Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo

Administracinė byla Nr. I1-1719-422/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02271-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.1

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 26 d.

Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė,

sekretoriaujant Viktorijai Kalasūnei,

dalyvaujant pareiškėjo J. Z. atstovui advokatui Jaroslavui Los,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas J. Z. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 271,32 Eur turtinę žalą bei 7 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime, nuo 2023 m. kovo 22 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. dirbo tarnybinių patalpų valytojo pareigose, 0,5 etato. Tačiau, kaip teigia, jis buvo verčiamas atlikti darbus, neatitinkančius jo darbo specifikos – vykdyti statybos darbus, taip pat dirbti viršvalandžius, savaitgaliais ir švenčių dienomis, už kuriuos nebuvo sumokama. Pareiškėjas teigia, kad dėl pataisos pareigūnų daromo psichologinio spaudimo buvo priverstas išeiti iš darbo. Jis taip pat nurodė, jog Saugumo valdymo skyriaus jaunesnioji specialistė R. D., vadovaudamasi asmeninėmis paskatomis, nepagrįstai rašė tarnybinius pranešimus dėl pareiškėjo tariamų pažeidimų ir naudojo psichologinį spaudimą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nuolatos patyrė emocinius, psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, išgyveno psichologinį sukrėtimą, jautėsi kankinamas ir pažemintas, o jo orumas buvo nuolat pažeidžiamas (1 t., b. l. 24–25).

Atsakovo atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba (toliau – atsakovė) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo pateikti teiginiai apie priverstinį darbą savaitgaliais ir švenčių dienomis yra melagingi. Pasak atsakovės, pareiškėjas neįvardijo konkrečių darbų, kuriuos tariamai turėjo atlikti, ir nenurodė jų vykdymo laikotarpio. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių savo skundų ar atsakymų, patvirtinančių, kad būtų kreipęsis dėl jam priskirtų neteisėtų darbų. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas buvo supažindintas su savo darbo funkcijomis, jam nebuvo skirti jokie papildomi remonto darbai, ir jis tokių darbų neatliko. Taip pat atsakovė tvirtina, kad pareiškėjo kaltinimai dėl psichologinio spaudimo bei priekabiavimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl laikomi hipotetiniais. Atsakovės teigimu, pataisos pareigūnai vykdo savo tarnybines pareigas vadovaudamiesi teisėtumo, teisingumo ir etikos principais, laikydamiesi Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų, taip pat pareigūnų etikos kodekso. Pabrėžiama, kad pareigūnai neturi išankstinio ar asmeninio nusistatymo nei prieš pareiškėją, nei prieš kitus nuteistuosius ir savo pareigas atlieka sąžiningai bei atsakingai, kaip numatyta teisės aktuose ir kalinimo įstaigoje nustatytose vidaus taisyklėse (1 t., b. l. 33–38).

Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės pateiktą atsiliepimą iš esmės pakartojo skunde nurodytas aplinkybes, t. y. teigė, kad buvo verčiamas dirbti švenčių dienomis ir savaitgaliais, o atsisakius – jam buvo grasinama tarnybiniais pranešimais bei atleidimu iš darbo. Papildomai jis nurodė, kad turėjo dirbti ne tik paskyros nurodytu laiku, bet ir tada, kai paskyra nebegaliojo. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad nors buvo įdarbintas vidaus patalpų valytoju, jam teko atlikti kitus darbus, neatitinkančius jo pareigybės specifikos, pavyzdžiui, remontuoti lubas, dušo patalpas ir pan. (1 t., b. l. 141–142).

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ame kalėjime laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 22 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0zMDktNDM4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-309-438/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-309-438/2017">A-309-438/2017</a>, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yMzUtNDkyLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-235-492/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-235-492/2017">A-235-492/2017</a>, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0zMzU4LTYyNC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-3358-624/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-3358-624/2016">A-3358-624/2016</a>).

Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 7 d. pateikė prašymą Nr. NPS-22-4715 įkalinimo įstaigos administracijai priimti jį dirbti 0,5 etato tarnybinių patalpų valytojo pareigose. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. NĮ-22-862 pareiškėjui buvo pavesta pradėti dirbti tarnybinių patalpų valytoju nuo 2023 m. kovo 22 d., užimant 0,5 etato (1 t., b. l. 46–47).

Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 1 d. pateikė įkalinimo įstaigos administracijai prašymą Nr. NPS-22-16651 atleisti jį iš tarnybinių patalpų valytojo pareigų, kaip priežastį nurodydamas prižiūrėtojos daromą psichologinį spaudimą (1 t., b. l. 44–45). Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. NĮ-22-2812 pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d., dirbant 20 valandų per savaitę (1 t., b. l. 42–43).

Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas ėjo tarnybinių patalpų valytojo pareigas (0,5 etato) laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 22 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d., kuris yra ginčo objektas.

Liudytojas A. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba saugumo valdymo skyriaus jaunesniuoju specialistu ir patvirtino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo patalpų tvarkytoju. Jis negalėjo pasakyti, ar pareiškėjas dirbdavo savaitgaliais ar švenčių dienomis, nes neturėjo informacijos apie jo darbo grafiką. Nurodė, jog matydavo, kaip pareiškėjas tvarkydavo tarnybinių patalpų koridorius, virtuvėlę, bendrus dušus bei kabinetus. Priekaištų dėl jo darbo jis neturėjo, taip pat nebuvo jokių skundų dėl darbo kokybės. Dėl atsiskaitymo už pareiškėjo darbą negalėjo suteikti informacijos, nes ši aplinkybė neįeina į jo pareigas. Teigė, jog neturėjo galimybės dirbti kartu su pareigūne R. D., todėl plačiau apie pareiškėjo konfliktą su šia pareigūne pasisakyti negali, nors nurodė, kad praeityje buvo kažką apie tai girdėjęs. Pažymėjo, jog galimai girdėjo, jog pareiškėjas dažė koridorių, tačiau plačiau apie tai pasisakyti negali, nes tuo metu jo nebuvo darbe. Aplinkybių dėl dušo lubų remonto neprisimena, kadangi tai vyko seniai (2024 m. sausio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:22:30 val. iki 00:29:15 val.).

Liudytojas R. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba saugumo valdymo skyriaus specialistu ir patvirtino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo patalpų tvarkytoju. Jis matydavo pareiškėją dirbant bet kurią dieną, kadangi tvarkiniai dirba visomis dienomis, įskaitant ir savaitgalius. Negalėjo pasakyti, ar pareiškėjui buvo sumokėta už darbą šventinėmis dienomis, nes šią informaciją galėtų pateikti ūkio skyriaus darbuotojai. Taip pat nurodė, kad matė, kaip pareiškėjas su kitu nuteistuoju dažė koridoriaus sienas, tačiau negalėjo pasakyti, ar tai vyko savaitgaliais ar darbo dienomis. Kalbėdamas apie konfliktą su R. D., liudytojas teigė, kad negali nieko pasakyti, nes ji dirba kitame skyriuje. Jis paminėjo, jog pareiškėjas gyveno ir dirbo tame aukšte, kuriame dirbo pareigūnė R. D., tačiau apie konfliktą su minėta pareigūne jis girdėjo tik iš nuogirdų, todėl negalėjo pateikti konkrečių detalių (2024 m. sausio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:29:30 val. iki 00:40:50 val.).

Liudytoja A. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba saugumo valdymo skyriaus viršininke. Nuteistiesiems papildomas priverstinis darbas nėra skiriamas. Kalbėdama apie R. D. veiksmus, ji pažymėjo, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi su rašytiniais skundais ir paaiškinimais, tačiau atlikus aplinkybių tyrimą, jo teiginiai nepasitvirtino. Liudytoja negalėjo pasakyti, ar pareiškėjas dirbo savaitgaliais ir švenčių dienomis, nes jos darbo nestebėjo, kadangi tai nepriklausė jos pareigoms – šią informaciją turėtų pateikti turto valdymo skyriaus komendantai. Kiek tiksliai kartų pareiškėjas kreipėsi su skundais į administraciją, negalėjo pasakyti, tačiau paminėjo, kad į visus jo skundus buvo atsakyta (2024 m. vasario 28 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:06:20 val. iki 00:12:40 val.).

Liudytojas J. A. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba turto valdymo skyriaus specialistu. Jis patvirtino, jog darbus, kuriuos pareiškėjas teigė turėjęs atlikti papildomai, atliko statybų darbininkai. Pareiškėjas turėjo vykdyti bendro naudojimo patalpų valymą, o jo teiginiai apie papildomus remonto darbus, pasak liudytojo, yra nepagrįsti ir išsigalvojimai. Kalbėdamas apie konfliktą su R. D., teigė negalintis komentuoti, nes jos darbo pobūdis yra visiškai kitoks. Taip pat jis negalėjo pasakyti nieko apie pareiškėjo darbą savaitgaliais ar švenčių dienomis, kadangi pats šiomis dienomis nedirba (2024 m. vasario 28 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:13:40 val. iki 00:23:20 val.).

Liudytojas N. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo liepos 23 d. pradėjo dirbti komendantu. Jis patvirtino, jog pareiškėjas buvo įdarbintas valytoju pusei etato ir vykdė jam paskirtus darbus. Liudytojas neturi informacijos apie papildomus, jam nepriklausančius darbus, kadangi kiekvienas darbuotojas vykdo savo pareigas. Kalbėdamas apie darbą savaitgaliais ar švenčių dienomis, negalėjo pasakyti nieko konkretus, nes pats šiomis dienomis nedirba. Pareiškėjas dirbdavo pagal paskyras. Dėl galimų konfliktų su kitais pareigūnais liudytojas negalėjo komentuoti, tačiau žinojo, kad pareiškėjas pateikė prašymą atleisti jį iš darbo dėl R. D. veiksmų (2024 m. vasario 28 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:23:50 val. iki 00:30:40 val.).

Liudytojas D. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad atlikinėdamas bausmę dirbo pagalbiniu darbuotoju. Jis patvirtino, jog pareigūnė R. D. jam taip pat liepdavo atlikti darbus, nesusijusius su jo pareigybe. Teigė, kad pareiškėjas taip pat buvo verčiamas dirbti įvairius darbus, o jei atsisakydavo, jam būdavo grasinta tarnybiniais pranešimais ir panašiais veiksmais. Pabrėžė, kad jo santykiai su pareiškėju buvo geri, kadangi jie kartu gyvendavo tame pačiame pastate ir dažnai padėdavo vienas kitam (2024 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:04:30 val. iki 00:15:40 val.).

Liudytoja J. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo laikotarpiu dirbo resocializacijos skyriaus specialiste, būrio viršininke. Ji paaiškino, kad dėl pareiškėjo darbo organizavimo negali pakomentuoti, kadangi tai ne jos darbo sritis. Pažymėjo, kad pareiškėjas įprastai dirbdavo savo noru ir nebuvo verčiamas dirbti. Kalbėdama apie konfliktą su pareigūne R. D., patvirtino, kad žinojo apie šį nesutarimą, tačiau teigė, kad pareigūnės reikalavimai buvo teisėti, nors tiksliai neprisimena, dėl ko tiksliai įvyko konfliktas. Nuteistieji nėra verčiami dirbti – viskas vyksta savanoriškai. Tačiau, esant tam tikroms nenumatytoms situacijoms, pareigūnai gali paprašyti dirbančiųjų nuteistųjų aptvarkyti patalpas. Be kita ko, pridūrė, kad dirbant savaitgaliais kartais matydavo pareiškėją pasirodantį kabinetuose savo noru, tačiau niekada negirdėjo, kad pareiškėjui būtų liepta dirbti savaitgaliais. Dėl R. D. veiksmų pareiškėjas kreipėsi į kontaktinius pareigūnus penkis kartus. Taip pat nurodė, kad matė, kaip nuteistieji dažo koridorius ir atlieka kosmetinio remonto darbus, tačiau tai buvo pačių nuteistųjų iniciatyva, ir ji nežinojo apie atvejus, kai šie darbai būtų buvę paskirti per prievartą (2024 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:16:10 val. iki 00:31:00 val.).

Liudytoja R. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo laikotarpiu ji dirbo jaunesniąja specialiste. Ji patvirtino, kad pareiškėjas dirbo tvarkiniu ir jo pareigos buvo valyti pareigūno postą, koridorių ir laiptinę. Pareiškėjas šiuos darbus atlikdavo tris kartus per dieną – ryte, prieš pasikeičiant pamainai, per pietus ir vakare, po to būdavo grąžinamas į kamerą, nes gyveno kamerinio tipo patalpose. Papildomų darbų jam neduodavo. Tvarkinių darbo grafikas buvo sudarytas 9.00–12.00 val. ir 12.00–14.00 val., tačiau, kadangi darbų atlikimui tiek laiko nereikėjo, su viršininke buvo sutarta, kad jie dirbs tik tuo metu, kai bus poreikis sutvarkyti. Pareiškėjas apie šį darbo grafiko pakeitimą buvo tinkamai informuotas, kadangi grafikas buvo viešai pakabintas. Nepaisant darbo grafiko pakeitimų, darbo valandų skaičius ir atlyginimas liko nepakitęs. Jei pareiškėjas jautė, kad atlyginimas buvo per mažas, jis galėjo kreiptis į administraciją dėl šio neatitikimo. Taip pat nurodė, kad per jos pamainą nuteistieji atsisakydavo dirbti savaitgaliais, o tai buvo užfiksuota tarnybiniais pranešimais. Ji neturėjo informacijos apie dušų remonto darbus, jos pamainos metu pareiškėjas netvarkė dušų, nes dirbo kitoje patalpoje. Psichologinio spaudimo ar konfliktinių situacijų iš jos pusės nebuvo (2024 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:31:30 val. iki 00:58:59 val.).

Liudytojas G. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo komendanto pareigas. Buvo sudarytas darbo grafikas, kurį pasirašė tiek jis, tiek priežiūros skyriaus viršininkė, ir jis buvo suderintas su nuteistaisiais. Taip pat nurodė, jog nebuvo girdėjęs apie atvejus, kai pareiškėjas buvo verčiamas dirbti išeiginėmis dienomis ar priverstinai atlikti kitus darbus. Pareiškėjas niekada nesiskundė dėl netinkamai išmokėto darbo užmokesčio ar blogo darbo organizavimo. Kalbant apie statybos darbus, nurodė, kad buvo vienas atvejis, kai pareiškėjui buvo priskirtas kosmetinis dušo patalpos remontas. Tačiau nuteistasis pats savanoriškai pasisiūlė atlikti šį darbą. Už šį atliktą darbą buvo surašytas teikimas, kad pareiškėjas būtų paskatintas. Įprastai pareiškėjui buvo paskirtos tam tikros patalpos, kurias jis turėjo sutvarkyti, ir nebuvo jokių atvejų, kad jam būtų liepta atlikti darbus, kurie jam nepriklausė. Konfliktai su pareigūnais galimai kilo dėl to, jog nuteistieji norėdavo dažniau išeiti iš savo kamerų, tačiau pareigūnai su tuo nesutikdavo (2024 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:59:30 val. iki 01:16:10 val.).

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia teiginiu, kad ginčo laikotarpiu jis buvo priverstas dirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis, tačiau už šį darbą jam nebuvo išmokėtas darbo užmokestis.

Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbinę veiklą bausmės atlikimo vietoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) V dalies VII skyriaus šeštasis skirsnis. Pagal BVK 59 straipsnio 1 dalį kiekvienas uždaro ir pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietoje laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis, savarankiškai neįsidarbinęs ne bausmės atlikimo vietoje arba nuteistųjų užimtumą darbine veikla organizuojančioje įstaigoje, privalo užsiimti bausmės atlikimo vietoje jam pasiūlyta darbine veikla ir taip prisidėti prie jo išlaikymo bausmės atlikimo vietoje sąnaudų mažinimo. Pagal šio straipsnio 3 dalį, konkreti darbinė veikla nuteistajam parenkama, atsižvelgiant, kiek tai yra įmanoma, į jo darbingumą, įgytą profesiją ar specialybę, turimus darbo įgūdžius, darbo patirtį ar kvalifikaciją. Laisvės atėmimo vietų įstaiga arba nuteistųjų užimtumą darbine veikla organizuojanti įstaiga turi siekti, kad nuteistųjų darbinės veiklos pobūdis būtų reguliariai keičiamas ir nuteistieji įgytų įvairių darbo įgūdžių, taip pat, kad darbinės veiklos atlikimo laikas netrukdytų nuteistiesiems įgyvendinti resocializacijos plane nurodytas priemones.

Pagal BVK 60 straipsnio 2 dalį nuteistųjų darbinė veikla bausmės atlikimo vietoje arba nuteistųjų užimtumą darbine veikla organizuojančioje įstaigoje organizuojama taip: 1) konkrečią darbinę veiklą, kurią nuteistajam pavedama atlikti, taip pat šios veiklos atlikimo pradžią ir pabaigą nustato laisvės atėmimo vietų įstaigos arba nuteistųjų užimtumą darbine veikla organizuojančios įstaigos darbuotojai. Be rašytinio nuteistojo sutikimo jam negali būti pavedama darbine veikla užsiimti švenčių ir poilsio dienomis; 2) nuteistieji darbine veikla užsiima penkias dienas per savaitę ne ilgiau kaip aštuonias valandas per dieną, o tais atvejais, kai dėl darbinės veiklos specifikos negalima laikytis šiame punkte nustatytos kasdieninės ar kassavaitinės nuteistųjų darbinės veiklos trukmės, nuteistųjų darbinės veiklos trukmė gali būti nustatoma taikant suminę darbinės veiklos laiko apskaitą. Nuteistajam gali būti leidžiama darbine veikla užsiimti ilgiau negu šiame punkte nurodytą laiką tik jo rašytiniu sutikimu ir jei tai netrukdys jam dalyvauti pasimatymuose ir įgyvendinti jo resocializacijos plane nurodytų priemonių; 3) už darbinės veiklos rezultatus, atsižvelgdama į šios veiklos sudėtingumą, apimtį ir veiklai atlikti skirtą laiką, laisvės atėmimo vietų įstaiga nuteistiesiems moka pinigines išmokas. Šių išmokų apskaičiavimo tvarką nustato teisingumo ministras; 4) už vienus dalyvavimo darbinėje veikloje metus nuteistiesiems suteikiamas dvidešimt darbo dienų trukmės poilsio laikas, už kurį jiems mokama piniginė išmoka. Nuteistųjų pageidavimu per vienus metus jiems gali būti suteikiamas papildomas iki dešimt darbo dienų trukmės poilsio laikas, už kurį piniginė išmoka nemokama; 5) nuteistieji, kuriems darbinės veiklos atlikimo metu buvo padaryta žala, turi teisę į žalos atlyginimą CK nustatyta tvarka; 6) laikas, kurį nuteistieji dalyvauja darbinėje veikloje, neįskaitomas į valstybinio socialinio draudimo stažą. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas išmokas, išskaičiavusi iš jų šio kodekso 62 straipsnyje nurodytą sumą, laisvės atėmimo vietų įstaiga perveda į jos administruojamas šių nuteistųjų asmenines sąskaitas (BVK 60 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tarp nuteistųjų asmenų ir laisvės atėmimo vietų administracijų kylančius ginčus dėl darbo laiko apskaitos ir apmokėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1578-624/2018) yra nurodęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad tam tikro pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03)) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNzAzLTUwMi8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1703-502/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1703-502/2019">A-1703-502/2019</a>).

Nagrinėjamu atveju atsakovei, teigiančiai, kad pareiškėjo darbas buvo organizuojamas laikantis teisės aktų reikalavimų, tenka pareiga nurodyti ir pateikti įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes. Vykdydama šią pareigą, atsakovė į bylą pateikė įstaigos direktoriaus įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo priimtas į tarnybinių patalpų valytojo pareigas (0,5 etato) ir atleistas iš jų, taip pat darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2023 m. kovo – rugpjūčio mėnesius (1 t., b. l. 80–127). Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dirbo tarnybinių patalpų valytojo pareigose (0,5 etato) laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 22 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d., jo darbo laiko norma sudarė 20 valandų per savaitę. Pagal pateiktus duomenis, pareiškėjas savaitgaliais ir švenčių dienomis nedirbo. Atsakovė nurodo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai tiksliai atspindi pareiškėjo realiai išdirbtą laiką, o darbo užmokestis jam buvo apskaičiuojamas ir mokamas remiantis šių žiniaraščių duomenimis. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo išdirbtas laikas laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 22 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. viršijo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytas 4 valandas per dieną ir 20 valandų per savaitę. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės pateiktais duomenimis apie pareiškėjo išdirbtą laiką, o pareiškėjo teiginiai, kad jis realiai dirbo daugiau nei nurodyta žiniaraščiuose, atmestini kaip nepagrįsti. Dėl šių priežasčių skundas dėl turtinės žalos atlyginimo, susijusio su neapmokėtu viršvalandiniu darbu, darbu savaitgaliais ir švenčių dienomis, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad jam buvo pavesta atlikti darbus, nesusijusius su jo tiesioginėmis tarnybinių patalpų valytojo pareigomis – jis buvo verčiamas vykdyti statybos darbus.

Pagal BVK 59 straipsnio 3 dalį, konkreti darbinė veikla nuteistajam parenkama atsižvelgiant, kiek tai yra įmanoma, į jo darbingumą, įgytą profesiją ar specialybę, turimus darbo įgūdžius, darbo patirtį ar kvalifikaciją.

Iš byloje esančio Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2014 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. V-397 patvirtinto tarnybinių patalpų valytojo pareigybės aprašo 7 punkto matyti, kad šias pareigas einančias nuteistajam priskirta – valyti tarnybines patalpas, išnešti šiukšles iš koridorių, laiptinių bei teritorijos; tarnybinėse patalpose šluostyti dulkes, valyti ir plauti langus, sienas, grindis, laiptines; tarnybinėse patalpose valyti dulkes nuo stalų, kėdžių ir kito inventoriaus; išnešti atliekas ir šiukšles iš tarnybinių patalpų į nustatytą vietą; sutvarkyti darbo inventorių ir sandėliuoti jį tam skirtoje patalpoje; laikytis vidaus tvarkos taisyklių bei darbo drausmės; apie pastebėtus drausmės pažeidimus bei inventoriaus gedimus pranešti atsakingiems asmenims. Pareigybės aprašymo 9 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis asmuo atsako už – kokybišką ir savalaikį savo pareigų atlikimą; darbų saugos ir bendrosios gaisrinės saugos taisyklių laikymąsi; tinkamą išduotų medžiagų naudojimą bei saugojimą ir pan. (1 t., b. l. 40–41). Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo priverstas vykdyti papildomus remonto darbus, yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, šie teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė, jog jam priskirtas darbas buvo per sunkus arba neatitiko jo gebėjimų, įgūdžių ar lūkesčių, jis turėjo teisę kreiptis į pataisos namų administraciją dėl darbinės veiklos pakeitimo. Tačiau byloje tokių duomenų nėra.

Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjas, atlikdamas savo darbines funkcijas, dirbo darbus, nesusijusius su jo pagrindinėmis tarnybinių patalpų valytojo pareigomis. Tokie duomenys nepateikti ir paties pareiškėjo. Atsakovė, kaip minėta, paneigė šiuos pareiškėjo argumentus ir pabrėžė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su numatomomis darbinės veiklos funkcijomis, apie ką pasirašė žurnale 2023 m. kovo 22 d., iš karto po to, kai komisija tarpininkavo dėl darbinės veiklos vykdymo. Nuteistieji, vykdantys tarnybinių patalpų valytojo funkcijas, atlieka patalpų valymo, šiukšlių išnešimo, laiptinių ir grindų plovimo darbus, taip pat kitas pareigas, nurodytas tarnybinių patalpų valytojo pareigybės apraše. Jokie papildomi remonto darbai šiam nuteistajam nebuvo skirti ir jis jų neatliko.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes nesurinkta duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo verčiamas atlikti darbus, nesusijusius su jo tiesioginėmis tarnybinių patalpų valytojo pareigomis, todėl turtinės žalos atlyginimas ir šiuo faktiniu pagrindu nepriteistinas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio atliekant pareigas. Pažymėjo, kad dėl darbo sąlygų pagerinimo jis kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau iš pareigūnų patyrė psichologinį spaudimą, į jo skundus administracija nereagavo ir problemų nesprendė, o Saugumo valdymo skyriaus jaunesnioji specialistė R. D., nepagrįstai rašė tarnybinius pranešimus pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų priešiškai nusiteikę pareiškėjo atžvilgiu ir darytų jam psichologinį spaudimą. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jo netenkino kalinimo sąlygos ir jis dėl to skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, tačiau konkrečių aplinkybių nebuvo detaliai išdėstęs. Iš atsakovės pateiktų pareiškėjo susirašinėjimų su kalėjimo administracija matyti, kad 2023 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjo skundas Nr. NPS-22-17479 dėl pareigūnės R. D. netinkamo elgesio – teigimas, kad dėl jos elgesio jis negavo viso dirbančiajam nuteistajam priklausančio maisto davinio – nepasitvirtino (1 t., b. l. 72–73). Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas 2023 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. SN-22-2631 pažymėjo, kad skundo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog pareigūnė elgėsi netinkamai ir būtų pažeistos pareiškėjo teisės, kadangi peržiūrėjus vaizdo registratoriaus įrašus, pareigūnė laikėsi teisės aktuose nustatytos nuteistųjų maitinimo tvarkos (1 t., b. l. 58–60). Taip pat pastebima, kad pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 1 d. su skundu Nr. NPS-22-16522 kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją, teigdamas, jog pareigūnė R. D. nuolat provokuoja konfliktines situacijas, teikia melagingą informaciją ir nepagrįstai rašo tarnybinius pranešimus (1 t., b. l. 66–67). Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas 2023 m. rugpjūčio 3 d. rašte Nr. SN-22-2439 pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizuoja konkrečių faktinių aplinkybių dėl pareigūnų netinkamo elgesio, todėl jo kaltinimai yra hipotetinio pobūdžio (1 t., b. l. 61–63). Byloje matyti, kad pareiškėjas skelbė bado akcijas dėl, jo nuomone, netinkamo pareigūnų, tarp jų ir – pareigūnės R. D., elgesio. Tačiau teismas pažymi, kad savo argumentus dėl bado akcijų skelbimo pareiškėjas grindė abstrakčiais teiginiais, nurodydamas, jog pareigūnai elgėsi neadekvačiai, teikė melagingą informaciją administracijai, provokavo konfliktus, mėgino susidoroti, šmeižė ir pan. (1 t., b. l. 64–65, 66–67, 68–69, 70–71, 72–73, 74–75, 76–77, 78–79). Jokių konkrečių aplinkybių dėl pareigūnų elgesio pareiškėjas nedetalizavo ir faktų nekonkretizavo, todėl pagal jo abstrakčius teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus.

Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog konkretūs pareigūnai būtų priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu ir darytų psichologinį spaudimą dėl pareiškėjo skundų, siekiant pagerinti darbo sąlygas. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl pareigūnų netinkamo elgesio ir jų nusistatymo prieš jį yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl jie atmestini.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-337/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-337/2006">3K-3-337/2006</a>).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-337/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-337/2006">3K-3-337/2006</a>). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas pažymi, jog Regionų administracinio teismo Kauno rūmuose priimtu 2024 m. gegužės 14 d. sprendimu iš esmės analogiškoje ginčo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/STEtMTcxNC02NDQvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I1-1714-644/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I1-1714-644/2024">I1-1714-644/2024</a> (3-62-3-02269-2023-0), dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjama byla, pareiškėjo D. B. (nagrinėjamoje byloje jis buvo apklaustas liudytoju) skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo atmestas. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamos iš esmės to paties pobūdžio aplinkybės tik dėl kito tvarkinio (tiek pareiškėjas J. Z., tiek D. B. nurodė, jog abu buvo verčiami dirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis ir dirbo jiems nepriklausančius darbus). Teismo sprendimas toje byloje įsiteisėjęs.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006m. kovo 28 nutarime (byla Nr. 33/03) yra konstatavęs, jog bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (3.3p.).

Todėl šią bylą nagrinėjančiam teismui nėra pagrindo toje byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą vertinti kitaip.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2024 m. rugsėjo 9 d. pažymą Nr. APD-2024-08724, kurioje nurodė, kad valstybės naudai priteistina 158,33 Eur už pareiškėjui suteiktą teisinę pagalbą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 42 straipsnį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo J. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė