Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-585/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 128.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. R. kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybei, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, viešajai įstaigai,,A. Mončio muziejus“ ir R. N. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas D. R. pareiškimu teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus :

1. Santuokos akto įraše Nr. 40 minimas V. N. (T. 1, b. l. 12), Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. gruodžio 14 d. pažymėjime Nr. T-5395-N – V. N. (T. 1. b. l. 13), 1992 m. kovo 30 d. pareiškime Palangos miesto valdybai – V. N. (T. 1, b. l. 14-15), Palangos miesto netermininės nuomos teisėmis valdomų sklypų sąraše – N. (T. 1, b. l. 19), įpėdinystės liudijime – V. N., V. sūnus, (T. 1, b. l. 33), mirties akto įraše Nr. 23 – V. N. (T. 1, b. l. 51), Kretingos apskrities statybos komisijos posėdžio protokole Nr. 2 – V. N. (T. 1, b. l. 52-53), Kretingos apskrities statybos komisijos posėdžio protokole Nr. 6 – V. N. (T. 1, b. l. 54-55), Darbėnų valsčiaus valdybos rašte Nr. 1432 – V. N. (T. 1, b. l. 56), Telšių apygardos žemės tvarkytojo pranešime Nr. 242 – V. N. (T. 1, b. l. 68), 1940 m. spalio 21 d. pakvitavime - V. N. (T. 1, b. l. 129), A. V. 1992 m. gegužės 6 d. rašte – V. N. (T. 1, b. l. 190), Palangos plane - V. N. (T. 2, b. l. 70), 1936 m. Palangos sezoniniame kalendoriuje - V. N. (T. 2, b. l. 71), parengiamuosiuose butų-ūkių sąrašuose – V. N. (T. 2, b. l. 77-78), buto-ūkio lape Nr. 642 – V. N. (T. 2, b. l. 79-80), 1941 m. balandžio mėnesio nacionalizacijos Palangoje sąraše – N. (T. 2, b. l. 81), 1949 m. pakvitavime - V. N. (T. 2, b. l. 82), 1942 m. šeimos sąraše – V. N. (T. 2, b. l. 83-84) – yra tas pats asmuo – V. N., V. sūnus.

2. M. N. testamente minima N. M., P. duktė, (T. 1, b. l. 11), santuokos akto įraše Nr. 40 – M. N. (T. 1, b. l. 12), M. N. mirties liudijime – N. M., P. duktė, (T. 1, b. l. 24), paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime – N. M. (T. 1, b. l. 32), įpėdinystės liudijime – N. M., P. duktė, (T. 1. b. l. 33) - yra tas pats asmuo – M. N.

3. V. N. iki 1940 m. liepos 21 d. buvo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir jame esančios vilos (duomenys neskelbtini) savininkas.

4. V. N. 1940 m. spalio 21 d. ir 1949 m. pakvitavimais perleido nuosavybės teises į 1/2 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir jame esančios vilos (duomenys neskelbtini) M. N.

5. Po V. N. mirties visą jo turtą ir turtines teises paveldėjo M. N. (T. l, b. l. 2, 100-104; T. 2, b. l. 67-69; T. 3, b. l. 2-4, 8-10, 15-17, 95-98).

Pareiškime nurodyta, kad kitais būdais gauti šiuos faktus patvirtinančių dokumentų nėra galimybės, nes jie neišlikę. Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teisę į V. N. po jo tėvų V. N., mirusio 1931 metais, ir Z. N. mirties paveldėtą turtą, kurį V. N., miręs 1956 m. rugpjūčio 14 d., paliko žmonai M. N., mirusiai 1985 m. gegužės 22 d., kurios testamentinis įpėdinis yra pareiškėjas, t. y. nuosavybės teise valdytą turtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir šiame sklype esančią vilą (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo D. R. pareiškimas netenkintas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal testamentą paveldėjo visą M. N., mirusios 1985 m. gegužės 22 d., turtą, tačiau, norint atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, reikėjo nustatyti, kas buvo turto savininkas iki nacionalizacijos. Palangoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojo Civilinių įstatymų Pabaltijo gubernijoms sąvadas (toliau - Sąvadas) ir nuo 1938 m. sausio 1 d. įsigaliojęs 1936 m. gruodžio 30 d. priimtas Ipotekos įstatymas (toliau - IĮ). Teismas, nustatydamas nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, vadovavosi Sąvadu, kurio esminė nuostata yra ta, kad daikto perdavimas naudotis nuosavybės teisės nesukuria, nuosavybės teisė atsiranda tik esant įgijimo teisiniam pagrindui ir šį pagrindą įregistravus teismo knygose - žemės, ipotekos ir kt. (Sąvado 809 straipsnis). Analogiškai nustatyta ir 1936 m. gruodžio 30 d. Ipotekos įstatyme, kad nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai ji perleidžiama, įgyjama nuo įgijėjo įrašymo į ipotekos knygas laiko (IĮ 30 straipsnis). Nekilnojamasis turtas turi būti įrašomas į ipotekos knygas ir tais atvejais, kai išduodami žemės perleidžiamieji dokumentai vykdant Žemės reformos įstatymą arba kai išduodami nuosavybės dokumentai vykdant Žemės tvarkymo įstatymą (IĮ 364 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai). Teismas nustatė, kad iki 1938 m. sausio 11 d. V. N. įpėdiniui V. N. buvo suteikta teisė išsipirkti nuomojamą 0,5181 ha valstybinės žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). V. N. rūpinosi šios žemės išpirkimu, tačiau toks faktas nesukuria nuosavybės teisės. Pareiškėjas neįrodinėjo, kad žemės sklypas išpirktas ir surašytas jo perleidimo aktas. Teismui nepateikti duomenys apie vilos (duomenys neskelbtini) statybos darbus ir jų priėmimą - perdavimą, vilos nuosavybės teisės įsigijimo teisėtus pagrindus. Nesant duomenų, kad šis turtas V. N. priklausė nuosavybės teise, nei V. N., nei jo motina Z. N., nei M. N. negalėjo šio turto paveldėti. V. N. iki 1940 m. liepos 21 d. už užmokestį valstybei naudojosi 0,5181 ha valstybinės žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), bei žemės sklype esančiais nekonkretizuotais trobesiais. Pareiškėjas neįrodė V. N. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų ir fakto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas D. R. negali būti priskirtas prie asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl kitų prašyme nurodytų faktų nenustatinėjo, nes laikė, kad jie nesukeltų pareiškėjui teisinių pasekmių nuosavybės teisių atkūrimo prasme.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjo D. R. apeliacinis skundas netenkintas ir nutarta palikti nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. N. 1940 ir 1949 m. pakvitavimais perleido nuosavybės teises į 1/2 dalį 0,5181 ha žemės sklypo ir vilos, esančios (duomenys neskelbtini), M. N. Šiais pakvitavimais V. N. pripažino 7000 Lt skolą M. N. ir pripažino jos teisę gauti skolos patenkinimą iš nurodyto nekilnojamojo turto. Taip M. N. pagal tuometinį Ipotekos įstatymą galėjo įgyti ipotekos kreditorės, bet ne turto savininkės, teises. M. N., paveldėjusi savininko V. N., nepalikusio testamento, turtą, negalėjo įgyti teisės atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą savininko turtą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teisė šiuo pagrindu atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą sutuoktinio turėtą turtą atsirado tik 1991 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. M. N. mirė 1985 m. gegužės 22 d. Nors ji 1985 m. gegužės 15 d. notaro patvirtintu testamentu D. R., kuris ją prižiūrėjo paskutiniais metais, paliko savo visą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko jis susidėtų (T. 1, b. l. 11; T. 2, b. l. 61-62), tačiau pareiškėjas D. R. neįgijo teisės atkurti nuosavybės teises į savininko V. N. turėtą iki nacionalizacijos turtą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas D. R. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 16 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo nustatyti pareiškėjo prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus. Kasacinio skundo prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai netaikė, nors turėjo taikyti Palangoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusio Civilinių įstatymų Pabaltijo gubernijoms sąvado III knygos 1880 straipsnį, pagal kurį paveldint pagal įstatymą pirmos eilės įpėdiniai yra palikėjo vaikai. Faktui, kad V. N. buvo turto savininkas nustatyti, pareiškėjui pakako įrodyti, jog V. N. po tėvo mirties priėmė palikimą. Byloje pateikti dokumentai rodo, kad V. N. paveldėjo tėvo V. N. turtą, tą pripažino tuometės Lietuvos valdžios institucijos.

2. M. N. paveldėjo visą V. N. turtą. Jeigu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo dieną ji būtų buvusi gyva, ji būtų galėjusi pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į visą V. N. išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taigi M. N. šio įstatymo prasme turi būti laikoma nuosavybės teisių perėmėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 21 d. nutartis I. A. K. v. I. K. civilinėje byloje Nr. 3K-7-435/2002; 2002 m. balandžio 29 d. nutartis B. S. v. J. G. civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2002). Pareiškėjas po M. N. mirties 1985 m. palikimą priėmė. Taigi pareiškėjas yra pretendentas atkurti nuosavybės teisę kaip nuosavybės teisių perėmėjos – M. N. - testamentinis įpėdinis.

3. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylą nagrinėję teismai, teigdami, kad pareiškėjas neįrodė, jog V. N. įgijo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, į šią aplinkybę neatsižvelgė ir taip pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CPK 176, 185 straipsniai), bei nepakankamai motyvavo savo sprendimą (CPK 270 straipsnis). Tokie teismų sprendimas ir nutartis prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai įrodymų vertinimo praktikai bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 12 d. nutartis S. I. v. K. M. civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/1999; 2004 m. vasario 9 d. nutartis R. J. v. R. D. civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2004).

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje A. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2007 konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą teisę į nuosavybės teisės atkūrimą turi asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Nuosavybės teisių perėmėjai šio specialiojo įstatymo prasme yra asmenys, nurodyti įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose. Nuosavybės teisių perėmėjais neprivalo būti tik testamentiniai turto perėmėjai, nes specialiojo įstatymo nuostatose to neįtvirtinta.

Atsiliepimu į pareiškėjo D. R. kasacinį skundą suinteresuotas asmuo R. N. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Byloje nepakako duomenų padaryti išvadai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad V. N. iki nacionalizacijos buvo 0,5181 ha žemės sklypo ir vilos (duomenys neskelbtini) savininkas. Teismai teisingai vadovavosi Sąvado 809 straipsniu, kuriame nurodyta, kad perdavimas daikto naudotis nuosavybės teisės nesukuria, nuosavybės teisė atsiranda tik esant įsigijimo teisiniam pagrindui ir šį pagrindą įregistravus teismo knygose - žemės, ipotekos ir kt. Pagal 1938 m. balandžio 23 d. Žemės Reformos Valdybos nutarimą Nr. 544 (T. 1, b. l. 67) iki 1938 m. sausio 11 d. V. N. įpėdiniui V. N. buvo suteikta teisė naudotis 0,5181 ha valstybinės žemės sklypu,,netermininės nuomos“ pagrindu ir išsipirkti šį žemės sklypą. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad šis sklypas buvo išpirktas.

2. Kadangi neįrodyta, kad turto, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėjas, savininkas buvo V. N. ir kad turtas buvo nusavintas iš V. N. ir M. N., tai pareiškėjas nėra pretendentas atkurti nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

3. Byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina nuosavybės teisių į nurodytą turtą įgijimo, dėl to teismai nepažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių darydami išvadą, kad nepakanka įrodymų, kuriais grindžiamos nuosavybės teisės į šį turtą.

4. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik esant išvardytoms sąlygoms: nuo jų priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tokius faktus patvirtinančius dokumentus. Šie faktai yra juridiniai tik esant tam tikrai įstatymo apibrėžtai situacijai ir dėl konkretaus pareiškėjo. Nenustačius byloje nuosavybės teisės atsiradimo teisėto pagrindo, kitų juridinių faktų nustatymas šioje byloje nesukeltų jam juridinių teisinių pasekmių nuosavybės teisių atkūrimo prasme.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

V. N. iki 1940 m. liepos 21 d, valdė ir naudojosi 0,5181 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini) ir šiame sklype esančiais trobesiais. Mirus V. N. 1956 m. rugpjūčio 19 d. jo įstatyminė įpėdinė buvo sutuoktinė M. N. Pareiškėjas D. R. 1986 m. kovo 4 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu paveldėjo visą M. N. turtą (T. 1, b. l. 32, 33). Pareiškėjas 1991 m. gruodžio 31 d. prašymu kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. N. turtą – pastatą (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 16).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Nr. VIII-359) 2 straipsnio teisės normose įtvirtinta asmenų teisė atkurti buvusio savininko nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisė, šiose normose išvardyti kriterijai asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių į mirusio savininko turtą atkūrimą. Sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Ši aplinkybė turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 G. L. v. L. D. G., Raseinių rajono valdyba).

Kasacine tvarka skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjui jo prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, būtent dėl nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos, teisinių pasekmių nesukurs, nes pareiškėjas neatitinka pretendento atkurti nuosavybės teises kriterijų pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Tai konstatuodami teismai netinkamai išaiškino ir taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, įvardijančias asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad M. N., paveldėjusi savininko V. N., nepalikusio testamento, turtą, negalėjo įgyti teisės atkurti nuosavybės teisių į nacionalizuotą savininko turtą, o mirus M. N. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą negalėjo paveldėti pareiškėjas D. R. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pretendentais į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus yra laikomi šiose teisės normose išvardyti asmenys, taip pat jų testamentiniai įpėdiniai – taip konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-435/2002 I. A. K. v. I. K., L. K., Kauno apskrities viršininkas. Ši teisės aiškinimo taisyklė yra patvirtinta ir išplėtota vėlesnėse kasacine tvarka išnagrinėtose bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2007 A. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija, yra išaiškinta, kad,,pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, jeigu jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šis asmuo galėjo būti ne tik pretendentas, bet ir nuosavybės teisių perėmėjas pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pilietis, kuriam nacionalizuoto turto mirusio savininko sutuoktinis – nuosavybės teisių perėmėjas pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą - testamentu paliko turtą, yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Nuosavybės teisių perėmėjai neprivalėjo būti tik testamentiniai turto perėmėjai, nes specialiojo įstatymo nuostatose to neįtvirtinta‘‘. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas D. R. yra savininko V. N. turto įstatyminės paveldėtojos sutuoktinės M. N. testamentinis įpėdinis, taigi pareiškėjas atitinka įstatyme nustatytas pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą sąlygas, todėl turi būti laikomas tinkamu pretendentu.

1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija buvo nacionalizuota visa privatinės nuosavybės teise priklausanti žemė, dėl to nuosavybės teisės į žemę atkuriamos asmenims atsižvelgiant į tai, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas. Dėl gyvenamųjų namų ir kitų pastatų buvo sudaromi nacionalizuotinų objektų sąrašai, pagal kuriuos kiekvienam nacionalizuojamam pastatui buvo surašomas nacionalizavimo aktas. Dėl to sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus nustatytina, kas buvo pastatų savininkas iki jų nacionalizavimo akto surašymo. Kadangi byloje prašoma nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus dėl skirtingų daiktų, t. y. dėl žemės sklypo ir pastato valdymo nuosavybės teisėmis, tai turi būti vertinami dėl kiekvieno iš šių faktų atskirų įrodymų duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys aplinkybes apie nurodytų faktų egzistavimą. Šie duomenys nustatomi pagal prašomų nustatyti savininko nuosavybės teisių į daiktą tuo laikmečiu išduotus daikto nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir kitus įrodymus, galinčius patvirtinti apie savininko daikto turėjimą pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nustatytą teisinį reglamentavimą.

Byloje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, pareiškėjui turint tikslą atkurti nuosavybės teises į 0,5181 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir šiame sklype esančią vilą (duomenys neskelbtini), teismai tyrė bylos įrodymus apie tai, kas buvo nurodytos žemės ir joje buvusio bei išlikusio pastato savininkas iki nacionalizavimo. Teismai padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytas V. N. nebuvo šio turto savininkas, nes nėra išlikusių šio asmens nuosavybės teisę įrodančių dokumentų. Su šia išvada teisėjų kolegija nesutinka, nes ji padaryta neįvertinus visų aplinkybių. Teismai neįvertino byloje pateiktų dokumentų įrodomosios reikšmės: Palangos miesto plano, kuriame išdėstytame vilų ir pensionų sąraše pensionato, esančio (duomenys neskelbtini), savininku minimas V. N. (T. 2, b. l. 70), Palangos kurorto 1941 m. balandžio 5-8 d. perdavimo akto, kuriame minimas N. ir jam priklausanti vila (duomenys neskelbtini), bei nurodyta, kad perimami namai (vilos) pagal namų nacionalizavimo aktus (T. 2, b. l. 81).

Spręsdamas pareiškėjo prašymo dėl juridinio fakto nustatymo pagrįstumą teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 3 dalis). Teismai, darydami išvadą apie turto nepriklausymą nuosavybės teise V. N., nepasisakė dėl to, kurie iš byloje surinktų apie ginčijamo turto nuosavybę dokumentų ir kitų įrodymų rodo apie šio turto priklausymą nuosavybės teise kuriam nors kitam asmeniui. Byloje nėra pastato nacionalizavimo akto, iš kurio būtų galima spręsti, kieno nuosavybė yra nusavinta, dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti byloje suinteresuotiems asmenims pateikti šį įrodymą arba padėti jį išsireikalauti (CPK 179, 199 straipsniai). Jeigu pasitvirtintų aplinkybė, kad nacionalizavimo aktas nėra išlikęs, tai vien tokio akto nebuvimas nėra pakankamas pagrindas išvadai apie tai, jog V. N. nebuvo pastato savininkas, daryti. Palangos kurorto 1941 m. balandžio 5-8 d. perdavimo aktas yra išvestinis iš namų nacionalizavimo aktų dokumentas. Byloje liko nenustatyta aplinkybė dėl nuosavybės teisės į pastatą (duomenys neskelbtini), dėl to būtina išsiaiškinti, kas tą pastatą pastatė, kieno vardu priklausė ir iš ko jis buvo nacionalizuotas.

Nagrinėjant klausimą dėl žemės nuosavybės nustatymo būtina išsiaiškinti, ar buvo įvykdytas 1938 m. balandžio 23 d. Žemės reformos valdybos nutarimas Nr. 544 (T. 1, b. l. 67), kuriuo V. N. įpėdiniams pripažinta,,netermininė nuoma“ į 0,5181 ha žemės sklypą ir numatyta šį sklypą jiems perleisti nuosavybėn už 800 Lt išperkamųjų mokesčių, ir nuo kurio momento pagal to meto įstatymus V. N. įpėdiniams perėjo žemės sklypo nuosavybės teisė. Byloje liko neįvertinti banko kvitai, patvirtinantys mokesčių už nekilnojamąjį turtą mokėjimą, kokia tvarka buvo atliekami mokėjimai ir ar jie nesusiję su savininko mokesčiais už pastatą (duomenys neskelbtini). (T. 1, b. l. 69-73). Sprendžiant šiuos klausimus išvada dėl pareiškėjo prašomų nustatyti juridinių faktų pagrįstumo gali būti daroma tik įvertinus byloje pateiktų įrodymų visetą (CPK 185 straipsnis).

Konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priimtuose sprendime ir nutartyje netinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, dėl to šie teismų sprendimas ir nutartis naikinami (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Byloje teismai pagal prašomų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų pobūdį netinkamai nustatė byloje įrodinėtinas aplinkybes, dėl to neatskleista bylos esmė, tai sudaro teisinį pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 16 d. nutartį panaikinti bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo Palangos miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas Marčiulionis

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis