitas konkrečias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2012). Ieškovės elgesio motyvai, tikslai buvo siekis, jog darbdavė sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ir nevilkindama proceso naudotųsi jai suteiktomis teisėmis, t. y. įgyvendintų ieškovės teisę išeiti atostogų. Susiklosčiusios aplinkybės, t. y. pakartotinis darbdavės nebendradarbiavimas, privertė ieškovę prašyti suteikti jai atostogas iki darbo dienos pabaigos ir ieškovės veiksmai susitikimo su svečiais ar interesantais metu nebuvo susiję su tiesioginių darbo pareigų vykdymu, su minėtais asmenimis ji nebendravo, todėl nepažeidė jų konstitucinių teisių. Net jeigu ieškovė ir nevedė raštų registro ir nedėjo registro žymų ant pačių raštų, atsakovė nepateikė įrodymų, kada buvo nustatytas paskutinis gautas arba išsiųstas raštas, kuris nepažymėtas registro žyma, todėl nėra galimybės nustatyti, ar nebuvo pažeistas drausminės nuobaudos paskyrimo terminas.
Susiklosčiusioje situacijoje nėra pagrindų atleisti darbuotoją remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu, t. y. anksčiau skirtos nuobaudos yra neteisėtos, taip pat ieškovė neatliko ir paskutinio pažeidimo. Be to, net jeigu ir būtų konstatuotas darbo drausmės pažeidimas, šiuo atveju yra itin svarbus nuobaudos adekvatumas – pažeidimo padarymas savaime nesuponuoja priežasties atleisti darbuotoją. Ieškovės elgesys negalėjo būti traktuojamas kaip šiurkščiai pažeidžiantis darbo drausmę, todėl nebuvo pagrindo nutraukti darbo santykius pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nurodydamas, jog darbdavės sprendimais drausminės nuobaudos ieškovei buvo paskirtos neteisėtai, todėl atsakovė nepagrįstai darbuotojai skyrė DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą drausminę nuobaudą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant ginčą dėl darbuotojui skirtų drausminių nuobaudų bei atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punkto pagrindu
Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015 ir joje nurodytą praktiką). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.
Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvados, ar įrodytos aplinkybės, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką, turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).
Nagrinėjamoje byloje keliant klausimus dėl darbuotojui skirtų drausminių nuobaudų bei atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punkto pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo, tampa aktualu atsižvelgti į CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą dėl įrodymų vertinimo, nes įrodymų pagrindu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė spręsti dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo, tačiau kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Vadinasi, kitaip nei bylą nagrinėję teismai, vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, nei nustatė teismai, fakto aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo, tačiau, atsakovei ginčijant, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, kasacinis teismas patikrina, ar šis, priimdamas procesinį sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, tarp jų ir reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą (CPK 176, 185 straipsniai).
Atsakovė taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbuotojui skirtų drausminių nuobaudų bei atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punkto pagrindu tvarką, todėl teisėjų kolegija pasisako ir dėl materialiosios teisės normų taikymo šioje byloje.
Kadangi kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, o kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas, tai teisėjų kolegija dėl šių priežasčių kasacine tvarka nagrinėja tik tuos kasaciniame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstytus kasacijos pagrindus ir teisinius argumentus, kurie pagrindžia nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu).
Dėl 2015 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 30. Šiuo įsakymu drausminė nuobauda ieškovei paskirta dėl to, kad ji 2015 m. gegužės 25 d. be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą. Pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui, o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka darbuotojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė savo buvimą darbe gegužės 25 dieną įrodinėjo tuo, kad ji tą dieną gavo iš direktoriaus reikalavimą pasiaiškinti, atsakovės pateiktame reikalavimo pasiaiškinti egzemplioriuje yra ieškovės parašas, tačiau nėra nurodyta data. Kitų įrodymų, kad ieškovė buvo darbe gegužės 25 dieną ar kad atliko kokius nors veiksmus įstaigos naudai, ieškovė nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nors 2015 m. gegužės 26 d. raštu atsakovės direktorius pateikė ieškovei raštą, kuriuo prašė pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2015 m. gegužės 25 d., tačiau toks reikalavimas pasiaiškinti neatitiko turinio reikalavimų, taip pat nebuvo nurodytas terminas pasiaiškinimui pateikti.
Pagal DK 240 straipsnio 1 dalį darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Toks darbuotojo pasiaiškinimas yra svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantiją. DK 240 straipsnio 1 dalyje taip pat yra nurodyta, kad jei per darbdavio arba administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo, t. y. darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, nurodydamas konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, turėtų nurodyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti raštu, taip pat turėtų pasiūlyti darbuotojui nurodyti visas aplinkybes, turinčias reikšmės dėl drausminės atsakomybės darbuotojui taikymo. Pažymėtina, kad darbdavys turi raštu pareikalauti, jog prasižengęs darbuotojas pasiaiškintų, o teikti pasiaiškinimą yra darbuotojo teisė, bet ne pareiga.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad darbdavio reikalavimas pasiaiškinti atitiko DK 240 straipsnio reikalavimus, jis buvo pateiktas kitą dieną po to, kai nustatytas ieškovės nebuvimas darbe, jame buvo reikalaujama nurodyti neatvykimo į darbą priežastis. Vien formalus reikalavimo pasiaiškinti trūkumas, kad jame nenurodytas terminas pasiaiškinimui pateikti, nesudaro pagrindo pripažinti pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvados, jog ieškovė turėjo kelias valandas pasiaiškinti, nes, minėta, kad pagal DK 240 straipsnio 1 dalį darbdavys tik gali nurodyti terminą pasiaiškinimui dėl darbo drausmės pažeidimo pateikti, teisės normoje nėra apibrėžta reikalavimo pasiaiškinti termino trukmė. Be to, ieškovė taip pat turėjo įrodyti, kad 2015 m. gegužės 25 d. ji buvo darbe, tačiau byloje tokių faktų nenustatyta, todėl vien tai, kad darbdavė pareikalavo iš darbuotojos raštu pasiaiškinti ir toks reikalavimas tik formaliai neatitiko DK 240 straipsnio reikalavimų, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė pateikė pakankamai įrodymų pagrįsti, jog ji 2015 m. gegužės 25 d. buvo darbe. Priešingai, nors ieškovė teigė, kad ji buvo įstaigos reikalais nuvykusi į kitas įstaigas, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad ji buvo susitikimuose ar kad dalyvauti tuose susitikimuose ją siuntė įstaigos direktorius.
Dėl 2015 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 31. Šiuo įsakymu drausminė nuobauda – papeikimas – ieškovei buvo paskirta už tai, kad darbuotoja nevykdė direktoriaus nurodymo pristatyti savo gyvenimo aprašymą ir atliekamų darbų aprašą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pripažino, jog gavo tokį direktoriaus rašytinį reikalavimą, tačiau jo nevykdė, nes gyvenimo aprašymą buvo pateikusi dar 2005 metais, atliekamų darbų sąrašo ieškovė taip pat nepateikė, nes teigė, jog jos atliekami darbai surašyti pareiginiuose nuostatuose. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su tuo, kad ieškovė, nepateikdama darbdavei savo gyvenimo aprašymo ir nenurodydama atliekamų darbų aprašo, netinkamai vykdė savo tiesiogines pareiginiuose nuostatuose nurodytas pareigas ar jų išvis nevykdė.
DK 228 straipsnyje, apibrėžiančiame darbuotojų pareigas, nurodyta, kad darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir panašiai. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 26 punktas). Ši teisės norma nesuteikia galimybės atsisakyti vykdyti darbdavio nurodymus, nebent jie būtų neteisėti. Tai reiškia, kad, nors darbdavys turi teisę reikalauti tik įstatymams neprieštaraujančių jo nurodymų vykdymo, darbuotojas, atsisakydamas nurodymą vykdyti, subjektyviai sprendžia apie nurodymo neteisėtumą ir pats prisiima tokio vertinimo riziką. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką dėl atsisakymo vykdyti nurodymą teisinių padarinių paaiškėjus, kad atsisakymui nebuvo pakankamo pagrindo: paaiškėjus, kad darbuotojo atsisakymas buvo nepagrįstas, toks atsisakymas pripažintinas darbo drausmės pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2007; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2012).
Dėl darbo funkcijos vykdymo (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo atlikimo ar pareigų ėjimo), paklūstant darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, visų pirma susitariama darbo sutartyje (DK 93 straipsnis). Bendrosios darbuotojo pareigos įtvirtintos DK 228 straipsnyje. Jų laikymasis yra privalomas visiems darbuotojams. Detaliau atskirų darbuotojų teisės ir pareigos apibrėžiamos įmonių, įstaigų, organizacijų teisės aktuose (vidaus tvarkos taisyklėse, nuostatuose, pareigybių aprašymuose ir kt.). Darbuotojas privalo vykdyti ne tik pareiginiuose nuostatuose nustatytus reikalavimus, bet ir dirbti atidžiai, rūpestingai, laikytis darbo drausmės, tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus, privalo darbe vadovautis pareigybės veiklą reglamentuojančiais aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2013).
DK 99 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą. Taigi, darbdavys turi pareigą: 1) būti pats nustatęs darbo tvarką ir darbo pareigas; 2) pasirašytinai supažindinti su jomis darbuotoją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 25 punktas).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės pareiginių nuostatų 1.3 punkte įtvirtina, jog administratorė yra tiesiogiai pavaldi aerodromo direktoriui, o 2.4 punkte įtvirtinta, kad administratorė turi vykdyti tiesioginio vadovo nurodymus. Vadinasi, darbuotojui nevykdant darbdavio teisėto reikalavimo, toks elgesys vertintinas kaip darbuotojo darbo drausmės pažeidimas. Vien ta aplinkybė, kad dėl darbuotojo atliktų ar neatliktų veiksmų darbdavys nepatyrė žalos, nekeičia aplinkybių vertinimo, nes tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos, būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų, nebūtina nustatyti, ar darbdavys patyrė realios turtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2008).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, kad darbuotojas privalo vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus, bei į byloje nustatytas aplinkybes, kad pati ieškovė pripažino, jog ji nevykdė ginčijamų darbdavės nurodymų dėl savo asmeninių priežasčių, į tai, kad gyvenimo aprašymą pateikti prašė naujas įstaigos direktorius, siekdamas susipažinti tiek su įstaigos darbuotojos vykdomais darbais, tiek su galimai pasikeitusiomis darbuotojų gyvenimo aprašymo detalėmis, spręstina, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kodėl ji negalėjo pateikti darbdavei gyvenimo aprašymo ir atliekamų darbų sąrašo.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2015 m. gegužės 25 d. ieškovei pateiktame darbdavės įpareigojime pasiaiškinti nebuvo konkretaus tokiam dokumentui privalomo turinio (nenurodytos drausmės pažeidimo aplinkybės, pažeidimo padarymo laikas), nenurodytas terminas pasiaiškinimui pateikti, pripažintina nepagrįsta, nes byloje nustatyta, kad 2015 m. gegužės 25 d. ieškovė buvo paprašyta pasiaiškinti, kodėl ji neįvykdė nurodymo pateikti pareikalautus duomenis darbdavei, ieškovė pati nagrinėjant bylą pripažino, kad direktoriaus reikalavimas jai buvo pateiktas, neneigė, kad apie reikalavimą pasiaiškinti jai buvo žinoma, taip pat nepaneigė aplinkybės, kad pasiaiškinimo dėl nurodytų aplinkybių nebuvo pateikusi.
Vien formalus darbdavio reikalavimo pasiaiškinti trūkumas, kai byloje esančių duomenų pakanka daryti išvadą, kad ieškovė pati nevykdė teisėto darbdavės nurodymo, nepripažintinas esminiu spręsti, kad ginčijama drausminė nuobauda ieškovei buvo skirta neteisėtai. Jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, tai vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju teisė gintų nesąžiningą asmenį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009).
Dėl 2015 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 37. Šiuo įsakymu ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas už tai, kad ji neatvyko į darbą 2015 m. gegužės 29 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pripažino, jog ji 2015 m. gegužės 28 d. darbdavei pateikė prašymą išleisti ją atostogų nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., nurodytą dieną ji neatvyko į darbą, nes buvo įsitikinusi, kad jai suteiktos atostogos nuo 2015 m. gegužės 29 d., įstaigos direktorius įsakymą dėl kasmetinių atostogų ieškovei nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 28 d. suteikimo priėmė 2015 m. gegužės 28 d., tačiau su įsakymu dėl atostogų suteikimo ieškovė supažindinta tik 2016 m. birželio 1 d. Nepaisant ieškovės supažindinimo su įsakymu momento, pabrėžtina, kad ieškovė neneigė, jog žinojo darbovietėje galiojančią atostogų suteikimo tvarką, pagal kurią prašymai dėl atostogų buvo sprendžiami įsakymais, todėl pagrįstai buvo spręsta, kad ieškovė, negavusi įsakymo, kuriuo buvo išspręstas jos prašymas dėl atostogų suteikimo, neturėjo pagrindo neatvykti į darbą 2015 m. gegužės 29 d.
Byloje iš esmės ginčijant aplinkybę, kad nurodytas įsakymas buvo skirtas ieškovės atostogų metu, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą darbuotoją draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo jo laikino nedarbingumo laikotarpiu, taip pat jo atostogų metu, išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus, tačiau Kodekse nereglamentuota drausminės nuobaudos skyrimo tvarka, kai darbuotojas atostogauja. DK 241 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, t. y. atostogų laikas neįskaičiuojamas į terminą drausminei nuobaudai skirti, tačiau nėra įtvirtinta draudimo skirti drausminę nuobaudą atostogų metu. Be to, nurodytoje teisės normoje pažymėta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui.
Atsižvelgiant į teismų nustatytas aplinkybes, kad ieškovė 2015 m. birželio 1 d. buvo atvykusi į darbą, tai patvirtino tiek byloje surinkti įrodymai, tiek pati ieškovė, teigdama, jog į darbą atvyko, priėmė reikalavimą pasiaiškinti ir tą pačią dieną pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad prašė atostogų ir kad pateikė medicinos įstaigos rekomendaciją, spręstina, kad drausminė nuobauda 2015 m. birželio 1 d. ieškovei buvo skirta pagrįstai.
Dėl 2015 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 53 d. Šiuo įsakymu ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas už tai, kad ji neatvyko į darbą 2015 m. liepos 15 d.
Neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kurį padarius pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdaviui suteikiama teisė nutraukti darbo sutartį, apie tai iš anksto neįspėjus darbuotojo (DK 235 straipsnis).
Tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Minėta, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė pripažino, jog ji nebuvo darbe liepos 15 dieną, liepos 16 d. pateiktame pasiaiškinime darbdavei nurodė, kad darbdavė žinojo, jog ji į darbą neatvyko, nes slaugė artimą asmenį, kuriam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas paskirtą drausminę nuobaudą neteisėta, nurodė, kad ieškovė kreipėsi į darbdavę dėl atostogų suteikimo, tačiau darbdavė jas atsisakė suteikti.
DK 184 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad nemokamos atostogos darbuotojo reikalavimu suteikiamos darbuotojui, slaugančiam sergantį šeimos narį, tokiam laikui, kurį rekomenduoja gydymo įstaiga.
Byloje nustatyta, kad prašymas suteikti atostogas buvo grindžiamas ieškovės pateiktu dokumentu – medikų parašyta rekomendacija, tačiau pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs šį įrodymą, teismo posėdyje nustatė, kad pažyma išrašyta kitam asmeniui, joje nebuvo aiškios nuorodos apie ieškovę ir nenutrūkstamos slaugos būtinumą kitam asmeniui. Taigi ieškovė nepagrindė jai reikalingų atostogų būtinumo DK 184 straipsnyje nurodytu atveju, todėl, nesant darbdavės įsakymo suteikti nemokamas atostogas darbuotojai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė į darbą neatvyko dėl nepateisinamos priežasties, o apeliacinės instancijos teismo nuostata nėra pagrįsta bylos duomenimis.
Ieškovės teiginiai, kad darbdavė nesprendė jos pateikto prašymo ir su tuo susijusi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbdavė nebendradarbiavo su darbuotoja, negali būti vertinami kaip kasacijos pagrindas, nes kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato (CPK 353 straipsnio 1dalis), o pagal kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus vertina, ar teismai nepažeidė įrodymų leistinumo, sąsajumo ar vertinimo taisyklių. Pripažinus, kad ieškovė neįrodė svarbių priežasčių, dėl kurių nebuvo darbe 2015 m. liepos 15 d., nėra pagrindo pripažinti pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad darbdavė nebendradarbiavo su darbuotoja, šiai siekiant gauti atostogų leidimą. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovė ne kartą į darbą neatvyko be pateisinamos priežasties, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, nurodo, kad ieškovė savo elgesiu sukūrė sau nenaudingą situaciją, pažeidė pareigą būti darbe, tinkamai atlikti jai pavestas darbo funkcijas, nesprendė kilusių ginčo klausimų pagal vidaus darbo tvarkos taisykles, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad drausminė nuobauda jai buvo paskirta teisėtai ir yra adekvati padarytam pažeidimui (DK 237, 238 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2012).
Dėl 2015 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 54, kuriuo ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo nuo 2015 m. liepos 16 d., atsižvelgiant į tai, kad ieškovė jau buvo bausta kelis kartus drausminėmis nuobaudomis, taip pat dėl to, kad ieškovė netinkamai elgėsi 2015 m. gegužės 28 d. posėdžio direktoriaus kabinete metu, pasišalino iš darbo 2015 m. liepos 1 d., nuo 2015 m. sausio 1 d. nevedė gaunamų ir siunčiamų raštų registro, teisėjų kolegija pasisako dėl DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo ir pažymi, kad šiame punkte nurodyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad darbo sutarčiai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nutraukti būtina tokių juridinių faktų sudėtis: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2011; kt.). Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o pagal DK 238 straipsnio nuostatas, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau ir kitas reikšmingas aplinkybes. Be to, atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagrindą suponuoja pakartotinio darbo pareigų pažeidimo nustatymas, todėl, sprendžiant dėl šios nuobaudos taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti atsižvelgiama į darbuotojo drausmės pažeidimų sistemingumą, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau, t. y. į jo požiūrį į darbą. Šios reikšmingos aplinkybės ir faktai nustatomi vertinant ir tiriant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2012).
Pagrindas darbdavei skirti drausminę nuobaudą – atleisti ieškovę iš darbo – buvo tai, kad ieškovė 2015 m. liepos 1 d. neatvyko į darbą. Šią aplinkybę nustatė tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tai pripažino ir pati ieškovė, 2015 m. liepos 2 d. pateiktame pasiaiškinime nurodžiusi, kad darbe nebuvo, tačiau dar 2015 m. birželio 30 d. elektroniniu paštu prašė skirti jai nemokamas atostogas, kurių jai reikėjo dėl artimo asmens priežiūros. Pirmosios instancijos teismas iš elektroninio laiško nustatė, kad prašymas suteikti atostogas buvo siųstas direktoriui elektroniniu paštu 2015 m. liepos 1 d. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šios aplinkybės nevertino, tik nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, jog ieškovė elektroniniu paštu pateikė direktoriui prašymą dėl nemokamų atostogų 2015 m. liepos 1 d. Tačiau teisėjų kolegija tokią išvadą pripažįsta nepagrįsta, nes ji neatitinka byloje esančių įrodymų visumos, padaryta netinkamai taikant proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo.
Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nemokamos atostogos suteikiamos darbuotojo reikalavimu, kai tam yra įstatyme (DK 184 straipsnyje) nurodyta priežastis, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 1 d. ieškovės darbdavei siųstame prašyme nenurodyta svarbi neatvykimo į darbą priežastis, nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys svarbią priežastį. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovės neatvykimas į darbą 2015 m. liepos 1 d. nebuvo pirmas toks jos padarytas darbo drausmės pažeidimas, darbuotoja nuolat pažeisdavo darbo drausmę, netinkamai atlikdavo tiesiogines pareigas, todėl buvo pagrindas spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino šį ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą kaip duodantį pagrindą darbdavei nebepasitikėti tokius veiksmus atliekančiu darbuotoju.
Bylą nagrinėjusių teismų vertintos aplinkybės, susijusios su ieškovės nepagarbiu elgesiu 2015 m. gegužės 28 d. posėdyje, tampa nereikšmingos sprendžiant dėl DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo, nes ieškovės neatvykimą į darbą 2015 m. liepos 1 d. pripažinus darbo drausmės pažeidimu, to pakako darbdavei taikyti nurodytą ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad tokias aplinkybes, susijusias su ieškovės nepagarbiu elgesiu direktoriaus kabinete vykusiame posėdyje, galima vertinti atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, pagal kurią sprendžiant dėl atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagrindo turi būti atsižvelgiama į darbuotojo drausmės pažeidimų sistemingumą, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau, t. y. į jo požiūrį į darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2012).
Nagrinėjamoje byloje ginčijamas drausmines nuobaudas pripažinus teisėtomis, nėra pagrindo konstatuoti, kad darbdavė, nutraukdama darbo sutartį su darbuotoja (ieškove), netinkamai taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą, taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nurodytas materialiosios teisės normas bei nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė buvo teisėtai nubausta už neatvykimą į darbą gegužės 25, 29 ir liepos 1 dienomis, todėl drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – jai buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas, CPK 185 straipsnis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės atliktų darbo drausmės pažeidimų eiliškumą ir nuolatinį pobūdį, netinkamai taikydamas proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo nepagrįstai konstatavo, kad darbdavės sprendimais drausminės nuobaudos ieškovei buvo paskirtos neteisėtai, nepagrįstai tenkino ieškovės apeliacinį skundą. Dėl to yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 5 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
Kasacinį skundą tenkinus, atsakovei priteistinas iš ieškovės kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 171 Eur už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnis). Ieškovė laikytina bylą pralaimėjusia šalimi, todėl neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė kasaciniame teisme patyrė 2420 Eur atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.12 punkte nurodyto dydžio, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo sprendžiami itin sudėtingi klausimai, reikalaujantys daug laiko sąnaudų, ieškovė yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas iki 1300 Eur (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Kasaciniam teismui panaikinus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir palikus galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą, perskirstytinas apeliacinės instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovės apeliacinį skundą pripažinus nepagrįstu, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, susijusį su apeliacinio skundo parengimu. Atsakovė byloje pateikė įrodymus, kurie patvirtina jos turėtų išlaidų dydį ir faktą rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, t. y. 200 Eur (2 t., b. l. 46).
Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 5,82 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovės kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1, 5 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą.
Priteisti atsakovei viešajai įstaigai S. Dariaus ir S. Girėno aerodromui (j. a. k. 135087311) iš ieškovės G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovės G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,82 Eur (penkis Eur 82 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Sigitas Gurevičius
Donatas Šernas
