Civilinė byla Nr. 3K-3-675/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 36.2; 73.2.6.4.10
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Aloyzo Marčiulionio,
sekretoriaujant Viktorijai Valienei,
dalyvaujant kasatoriaus Klaipėdos teritorinės muitinės atstovei Nijolei Kiškūnienei, kasatoriaus Muitinės departamento prie Finansų ministerijos atstovei Nijolei Jurevičienei, ieškovui Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros prokurorui Mantui Ūsui, atsakovo draudimo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos garantas“ atstovui advokatui Linui Jakui,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje, atnaujinus procesą, išnagrinėjo ieškovų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos teritorinės muitinės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros ieškinį, ginant Klaipėdos teritorinės muitinės interesus, atsakovui draudimo uždarajai akcinei bendrovei,,Baltijos garantas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra nurodė, kad 1997 m. rugsėjo 16 d. Klaipėdos teritorinės muitinės geležinkelio poste esančiame UAB,,Skuja“ importo–eksporto terminale kroviniui (spiritui) buvo įforminti bendrieji dokumentai muitinio tranzito procedūrai nuo importo–eksporto terminalo UAB,,Skuja“, esančio Klaipėdos rajone, Rimkų kaime, iki Panevėžio teritorinės muitinės Saločių posto. Muitinio tranzito procedūros tinkamą įvykdymą, t. y. kad ji bus užbaigta – krovinys išvežtas iš Lietuvos ir sumokėti muito mokesčiai, apdraudė atsakovas draudimo uždaroji akcinė bendrovė,,Baltijos garantas“ (toliau – DUAB „Baltijos garantas“) 6,8 mln. Lt sumai. Iš Panevėžio teritorinės muitinės duomenų matyti, kad tranzito procedūra neužbaigta ir krovinys neišvežtas per Saločių muitinės postą iš Lietuvos. Prokuratūra nurodė, kad Muitinio tranzito procedūros užbaigimas yra suklastotas padirbtais muitinės spaudais, ir mano, kad pagal atsakovo 1997 m. liepos 11 d. patvirtintų Atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 001 3.1 punktą šis įvykis yra draudiminis, todėl atsakovas turi sumokėti draudimo išmoką, bet nepagrįstai atsisako tai padaryti.
Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra, remdamasi 1964 m. CK 462, 465 straipsniais, prašė teismo priteisti ieškovui Klaipėdos teritorinei muitinei iš atsakovo 6,8 mln. Lt draudimo išmoką.
II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad atsakovas 1997 m. rugsėjo 16 d. išdavė UAB,,Skuja“, kaip muitinio tranzito procedūros vykdytojui, du draudimo polisus, kuriuose bendra draudimo suma nustatyta 6,8 mln. Lt, t. y. buvo sudaryta draudimo laidavimo sutartis. Teismas nurodė, kad UAB,,Skuja“, priėmusi į savo sandėlį laikinai saugoti krovinį ir vėliau gavusi šiam kroviniui draudimo polisus, buvo ne tik muitinio tranzito deklarantė, bet ir tikroji muitinės procedūros vykdytoja. Šią išvadą teismas pagrindė tuo, kad baudžiamojoje byloje priimtame teismo nuosprendyje konstatuota, jog UAB,Transnavas“ nebuvo muitinės procedūros vykdytoja, nes neturėjo teisės disponuoti kroviniu, o į bendrojo dokumento 50 langelį ji įrašytas fiktyviai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, išduodamas laidavimo polisus, buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nes draudimo polisus išduodavo pasirašytinai didžiuliais paketais asmenims, kurių parašai skirtingose eilutėse yra visiškai skirtingi, nors nurodyta to paties asmens pavardė. Tiek pagal įstatymą, tiek pagal 1996 m. gegužės 21 d. Bendradarbiavimo sutartį rizika dėl laidavimo polisų išdavimo, tarp jų ir susijusi su draudėjo ar kitų nenustatytų asmenų įvykdytais sukčiavimo, apgaulės ar klastojimo veiksmais, tenka draudimo įmonei. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovui, kaip laiduotojui, tenka atsakomybė už UAB „Skuja“ veiksmus, kai ši, būdama krovinio laikina saugotoja ir turėdama kroviniui išduotus laidavimo polisus, bendruosiuose dokumentuose muitinės procedūros vykdytojais nurodė atsitiktinių nusikaltėlių pasamdytų vairuotojų darbovietes.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. sausio 29 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal 1996 m. gegužės 21 d. Bendradarbiavimo sutartį atsakovas, kaip draudikas, įsipareigojo muitinei sumokėti draudimo išmoką, jeigu muitinės procedūros vykdytojas tinkamai neįvykdys įsipareigojimų. Tačiau iš šios sutarties turinio išplaukia, kad ir kita sutarties šalis (muitinė) turi pareigą muitinės procedūras atlikti nepažeidžiant teisės aktų nuostatų. Nuostatos laikytis teisės normų reikalavimų, vykdant muitinės procedūras, yra įtvirtintos teisės normose, reglamentuojančiose muitinės veiklą (Muitinės įstatymas, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1610 patvirtinta Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka, Finansų ministerijos 1996 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 63 patvirtinta Bendrojo dokumento pildymo instrukcija). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad muitinė, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių yra užkirsti kelią kontrabandai bei kitokiems muitų taisyklių pažeidimams, pati netinkamai vykdė muitinio tranzito procedūras. Tokie jos veiksmai, kaip netinkamai užpildytų bendrųjų dokumentų įforminimas, duomenų į kompiuterį įvedimas ir jų išsiuntimas Muitinės departamentui apie muitinio tranzito procedūrų užbaigimą, kai Panevėžio teritorinė muitinė neturėjo bendrųjų dokumentų penktojo egzemplioriaus, o Saločių muitinės postas septintojo egzemplioriaus apie procedūrų užbaigtumą, Klaipėdos teritorinėje muitinėje buvimas bendrųjų dokumentų bei draudimo polisų apie tai, kad muitinio tranzito procedūros baigtos, bei raštas ant Panevėžio teritorinės muitinės firminio blanko apie muitinės tranzito procedūros užbaigimą, gautas Klaipėdos teritorinės muitinės, įrodo, kad muitinė netinkamai ir nesąžiningai vykdė muitinio tranzito procedūras, ir tai lėmė, kad prekės iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos buvo neišvežtos. Muitinė (kreditorius) neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti ir tinkamai vykdyti muitinę priežiūrą, t. y. dėl muitinės neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų buvo neįvykdyta prievolė, už kurią atsakovas laidavo muitinei pagal laidavimo sutartis (draudimo polisus). Jeigu prievolė buvo neįvykdyta dėl kreditoriaus kaltės, skolininkas neatsako už šią prievolę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 22 d. nutartimi patenkino ieškovų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos teritorinės muitinės kasacinius skundus, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. sprendimą ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 10 d. sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas ir priteista Klaipėdos teritorinei muitinei iš atsakovo 6,8 mln. Lt draudimo išmokos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 7 d. nutartimi šioje byloje atnaujino procesą kasacinės instancijos teisme dėl to, kad teismas buvo šališkas (CPK 65, 66 straipsniai). Kasacinis teismas nurodė, kad DUAB „Baltijos garantas“ prašymą atnaujinti procesą padavė nepraleidusi CPK 368 straipsnyje nustatytų terminų. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad vienas iš bylą kasacine tvarka nagrinėjusių teisėjų A. Norkūnas dirba lektoriumi Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Verslo teisės katedroje, kurios vedėjas yra pareiškėjui byloje atstovavęs advokatas E. Baranauskas. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo, kuriam priimtas nepalankus kasacinio teismo procesinis sprendimas, nurodyta aplinkybė kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad objektyvaus teisėjo nešališkumo aspektu, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio pagrindu, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką teismą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Vadovaudamasis tuo, kad bylos išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas, kasacinis teismas konstatavo, kad šioje byloje yra pareiškėjo pareiškime nurodytas pagrindas procesui atnaujinti (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 366 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų normas, reglamentuojančias muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarką (procedūros vykdytojo įsipareigojimus). Muitinė 1997 m. rugsėjo 16 d. neturėjo vykdyti muitinio tranzito procedūrų, nes ji nebuvo muitinio tranzito procedūros vykdytoja, negabeno prekių (spiritą) iš vienos muitinės įstaigos į kitą, neturėjo disponavimo šiomis prekėmis arba jų vežimo teisės, kaip kad tai nustatyta Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1610 patvirtintos Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 1.9, 3, 5 punktuose. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tranzito procedūros vykdytoja buvo UAB „Skuja“. Tranzito procedūros neužbaigimą lėmė ne muitinės klaidingi veiksmai, bet kitų asmenų neteisėti veiksmai. Baudžiamojoje byloje nebuvo nagrinėjamas muitinės pareigūnų kaltės klausimas, nuosprendis priimtas ne dėl muitinės pareigūnų, bet dėl kitų asmenų. Muitinės pareigūnų neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų nenustatyta. Dėl to nepagrįsta apeliacinio teismo išvada, kad muitinė pati netinkamai ir nesąžiningai vykdė muitinio tranzito procedūras.
2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos įsipareigojimų muitinei įvykdymo užtikrinimo priemonių prigimties klausimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. lapkričio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1227/2000, išaiškino: draudikui sudarius visų pirma sutartį su draudėju (muitinės skolininku), t. y. išdavus draudimo liudijimą (polisą) ir jį pateikus muitinei, muitinei suteikiama teisinė draudiminė apsauga, t. y. vieno ūkio subjekto (muitinės) rizika pereina kitam ūkio subjektui (draudimo įmonei). Muitinė neprivalo ir neturi galimybės kontroliuoti draudėjo (muitinės procedūros vykdytojo) patikimumo, nes pagal įstatymus tai turi užtikrinti savo rizika specialios paskirties ūkio subjektai – draudimo įmonės, ir tai yra jų veiklos esmė. Draudimo įmonė turi būti suinteresuota patikrinti tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius rizikos požymius, kliento patikimumą, tarp jų – ir galimą draudėjo apgaulę, sukčiavimą, dokumentų klastojimą ir pan. Nuo muitinės valios nepriklauso, kokiam asmeniui draudimo įmonė išduoda laidavimo raštus, nes klientus pasirenka pačios draudimo įmonės ir klientų patikimumui patikrinti turi teisę ir galimybę pasinaudoti įvairiomis organizacinėmis priemonėmis, kad būtų maksimaliai sumažinta rizika. Byloje nustatyta, kad draudimo bendrovė žinojo, kokią padidintos rizikos prekė bus gabenama. Ji, laiduodama už prekių tranzito procedūros tinkamą atlikimą, turėjo įvertinti visus rizikos faktorius. Tačiau ji, išduodama draudimo polisus, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Teisėjų kolegija neatsižvelgė į draudimo bendrovės aplaidumą ir netinkamą kontrolę teikiant draudimo paslaugas bei platinant laidavimo raštus ir neįvertino jo atsakomybės, nors visuose teisės aktuose, susijusiuose su garantijų taikymu, nustatyta draudimo bendrovės atsakomybė už duomenų, pateiktų draudimo polisuose, atitiktį.
Kasaciniu skundu ieškovas Klaipėdos teritorinė muitinė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į muitinio prekių tranzito esmę ir tikslus, sutapatindamas muitinio tranzito procedūrą su jos įforminimu. Apeliacinis teismas nepagrįstai konstatavo muitinės nesąžiningus veiksmus. Muitinė nevykdo muitinės procedūrų, tik prižiūri jų vykdymą. Muitinei pateikti draudimo polisai atitiko visus įstatymo reikalavimus, jie buvo oficialūs atsakovo raštai, tinkamai patvirtinti ir pasirašyti. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad muitinio tranzito deklaracijos buvo suklastotos (patvirtintos ne muitinės pareigūno spaudu), byloje muitinės pareigūnams nebuvo keliama įtarimų ar pateikta kaltinimų dėl dalyvavimo kontrabandoje.
2. Vyriausybė 1995 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 497 „Dėl garantijų taikymo atliekant muitinės procedūras“ ne tik suteikė draudimo bendrovėms teisę teikti papildomas draudimo paslaugas, bet ir uždėjo atsakomybės naštą, įvertinus visus rizikos faktorius dėl ūkio subjekto patikimumo, prisiimti skolininko įsipareigojimus, susijusius su prekėms taikoma muitinės procedūra, ir užtikrinti, kad ji bus užbaigta. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo aplaidumą ir netinkamą kontrolę teikiant draudimo paslaugas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, išduodamas laidavimo polisus. Jis aplaidžiai vykdė išduodamų draudimo polisų apskaitą, neįvertino rizikos faktorių ir nereikalavo iš asmenų, už kuriuos garantavo, ataskaitų apie įvykdytas procedūras. Šio aplaidumo ir blogos kontrolės pasekmė – įvykdyta spirito kontrabanda, nesumokėti mokesčiai ir padaryta žala valstybei. Pagal šalių sudarytą Bendradarbiavimo sutartį ir išduotus draudimo polisus atsakovas privalo atlyginti muitinei atsiradusią skolą dėl nebaigtų muitinės procedūrų.
Atsiliepimuose į kasacinius skundus atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundus atmesti. Jame nurodoma, kad muitinės pareigūnų veiksmų vertinimas dėl teisės aktų reikalavimų yra nagrinėjamos bylos tyrimo dalykas. Dėl to tai, kad jų veiksmai nėra įvertinti baudžiamosios teisės požiūriu, nėra kliūtis juos įvertinti šiame ginče. Teisėjų kolegija pagrįstai nustatė, kad skola muitinei atsirado ne dėl UAB „Skuja“ veiksmų, o dėl neteisėtų UAB „Transnavas“ ir firmos „A-2“ ir muitinės darbuotojų, sankcionavusių spirito muitinį tranzitą šios procedūros vykdytojams (vežėjams), pagal bendruosius dokumentus priėmusiems muitinio tranzito procedūrų vykdytojų pareigas, bet nepateikusiems savo prievolių įvykdymo užtikrinimo garantijų, veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos.
Prisidėjimuose prie kasacinių skundų Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra palaiko skundų argumentus ir prašo juos tenkinti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas – DUAB „Baltijos garantas” ir Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1996 m. gegužės 21 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį, kuria susitarė, jog muitinė pripažįsta ir priima DUAB „Baltijos garantas“ išduotus fiziniams ir juridiniams asmenims laidavimo dokumentus (polisus), užtikrinant skolos muitinei atlyginimą, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys laiku ir tinkamai įsipareigojimų muitinei (1.1 punktas). Klaipėdos teritorinės muitinės terminale 1997 m. rugsėjo 16 d. buvo įforminti bendrieji dokumentai Nr. 7LG15800496 ir Nr. 7LG15800497 krovinio (spirito) muitinio tranzito procedūrai nuo importo–eksporto terminalo UAB „Skuja“, esančio Klaipėdos rajone, Rimkų kaime iki Panevėžio teritorinės muitinės Saločių posto. Kad ši procedūra bus užbaigta, t. y. spiritas bus išvežtas iš šalies ir bus sumokėti nustatyti muito mokesčiai, buvo apdrausta laidavimo draudimo sutartimi. Atsakovas, remdamasis sudaryta su Muitinės departamentu bendradarbiavimo sutartimi, 1997 m. rugsėjo 16 d. išdavė muitinio tranzito procedūros vykdytojui – UAB „Skuja“ – du draudimo polisus (draudimo suma – 6,8 mln. Lt), kuriais įsipareigojo atsakyti skolininko UAB,,Skuja“ kreditoriui (Klaipėdos teritorinei muitinei), skolininkui neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų muitinei tinkamai įvykdyti (t. y. užbaigti) muitinio tranzito procedūrą. Tačiau įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-50/2005 nustatyta, kad gabenant krovinį per Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, taikant muitinio tranzito procedūrą, krovinys iš Lietuvos neišgabentas, t. y. muitinio tranzito procedūra neužbaigta.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Prekių tranzito esmė yra ta, kad, prižiūrint muitinei, prekės gabenamos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir teritoriją, bet į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją nepatenka – neįvežamos ir neišvežamos, dėl to neapmokestinamos. Tranzitas yra įforminamas specialia muitinio tranzito procedūra, kurios tikslas – neleisti prekėms be apmokestinimo legaliai ar nelegaliai pakliūti į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Jei pradedama muitinio tranzito procedūra, tai toks prekių gabenimas deklaruojamas ir privaloma užtikrinti, kad neapmokestintos prekės nepateks į muitų teritoriją. Priešingu atveju, t. y. dėl kokių nors priežasčių prekėms patekus į muitų teritoriją (faktiškai išėjus laisvai cirkuliuoti), turi būti išspręstas muitų mokėjimo klausimas. Paprastai muitinio tranzito procedūra pradedama prekių pateikimu išvykimo įstaigai – muitinės įstaigai, kurioje pradedama muitinio tranzito procedūra, – ir pabaigiama prekių pateikimu paskirties įstaigai – muitinės įstaigai, kurioje užbaigiama muitinio tranzito procedūra. Vien šių procedūrų įforminimas nereiškia, kad įvyko ir pasibaigė muitinis tranzitas. Jį galima pripažinti pasibaigus tik tada, kai nustatoma, kad prekės nepateko į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją (nepasiliko joje gabenimo iš išvykimo įstaigos į paskirties įstaigą metu, nebuvo išgabentos per valstybės sieną po muitinio tranzito procedūros įforminimo paskirties įstaigoje ar kitu būdu). Muitinio tranzito procedūros pabaigimas nesutampa su muitinio tranzito procedūros įforminimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Industrijos garantas“ v. Klaipėdos teritorinė muitinė ir kt., Nr. 3K-3-500/2006).
DUAB „Baltijos garantas“ ir Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos 1996 m. gegužės 21 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį, kurios tikslas buvo užtikrinti mokestinių prievolių, susijusių su muitinės procedūromis, įvykdymą. Nurodytos sutarties 1.1 punkte susitarta, kad muitinė pripažįsta ir priima atsakovo DUAB „Baltijos garantas“ fiziniams ir juridiniams asmenims ar ūkio subjektams, neturintiems juridinio asmens teisių, išduotus vienkartinius ir ilgalaikius laidavimo dokumentus (polisus), kuriais užtikrinamas skolos muitinei atlyginimas, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, laiku ir tinkamai neįvykdys įsipareigojimų muitinei. Sutarties 2.6 punkte nustatytas draudimo organizacijos įsipareigojimas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo pretenzijos gavimo dienos sumokėti draudimo polise nurodytą sumą, jeigu iki šio laikotarpio pabaigos muitinei priimtinu būdu neįrodoma, kad muitinės procedūra atlikta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų. Šioje byloje skolos muitinei išieškojimas iš draudimo bendrovės pagal pretenziją buvo sustabdytas dėl to, kad iškelta baudžiamoji byla. Byloje nustatyta, kad prekės neišgabentos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tai reiškia, kad muitinių prekių tranzito užbaigimas neįvyko ir prekės liko Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje. Šis faktas yra pagrindas muitams apskaičiuoti ir išieškoti, todėl byloje kilo klausimas, ar, remiantis ginčo šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties bei DUAB „Baltijos garantas“ patvirtintų Atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, savanoriško draudimo taisyklų Nr.001 3.1 ir 8.2 punktais, atsirado atsakovo prievolė išmokėti muitinei nustatyto dydžio muitų ir mokesčių sumą dėl netinkamo muitinio tranzito procedūros vykdymo (T. 1, b. l. 13–14).
Kasacinio skundo esminiai argumentai yra susiję su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų normas, kuriose reglamentuota muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka (procedūros vykdytojo įsipareigojimai). Šioje byloje prekių tranzito metu galiojo ir todėl turi būti taikoma bei aiškinama Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1610 patvirtinta Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka. Kadangi ginčo šalys skirtingai aiškina bendrame dokumente užfiksuotus duomenis, tai taip pat turi būti taikoma ir aiškinama Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 1996 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 63 patvirtinta Bendrojo dokumento pildymo instrukcija. Joje aptarta, kaip turi būti pildomas bendrasis dokumentas – Muitinės departamento nustatytos formos dokumentas (muitinės deklaracija), kuriame pateikiama muitinės reikalaujama informacija apie pasirinktai muitinės procedūrai pateikiamas prekes.
Būtent atsakovas, remdamasis bendradarbiavimo sutartimi, 1997 m. rugsėjo 16 d. išdavė muitinio tranzito procedūros vykdytojai – UAB „Skuja“ – du draudimo polisus Nr. D12V0020023111 ir Nr. D12V0020023110 (draudimo suma – 6,8 mln. Lt), kuriais įsipareigojo atsakyti skolininko UAB,,Skuja“ kreditoriui (Klaipėdos teritorinei muitinei), skolininkui neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų muitinei tinkamai įvykdyti (t. y. užbaigti) muitinio tranzito procedūrą. Vykdant muitinio tranzito procedūrą, užpildyti bendrieji dokumentai, kuriuose buvo pateikta muitinei reikalaujama informacija apie muitinio tranzito procedūrai pateikiamas prekes. Atsakovo teigimu, bendruosiuose dokumentuose Nr. 7LG15800496 ir Nr. 7LG15800497 muitinės procedūros vykdytoju yra nurodytas jau ne UAB „Skuja“, bet kitos įmonės. Nurodytų bendrųjų dokumentų 50 langelyje muitinės procedūros vykdytojais nurodytos atitinkamai firma „A-2“ ir UAB „Transnavas“, o UAB „Skuja“ 14 langeliuose nurodyta deklarantu. Šie muitinės dokumentai patvirtinti muitinės pareigūno ir UAB „Skuja“ atstovo parašais bei antspaudais. Dėl to atsakovas teigia, kad UAB „Skuja“ buvo tik muitinės procedūros deklarantė, bet ne vykdytoja, todėl neatsirado draudiko pareigos išmokėti muitinei draudimo polisuose nustatyto dydžio draudimo sumas. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad tokius atsakovo aiškinimus paneigia bylos faktiniai duomenys, užfiksuoti muitinės dokumentuose ir draudimo polisuose.
Pagal Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1610 patvirtintos Muitinio tranzito atlikimo tvarkos (toliau – Tvarka) 1.2 punktą „deklarantas“ – tai asmuo, pateikiantis muitinės deklaraciją, arba asmuo, kurio vardu ši deklaracija pateikiama. Pagal Tvarkos 1.9 punktą „muitinio tranzito procedūros vykdytojas“ – tai asmuo, įsipareigojęs muitinei įvykdyti reikalavimus, susijusius su prekėms taikoma muitinio tranzito procedūra. Deklaranto pareiga nurodyti muitinio tranzito procedūros vykdytoją nustatyta Tvarkos 5 punkte, pagal kurį deklarantas, pateikdamas prekes muitinio tranzito procedūrai, privalo nurodyti muitinio tranzito procedūros vykdytoją (vežėją), kuris muitinės deklaracijoje ar kitame muitiniam tikrinimui pateiktame dokumente įsipareigojo muitinei įvykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus, susijusius su prekėms taikoma muitinio tranzito procedūra. Muitinio tranzito procedūros vykdytojas (vežėjas) atsako už tai, kad visos prekės būtų muitinės nustatytomis sąlygomis pateiktos paskirties įstaigai.
Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 1996 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 63 patvirtintos Bendrojo dokumento pildymo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 5 dalyje reglamentuojama bendrojo dokumento pildymas prekių tranzito atveju. Instrukcijos 5.1 punkte nustatyta, kad muitinio tranzito procedūros vykdytojas (deklarantas), be kitų nurodytų bendrojo dokumento langelių, turi užpildyti 50 ir 52 dokumento langelius. Instrukcijoje taip pat nustatyta, kad 12 langelyje nurodomas „deklarantas (atstovas), o jeigu prekes deklaruoja muitinio tranzito vykdytojas – langelyje įrašoma „vykdytojas“; jeigu prekes deklaruoja muitinės tarpininkas – langelyje nurodomas jo pavadinimas, buveinės adresas, septynženklis skaitmeninis kodas iš Įmonių rejestro ir šį dokumentą pasirašiusio muitinės tarpininko atstovo pažymėjimo numeris. Iš byloje pateiktų bendrųjų dokumentų matyti, kad jų 12 langeliuose nurodyta: deklarantas (atstovas) UAB „Skuja“, jo buveinės adresas ir septynženklis skaičius 6319922 (T. 1, b. l. 65, 81).
Instrukcijoje nustatyta, kad 50 langelio viršuje turi būti nurodomas muitinio tranzito procedūros vykdytojo (vežėjo, eksportuotojo, ekspeditoriaus ar kito asmens, kurio vardu įforminta garantija, taikoma muitinio tranzito procedūrai) pavadinimas, buveinės adresas; kai jis yra įtrauktas į Įmonių rejestrą – septynženklis kodas iš šio rejestro; kai ūkio subjektas neturi juridinio asmens statuso ir neįtrauktas į Įmonių rejestrą – fizinio asmens paso numeris ir ūkio subjekto statusą suteikiančio pažymėjimo numeris. Bendrojo dokumento 50 langelio apačioje nurodomi muitinio tranzito atstovo vardas ir pavardė, įsipareigojimų, susijusių su muitinio tranzito procedūra, prisiėmimo data ir vieta. Be to, šie duomenys turi būti tvirtinami muitinio tranzito procedūros vykdytojo atstovo parašu. Iš byloje pateikto bendrojo dokumento Nr. 7LG15800497 matyti, kad jo 50 langelyje muitinės procedūros vykdytoja yra nurodyta UAB „Transnavas“, taip pat įrašytas jos adresas, atstovas V. B., jo paso numeris LB 474829, asmens kodas, parašas, ir įsipareigojimų prisiėmimo vieta ir data – Klaipėda, 1997 m. rugsėjo 16 d. (T. 1, b. l. 65). Kito bendrojo dokumento Nr. 7LG15800496 tame pačiame langelyje yra tokie duomenys: „Firma A-2“, jos adresas, atstovas J. R., jo pateikto dokumento Nr. 5162837 parašas, taip pat įsipareigojimų prisiėmimo vieta ir data: Klaipėda, 1997 m. rugsėjo 16 d. (T. 1, b. l. 81).
Instrukcijoje nustatyta, kad bendrojo dokumento 52 langelyje turi būti nurodyta garantijos (užstato), pateiktos įforminant muitinio tranzito procedūrą, sutrumpintas pavadinimas ir numeris, kai pateikiamas draudimo polisas arba draudimo organizacijos garantinis raštas nurodoma „DP“. Iš pateiktų bendrųjų dokumentų matyti, kad jų 52 langeliuose atitinkamai nurodomi numeriai Nr. D12V0020023111 ir Nr. D12V0020023110, atitinkantys DUAB „Baltijos garantas“ 1997 m. rugsėjo 16 d. išduotų skolininkui UAB „Skuja“ draudimo polisų numerius: Nr. D12V0020023111 (draudimo suma – 3,5 mln. Lt) ir Nr. D12V0020023110 (draudimo suma – 3,3 mln. Lt) (T. 1, b. l. 10–11), kuriais draudikas įsipareigojo atsakyti skolininko UAB,,Skuja“ kreditoriui (Klaipėdos teritorinei muitinei), skolininkui neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų muitinei tinkamai įvykdyti (t. y. užbaigti) muitinio tranzito procedūrą. Būtent DUAB „Baltijos garantas“ draudimo polisuose nurodyta, kad muitinės procedūros draudimo sutartimi yra apdraudžiama muitinės tranzito procedūra, krovinys spiritas–statinėse, taip pat nurodoma jo vertė, važtaraščio numeriai ir transporto priemonių rūšis (T. 1, b. l. 10, 11). Šie duomenys sutampa su bendruosiuose dokumentuose ir kituose muitinei pateiktuose dokumentuose nurodytais duomenimis. Pažymėtina, kad bendruosius dokumentus užpildė ir savo parašu patvirtino UAB „Skuja“ atstovas.
Taigi iš atliktos muitinės procedūras reglamentuojančių teisės aktų analizės ir muitinės bei draudimo dokumentuose užfiksuotų duomenų darytina išvada, kad bendruosiuose dokumentuose Nr. 7LG15800496 ir Nr. 7LG15800497 buvo padaryti klaidingi įrašai 50 langelyje apie muitinės tranzito procedūros vykdytoją, t. y. vietoj tikrojo muitinės tranzito procedūrų vykdytojo (UAB „Skuja“) įrašytos krovinį turėjusios vežti transporto įmonės, o už muitinės procedūrų vykdytojų atstovus pasirašė nurodytų transporto priemonių vairuotojai. Nekilo abejonių, kad deklarantui, šiuo atveju UAB „Skuja“, atsirado pareiga nurodyti bendruosiuose dokumentuose muitinio tranzito procedūros vykdytoją (Tvarkos 5 punktas). Byloje nustatyta, kad UAB „Skuja“ krovinį – spiritą – buvo priėmusi laikinai saugoti ir kad jos darbuotojas užpildė laidavimo polisus bei atsakovas su jais susipažino. UAB „Skuja“ darbuotojas taip pat užpildė bendruosius dokumentus ir jų 52 langeliuose kaip garantą nurodė atsakovo išduotų draudimo polisų numerius. Draudimo bendrovė žinojo, kokia padidintos rizikos prekė bus gabenama, ir, įvertinusi rizikos faktorius, užtikrino laidavimo draudimu šios prekės tranzito tinkamos procedūros atlikimą ir pristatymą į paskirties muitinės įstaigą. Muitinė neturėjo pagrindo nepriimti UAB „Skuja“ pateiktų draudimo polisų, nes juose buvo nurodyti draudimo bendrovės rekvizitai, kaip tai nustatyta bendradarbiavimo sutarties 2.1 punkte (T. 1, b. l. 32–34). Pagal DUAB „Baltijos garantas“ ir UAB „Skuja“ 1997 m. liepos 23 d. sudarytos sutarties C2/5 2.2.1 punktą UAB „Skuja“ visiškai materialiai atsako pagal DUAB „Baltijos garantas“ išduotus draudimo polisus už muitinės procedūros įvykdymą laiku, t. y. prisiima muitinės procedūros vykdytojo pareigas. Dėl to darytina išvada, kad UAB „Skuja“, priėmusi į savo sandėlį laikinai saugoti krovinį (spiritą) ir po to išdavusi 1997 m. rugsėjo 16 d. DUAB „Baltijos garantas“ vardu draudimo polisus Nr. D12V0020023111 (draudimo suma – 3,5 mln. Lt) ir Nr. D12V0020023110 (draudimo suma – 3,3 mln. Lt.) būtent šiam konkrečiam kroviniui, jų duomenis nurodžiusi bendruosiuose dokumentuose, buvo ne tik deklarantė, bet ir muitinio tranzito procedūros vykdytoja.
Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Skuja“ vykdė muitinės tranzito procedūrą. Vien šių procedūrų įforminimas dar nereiškia, kaip teigia atsakovas, kad įvyko ir pasibaigė muitinis tranzitas, nes jis pripažįstamas pasibaigusiu tik nustačius, kad prekės nepateko į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Byloje nustatyta, kad muitinės tranzito procedūra liko neužbaigta ir krovinys iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvežtas. Taigi įvyko draudiminis įvykis pagal Atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, savanoriško draudimo taisykles Nr.001, ir atsakovui atsirado solidarioji prievolė kartu su draudėju sumokėti draudimo polisuose nurodytas sumas.
Pagal Bendradarbiavimo sutarties 2.8 punktą draudimo organizacija atsako už savo padalinių ar agentų išduotus laidavimo raštus (polisus), t. y. šiuo atveju už UAB „Skuja“ išduotus DUAB „Baltijos garantas“ vardu draudimo polisus. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus nustatė, kad atsakovas, kaip draudimo bendrovė, nebuvo apdairi ir rūpestinga išduodama draudimo raštus ir tai motyvavo savo sprendime. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas negalėjo paaiškinti, dėl kokiu priežasčių draudimo polisai Nr. D12V0020023111 ir Nr. D12V0020023110, pagal kuriuos buvo užtikrinamas tinkamas krovinio gabenimas tranzitu, muitinei pateikti 1997 m. rugsėjo 16 d., o UAB „Skuja“ pagal sąskaitą–faktūrą perduoti 1997 m. rugsėjo 17 d. (T. 2, b. l. 161). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, vertino muitinės darbuotojų veiksmus ir nurodė, kad muitinė neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti ir tinkamai vykdyti muitinę priežiūrą, t. y. dėl muitinės neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų buvo neįvykdyta prievolė, kurią atsakovas užtikrino muitinei pagal laidavimo draudimo sutartis (draudimo polisus). Su tokia išvada negalima sutikti, nes tai neatitinka nurodytų laidavimo draudimo sutarties prigimties ir sąlygų, nes pagal DUAB „Baltijos garantas“ Atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, savanoriško draudimo taisyklių Nr. 8 3.1–3.2 punktus bei Atsakomybės atliekant muitinės procedūras, savanoriško draudimo taisyklių Nr. 001 3.1–3.2 punktus draudiminis įvykis yra draudėjo prievolės sumokėti skolą, atsiradusią atliekant muitinės procedūras ar kitus muitinės sankcionuotus veiksmus, muitinei neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas. Taigi draudimo bendrovė, sudariusi laidavimo draudimo sutartį, prisiima prievolę iš dalinies arba visiškai kompensuoti muitinės nuostolius, susijusius su draudėjo prievolių neįvykdymu, o pagal nurodytas laidavimo draudimo sutarties sąlygas nėra draudžiamas muitinės interesas dėl nuostolių, kurių ji gali patirti dėl savo darbuotojų veiksmų. Tokios laidavimo draudimo sutarties taikymo ir aiškinimo praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodęs, kad rizika dėl laidavimo raštų išdavimo, taip pat ir susijusi su draudėjo ar kitų asmenų įvykdytu sukčiavimu, suklastojimu, tenka draudimo įmonei ir tai įeina į muitinės ir draudimo įmonės sudarytų sutarčių turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Baltikums draudimas“ v. V. M. individuali įmonė, Kauno teritorinė muitinė, byla Nr. 3K-3-1227/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Industrijos garantas“ v. Klaipėdos teritorinė muitinė ir kt., byla Nr. 3K-3-500/2006). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad, esant duomenų, jog muitinės paskirties įstaigos pareigūno žymos ar spaudai muitinės deklaracijoje suklastoti, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 2 d. patvirtintų Prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo nuostatų 32 straipsnį muitinio tranzito procedūros negalima pripažinti užbaigta, nors ir būtų perduota informacija apie užbaigimą muitinės išvykimo įstaigai. Tai reiškia, kad muitinių prekių tranzitas neįvyko ir kad prekės pasiliko Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, ir tai yra pagrindas apskaičiuoti iš išieškoti muito mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Industrijos garantas“ v. Klaipėdos teritorinė muitinė ir kt., Nr. 3K-3-500/2006).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Skuja“ vykdė muitinės tranzito procedūrą, vien šių procedūrų įforminimas dar nereiškia, kaip teigia atsakovas, jog įvyko ir pasibaigė muitinis tranzitas, o jis pripažįstamas pasibaigusiu tik nustačius, kad prekės nepateko į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Byloje nustatyta, kad muitinės tranzito procedūra liko neužbaigta ir krovinys iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvežtas, taigi įvyko draudiminis įvykis Atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, savanoriško draudimo taisyklių Nr. 001 prasme ir atsakovui atsirado solidarioji prievolė kartu su draudėju sumokėti draudimo polisuose nurodytas sumas.
Draudimo sutartys yra rizikos sutartys, nes jose nustatytas draudiko pareigos išmokėti konkrečią draudimo išmoką dydis priklauso nuo draudiminio įvykio buvimo ar nebuvimo (1996 m. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 8, 11, 13 punktai, 6 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 15, 18 straipsniai, 1964 m. CK 462 straipsnis, CK 6.160 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgiant į Civiliniame kodekse nustatytą bendrą draudimo sutarties sampratą, laidavimo draudimo sutartį galima būtų apibrėžti kaip sutartį, pagal kurią draudikas už draudimo sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) įsipareigoja trečiajam asmeniui (draudėjo kreditoriui pagal draudimu užtikrintą prievolę, kartu ir naudos gavėjui) sumokėti įstatymo ar draudimo sutarties nustatyto dydžio draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatymų ar draudimo sutarties nustatyta tvarka, jeigu draudėjas savo kreditoriui neįvykdo visos ar dalies prievolės ir dėl to kreditorius patiria nuostolių. Laidavimo draudimo sutartimis suteikiama draudimo apsauga nuo prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Taigi laidavimo draudimo atveju draudikas prisiima draudimo riziką trečiojo asmens (muitinės) naudai dėl šiam draudėjo nesumokėtų mokesčių, nes draudikas suteikia draudiminę apsaugą kaip debitorinių įsipareigojimų ir kilusių kreditoriaus kitų reikalavimų skolininkui užtikrinimą
Atsakovo 1997 m. liepos 11 d. patvirtintų Atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 001 3.1 punkte nustatyta, kad draudiminis įvykis – tai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas draudėjo prievolės sumokėti skolą, atsiradusią atliekant visas muitinės procedūras ar kitus muitinės sankcionuotus veiksmus, muitinei neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas. Ginčo atveju draudėjas UAB „Skuja“ neužbaigė muitinės tranzito procedūros, todėl naudos gavėjas įgijo teisę į draudimo išmoką (1996 m. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 punktas). Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtent dėl UAB „Skuja“ netinkamo muitinio tranzito procedūros įvykdymo atsakovui DUAB „Baltijos garantas“ pagal laidavimo draudimo sutartį atsirado pareiga išmokėti muitinei draudimo sumą, lygią nesumokėto muitų ir mokesčių dydžiui.
Atsakovo išduotuose draudimo polisuose Nr. D12V0020023110 ir Nr. D12V0020023111 bendra draudimo suma nustatyta 6,8 mln Lt. Atliekant ginčijamą muitinio tranzito procedūrą buvo apskaičiuota: 2 316 873 Lt muito mokesčio, 3 320 852 Lt akcizo mokesčio ir 1 069 393 Lt PVM mokesčio, iš viso – 6 707 118 Lt. Šiuos duomenys nagrinėjant proceso atnaujinimą pateikdama Raginimą mokestinę nepriemoką įvykdyti geruoju pateikė Klaipėdos teritorinė muitinė. Ši suma neviršija draudimo polisuose nustatytos bendros draudimo sumos, todėl tokio dydžio draudimo išmoką atsakovas turėjo išmokėti naudos gavėjui (muitinei). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš esmės teisingas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija patikslino priteistinos draudimo išmokos dydį, jis turi būti pakeistas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šalių ginčą, todėl šio teismo sprendimas paliktinas galioti, patikslinant priteistinos draudimo išmokos dydį, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktas, 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 10 d. sprendimą:
Priteisti Klaipėdos teritorinei muitinei iš draudimo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos garantas“ 6 707 118 Lt (šeši milijonai septyni šimtai septyni tūkstančiai vienas šimtas aštuoniolika litų) draudimo išmokos.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Egidijus Laužikas
Aloyzas Marčiulionis
