Baudžiamoji byla Nr. 2K-270-693/2019
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00733-2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1;
2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir A. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu nuteisti:
A. S. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 69 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas iki bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos atlyginti UAB „E.“ bent ¼ dalį padarytos žalos;
A. M. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 69 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas iki bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos atlyginti UAB „E.“ bent ¼ dalį padarytos žalos.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista UAB „K.“, o J. S. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamosios bylos dalis UAB „K.“, A. S. ir A. M. dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Iš UAB „K.“, A. S. ir A. M. solidariai civilinei ieškovei UAB „E.“ priteista 42 554,91 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat iš kiekvieno po 163,33 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutartimi nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas, o A. M. – tenkintas iš dalies: pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti ir civilinei ieškovei UAB „E.“ priteista suma solidariai žalai atlyginti iš UAB „K.“, A. S. ir A. M. sumažinta iki 36 063,48 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. S. ir A. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad A. S., nuo 1995 m. lapkričio 2 d. iki 2011 m. birželio 30 d. būdamas UAB „K.“ direktorius ir vienintelis akcininkas, pagal 2000 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 punktą turėdamas teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su A. M. (kuris nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. ėjo UAB „K.“ direktoriaus pavaduotojo pareigas, pagal 1997 m. vasario 26 d. pareigybių aprašymo 1.14 dalį būdamas atsakingas už įmonės ūkinę komercinę veiklą, dispečerinės tarnybos ir vairuotojų darbo organizavimą, pagal 4 dalį – turėdamas teisę sudaryti tiekimo, pirkimo–pardavimo sutartis su partneriais) ir UAB „E.“ darbuotoju, kuriam Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi ikiteisminį tyrimą nutraukė dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą UAB „K.“ naudai. A. S. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, įmonės „K.“ buhalterei J. S. pranešus apie UAB „E.“ ketinimus sudaryti transporto paslaugų sutartį, nurodė bendrovės direktoriaus pavaduotojui A. M. sudaryti transporto paslaugų sutartį su UAB „E.“, abu iš anksto žinodami, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, t. y. neteiks transporto paslaugų ir neperveš krovinių, šis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje sudarė tikrovės neatitinkančias 2006 m. lapkričio 2 d. ir 2007 m. rugsėjo 3 d. transporto paslaugų sutartis (be numerio) su UAB „E.“, atstovaujama šios įmonės darbuotojo, kuriam Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi ikiteisminį tyrimą nutraukė. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, A. S. ir A. M., remdamiesi pirmiau minėtomis sutartimis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje išrašė bei pasirašė bendrovės „K.“ vardu 23 PVM sąskaitas faktūras dėl įvairių pinigų sumų (pagal 2006 m. lapkričio 2 d. transporto paslaugų sutartį 10 PVM sąskaitų faktūrų buvo pateiktos bendrovės „E.“ padalinio vadovui O. K. (O. K.), o pagal 2007 m. rugsėjo 3 d. transporto paslaugų sutartį 13 PVM sąskaitų faktūrų buvo pateiktos bendrovės „E.“ darbuotojams), pagal jas UAB „E.“ iš sąskaitos, esančios AB banke „Snoras“, mokėjimo nurodymais bendrovei „K.“ pervedė nurodytas sumas (detaliai datos ir pinigų sumos pagal PVM sąskaitas faktūras nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje). Po to šias PVM sąskaitas faktūras UAB „K.“ buhalterė J. S. (nieko nežinanti apie vykdomą nusikalstamą veiką), o nuo 2008 m. kovo 15 d. UAB „K.“ buhalterė T. C. (nieko nežinanti apie vykdomą nusikalstamą veiką) įtraukė į bendrovės „K.“ buhalterinę apskaitą. Suklaidinus bendrovės „E.“ darbuotojus, į bendrovės „K.“ sąskaitą, esančią AB SEB banke, neteisėtai buvo pervesta 146 933,6 Lt (42 554,91 Eur); taip A. S., A. M. kartu su UAB „E.“ darbuotoju, kuriam Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi ikiteisminį tyrimą nutraukė, bendrai veikdami, UAB „K.“ naudai įgijo didelės vertės bendrovės „E.“ priklausančias lėšas, padarydami šiai bendrovei 146 933,6 Lt (42 554,91 Eur) turtinės žalos.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Buvo pažeistos jo, kaip įtariamojo, teisės, nes nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2009 m. lapkričio 20 d.) jis buvo apklausiamas kaip liudytojas, o įtarimai jam pateikti tik 2015 m. spalio 1 d., t. y. praėjus beveik šešeriems metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, įtariamasis buvo tik O. K., o A. S. ir kitas nuteistasis šioje byloje – A. M. buvo liudytojai. Nuteistieji įtariamaisiais tapo tik O. K. panaikinus įtarimus. Dėl to išlieka abejonė, ar A. S., ilgą laiką būdamas apklausiamas kaip liudytojas, galėjo tinkamai pasinaudoti savo teisėmis, kurias baudžiamajame procese turi įtariamieji. Kartu pažymėtina, kad O. K. byla buvo nutraukta dėl per ilgo proceso (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2009 m. lapkričio 20 d., nutrauktas 2013 m. balandžio 19 d.), todėl ir A. S. byla turėjo būti nutraukta tais pačiais pagrindais. Šiuo atveju buvo pažeisti teisingumo ir proporcingumo principai.
2.2. Tarp UAB „E.“ ir UAB „K.“ egzistavo civiliniai teisiniai santykiai, todėl A. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai. Byloje esančios 2006 m. lapkričio 2 d. ir 2007 m. rugsėjo 3 d. transporto paslaugų teikimo sutartys yra nepaneigtos ir nenuginčytos, tačiau teismai neanalizavo tarp šių bendrovių egzistavusių teisinių santykių turinio, o iškart taikė baudžiamąją atsakomybę. UAB „E.“ pripažino visas UAB „K.“ pasirašytas sąskaitas faktūras, todėl savo pažeistas teises galėjo ginti civilinio proceso tvarka, tačiau to nedarė.
2.3. Neatsižvelgta į tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2009 m. lapkričio 20 d. todėl, kad vienas iš buvusių UAB „E.“ vadovų – O. K. nesutiko savo noru išeiti iš darbo, o naujasis vadovas V. J. įspėjo O. K., kad tai sukels jam neigiamų pasekmių. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo ginčas tarp O. K. ir naujojo UAB „E.“ direktoriaus V. J. buvo sprendžiamas teisme, kur kasacinės instancijos teismas pripažino, kad UAB „E.“ neteisėtai atleido komercijos direktorių O. K. Tai sustiprina abejones, kad UAB „E.“ bandė apšmeižti O. K., bet teismai šios aplinkybės nevertino.
2.4. Skunde keliamos abejonės, kaip A. S. galėjo įvykdyti sukčiavimą be UAB „E.“ komercijos direktoriaus ir UAB „K.“ buhalterės J. S. pagalbos (UAB „E.“ komercijos direktoriui O. K. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o UAB „K.“ buhalterė J. S. pirmosios instancijos teisme išteisinta), nes UAB „E.“ tikrindavo visas sąskaitas faktūras ir apmokėdavo tik po to. Šių aplinkybių teismai neanalizavo.
2.5. Abiejų instancijų teismai buvo šališki, nes priėmė nemotyvuotus sprendimus, nepašalino visų kilusių abejonių, vertino tik nuteistajam nepalankius įrodymus, o nuteistąjį teisinančių įrodymų nevertino, netyrė nusikaltimo padarymo modelio. Pažymėtina, kad dalis prekes gavusių kitų įmonių darbuotojų patvirtino, jog prekes jiems UAB „E.“ pristatė lengvuoju transportu arba taksi, o dalis įmonių net nematė, kokiu transportu buvo pristatytos prekės. Atliekant lyginamąją UAB „K.“ ir kitų transporto įmonių, pasirašiusių transporto teikimo sutartis su UAB „E.“, paslaugų teikimo analizę būtų galima nustatyti, kiek ir kokių paslaugų suteikė kiekviena įmonė, tačiau teismai to nepadarė. Be to, byloje nustatyta, kad 2006 ir 2007 m. (kai buvo teikiamos UAB „K.“ transporto paslaugos) UAB „E.“ buvo atlikti auditai, tačiau jokių neatitikimų nepastebėta. Teismai nevertino, kad dalis UAB „E.“ darbuotojų parodė, jog, pasikeitus akcininkams ir atėjus naujam įmonės direktoriui V. J., dingo didelė dalis bendrovės finansinių dokumentų, todėl atsekti visus vykdytus prekių vežimus tapo neįmanoma.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Skundžiamu nuosprendžiu ir nutartimi buvo netinkamai pritaikytos BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes padaryta jokiais įrodymais neparemta išvada, kad UAB „K.“ nesuteikė UAB „E.“ transporto paslaugų pagal 2006 m. lapkričio 2 d. ir 2007 m. rugsėjo 3 d. sutartis. Teismai neatsižvelgė į visas bylai reikšmingas aplinkybes, neišnaudojo baudžiamojo proceso nurodytos priemonės liudytojų parodymų patikimumui patvirtinti, padarė logikos klaidų ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus.
3.2. Teismų išvada, kad ištirtų įrodymų visuma visiškai patvirtina faktinę aplinkybę, jog UAB „K.“ neteikė UAB „E.“ transporto paslaugų, padaryta vertinant netiesioginius įrodymus ir pažeidžiant logikos taisykles. Tai, kad, kaip nurodė teismas, nėra papildomų įrodymų, jog paslaugos realiai buvo suteiktos, yra logiškai klaidinga išvada. Rašytinės sutarties, sąskaitos faktūros ir apmokėjimo faktų buvimas savaime pagrindžia, kad paslaugos buvo teikiamos, todėl priešinga išvada galima tik neginčijamai nuneigus šiuos dokumentus. Šiuo atveju nebuvo pašalintos visos abejonės dėl reikšmingų bylai aplinkybių.
3.3. Teismai netyrė ir nevertino, ar UAB „E.“ darbuotojai nesinaudojo UAB „K.“ paslaugomis ne prekėms ar pirkėjams vežti, o asmeniniais tikslais. Šios galimybės nepaneigia nei UAB „E.“ darbuotojų parodymai, nei specialisto išvada, nei sąskaitų faktūrų turinys. Be to, apie UAB „K.“ teikiamų paslaugų specifiką buvo žinoma ir UAB „E.“ administracijai, kadangi sudarant 2007 m. sutartį UAB „E.“ pusės ji buvo pasirašyta ne O. K., o būtent administracijos direktoriaus I. O. vardu, jam pasirašant priedą, kuriame nustatyti užsakomiesiems pervežimams taikomi į taksi įmonių tarifus panašūs įkainiai.
3.4. Nepagrįstai atmesti liudytojos J. K. parodymai, kad važiuodavo į banką naudodamasi UAB „K.“ paslaugomis, o mašiną iškviesdavo I. O. Tai, kad jos parodymų nepatvirtina kitų liudytojų parodymai byloje, nedaro jos parodymų ginčytinų, nes apie tokį naudojimosi UAB „K.“ paslaugomis būdą galėjo būti žinoma tik mažam žmonių ratui. Be to, nėra pagrindo teismų išvadai, kad J. K. galėjo būti suinteresuota duoti klaidingus parodymus, kadangi nuo jos atleidimo iš darbo praėję jau daug laiko, jai niekada nebuvo pareikšti įtarimai.
3.5. Teismų išvadai, kad UAB „K.“ realiai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų nesuteikė, prieštarauja kiti byloje surinkti įrodymai, į kuriuos teismas neatsižvelgė ir jų neanalizavo. 2015 m. birželio 30 d. specialisto išvadoje užfiksuota informacija apie pinigų, gautų iš UAB „E.“, panaudojimą. Šių duomenų turinys paneigia teismų išvadų apie tai, kad paslaugos realiai nebuvo teikiamos, patikimumą.
3.6. Sukčiavimo mechanizmas praktikoje nustatomas tada, kai siekiama pasipelnyti iš valstybės PVM ar kitų mokesčių sąskaita. Ginčo atveju, skirtingai nuo įprastinio sukčiavimo, nustatyta, kad paslaugas pagal sudarytas sutartis įsipareigojo teikti realiai veikianti įmonė ir sukčiavimo PVM srityje nuteistiesiems inkriminuojamuose veiksmuose nebuvo. Iš teismo nustatyto galimo sukčiavimo mechanizmo aplinkybių akivaizdu, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos atveju finansinę naudą turėjo gauti ne tik UAB „K.“, bet ir fiziniai asmenys, dirbantys UAB „E.“.
3.7. Iš specialisto išvados matyti, kad gautus pinigus UAB „K.“ naudojo savo reikmėms. Iš šių pinigų buvo sumokami mokesčiai Valstybinei mokesčių inspekcijai, po to mokami atlyginimai UAB „K.“ darbuotojams, tada mažinamas įmonės įsiskolinimas atskaitingiems asmenims. Pavyzdžiui, iš 7009,20 Lt mokėjimo už 2006 m. gruodžio 30 d. sąskaitą faktūrą visos lėšos buvo panaudotos UAB „K.“ reikmėms ir tik 100 Lt išmokėta kasatoriui kaip skola atskaitingam asmeniui pagal anksčiau susidariusią skolą. Taigi byloje surinkti įrodymai paneigia, kad iš minėtų lėšų UAB „E.“ darbuotojai, kurie galimai bendrininkavo darant nusikaltimą, galėjo turėti materialinės naudos, o tai leidžia teigti, kad kasatoriui inkriminuotas sukčiavimo mechanizmas logiškai nesuprantamas. Pinigų, gautų už suteiktas paslaugas, panaudojimas išskirtinai UAB „K.“ naudai tiesiogiai prieštarauja aplinkybei, kad UAB „K.“ realiai paslaugų UAB „E.“ neteikė.
3.8. Teismai nepagrįstai atmetė O. K. parodymus ir jais nesivadovavo, nurodydami, kad jis buvo įtariamasis šioje byloje, jo sesuo – kaltinamoji, todėl jis galimai suinteresuotas duoti klaidingus parodymus. Tačiau šiam asmeniui ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir jam joks baudžiamasis persekiojimas negresia, todėl jo parodymų atmetimas yra nepagrįstas. Be to, teismai atmetė kaltinamojo parodymus neišsireikalavę civilinės bylos. Iš viešai prieinamos 2011 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2015 matyti, kad neskundžiamu teismo sprendimu O. K. atleidimas iš darbo UAB „E.“ buvo pripažintas neteisėtu. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad UAB „E.“ kaip darbdavė neįrodė neteisėtų ieškovo veiksmų, t. y. vienos iš drausminės atsakomybės sąlygų, būtinų atleidžiant darbuotoją iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad, remiantis byloje esančių įrodymų visuma, byloje nustatyta, jog UAB „E.“ naudojosi UAB „K.“ paslaugomis, sudarinėjo sutartis su šia bendrove, mokėjo už suteiktas paslaugas. UAB „E.“, kuriai nustatyta pareiga įrodyti darbuotojo padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, šį atleidus DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nurodyti sutartiniai santykiai su UAB „K.“ susiklostė be atsakovės žinios, t. y. kad ieškovas savavališkai be sutarčių sudarymo metu buvusio įmonės vadovo žinios sudarė su UAB „K.“ sutartį, atsakovės lėšomis atsiskaitydavo su UAB „K.“ už paslaugas, kurios nebuvo suteikiamos. Taigi, O. K. nurodžius byloje apie jam priimtą palankų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, teismai šioje baudžiamojoje byloje, spręsdami dėl vadovavimosi O. K. parodymais, turėjo išsireikalauti minėtos bylos medžiagą.
3.9. Teismai nepagrįstai nevertino ir šioje byloje išteisintos J. S. parodymų apie tai, kad girdėjo vadovybės pokalbius, kad daromi transporto paslaugų užsakymai ir kad užsakymus daro UAB „E.“.
3.10. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad objektyvūs liudytojų parodymai nepatvirtina, jog UAB „K.“ teikė pervežimo paslaugas UAB „E.“. Visus tarpmiestinius važiavimus ekonominiais sumetimais vykdęs A. S. šią paslaugą teikė nuosavu baltos spalvos mikroautobusu be logotipų. Faktą, kad prekės buvo kraunamos į baltos spalvos mikroautobusą, patvirtino O. K., sandėlio vedėjas A. Č. (A. Č.), vairuotojas A. A. (A. A.), UAB „D.“ vairuotojas. A. A. ir 17 liudytojų (prekių gavėjų iš skirtingų Lietuvos miestų) patvirtino, kad prekės buvo pristatytos baltos spalvos mikroautobusu be logotipų (atpažinimo ženklų). Šie liudytojų parodymai kelia pagrįstą abejonę dėl teismo išvados, kad paslaugos realiai nebuvo teikiamos.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
4.1. Negalima sutikti su kasatorių teiginiais, kad teismai netinkamai pritaikė BK 182 straipsnio 2 dalį. Nors teismai pripažino, kad sutartys tarp UAB „K.“ ir UAB „E.“ buvo realiai sudarytos, o visos nuo 2006 m. lapkričio 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. (23 vnt.) UAB „K.“ išrašytos sąskaitos faktūros apmokėtos, tačiau esminis klausimas šioje byloje yra tai, ar UAB „K.“ realiai teikė transporto paslaugas ir pagrįstai išrašė užsakovei UAB „E.“ PVM sąskaitas faktūras, kurias pastaroji apmokėjo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas, iš naujo juos įvertinęs, padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „K.“ transporto paslaugų pagal nuosprendyje nurodytas sutartis UAB „E.“ nesuteikė. Transportavimo sutartys buvo sudarytos fiktyviai, neketinant pagal jas teikti transporto paslaugų ir ketinant gauti tik mokėjimą už fiktyviai suteiktas paslaugas. Sutartys buvo sudarytos ir PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos UAB „E.“ suklaidinant šios įmonės darbuotojus, kad paslaugos iš tikrųjų buvo suteiktos, taip UAB „K.“ naudai buvo įgytos didelės vertės UAB „E.“ priklausančios lėšos.
4.2. Kasacinių skundų teiginiai dėl pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepagrįsti. Įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų.
4.3. Nuteistasis A. S. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai nevertino ir nepasisakė dėl kitų klausimų: liudytojo ir įtariamojo teisinio statuso santykio bei jų teisių tinkamo įgyvendinimo; civilinių teisinių santykių atribojimo nuo baudžiamųjų; dėl bylos sąsajų su darbo santykių ginču bendrovėje UAB „E.“; dėl nusikalstamų veikų padarymo modelio loginės struktūros nebuvimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš kasatoriaus A. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad šie klausimai apeliaciniame skunde nebuvo keliami ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, šie kasatoriaus A. S. klausimai nevertintini ir dėl jų nepasisakytina.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistųjų A. S. ir A. M. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Dėl to nuteistųjų A. S. ir A. M. kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos bylos aplinkybės (pavyzdžiui, kad UAB „K.“ realiai transporto paslaugų UAB „E.“ neteikė, dėl to nepagrįstai išrašė PVM sąskaitas faktūras), atliktas atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimas, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, paliekami nenagrinėti.
7. Kasatorius A. S. skunde nurodo, kad teismai nevertino ir nepasisakė dėl šių argumentų: liudytojo ir įtariamojo teisinio statuso santykio bei jų teisių tinkamo įgyvendinimo; civilinių teisinių santykių atribojimo nuo baudžiamųjų; dėl bylos sąsajų su darbo santykių ginču bendrovėje UAB „E.“; dėl nusikalstamų veikų padarymo modelio loginės struktūros nebuvimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo A. S. apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad šie klausimai apeliaciniame skunde nebuvo keliami ir apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėjo, dėl to minėti kasatoriaus A. S. skunde nurodyti argumentai paliekami nenagrinėti.
Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
8. Kasatoriai skunduose teigia, kad žemesnės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir vertindami juos šališkai, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišsamiai išnagrinėjo bylą, nepagrįstai atmetė kai kurių liudytojų parodymus. Šie kasatorių skundų argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
10. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
11. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o jų skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
12. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. S. ir A. M. kaltės klausimą dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek juos teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (kaltinamųjų A. S. ir A. M., liudytojų, dirbusių UAB „K.“ ir UAB „E.“, parodymus, specialisto išvadą ir kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priešingai nei teigia kasatoriai, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstytas įrodymų, tarp jų ir liudytojų parodymų, turinys, dokumentų, specialisto išvados vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia kaltinamųjų A. S. ir A. M. kaltę padarius jiems inkriminuotą BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, taip pat aptartos jų keltos gynybos versijos ir jos motyvuotai atmestos. Šis teismas nuosprendyje taip pat argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitų – liudytojų O. K. ir J. K. – parodymų nepripažįsta įrodymais (nes jie kelia abejonių dėl patikimumo).
13. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistųjų A. S. ir A. M. skundus, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė specialistę E. Šalkauskienę, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus (UAB „K.“ išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytus duomenis palygino su UAB „E.“ buhalterinių dokumentų duomenimis), nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl nuteistųjų A. S. ir A. M. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Šios instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo esminei išvadai, kad UAB „K.“ pagal sudarytas sutartis neteikė transporto paslaugų UAB „E.“, dėl to nepagrįstai buvo išrašomos sąskaitos faktūros dėl jų (transporto paslaugų) apmokėjimo. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
14. Į nuteistųjų apeliacinių skundų esminius argumentus (dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, civilinio ieškinio dydžio) apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai atsakyta ir nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio pakeista, jį sumažinant PVM dydžiu. Iš esmės kasatoriai skunduose neteigia, kad į jų esminius apeliacinių skundų argumentus neatsakyta, o iš skundų turinio išplaukia, kad kasatoriai nesutinka su įrodymų vertinimu ir padarytomis teismo išvadomis, o tai, kaip jau minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
15. Kasatoriaus A. S. skunde teigiama, kad teismai nesilaikė abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai, šališkai vertino surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo teiginių atskirai nepasisako, nes šie pažeidimai siejami su BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismo sprendimuose daromų išvadų pagrindimą, pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje jau pasisakyta.
16. Konstatuotina, kad teismų sprendimai, kuriais nustatytos A. S. ir A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, priimti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, todėl darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 182 straipsnio taikymo
17. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Šioje byloje aktualus objektyvusis sukčiavimo požymis – svetimo turto įgijimas apgaule, dėl to tik jis bus aptariamas. Didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule yra sukčiavimą kvalifikuojantis požymis (BK 182 straipsnio 2 dalis). Svetimo turto įgijimas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausančio kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar vertybinių popierių įgijimas, panaudojant apgaulę.
18. Pagal suformuotą teismų praktiką apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAxLTY0OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-201-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-201-648/2019">2K-201-648/2019</a>, 2K-166-895/2019, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018, 2K-453-648/2016).
19. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims).
20. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTItNjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-92-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-92-648/2019">2K-92-648/2019</a>, 2K-108-788/2018).
21. Sukčiavimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-648/2019, 2K-108-788/2018, 2K-305-693/2017).
22. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau tokiu pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrus ketinimus, tikrąją valią. Jei svetimo turto (turtinės teisės) įgijimas yra susijęs su apgaulės, esmingai apsunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka, panaudojimu, tokie veiksmai laikytini nusikalstamais ir kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad kai kaltininkas pateikia suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus įrašo netikrus duomenis, jis ne tik suklaidina dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be baudžiamosios justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA0LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-304-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-304-895/2018">2K-304-895/2018</a>, 2K-32/2015, 2K-514/2014, 2K-329/2011).???
23. Teismų nustatyta, kad A. S., A. M. ir UAB „E.“ darbuotojas (pastarajam Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi ikiteisminį tyrimą nutraukė dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės), bendrai veikdami, pagal 2006 m. lapkričio 2 d. ir 2007 m. rugsėjo 3 d. transporto paslaugų sutartis, sudarytas tarp bendrovių „K.“ ir „E.“ dėl neva transporto paslaugų suteikimo (jos realiai nebuvo teikiamos), UAB „K.“ vardu išrašė 23 PVM sąskaitas faktūras dėl įvairių pinigų sumų (į tikrus dokumentus įrašė netikrus duomenis). Šios sąskaitos buvo pateiktos UAB „E.“, o šios bendrovės darbuotojai į UAB „K.“ sąskaitą nepagrįstai, manydami, kad transporto paslaugos buvo suteiktos, pervedė 146 933,6 Lt (42 554,91 Eur). Tokiu būdu nuteistieji apgaule UAB „E.“ padarė didelę turtinę žalą, nes ji viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis). Kasatorius A. S. kelia klausimą, kaip jie galėjo įvykdyti sukčiavimą be UAB „E.“ komercijos direktoriaus O. K. pagalbos. Atkreiptinas šio kasatoriaus dėmesys, kad teismai nustatė, jog A. S., A. M. ir UAB „E.“ darbuotojas (pastarajam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės), bendrai veikdami, ir padarė šį sukčiavimą. Kasatorius A. M. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad su bendrininkais apgaule įgijo svetimą didelės vertės turtą UAB „K.“ naudai, dėl to ši bendrovė gautus pinigus ir naudojo savo reikmėms. Jau buvo minėta, kad pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Teismai pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. S. ir A. M. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas jiems pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. S. ir A. M. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Rima Ažubalytė
Vytautas Masiokas
