Ž. N. pagal BK 182 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-277-495/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54669-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1;

2.1.4.5.4; 2.3.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Ž. N. gynėjo advokato Romualdo Vitkaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 17 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžiu Ž. N. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 3 dalį trisdešimties parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė Ž. N. paskirta laisvės atėmimas septyniems mėnesiams dvidešimčiai dienų. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. L. civilinis ieškinys patenkintas: jai iš Ž. N. priteista 240 Eur turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 17 d. nutartimi nuteistosios Ž. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Ž. N. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą, būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2018 m. rugpjūčio 25 d., turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – lėšas, socialiniame tinkle „Facebook“, savo paskyroje įdėjo melagingą skelbimą, kad parduoda moteriškus kailinius, o nukentėjusioji L. L., internetu susirašinėdama su Ž. N., susitarė už 240 Eur nupirkti kailinius, kuriuos Ž. N. pažadėjo per 21–30 dienų atsiųsti paštu, nors kailinių neturėjo, ir nurodė pašto perlaida pervesti jai 240 Eur. L. L. 2018 m. rugpjūčio 29 d. 15.17 val. pašto perlaida Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus 240 Eur, Ž. N. 2018 m. rugpjūčio 30 d. 14.21 val. Vilniaus 8-ajame pašte, esančiame Vilniuje, Žirmūnų g. 64, gautus pinigus išgrynino, tačiau L. L. iki sutarto laiko kailinių neatsiuntė ir pinigų negrąžino. Taip Ž. N. apgaule savo naudai įgijo svetimą nedidelės vertės turtą – nukentėjusiajai L. L. priklausančius 240 Eur.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistosios Ž. N. gynėjas advokatas R. Vitkus prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 17 d. nutartį ir Ž. N. išteisinti pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, nesant jos veiksmuose nusikaltimo sudėties, arba, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Ž. N. buvo gydoma Respublikiniame priklausomybės ligų centre dėl psichikos sutrikimo vartojant alkoholį. Todėl byloje buvo būtina apklausti specialistą (psichiatrą) dėl Ž. N. psichikos būklės ir galimybės atsakyti už savo veiksmus, o esant pagrindui – skirti ir ekspertizę dėl jos pakaltinamumo. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismas nesiaiškino, ar nuteistoji suprato savo veiksmų esmę veikos padarymo metu. Neatlikus nurodytų procesinių veiksmų, Ž. N. parodymai ir prisipažinimas vertintini kritiškai.

2.2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas vienas iš būtinojo gynėjo dalyvavimo atvejų, t. y. kai nagrinėjama byla asmenų, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti savo teise į gynybą. Dėl psichinių trūkumų negalinčiais pasinaudoti savo teise į gynybą laikytini ir asmenys, kurie turi nuolatinį ar laikiną psichinės veiklos sutrikimą ir kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais. Kaip minėta, Ž. N. buvo paskirtas gydymas Respublikiniame priklausomybės ligų centre ir nustatytas psichikos sutrikimas, todėl gynėjo dalyvavimas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo būtinas, tačiau gynėjas nuteistajai nebuvo paskirtas ir taip buvo pažeista jos teisė į gynybą. Prie nuteistosios apeliacinio skundo buvo pridėti dokumentai apie psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant alkoholį, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nevertino nei spręsdamas dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nei dėl gynėjo dalyvavimo šioje byloje būtinumo. Dėl to buvo padaryti BPK 20, 301, 305 straipsnių pažeidimai.

2.3. Pirmosios instancijos teismas šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, apsiribodamas Ž. N. apklausa, jos prisipažinimu ir atsisakymu gynėjo. Iš kaltinamojo akto ir pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad Ž. N. pareiškė, jog gynėjas jai nereikalingas, tačiau toks pareiškimas negali būti vertinamas kaip savanoriškas gynėjo atsisakymas. Ž. N. buvo suklaidinta prokuroro, kuris jai paaiškino, jog byla yra aiški, ji pati kaltę pripažįsta, todėl ir gynėjas jai nėra reikalingas. Ji dėl prokuroro paaiškinimo atsisakė gynėjo ir šis jai nebuvo paskirtas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu ji nedirbo, neturėjo pajamų, todėl nebuvo realios galimybės pasinaudoti teise į gynybą. Bylos nagrinėjime dalyvavo tik prokurorė, todėl proceso dalyviams nebuvo užtikrintos lygios teisės aktyviai dalyvauti nagrinėjant bylą, dėl to buvo pažeistas rungimosi principas.

2.4. Visi išvardyti proceso pažeidimai apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti, nes Ž. N. neturėjo gynėjo ir apeliacinį skundą surašė pati, prašydama tik atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs esminius šio kodekso pažeidimus, privalėjo patikrinti, ar tai turėjo neigiamos įtakos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, ir pagal BPK 329 straipsnio 4 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, konstatavęs faktą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

2.5. Be kita ko, teismai netinkamai taikė BK 75 straipsnį, nes, spręsdami dėl Ž. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, neatsižvelgė į nuteistosios asmenybę ir jos šeiminę padėtį, būtent į tai, kaip laisvės atėmimo bausmės vykdymas paveiks jos mažametį sūnų, kuris lanko mokyklą ir kuriuo, išskyrus motiną, nėra kam rūpintis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir už sunkius nusikaltimus, o Ž. N. padarė tik baudžiamąjį nusižengimą. Be to, BK 75 straipsnyje nėra reikalavimo, kad asmuo laisvės atėmimo bausme būtų nuteistas pirmą kartą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

3.1. Nuteistosios Ž. N. teisė į gynybą nebuvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai nurodyta, kad, taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, gynėjo dalyvavimas nėra būtinas. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad, prieš pradedant bylos nagrinėjimą iš esmės, buvo ne tik kaltinamosios paklausta, ar jai reikalingas gynėjas, bet ir išaiškinta, kad atsisakymas gynėjo neatima teisės vėliau jį kviesti. Kadangi teismas nenustatė būtinų gynėjo dalyvavimo pagrindų, tai Ž. N. savanorišką gynėjo atsisakymą pagrįstai priėmė, tai užfiksuodamas atitinkamos formos protokole. Byloje nėra duomenų, kad tokiam kaltinamosios apsisprendimui įtakos turėjo prokuroro veiksmai. Taigi procesinių pažeidimų, priimant gynėjo atsisakymą, nebuvo padaryta.

3.2. Nebuvo pažeistas ir rungimosi principas, nes kaltinamajai buvo užtikrinta teisė duoti paaiškinimus dėl pareikšto kaltinimo, su kuriuo ji visiškai sutiko. Įvertinus tai, kad procesas vyko sutrumpintai, be išsamaus įrodymų tyrimo, tai ir nuosprendis surašytas pagrįstai įvertinus tik kaltinamosios prisipažinimą be detalesnės kitų įrodymų analizės. Dėl to nei tiriant ir vertinant įrodymus, nei surašant apkaltinamąjį nuosprendį procesinių pažeidimų nebuvo padaryta.

3.3. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys apie Ž. N. gydymą nuo alkoholio priklausomybės Respublikiniame priklausomybės ligų centre, tačiau iš šios įstaigos 2019 m. kovo 22 d. pranešimo matyti, kad Ž. N. nuo 2018 m. liepos 17 d. skirtas tik ambulatorinis gydymas dėl nustatyto priklausomybės nuo alkoholio sindromo. Baudžiamojoje byloje kitų duomenų apie Ž. N. stacionarinį gydymą dėl psichikos sutrikimų ar jos registraciją psichiatro įskaitoje nėra. Taip pat iš byloje esančio nuteistosios susirašinėjimo su nukentėjusiąja „Facebook“ paskyroje matyti, kad nusikalstamą veiką ji padarė aiškiai suprasdama savo veiksmus. Už analogiško pobūdžio veikas Ž. N. anksčiau yra tris kartus teista ir daug kartų bausta administracine tvarka. Taigi šiuo atveju Ž. N. nustatyta diagnozė nėra psichikos liga, dėl kurios turėtų būti sprendžiamas asmens pakaltinamumo klausimas arba dėl kurios būtų pripažintas būtinas gynėjo dalyvavimas byloje. Kadangi nuteistosios sveikatos būklė ir jos gebėjimas suvokti ir valdyti savo veiksmus veikos padarymo metu nekėlė jokių abejonių, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka asmens pakaltinamumo klausimas pagrįstai nebuvo svarstomas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių procesinių pažeidimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nuosprendį patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepažeisdamas BPK reikalavimų.

3.4. Sprendžiant Ž. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadaryta – BK 75 straipsnis netaikytas pagrįstai. Teismai tinkamai įvertino nuteistosios asmenybę, atsižvelgė į jos ankstesnius teistumus ir tai, kad ji daug kartų bausta administracine tvarka už analogiško pobūdžio nusižengimus, į tai, kad nuteistajai anksčiau tris kartus buvo suteikta galimybė pasitaisyti atidedant bausmių vykdymą, tačiau ji ne tik pažeidinėjo teismo nustatytų įpareigojimų sąlygas, bet ir padarė naujų administracinių nusižengimų bei baudžiamąjį nusižengimą. Šios aplinkybės ir nulėmė realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Be to, neteisingas kasatoriaus teiginys, kad dėl paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės nebus kam prižiūrėti nuteistosios mažamečio vaiko, nes juo pasirūpinti gali tėvas ir močiutė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios Ž. N. gynėjo advokato R. Vitkaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

5. Nuteistosios gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 75 straipsnio – taikymas keliais aspektais, t. y. neatsižvelgta į nuteistosios asmenybę, jos šeiminę padėtį, ir tinkamai neįvertintas padarytos veikos pobūdis bei jos pavojingumas (padarytas baudžiamasis nusižengimas, o BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) taikymas galimas ir padarius sunkius nusikaltimus bei pakartotinai).

6. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus (nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį), bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Aptariamo įstatymo nuostatų taikymas galimas tik tada, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų, teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnyje nenustatyta tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos. Tačiau tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017, 2K-22-628/2018).

7. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nagrinėjamoje byloje netaikydami BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėdami nuteistajai Ž. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė – teisingai aiškino ir taikė šią normą, tinkamai vadovavosi aktualia teismų praktika ir atsižvelgė į visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes, iš jų ir kasaciniame skunde nurodytas, bei išdėstė išsamius motyvus dėl bausmės skyrimo.

8. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismai, svarstydami BK 75 straipsnio taikymo galimybę, įvertino tiek nuteistosios asmenybę ir jos elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos, tiek ir padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Teismų sprendimuose išsamiai aptarti ir įvertinti ankstesni (keturi) Ž. N. teistumai, jos patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejai, t. y. anksčiau padarytų nusikalstamų veikų (analogiško pobūdžio sukčiavimų) ir administracinių nusižengimų (daugiausia smulkūs sukčiavimai (ANK 108 straipsnis) pobūdis, skaičius. Teisingai nurodyta, kad Ž. N. praeityje net tris kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, o nauja nusikalstama veika padaryta neišnykus ankstesniam teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo metu (dėl to pripažintas nusikaltimų recidyvas (atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)), be to, tuo laikotarpiu ji darė ir naujus analogiško pobūdžio administracinius nusižengimus (vien per 2018 m. padaryti šeši), taip pat išdėstytos kitos nuteistąją apibūdinančios aplinkybės, susijusios su jos socialine padėtimi, – nedirba, neturi legalių pajamų, be to, piktnaudžiauja alkoholiu. Visuma teismų nurodytų aplinkybių patvirtina sistemingą, priešingą teisei Ž. N. elgesį, jos polinkį nusikalsti ir nenorą keistis. Ž. N. nepateisino teismų jai anksčiau išreikšto pasitikėjimo, net tris kartus jai atidėjus paskirtų bausmių vykdymą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai aptarė ir BK 75 straipsnio taikymo kontekste įvertino nuteistosios šeiminę situaciją, pagrįstai nurodydami, kad ta aplinkybė, jog nuteistoji turi mažametį vaiką, jos nesulaikė nuo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų padarymo. Teismai, įvertinę pirmiau išdėstytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog Ž. N. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino naujus bylos duomenis, reikšmingus sprendžiant dėl BK 75 straipsnio taikymo, – žalos nukentėjusiajai atlyginimą po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, įsidarbinimą, gydymąsi nuo alkoholio priklausomybės. Kita vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, Ž. N. dirbo labai trumpai. Gydytis priklausomybės ligas ji buvo įpareigota dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartimi, be to, baudžiamąjį nusižengimą padarė tada, kai jau gydėsi Respublikiniame priklausomybės ligų centre, o tai leidžia manyti, kad, priešingai nei tvirtino nuteistoji, ne tik alkoholio vartojimas lėmė jos neteisėtus veiksmus. Turtinės žalos atlyginimas iš nuteistosios nukentėjusiajai priteistas teismo nuosprendžiu ir ji turi įstatyme nustatytą pareigą ją atlyginti, todėl žalos nukentėjusiajai atlyginimas savaime negali atsverti kitų neigiamai nuteistąją apibūdinančių bylos duomenų ir jos veiksmų pavojingumo. Kasaciniame skunde teisingai argumentuojama, kad BK 75 straipsnio taikymas galimas ir tais atvejais, kai nauja nusikalstama veika (atitinkanti BK 75 straipsnyje nurodytą nusikalstamos veikos kategoriją) padaroma bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau, kaip minėta, pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, o nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, spręsdami dėl bausmės vykdymo atidėjimo Ž. N., įvertino visumą reikšmingų bylos aplinkybių ir pagrįstai konstatavo, jog BK 75 straipsnio taikymas (ketvirtą kartą) nagrinėjamu atveju negalimas. Nesutikti su teismų išvadomis nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

9. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, jog šioje baudžiamojoje byloje Ž. N. negalėjo būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kadangi ji nuteista arešto bausme už baudžiamojo nusižengimo įvykdymą. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas gali spręsti tik laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje Ž. N. paskirta arešto bausmė už baudžiamąjį nusižengimą BK 64 straipsnio pagrindu buvo subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu jai paskirta neatlikta laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė. Bausmės vykdymo atidėjimo klausimas pagal BK 75 straipsnio taisykles yra sprendžiamas teismui paskyrus galutinę subendrintą bausmę, todėl ir nagrinėjamu atveju teismai teisingai sprendė bausmės vykdymo atidėjimo taikymo klausimą.

10. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad BK 75 straipsnio 1 dalies taikymas galimas ir kai padaromas sunkus nusikaltimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal dabar galiojančią šio įstatymo 2017 m. rugsėjo 28 d. redakciją (galioja nuo 2017 m. spalio 6 d.) tokios galimybės nėra. Kita vertus, šis kasacinio skundo argumentas nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje, kadangi Ž. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė už nesunkaus nusikaltimo (BK 182 straipsnio 1 dalis) ir baudžiamojo nusižengimo (BK 182 straipsnio 3 dalis) padarymą.

Dėl gynėjo dalyvavimo procese (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2, 11 punktai, BPK 273 straipsnio 1 dalis) ir kitų kasacinio skundo argumentų

11. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti; dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją; įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo pavedimu gynėją gali pakviesti jų atstovai pagal įstatymą arba kiti asmenys, kuriems įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis tai paveda (BPK 50 straipsnio 2 dalis). Jei įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą ir gynėjo dalyvavimas nėra būtinas pagal šio BPK 51 straipsnį ar privalomas kitais įstatymų nustatytais atvejais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas išaiškina įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įgyvendinimo tvarką (BPK 50 straipsnio 3 dalis).

12. BPK 51 straipsnyje nustatyti atvejai, kai gynėjo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas. Vienas iš jų nurodytas šio straipsnio 1 dalies 2 punkte: gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Tokiu atveju, jei gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo paskirti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos parinktą gynėją (BPK 51 straipsnio 3 dalis). Nustatęs, kad asmuo turi fizinių ar psichinių trūkumų, teismas turi išsiaiškinti, ar tokie trūkumai buvo ir anksčiau baudžiamojo proceso metu, taip pat ar tai yra trūkumai, neleidžiantys įtariamajam (kaltinamajam) pasinaudoti savo teise į gynybą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendžia, ar procese yra pagrindas būtinam gynėjo dalyvavimui (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat ar dėl tokių aplinkybių nepaisymo buvo pažeista įtariamojo (kaltinamojo) teisė į gynybą.

13. Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista teisė į gynybą, nes Ž. N. nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nors jo dalyvavimas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą buvo būtinas. Kasaciniame skunde abejonės dėl Ž. N. psichikos būklės siejamos ne tik su būtino gynėjo dalyvavimo procese atveju, bet taip pat keliamas klausimas dėl asmens nepakaltinamumo (dėl tos priežasties prašoma išteisinti Ž. N. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).

14. Apeliacinės instancijos teisme gynyba pateikė Respublikinio priklausomybės ligų centro 2019 m. kovo 22 d. raštą, kuris patvirtina, kad Ž. N. į šią gydymo įstaigą atvyko 2018 m. liepos 17 d., jai nustatyta diagnozė – priklausomybės sindromas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Nurodyta, kad pacientė reguliariai lankosi gydytojo psichiatro bei socialinio darbuotojo konsultacijose, atvyksta laiku, tikrinant alkotesteriu alkoholio vartojimas neužfiksuotas, konsultacijose pacientė atrodo tvarkingos išvaizdos, mandagiai bendrauja, alkoholio vartojimą neigia, nėra apsvaigimo ar abstinencijos požymių, psichologo konsultacijų nepageidauja, poreikio stacionariai gydytis neišsakė ir tokio poreikio nenustatyta. Pažymėtina, kad pareiga gydytis priklausomybės ligas Ž. N. nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartimi ir ji į gydymo įstaigą buvo atsiųsta Vilniaus apygardos probacijos tarnybos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sukčiavimas (baudžiamasis nusižengimas) padarytas 2018 m. rugpjūčio mėn., t. y. ji baudžiamąjį nusižengimą padarė jau gydydamasi priklausomybę nuo alkoholio. Byloje nėra jokių kitų duomenų (medicininių dokumentų, teismų sprendimų dėl asmens civilinio veiksnumo apribojimo ir pan.), kurie keltų pagrįstų abejonių dėl Ž. N. psichinės sveikatos bei gebėjimo suprasti (suvokti) savo veiksmus (jų esmę) ir (ar) juos valdyti nusikalstamos veikos padarymo metu ar po jos padarymo. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad viso baudžiamojo proceso metu Ž. N. elgėsi adekvačiai, davė nuoseklius, išsamius, logiškus parodymus, kurie atitinka ir papildo kitus bylos įrodymus, prisipažino apgaule įgijusį svetimą nedidelės vertės turtą, paaiškino savo elgesio priežastis ir nenurodė jokių aplinkybių, kad dėl savo psichikos būklės nusikalstamos veikos padarymo metu ar vėliau negalėjo suprasti (valdyti) savo veiksmų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmą kartą abejones dėl nuteistosios Ž. N. psichikos būklės išdėstė jos gynėjas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau ir šioje proceso stadijoje pati nuteistoji išliko nuosekli, jokių paaiškinimų dėl savo psichikos būklės nepateikė, be kita ko, ji neprašė atlikti ir įrodymų tyrimo, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su jos sveikatos būkle dėl gydymosi nuo alkoholio priklausomybės. Teismų nustatytos aplinkybės, kuriomis buvo padaryta sukčiavimo nusikalstama veika, taip pat patvirtina, kad Ž. N. veikė aiškiai suprasdama savo veiksmus. Už analogiško pobūdžio veikas Ž. N. anksčiau yra tris kartus teista ir daug kartų bausta administracine tvarka, o anksčiau išnagrinėtose baudžiamosiose ar administracinių nusižengimų bylose nekilo klausimo dėl jos gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Taigi, atsižvelgdama į visumą išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigiama gynėjo kasaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos Ž. N. buvo tokios psichinės sveikatos, dėl kurios ji negalėjo tinkamai pasinaudoti teise į gynybą, ir dėl to jai buvo privaloma procese užtikrinti gynėjo dalyvavimą (pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Ž. N. buvo tinkamai išaiškinta jos teisė turėti gynėją, tačiau ji gynėjo atsisakė. Procesinių pažeidimų nenustatyta – ikiteisminio tyrimo metu surašyti teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolai, kuriuose išreikšta Ž. N. valia atsisakyti gynėjo patvirtinta jos parašu; pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat jai buvo pasirašytinai išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau ji gynėjo atsisakė, tai patvirtino savo parašu, be kita ko, teisėja jai išaiškino teisę ir vėlesnėje teisminio proceso stadijoje pareikšti prašymą dėl gynėjo paskyrimo, tačiau šia teise nuteistoji nepasinaudojo.

15. Atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl teismo psichiatrijos ekspertizės Ž. N. skyrimo ar specialisto apklausos procese reikalingumo. BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-339/2011, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Sprendimą dėl specialiųjų žinių panaudojimo proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva teismas arba kitas kompetentingas pareigūnas priima atsižvelgdamas į bylos duomenis, taip pat į tai, ar šie proceso veiksmai yra reikalingi bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismo psichiatrijos ekspertizė paprastai skiriama tada, kai iškyla abejonių, ar dėl kaltinamojo ar nuteistojo psichikos sutrikimo jis galėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą arba valdyti savo veiksmus (BK 17 straipsnio 1 dalis), ar tokios jo galimybės nebuvo ribotos (BK 18 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2012). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių abejonių dėl nuteistosios sugebėjimo suprasti ir valdyti savo veiksmus, nagrinėjamoje byloje nebuvo būtinybės atlikti minėtus proceso veiksmus, todėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šiuo požiūriu nebuvo padaryta.

16. Kiti kasacinio skundo teiginiai dėl gynybos teisių pažeidimo neužtikrinus gynėjo dalyvavimo, kai pirmosios instancijos teisme buvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, taip pat nepagrįsti. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tais atvejais, kai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, gynėjo dalyvavimas nėra būtinas. Toks būtino gynėjo dalyvavimo baudžiamajame proceso pagrindas nenurodytas BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Šis reikalavimas nenurodytas ir specialioje BPK normoje, kuri reglamentuoja sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnis), nors įprastai BPK normose, kurios įtvirtina tam tikrus proceso ypatumus, dėl būtino gynėjo dalyvavimo nurodoma (pavyzdžiui, nagrinėjant bylą teisme pagreitino proceso tvarka (BPK 431 straipsnis), nagrinėjant bylas kaltinamajam nedalyvaujant (BPK 435 straipsnis)). Tai, kad BPK 273 straipsnio 1 dalyje kaip viena iš sąlygų atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą nurodytas prokuroro ir gynėjo sutikimas su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu, nereiškia, kad gynėjo dalyvavimas procese privalomas. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar ikiteisminio tyrimo metu Ž. N. buvo išaiškintos sutrumpinto įrodymų tyrimo sąlygos ir dėl to surašytas protokolas, kuriame ji nurodė ir savo parašu patvirtino, kad sutinka, jog toks tyrimas būtų atliekamas. Pradėjus bylą nagrinėti teisme, Ž. N. buvo išaiškintos jos, kaip kaltinamosios, procesinės teisės, iš jų – ir teisė turėti gynėją (BPK 22 straipsnio 3 dalis), tačiau ji gynėjo atsisakė bei sutiko, kad būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Taigi, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad, nagrinėjant bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka pirmosios instancijos teisme, nedalyvaujant gynėjui, buvo suvaržyta kaltinamosios teisė į gynybą, pažeistas rungimosi principas ar byla išnagrinėta neišsamiai.

17. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas yra netenkinamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios Ž. N. gynėjo advokato Romualdo Vitkaus kasacinį skundą.

Teisėjai Pranas Kuconis

Dalia Bajerčiūtė

Daiva Pranytė-Zalieckienė