Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI2-12279-952/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03300-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.5; 55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 26 d.

Šiauliai

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

sekretoriaujant Ritai Levickytei,

dalyvaujant pareiškėjui S. S. (S. S.), jo atstovei advokatei S. J.,

atsakovo atstovei A. U.,

vertėjaujant N. D., O. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas S. S. (S. S.) 2024 m. birželio 25 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti 2024 m. birželio 13 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S144641 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Nurodo, kad 2024 m. gegužės 6 d. (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis S. S. (S. S.) pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasą Nr. AA4851242, galiojusį nuo 2014 m. kovo 23 d. iki 2024 m. kovo 22 d. Patikrinus asmenį duomenų bazėse nustatyta, kad asmuo turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d. Lenkijos Respublikos Užsieniečių tarnyba informavo, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje, galiojantis nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d. Nagrinėjamu atveju atsakovas konstatavo, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo laikotarpiu 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d. (nes buvo panaikintas), o Lenkijoje išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d., tačiau nutyli aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2020 m. birželio 26 d. Lietuva buvo išdavusi pareiškėjui nacionalinę vizą (asmuo atvyko 2019 m. rugpjūčio 5 d.), taip pat viza išduota ir nuo 2023 m. balandžio 26 d. iki 2023 m. liepos 23 d., kai Lenkijos Respublikos leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas daugiausia rezidavo ir dirbo Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju, pareiškėjo vertinimu, įvertinus jam Lietuvoje išduotų vizų laikotarpį, leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir jo faktinį rezidavimą Lietuvoje (apie 5 metai), nebuvo pagrindo nuspręsti jį perduoti Lenkijos Respublikai. Taip pat 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Reglamentas, Dublino reglamentas) 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, nustatanti, kad kiekviena valstybė narė, nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, kadangi jis čia periodiškai reziduoja dar nuo 2019 metų, eilę metų čia dirbo, susiformavo jo socialiniai santykiai, kai tuo tarpu pareiškėjo su Lenkijos Respublika nesieja jokie santykiai (nei šeiminiai, nei kultūriniai, nei ekonominiai). Nurodytos aplinkybes sudaro pagrindą išvadai, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui.

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą pagal Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – Įsakymas) įtvirtintas sąlygas ir jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, tačiau nenustatė tam pagrindų. Atsižvelgus į tai, kad Lenkijos Respublika sutiko perimti pareiškėją savo žinion, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 74 straipsnio 1 dalimi, turi būti priimtas sprendimas dėl jo perdavimo Lenkijos Respublikai. Vadovaujantis Įstatymo 74 straipsnio 2 dalimi, sprendimus dėl užsieniečių perdavimo vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Remiantis Įstatymo 75 straipsnio 1 dalimi, prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, išduodamas kelionės dokumentas laissez-passer. Pažymi, kad pareiškėjas skunde pareigą Lietuvai prisiimti atsakomybę nagrinėti jo prieglobsčio prašymą iš esmės grindžia tuo, kad daugiausia rezidavo ir dirbo Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju svarbu tai, kad asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Pažymi, kad remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena ES valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjo atveju nėra taikytini, nes jis nėra nelydimas nepilnametis ir, turimais duomenimis, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Tačiau pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu jis turėjo leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje, galiojusį nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d. Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad įvertinus jam Lietuvoje išduotų vizų laikotarpį, leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir jo faktinį rezidavimą Lietuvoje (apie 5 metai), nebuvo pagrindo nuspręsti jį perduoti Lenkijos Respublikai. Kadangi nustatant atsakingą valstybę, vertinami: galiojantys leidimai laikinai gyventi ir galiojančios vizos (Dublino reglamento 12 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis); negaliojantys leidimai laikinai gyventi, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, ir negaliojančios vizos, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius. Jei prieglobsčio prašytojas turi tik vieną ar daugiau teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, arba vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius, atsakinga yra teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą išdavusi valstybė narė, suteikusi teisę būti ilgiausią laikotarpį, arba tais atvejais, kai galiojimo laikotarpiai yra vienodi, – valstybė narė, išdavusi teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, kurio galiojimo laikas baigiasi paskiausiai (Dublino reglamento 12 straipsnio 3 dalis ir 4 dalis). Dėl minėtų priežasčių prieglobsčio prašytojo nurodytos 2019 m. liepos 25 d. iki 2020 m. birželio 26 d. ir 2023 m. balandžio 26 d. iki 2023 m. liepos 23 d. Lietuvos nacionalinės vizos nėra nutylėtos, o jos tiesiog nevertintos, kadangi neatitinka Dublino reglamente nustatytų kriterijų, t. y. jos neturi įtakos Dublino procedūrai ir nėra reikšmingos nustatant atsakingą valstybę. Pažymi, kad pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą 2024 m. gegužės 6 d., todėl, vadovaujantis Dublino reglamentu, vertinti jo leidimai laikinai gyventi, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus. Kaip matyti iš skundo ir Migracijos departamento turimų duomenų pareiškėjas neturi vizų, kurių galiojimas pasibaigęs mažiau kaip prieš 6 mėnesius. Vadovaujantis Dublino reglamento 12.4 straipsniu, kadangi pareiškėjui abiejų (Lietuvos ir Lenkijos) leidimų laikinai gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus (Lietuvoje išduotas leidimas laikinai gyventi nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d. (buvo išduotas kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje, tačiau darbo sutarties nesudarė, todėl panaikintas; Lenkijoje išduotas leidimas laikinai gyventi nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d.), atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą prisiėmė valstybė narė, kuri išdavė teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, suteikusį teisę būti šalyje ilgiausią laikotarpį, t. y. Lenkija. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Dublino reglamentu, pagrįstai nustatė, kad atsakomybę dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo pareiškėjo atveju turi prisiimti Lenkijos atsakingos institucijos. Nors Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, kuomet gali būti nukrypstama nuo reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos ES valstybės narės nustatymo kriterijų, tačiau šios nuostatos yra neprivalomos, nes ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis ilgą laiką rezidavo ir dirbo Lietuvoje, tačiau šios aplinkybės nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti Lietuvoje bei vertinti, kad priimtas Sprendimas nepagrįstas. Pažymi, kad pareiškėjas neturi leidimo gyventi Lietuvoje nuo 2023 m. gruodžio 22 d. (leidimas laikinai gyventi panaikintas, nes pareiškėjas nesudarė darbo sutarties). Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis Dublino reglamentu, rezidavimas ir darbas Europos Sąjungos valstybėje narėje nėra kriterijus nustatant valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, įvertinus tai, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikoje leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu buvo išduotas 2023 m. birželio 19 d. ir Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 23S217469 panaikintas, nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Nuo 2023 m. liepos 10 d. užsienietis vykdo individualią veiklą. Taigi minėtos aplinkybės patvirtina apie pareiškėjo nepagrįsto prašymo pateikimą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes leidimas laikinai gyventi išduodamas konkrečiam darbui dirbti, konkrečioje įmonėje/bendrovėje. Tad pareiškėjo teiginiai, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais, dėl darbo Lietuvoje nepatvirtina pareiškėjo diskrecinės teisės taikymo. Taip pat nėra paneigtos ir Migracijos departamento išvados dėl to, kad Lenkija nėra tinkamiausia valstybė nagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Pažymi tai, kad Lenkijoje yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ji netinkamai įvertins pareiškėjo prašymą ir priims sprendimą neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Lenkijos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėją Lenkijai kaip atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

k o n s t a t u o j a :

4. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. S. (S. S.) 2024 m. gegužės 6 d. pateikė atsakovui Migracijos departamentui prašymą suteikti jam prieglobstį.

Pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d.

2024 m. gegužės 24 d. raštu Nr. DPU.WPD.4251.1145.2024 SC Lenkijos Respublikos Užsieniečių tarnyba informavo, jog S. S. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje, galiojantis nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d.

Migracijos departamentas kreipėsi į atsakingas Lenkijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion.

2024 m. birželio 6 d. raštu Nr. DPU.WPD.4251.1145.2024 ML Lenkijos Respublikos Užsieniečių tarnyba sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį S. S..

Migracijos departamentas 2024 m. birželio 13 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta perduoti asmenį Lenkijos Respublikai. Perdavimo tikslu asmeniui išduodamas kelionės dokumentas laissez-passer. Perdavimo vykdymas pavedamas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 74 straipsniu, 75 straipsniu; Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 74 punktu, 75 punktu, 82 punktu; Dublino reglamento 12.4 straipsniu.

6. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo, Dublino reglamento, Įsakymo nuostatos.

Įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

Įstatymo 74 straipsnyje nustatyta, kad gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą sprendimą vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 74 straipsnio 2 dalis).

Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.

Dublino reglamento 7 straipsnyje nustatyta, kad atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai yra taikomi tokia tvarka, kokia jie pateikti šiame skyriuje (1 dalis). Pagal šiame skyriuje įtvirtintus kriterijus atsakinga valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į padėtį tuo metu, kai prašytojas pirmą kartą valstybei narei pateikė tarptautinės apsaugos prašymą (2 dalis). Siekdamos taikyti 8, 10 ir 16 straipsniuose nurodytus kriterijus, valstybės narės atsižvelgia į visus turimus įrodymus apie tai, kad valstybės narės teritorijoje yra prašytojo šeimos narių, giminaičių ar bet kokių kitų asmenų, susijusių šeimos ryšiais, jeigu tokių duomenų pateikiama iki to laiko, kol kita valstybė narė atitinkamai pagal 22 ir 25 straipsnius priima prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, ir jei dėl ankstesnių prašytojo tarptautinės apsaugos prašymų dar nebuvo priimtas pirmas sprendimas iš esmės (3 dalis).

Dublino reglamento 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei prašytojas turi galiojantį teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą dokumentą išdavusi valstybė narė. Dublino reglamento 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė, išskyrus atvejį, kai ta viza buvo išduota kitos valstybės narės vardu pagal atstovavimo susitarimą, kaip numatyta 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (14), 8 straipsnyje. Tokiu atveju už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga atstovaujamoji valstybė narė. Dublino reglamento 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei prašytojas turi daugiau kaip vieną galiojantį skirtingų valstybių narių išduotą teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą arba vizą, atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą valstybės narės prisiima tokia tvarka: a) teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą išdavusi valstybė narė, suteikusi teisę būti ilgiausią laikotarpį, arba tais atvejais, kai galiojimo laikotarpiai yra vienodi, – valstybė narė, išdavusi teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, kurio galiojimo laikas baigiasi paskiausiai; b) tais atvejais, kai skirtingų valstybių išduotos vizos yra vienodos rūšies, – valstybė narė, išdavusi vizą, kurios galiojimo laikas baigiasi paskiausiai; c) tais atvejais, kai vizos yra skirtingų rūšių, – valstybė narė, išdavusi ilgiausiai galiojančią vizą, arba tais atvejais, kai galiojimo laikas yra vienodas, – valstybė narė, išdavusi vizą, kurios galiojimo laikas baigiasi paskiausiai. Dublino reglamento 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei prašytojas turi tik vieną ar daugiau teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, arba vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius ir kurios leido jam faktiškai atvykti į valstybės narės teritoriją, 1, 2 ir 3 dalys taikomos tol, kol prašytojas nėra išvykęs iš valstybių narių teritorijų.

Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

7. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Prašymo suteikti prieglobstį teikimo metu pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d., todėl pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis. Pareiškėjui šiuo atveju nėra taikomi Dublino reglamento 8-11 straipsniai, nes pareiškėjas nėra nelydimas nepilnametis, ir, bylos duomenimis, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas.

8. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo laikotarpiu 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d. (nes buvo panaikintas), o Lenkijoje išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d., tačiau atsakovas nutyli aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2020 m. birželio 26 d. Lietuva buvo išdavusi pareiškėjui nacionalinę vizą (asmuo atvyko 2019 m. rugpjūčio 5 d.), taip pat viza išduota ir nuo 2023 m. balandžio 26 d. iki 2023 m. liepos 23 d., kai Lenkijos Respublikos leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas daugiausia rezidavo ir dirbo Lietuvos Respublikoje.

Dėl nurodytų aplinkybių teismas paaiškina, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Dublino reglamento nuostatomis Migracijos departamentas pareiškėjui išduotų vizų nevertino, nes jos neatitinka Dublino reglamento nuostatų, ir, kaip teisingai nurodo atsakovas, neturi įtakos Dublino procedūrai bei nėra reikšmingos nustatant atsakingą valstybę. Iš pareiškėjo pateiktų ir atsakovui žinomų duomenų matyti, kad pareiškėjas neturi vizų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius. Akivaizdu, kad buvo vertinti laikotarpiai, susiję su leidimais laikinai gyventi Lietuvoje ir Lenkijoje. Teismas sutinka su atsakovo padaryta išvada, kad vadovaujantis Dublino reglamento 12.4 straipsniu, kadangi pareiškėjui abiejų (Lietuvos ir Lenkijos) leidimų laikinai gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus (Lietuvoje išduotas leidimas laikinai gyventi 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d. (buvo išduotas kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje, tačiau darbo sutarties nesudarė, todėl panaikintas; Lenkijoje išduotas leidimas laikinai gyventi 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d.), atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą prisiėmė valstybė narė, kuri išdavė teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, suteikusį teisę būti šalyje ilgiausią laikotarpį, t. y. Lenkija. Taigi pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjui išduotų vizų nevertinimo ir galimo nuslėpimo yra akivaizdžiai nepagrįstos ir nereikšmingos.

9. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga bei, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, kadangi jis čia periodiškai reziduoja dar nuo 2019 metų, eilę metų čia dirbo, susiformavo jo socialiniai santykiai, kai tuo tarpu pareiškėjo su Lenkijos Respublika nesieja jokie santykiai (nei šeiminiai, nei kultūriniai, nei ekonominiai). Nurodytos aplinkybes sudaro pagrindą išvadai, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog remiantis Dublino reglamento nuostatomis, galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjA3OS0xMDQ3LzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2079-1047/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2079-1047/2023">eA-2079-1047/2023</a>, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjA1Ny02MjkvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2057-629/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2057-629/2023">eA-2057-629/2023</a>, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjAxMC01MjUvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2010-525/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2010-525/2023">eA-2010-525/2023</a>). Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Dublino reglamentą, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-833/2010, 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzc2Mi02MjQvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3762-624/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3762-624/2016">eA-3762-624/2016</a>; 2024 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1053-575/2024).

Įsakymu nustatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma, kai: 1) yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją; 2) prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu; 3) Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui; 4) sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių; 5) vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti; 6) dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui.

Pažymėtina, kad diskrecinės išlygos taikymo kriterijai pareiškėjo atžvilgiu buvo nuosekliai išdėstyti ginčijame Sprendime. Buvo nustatyta, kad Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Lenkijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytoju; kad pareiškėjas yra ar buvo prekybos žmonėmis ar nelegalaus darbo auka; Lietuvos Respublika nėra gavusi užsienio valstybės prašymo dėl jo ekstradicijos, taip pat jam nėra paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, apribojančios jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjo šeimos nariai, o jo socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti, taip pat nenustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių jo perdavimas Lenkijos Respublikai sukeltų jam pernelyg didelę ir neproporcingą žalą.

Taigi byloje nėra duomenų, kurie galėtų sąlygoti Įsakyme nurodytų aplinkybių taikymą. Jokių svarbių aplinkybių, pagrindžiančių diskrecinės išlygos taikymą pareiškėjas nenurodė nei skunde, nei teismo posėdžio metu. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvoje periodiškai reziduoja dar nuo 2019 metų, eilę metų čia dirbo, susiformavo jo socialiniai santykiai, kai tuo tarpu pareiškėjo su Lenkijos Respublika nesieja jokie santykiai (nei šeiminiai, nei kultūriniai, nei ekonominiai) nėra reikšmingos vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Vadovaujantis Dublino reglamentu, rezidavimas ir darbas Europos Sąjungos valstybėje narėje nėra kriterijus nustatant valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Pareiškėjo noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Migracijos departamento nustatytos ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtos aplinkybės neįpareigojo Migracijos departamento taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, Migracijos departamentas pagrįstai ginčijamu Sprendimu perdavė pareiškėją Lenkijos Respublikai. Be to, nėra jokių priežasčių abejoti Lenkijos kompetencija nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą valstybė, atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra Lenkijos Respublika. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo situaciją, tačiau nenustatęs pagrindų taikyti diskrecinę išlygą, pagrįstai skundžiamu Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją Lenkijos Respublikai, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir nėra pagrindo jo panaikinti. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti išvestinį reikalavimą, kuriuo pareiškėjas prašo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

11. Nagrinėjamu atveju, Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartimi buvo tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdytas Migracijos departamento 2024 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 24S144641 vykdymas iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 9 dalimi, įsiteisėjus šiam sprendimui, panaikinamos 2024 m. birželio 26 d. nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Deimantė Andrulytė

Teisėjas Arvydas Martinavičius

Teisėja Jarūnė Sedalienė