H. V. pagal BK 138 str., 48 str. 6 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-289-693/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00206-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.6; 1.2.4.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. V. ir jo gynėjos advokatės Simonos Balčiauskaitės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžiu H. V., padaręs nusikaltimą, nurodytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojo A. V. atsakomybei su 1000 Eur užstatu, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Iš H. V. nukentėjusiajam M. R. priteista: 1761,15 Eur turtinei žalai

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria H. V. pagal BK 40 straipsnį buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, perduodant A. V. atsakomybei pagal laidavimą su 1000 Eur užstatu, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta;

H. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. ir iki 2020 m. vasario 1 d. atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

Iš H. V. nukentėjusiajam M. R. priteista: neturtinė žala padidinta iki 4000 Eur (buvo priteista 2500 Eur); turėtos atstovavimo išlaidoms padidintos iki 1400 Eur (buvo priteista 1200 Eur); 500 Eur procesinės išlaidos, patirtos advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. H. V. nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 1 d. apie 4.00 val. kambaryje Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip vieną kartą sudavė kumščiu į veidą M. R. ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, nes sulaužė kairės pusės apatinį žandikaulį.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nukentėjusiojo M. R. apeliacinį skundą, konstatavo, kad H. V. kaltės prisipažinimas byloje formalus; iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo H. V. neparodė reikiamos iniciatyvos ir siekio atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą žalą, o aplinkybė, kad jis bandė tartis su nukentėjusiuoju ir nurodė, kaip jis mano, nukentėjusiojo patirtą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą atitinkančią sumą (2000 Eur), kurią sutiktų sumokėti nukentėjusiajam, nerodo, jog jis stengėsi pasiekti su nukentėjusiuoju susitarimą dėl žalos atlyginimo; H. V. laiduotoju paskirtas A. V. nėra pakankamai kritiškas H. V. padarytiems neteisėtiems veiksmams, būdamas prisiekęs sakyti teisme tiesą, nurodė neteisingus duomenis, dėl to negali būti teismo laikomas vertu pasitikėjimo ir tinkamu laiduotoju perduodant asmenį jo atsakomybėn, o nesant BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą buvo nepagrįstas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis H. V. ir jo gynėja advokatė S. Balčiauskaitė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 6 straipsnio 2, 3 dalių, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, in dubio pro reo (visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimus, dėl to padarė neteisingas išvadas, kad H. V. nevisiškai pripažino faktines aplinkybes ir kad dėl to nėra pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nukrypo nuo teismų praktikos, susijusios su asmens pripažinimo būti laiduotoju tinkamumu, įsipareigojimu atlyginti žalą bei neturtinės žalos dydžiu, taip neteisingai taikė materialiosios teisės normas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), bei H. V. prisipažinimo apskritai nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad H. V. nevisiškai pripažino savo kaltę, nes nurodė neteisingas įvykio kilimo aplinkybes, t. y. nurodė, kad buvo išprovokuotas nukentėjusiojo. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai suabsoliutino suinteresuoto bylos baigtimi nukentėjusiojo parodymus dėl konflikto pradžios, nors šių jo parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, o H. V. parodymus dėl konflikto pradžios atmetė kaip gynybinę versiją, nors juos patvirtina specialisto išvada, abi konflikto puses pažįstančių liudytojų M. T. ir A. Z., S. S., G. J., S. M. parodymai, kad nukentėjusysis buvo gerokai įkaušęs, visą vakarą kabinėjosi prie H. V., siūlė pirkti narkotikus, jį provokavo, sakydamas, kad šis neišdrįs suduoti jam, kuriais šis teismas nesivadovavo motyvuodamas tuo, kad liudytojai yra nuteistojo draugai, bet ir pats nukentėjusysis nurodęs, kad prieš smūgį, įvykus žodiniam konfliktui, H. sėdėjo, o jis stovėjo priešais jį, kai H. atsistojo, tada ir buvo smūgis.

3.3. Pažymėtina, kad H. V. neginčijo esminių, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nustatytų aplinkybių, nuo pat pradžių pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam smūgį, t. y. pripažino, kad sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam M. R., jo atsiprašė, bandė susitaikyti, siūlė atlyginti žalą (bent iš dalies), tačiau pats nukentėjusysis pinigų nepriėmė, nes H. V. nesumokėjo (negalėjo sumokėti) viso reikalaujamo žalos atlyginimo (nesutiko su reikalaujamos atlyginti žalos dydžiu). Taigi, akivaizdu, kad H. V. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Tai patvirtino ir byloje apklausta liudytoja S. S.

3.4. Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis teismui nurodė neteisingas ir nelogiškas įvykio aplinkybes dėl konflikto pradžios, suduotų smūgių skaičiaus, sąmonės praradimo, galbūt siekdamas gauti didesnį neturtinės žalos atlyginimą iš H. V. bei dėl to, kad įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio labiau nei H. V.

3.5. Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad H. V. neatlygino žalos, nėra jo įsipareigojimo atlyginti žalą, tarp nukentėjusiojo ir H. V. nebuvo pasiektas susitarimas dėl žalos dydžio. Pažymėtina, kad H. V. kitą dieną po konflikto skambino, norėjo atlyginti žalą, gailėjosi, tai iš esmės patvirtino ir nukentėjusysis, liudytoja S. S., teismo posėdžio metu nurodė, kad jis sutinka atlyginti teismo nustatytą žalą, jo nuomone, tai galėtų būti apie 2000 Eur, prieš teismo posėdį bandė sumokėti (perduoti) 1000 Eur, bet M. R. ir jo atstovas atsisakė pinigus priimti, nurodydami, kad priims tik visą reikalaujamą sumą, ginčai dėl civilinio ieškinio pagrįstumo kilo, nes nukentėjusysis reikalavo ne tik patirtos turtinės žalos, bet ir žalos, kurią patirs galimai ateityje protezuodamas protinį dantį. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusysis ir kasatorius skirtingai vertino padarytos žalos dydį, nukentėjusysis nepriėmė siūlomų pinigų, nėra pagrindas atsisakyti atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu H. V. įsipareigojo atlyginti teismo nustatytą žalos dydį. Nagrinėjamu atveju H. V. rodė pastangas tartis dėl žalos atlyginimo, bandė atlyginti dalį žalos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tik nukentėjusysis atsisakė priimti pinigus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, taip patvirtino, kad atlygins teismo nustatytą žalos dydį, gavęs nukentėjusiojo banko sąskaitos numerį, dėjo pastangas atlyginti kuo daugiau ir atlygino dalį žalos iki teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme bei įsipareigojo likusią dalį atlyginti ateityje ir turės galimybę tai padaryti, nes dirba, yra įsteigęs įmonę. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog H. V. vykdys įsipareigojimus ir visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nėra pagrindo teigti, kad H. V. atlygins padarytą žalą, yra nepagrįstos.

3.6. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad H. V. tėvas A. V. nėra tinkamas laiduotojas. A. V. yra neteistas, dirba, apibūdinamas teigiamai. H. V. su tėvais kartu gyvena, praleidžia daug laiko, sportuoja, savo tėvą gerbia, klauso ir laiko autoritetu, todėl tėvas galės daryti jam teigiamą įtaką. Nors A. V. baustas administracine tvarka, tačiau paskirtos nuobaudos yra sumokėtos, jis baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Pažymėtina, kad A. V. neteisino sūnaus dėl jo padarytų nusikalstamų veikų, sūnaus poelgį vertina blogai, aplinkybes apie konflikto pradžią nurodė tokias, kokias jis sužinojo iš savo sūnaus, be to, netgi manydamas, kad jo sūnus buvo provokuojamas nukentėjusiojo, aiškino, kad taip negalima elgtis, toks konfliktų sprendimo būdas yra netinkamas, pasakė sūnui, kad pamatęs barnius į juos nesikištų, o sūnus žadėjo klausyti. Nors A. V. nurodė, kad jis daug važinėja dėl darbo reikalų, šių žodžių negalima interpretuoti taip, kad jis nebūna namuose. Visi dirbantys asmenys darbo dienomis darbo valandomis nebūna namuose, bet tai nesudaro pagrindo teigti, kad dirbantis asmuo negalės daryti teigiamos įtakos. Priešingai, dirbantis, darbštus, siekiantis užsidirbti, pagerinti savo buitį žmogus gali daryti tinkamą įtaką atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui. A. V. patvirtino, kad 2018 m. spalio 2 d. neturėjo pažymų, nurodė, kad dėl jų buvo kreipęsis prieš posėdį, bet galėjo prašymus elektroninėje erdvėje užpildyti neteisingai, todėl pažymos buvo išduotos pateikus tinkamus prašymus vėliau. Pažymėtina, kad surinkti ir pateikti dokumentus teismui buvo įpareigotas H. V. gynėjas, o ne laiduotojas. Be to, duomenis apie fizinio asmens administracines nuobaudas ir teistumą byloje dalyvaujančių asmenų prašymu gali patikrinti ir pats teismas, naudodamasis informacinėmis sistemomis. Pažymima, kad A. V. nenurodė tikslių datų, tik aplinkybes, kaip jis tuo metu jas suprato ir prisiminė. Be to, šios aplinkybės nėra esminės ir leidžiančios abejoti A. V., kaip laiduotojo, tinkamumu bei galimybe savo sūnui daryti teigiamą įtaką. Pabrėžtina ir tai, kad buvo paskirtas laidavimas su užstatu, laiduotojas užstatą į teismo depozitinę sąskaitą sumokėjo laiku. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. V. gali būti laikomas tinkamu laiduotoju.

3.7. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali, o jei padaro naują tyčinį nusikaltimą – privalo, spręsti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 7, 8 dalys). Šiuo atveju, atsižvelgiant į teigiamai H. V. apibūdinančias aplinkybes, į tai, kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, galima daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jau vien tik baudžiamasis procesas, priteistas nemažas žalos atlyginimas turėjo kaltininkui pakankamą auklėjamąjį poveikį, leido jam kritiškai vertinti savo veiksmus ir paskatino jį ateityje laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikaltimų.

3.8. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas H. V. nuo baudžiamosios atsakomybės, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, BK 40 straipsnio nuostatas.

3.9. Nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį padidino iki 4000 Eur nurodydamas, kad atsižvelgia į teismų praktiką bylose dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, kuriose priteisiama nuo 144,8 Eur iki 7240,50 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21-942/2016">2K-21-942/2016</a> (priteista 1500 Eur), 2K-24-895/2017 (priteista 1200 Eur), 2K-166-788/2017 (priteista 1000 Eur)). Tačiau apeliacinės instancijos teismas suformuota teismų praktika dėl žalos dydžio rėmėsi selektyviai, kasacinio teismo padarytas išvadas dėl neturtinės žalos dydžio atsiejo nuo konteksto, nes minėtose nutartyse, be kita ko, yra nurodyta, kad formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, nurodytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 2896,20 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21-942/2016">2K-21-942/2016</a>).

3.10. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistas 2500 Eur neturtinės žalos dydis yra pakankamas ir netgi didesnis už teismų praktikoje priteistiną dydį už panašius sužalojimus netgi iš savanaudiškų paskatų, nesant nukentėjusiojo provokuojančio elgesio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam priteisė pakankamo dydžio neturtinės žalos atlyginimą, taip pat turtinę žalą, kuri nebuvo patirta, o tik galbūt bus patirta ateityje dėl protinio danties implantavimo (apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino, kad tai dar nepadaryta).

3.11. Apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, nustatytas BPK 320 straipsnio 3, 4 dalyse, nes nustatęs, kad nukentėjusysis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1400 Eur, o ne 1200 Eur išlaidų, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nors to apeliaciniu skundu ir nebuvo prašoma bei apskritai nebuvo jokių argumentų, susijusių su proceso išlaidomis, patirtomis pirmosiomis instancijos teisme.

3.12. Apeliacinės instancijos teismo H. V. paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, atsižvelgiant į jį apibūdinančius duomenis, yra per griežta, neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Apeliacinės instancijos teismas ne tik atsisakė atleisti H. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bet ir nepagrįstai nenustatė H. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis) bei 3 punkte (kad jis atlygino žalą). Atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma žalos atlyginimas. Dėl to, kasacinės instancijos teismui netenkinus kasacinio skundo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, H. V. paskirta bausmė turėtų būti švelninama, paskiriant minimalią trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

3.13. 2019 m. spalio 14 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas nuteistojo H. V. gynėjos advokatės S. Balčiauskaitės prašymas pridėti prie bylos nuteistojo įsipareigojimo atlyginti žalą realumą ir vykdymą patvirtinančius pinigų mokėjimo pavedimus, pagal kuriuos nuteistasis H. V. į nukentėjusiojo M. R. sąskaitą banke nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. spalio 11 d. pervedė iš viso 4661,15 Eur.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo H. V. ir jo gynėjos advokatės Simonos Balčiauskaitės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatytos visos BK 40 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos sąlygos: H. V. kaltę pripažino formaliai, nesistengė pasiekti susitarimo su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo (byloje yra duomenų, kad nagrinėjant bylą teisme teisiamojo H. V. gynėjo pateiktas susitaikymo protokolas buvo jam grąžintas, nes jame buvo išreikšta tik kaltininko pozicija; be to, kaip matyti iš nukentėjusiojo atstovo paaiškinimo teisme, susitarimas dėl žalos atlyginimo nebuvo pasiektas dėl to, kad kaltininkas siekė žymiai sumažinti civiliniu ieškiniu prašomą priteisti sumą žalai atlyginti), kyla abejonių dėl laiduotojo tinkamumo. Nors nuteistasis H. V. ir pripažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, bet jo pozicija dėl konflikto pradžios, kaip kaltininką nurodant nukentėjusįjį, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. H. V. nurodytos konflikto priežasties, kad nukentėjusysis siūlė parūpinti narkotinių medžiagų, nepatvirtino byloje apklausti liudytojai, nors pagal nuteistojo žodžius visi greta buvę asmenys tai girdėjo. Skunde minimas liudytojas A. Z., kuris matė konfliktą, ikiteisminio tyrimo metu pirmoje apklausoje taip pat nenurodė, kad nukentėjusysis siūlė būtent narkotines medžiagas ar kitaip būtų įžeidęs nuteistąjį. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, H. V. teigė, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė išprovokuotas ir gindamasis, bet šios aplinkybės taip pat nepatvirtino byloje apklausti liudytojai. H. V. teigė, kad jei jis nukentėjusiajam nebūtų sudavęs, tai nukentėjusysis būtų smogęs jam. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje apklausoje apklaustas kaip įtariamasis H. V. teigė, kad, jam atsistojus, M. R. jį pastūmė, smogė ir tik tada jis sudavė smūgį nukentėjusiajam, t. y. nurodė kitokius tiek savo, tiek nukentėjusiojo veiksmus. Pagal teismų praktiką nereikalaujama, kad kaltininkas savo veiksmus įvertintų teisiškai, užtenka, kad jis nurodo savo atliktus veiksmus, juos nulėmusias aplinkybes, bet šiuo atveju nelaikytina, kad nuteistasis teisingai nurodė įvykio aplinkybes ir visiškai pripažino savo kaltę. Laiduotojas A. V. nėra pakankamai kritiškas H. V. veiksmams, dažnai būna išvažiavęs darbo reikalais, duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme nebuvo visiškai sąžiningas.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiajam M. R. priteisė 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad nukentėjusysis dėl kairės pusės žandikaulio lūžimo buvo gydomas ligoninės stacionare, patyrė skausmą, ne tik fizinių nepatogumų, bet ir dvasinius išgyvenimus – sukrėtimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Įvertinus šiuos teismo argumentus darytina išvada, kad priteista neturtinei žalai atlyginti suma nėra aiškiai per didelė ar neteisinga.

4.3. Atsižvelgiant į BK 48 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylos aplinkybes ir tai, kad H. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo paskirta H. V. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, kuri mažesnė nei jos vidurkis, savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, o ir paskirtoji bausmės rūšis nėra neteisinga.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl atstovavimo išlaidų vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 4 dalimi, t. y. dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, nes nustatė, kad nukentėjusysis prašė pirmosios instancijos teismo priteisti 1400 Eur proceso išlaidų, jas pagrindė dokumentais, bet teismas priteisė tik 1200 Eur. Toks klaidos ištaisymas nelaikytinas apeliacinio skundo ribų peržengimu.

4.5. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvus, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, suteikiant nukentėjusiojo parodymams išskirtinę reikšmę, ir baudžiamojo įstatymo taikymo.

5. Nukentėjusiojo M. R. atstovas advokatas Mindaugas Skruibis atsiliepimu į nuteistojo H. V. ir jo gynėjos advokatės Simonos Balčiauskaitės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, M. R. išlaidas teisinei pagalbai, susijusiai su atsiliepimo į kasacinį skundą paruošimu, apmokėti, kurios pagal pateiktus dokumentus sudaro 400 Eur, pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti jas iš H. V. Nukentėjusiojo atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Nuteistojo skunde daug dėmesio skiriama faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų analizei, pateikiamas savas jų vertinimas, netinkamas BK 40 straipsnio taikymas argumentuojamas ginčijant ir nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, bet ne BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

5.2. Skunde teigiama, jog liudytojo A. Z., kuris įvykio metu buvo blaivus, parodymai leistų daryti kitokias išvadas, nei padarė apeliacinės instancijos teismas, bet pats kasatorius H. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nė karto nenurodė, kad nukentėjusysis būtų jį pastūmęs ar jam sudavęs. Taigi kasatoriaus bandymas šio liudytojo parodymais paneigti nuosprendį priėmusio teismo padarytas išvadas tiesiog nėra logiškas ir suprantamas.

5.3. Pažymėtina, kad nukentėjusysis M. R. ir jo atstovas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ne kartą akcentavo, kad H. V. nedėjo jokių pastangų jo nusikalstamais veiksmais padarytai žalai atlyginti, o jo bandymą „susitaikyti“ su nukentėjusiuoju, „nusiperkant“ jo parašą iš anksto paruoštame „susitarime“, pavadino visiškai nevykusiu ir netgi cinišku. Priešingai nei teigiama skunde, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme H. V. nebandė atlyginti nukentėjusiajam padarytos žalos jam perduodamas 1000 Eur. Apeliacinės instancijos teisme atsakydamas į teismo užduotą klausimą, už ką norėjo sumokėti pinigus, H. V. atsakė, kad už tai, kad būtų nutraukta byla. Iš tiesų tai buvo pakankamai nuoširdus kasatoriaus atsakymas, atspindintis jo požiūrį į savo neteisėtus veiksmus ir jais sukeltus padarinius bei jų pašalinimą. Savo veiksmų jis nevertino kritiškai ir nedėjo jokių pastangų atlyginti padarytą žalą. Dalį padarytos žalos kasatorius atlygino tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, siekdamas sukurti teigiamą įvaizdį ir vedamas elementaraus išskaičiavimo. Per pakankamai ilgą laiką nuo nusikalstamos veikos padarymo, t. y. daugiau kaip per metus, kasatorius netgi nebandė sužinoti nukentėjusiojo sąskaitos, į kurią galėtų pervesti pinigus atlygindamas jo pripažįstamą žalos dydį, numerio. Taigi skundo teiginiai, kad kasatorius norėjo atlyginti dalį nukentėjusiajam padarytos žalos, yra tiesiog neteisingi ir ne mažiau ciniški nei minėtas H. V. bandymas „susitaikyti“ su nukentėjusiuoju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

5.4. Nagrinėjamu atveju H. V. nuosekliai laikėsi gynybos versijos, kad nukentėjusysis jį išprovokavo ir kad jis iš esmės yra kaltas dėl kilusio konflikto, o tai neatitinka teismų praktikos išaiškinimų dėl kaltės pripažinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2010">2K-84/2010</a>, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.) bei BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos nustatymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzgtNjkzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-78-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-78-693/2015">2K-78-693/2015</a>, 2K-140/2015, 2K-86-895/2015, 2K-132-699/2017, 2K-184-697/2019). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje dominuoja formalus kaltės prisipažinimas, tai negali būti pagrindas pripažinti BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esančią sąlygą; H. V. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo neparodė reikiamos iniciatyvos ir siekio atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą žalą, taigi šio teismo sprendimas H. V. netaikyti BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės yra teisiškai argumentuotas ir atitinka nuoseklią kasacinės instancijos teismo praktiką.

5.5. Taip pat nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad laiduotojas A. V. nėra pakankamai kritiškas H. V. padarytiems neteisėtiems veiksmams, jo sąžiningumas abejotinas, nes pirmosios instancijos teisme, būdamas prisiekęs sakyti tiesą, nurodė neteisingus duomenis. Abejonės dėl laiduotojo sąžiningumo buvo akcentuojamos nukentėjusiojo M. R. apeliaciniame skunde, taigi kasatoriui buvo žinomos gavus apeliacinį skundą, bet bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kasatorius apsiribojo tik nepagrįstų teiginių išsakymu ir teismui nepateikė jokių juos pagrindžiančių įrodymų.

5.6. Spręsdamas dėl M. R. padarytos neturtinės žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, šio teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas, nuosprendyje remiamasi konkrečia kasacinės instancijos teismo praktika.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nes nustatė, kad nukentėjusysis prašė teismo priteisti 1400 Eur ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus, o pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos pagrįstos dokumentais, bet priteisė tik 1200 Eur ir šį apsirikimą ištaisė BPK 328 straipsnio 4 dalies pagrindu. Be to, nukentėjusiojo M. R. apeliaciniame skunde buvo prašoma visas jo turėtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti jas iš H. V.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

6. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnio nuostatas tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai.

7. Ištyręs ir įvertinęs įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina esant visas įstatyme – BK 40 straipsnyje – nustatytas sąlygas atleisti H. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą, padarė priešingą išvadą – nusprendė, kad byloje nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. H. V. tik formaliai prisipažino dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nes teigė, kad nukentėjusysis jį išprovokavo, dėl to jam smogė, taip pat nukentėjusiajam neatlygino padarytos žalos ir nesusitarė dėl jos atlyginimo, bei laiduotojo asmenybė šiam teismui sukėlė abejonių.

9. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Taigi teismas turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos gailisi. Minėtų sąlygų konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, be to, gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2010">2K-84/2010</a>, 2K-P-82/2010, 2K-511-693/2015).

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis H. V. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. R. sveikatą suduodamas smūgį į veidą ir dėl to ginčo nėra (BK 138 straipsnio 1 dalis). Visiškas prisipažinimas gali būti konstatuojamas tik nustačius, kad kaltininkas prisipažįsta dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad yra H. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio.

11. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos duomenis, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, motyvuotai konstatavo, kad H. V. neteisingai nurodė konflikto priežastį, jog nukentėjusysis jį išprovokavo, už tai jam smogė, ir dėl to jo prisipažinimą vertino kaip formalų. Teisėjų kolegija pritaria šiai teismo išvadai, kad H. V. iš tiesų neteisingai nurodė konflikto priežastį, bet nagrinėjamos bylos kontekste ši aplinkybė nelaikytina esmine kliūtimi taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Esmė, ar kaltininkas pripažįsta smurtinius veiksmus ir kaip vertina tokį savo elgesį. Jau kitą rytą H. V. domėjosi kilusiais padariniais ir bandė tartis su nukentėjusiuoju. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme H. V. prisipažino padaręs smurtinius veiksmus, dėl to gailėjosi, nukentėjusiojo atsiprašė, siūlė atlyginti dalį žalos.

12. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad H. V. nukentėjusiajam neatlygino padarytos žalos ir nesusitarė dėl jos atlyginimo, bei laiduotojo asmenybė šiam teismui sukėlė abejonių.

13. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos trys sąlygos dėl žalos atlyginimo: 1) bent iš dalies ją atlygino: 2) pašalino padarytą žalą; 3) įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Taigi įstatymų leidėjo nustatyta, kad pakanka kaltininko įsipareigojimo atlyginti žalą, jeigu ji buvo padaryta ir yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, motyvuotai konstatavo, kad: H. V. sutinka ir įsipareigoja atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą tokia apimtimi, kokią priteis teismas (5 nuosprendžio lapas); laiduotojas A. V. yra tinkamas laiduotojas.

14. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomosios dalies 13.1 punkte motyvavo, kad pirmosios instancijos teisme H. V. bandė tartis su nukentėjusiuoju, sutiko atlyginti 2000 Eur žalą, tačiau nesusitarė, nes nukentėjusiojo ieškinys buvo dėl 7761,15 Eur. Žalos iki teismo nuosprendžio neatlygino, sutikimo ar įsipareigojimo (nei raštu, nei žodžiu) atlyginti žalą nėra, todėl šis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą sąlygą dėl žalos atlyginimo. Beje, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad šiam teismui nagrinėjant bylą H. V. nukentėjusiajam atlygino 2500 Eur žalą pervesdamas į jo sąskaitą. Šio teismo nuosprendžio aprašomosios dalies 17.1 punkte nurodyta, kad H. V. nukentėjusiojo atsiprašė, dirba, dėjo pastangas susitaikyti su nukentėjusiuoju ir atlyginti jam padarytą žalą. Taigi tarp minėtų nuosprendžio aprašomosios dalies punktų yra tam tikras prieštaravimas.

15. Įstatymų leidėjas nenustatė kaltininko įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą formos. Dėl to tai yra bylą nagrinėjančio teismo vertinimo ir aiškinimo dalykas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltininko raštiškas sutikimas ar įsipareigojimas atlyginti padarytą žalą reikalingas tuomet, kai šalys sutaria dėl konkretaus žalos dydžio. Šioje byloje, kai šalių pozicijos labai skirtingos (kaltininko nuomone, žala sudaro 2000 Eur, o nukentėjusiojo nuomone, beveik keturis kartus didesnė), pakanka, kad kaltininko sutikimas ir įsipareigojimas atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą būtų užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole (tai ir padaryta), ir nustatyti, ar yra teismui pagrindas manyti, kad kaltininkas savo įsipareigojimą vykdys (ar turi savo nuolatines pajamas, šeimos narių pagalba ir pan., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzgtNjkzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-78-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-78-693/2015">2K-78-693/2015</a>).

16. Teismų praktika patvirtina, kad teismai, remdamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą turtinę žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga (Teismų praktika Nr. 27), kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yODcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-287/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-287/2009">2K-7-287/2009</a>, 2K-579/2010, 2K-534/2013, 2K-211/2014, 2K-272-976/2017). Pirmosios instancijos teismas iš H. V. nukentėjusiajam priteisė 1761,15 Eur turtinei žalai atlyginti, o iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme H. V. atlygino 2500 Eur žalą, t. y. visą turtinę ir 738 Eur neturtinės žalos. Taigi apeliacinės instancijos teismui buvo teisinis pagrindas pripažinti šią aplinkybę H. V. atsakomybę lengvinančia.

17. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad H. V. sutinka ir įsipareigoja atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą tokia apimtimi, kokią priteis teismas, o tai yra viena iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų dėl žalos atlyginimo ir yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pastarąjį pagrindą ir patvirtina aplinkybės, kad iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme H. V. atlygino 2500 Eur žalą, o bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme pateikti dokumentai, jog po nuosprendžio įsiteisėjimo jis atlygino dar 4665 Eur (iš viso 7165 Eur), tai rodo, kad jis vykdo įsipareigojimus atlyginti padarytą žalą kartu su nukentėjusiojo turėtomis advokato išlaidomis (liko neatlyginta tik 500 Eur advokato išlaidų). Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą sąlygą dėl žalos atlyginimo (H. V. sutinka ir įsipareigoja atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą tokia apimtimi, kokią priteis teismas, ir yra pagrindas manyti, kad ją visiškai atlygins), o apeliacinės instancijos teismo priešinga išvada nepagrįsta.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs laiduotojo A. V. asmenybę, konstatavo, kad jis tinkamas laiduotojas, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs laiduotojo A. V. parodymus, padarė išvadą, kad jis nėra tinkamas laiduotojas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomosios dalies 14.1 punkte motyvavo, kad laiduotojas nepakankamai kritiškai vertino sūnaus nusikalstamus veiksmus (kaip konflikto priežastį nurodė tai, kad nukentėjusysis kalbėjo apie narkotikus), dažnai būna komandiruotėse (dėl to kyla abejonių, ar gali daryti sūnui įtaką), be to, neteisingai nurodė datas apie paklausimų dėl teistumo išsiuntimą.

19. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad laiduotojas A. V. sūnaus neteisėtus veiksmus vertino kritiškai, o konflikto priežastį nurodė tokią, kokią nurodė sūnus (tikrosios priežasties laiduotojas ir negalėjo žinoti), laiduotojas dirba Lietuvoje, o ne užsienyje, todėl komandiruotės negali trukdyti daryti sūnui įtaką, o neteisingų datų nurodymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti laiduotoją netinkamu.

20. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas išvadas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas sąlygas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl ši nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, panaikinant jos dalį, kuria H. V. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria H. V., pritaikius BK 40 straipsnį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojo A. V. atsakomybei su 1000 Eur užstatu.

21. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, įpareigojo H. V. iki 2020 m. vasario 1 d. atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas gali įpareigoti atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį. Nustatyta, kad nukentėjusiajam padaryta 1761,15 Eur turtinė žala, dėl to tik tokio dydžio žalą teismas galėjo įpareigoti atlyginti. Taigi baudžiamojo poveikio priemones nustato įstatymų leidėjas, o teismas baudžiamosios teisės normos turinio per plačiai aiškinti negali, dėl to gali paskirti tik tokias baudžiamojo poveikio priemones, kurios nustatytos BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte (apie tik turtinės žalos atlyginimą nurodyta ir BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 69 straipsnyje, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU4LTY5My8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-258-693/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-258-693/2019">2K-258-693/2019</a>, 2K-135-693/2019).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

22. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Dėl to kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo nurodant konflikto priežastį, paliekami nenagrinėti, be to, nenurodyti teisiniai argumentai dėl esminių BPK pažeidimų.

23. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo apeliacinį skundą patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, dėl to padidino nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį iki 4500 Eur. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, reikšmingas nustatant neturtinės žalos dydį, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atsižvelgė į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

24. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neturtinės žalos dydis daugiau yra fakto (o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225-895/2016, 2K-155-511/2017, 2K-168-511/2018 ir kt.), o ne teisės klausimas. Taigi tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, be to, kasatorius priteistą žalą jau atlygino, dėl to teisėjų kolegija plačiau dėl argumentų, susijusių su neturtinės žalos dydžiu, nepasisako.

25. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 4 dalimi, t. y. dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, nes nustatė, kad nukentėjusysis prašė teismo priteisti visas proceso išlaidas, jas pagrindė dokumentais (iš viso 1400 Eur), bet teismas priteisė tik 1200 Eur. Toks klaidos ištaisymas nelaikytinas apeliacinio skundo ribų peržengimu.

Dėl proceso išlaidų

26. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas prašo jo atstovaujamajam priteisti 400 Eur patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti už atsiliepimo surašymą, kuris pateiktas kasacinės instancijos teismui.

27. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-452/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-452/2009">2K-452/2009</a>, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).

28. Kasacine tvarka byla nagrinėta pagal nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą, kuris iš dalies tenkinamas, dėl to nukentėjusiojo atstovo prašymas priteisti jo atstovaujamajam turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalis dėl H. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir H. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria H. V. už nusikaltimą, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojo A. V. atsakomybei su 1000 Eur užstatu, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš H. V. M. R. 200 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas