Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-467/2011

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11552-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.2; 44.2.1; 44.2.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 11 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei J. A. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos, padarytos trukdant naudotis bendrosios nuosavybės teise priklausančiu turtu.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimu buvo nutraukta ieškovo A. R. ir atsakovės J. A. santuoka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ½ dalis buto, esančio Vilniuje (duomenys neskelbtini), bei ½ dalis gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių Širvintų r. (duomenys neskelbtini), pripažinta šalių bendrąja jungtine nuosavybe. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi padalijus sutuoktinių turtą, nurodytos turto dalys pripažintos ieškovo asmenine nuosavybe.

Ieškovas nurodė, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. atsakovė pažeidė jo kaip bendraturčio teises – neįsileido jo ir jų nepilnamečio sūnaus, kurio gyvenamoji vieta teismo sprendimu buvo nustatyta su ieškovu, į nurodytas gyvenamąsias patalpas, todėl jis 2008 m. vasario 24 d. sudarė nuomos sutartį dėl buto, esančio Vilniuje (duomenys neskelbtini), nuomos; nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d., kai pripažinta jo teisė valdyti, naudotis ir disponuoti nurodytu turtu, iki 2010 m. sausio 28 d., kai dalis nurodyto turto pripažinta jo asmenine nuosavybe, ieškovas sumokėjo 20 200 Lt nuomos mokesčio, kuriuos prašė priteisti iš ieškovės kaip nuostolius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad abi šalys nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad būtų įgyvendintos valdymo, naudojimo ir disponavimo bendru turtu teisės; pripažino, kad šioje byloje pareiga įrodyti, jog atsakovės veika buvo neteisėta ir dėl to buvo patirta nuostolių, tenka ieškovui. Nustatęs, kad ieškovo pateiktoje nuomos sutartyje ir buto priėmimo–perdavimo akte jis įvardytas ne nuomininku, o nuomotoju, teismo posėdyje šių aplinkybių netikslino, nepateikė įrodymų apie tai, kad kita nuomos sutarties šalis S. K. turėjo įgaliojimą butą išnuomoti, teismas nedarė vienareikšmių išvadų dėl pateikto įrodymo patikimumo; be to, pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog jis ėmėsi visų priemonių nedidinti patiriamų nuostolių, jog buto nuoma už didelę kainą (1200-1400 Lt) buvo vienintelė galimybė, neaiškino aplinkybių, dėl kurių jis pardavė nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį Vilniuje (duomenys neskelbtini), neįrodė, kad negalėjo gyventi jo firmai UAB „AREMĮ“ priklausančiame bute, esančiame Vilniuje (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (2008 m. rugpjūčio 27 d. ieškovo pareiškimų policijai dėl neįleidimo į butą ir sodybą, 2008 m. spalio 15 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, 2008 m. lapkričio 18 d., 2010 m. kovo 18 d. atsakovės pareiškimų policijai dėl ieškovo grasinimų, 2010 m. kovo 13 d. pareiškimo notarui, Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarties, kuria ieškovui uždrausta trukdyti naudotis bendrąja nuosavybe priklausančiu turtu (byloje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės), šalių paaiškinimų teismo posėdyje) teismas padarė išvadą, kad ieškovo ir atsakovės tarpusavio santykiai buvo sudėtingi. Teismas pažymėjo, kad visi veiksmai, kuriais, kaip teigia ieškovas, jis siekė įgyvendinti savo nuosavybė teisę, buvo atlikti 2008 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais, kokių veiksmų jis ėmėsi nuo nurodyto laikotarpio iki 2010 m. sausio, nenurodė; įgyvendindamas savo nuosavybės teises, ieškovas galėjo kreiptis į teismą dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, įkeldinimo, imtis kitų aktyvių priemonių savo teisėms ginti. Teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovės veiksmai buvo neteisėti ir dėl to jis patyrė nuostolių, todėl nėra visų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija, priėmusi ir ištyrusi naujus įrodymus, nustatė, kad ieškovas buvo buto Vilniuje (duomenys neskelbtini), nuomininkas, o ne nuomotojas, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių S. K. įgaliojimus sudaryti nuomos sutartį su ieškovu, o pirmosios instancijos teismo abejonės dėl to, ar ieškovas buvo šio buto nuomotojas ar nuomininkas, yra nepagrįstos. Ieškovo argumentus, kad jis, prašydamas atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, turėjo įrodyti tik dėl atsakovės veiksmų patirtų nuostolių dydį, o aplinkybes, jog ieškovas nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad išvengtų nuostolių padidėjimo, turėjo būti įrodytos pačios atsakovės, teisėjų kolegija atmetė kaip neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumui. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovas sudarė nuomos sutartį dar 2008 m. vasario 24 d., susitarė dėl 1400 Lt nuomos mokesčio kas mėnesį, išsinuomotas butas yra naujos statybos (2007 m.), dviejų kambarių, 53,95 kv.m bendro ploto su visais patogumais, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais ieškovui pripažinta nuosavybės teisė tik į ½ dalį buto Vilniuje (duomenys neskelbtini), ir ½ namo ir kitų kiemo statinių bei žemės Širvintų r. (duomenys neskelbtini), taigi nuomojamos patalpos yra akivaizdžiai geresnės, dėl to ir jų nuomos mokestis didesnis, pažymėjusi, kad dėl to, jog ieškovas prašo priteisti nuostolius, atsiradusius dėl priverstinės naujos statybos buto nuomos, jam ir tenka pareiga įrodyti, kokių būtent nuostolių ir ar tikrai jis patyrė, vien faktas, kad ieškovas nuomojosi gyvenamąjį plotą ir mokėjo nuomos mokestį, savaime nereiškia, kad jis patyrė nuostolių, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad jo nurodyta nuomos kaina buvo nulemta objektyvių veiksnių ir reali (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas A. R. ir jo sesuo V. B. pardavė butą, esantį Vilniuje (duomenys neskelbtini), 2008 m. kovo 19 d., t. y. jau po Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo, kuriuo buvo nutraukta šalių santuoka, nepilnamečio sūnaus P. R. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu bei padalytas santuokoje įgytas turtas, priėmimo. Nors šis teismo sprendimas pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną dar buvo neįteisėjęs, tačiau juo ieškovui nebuvo priteistas joks gyvenamasis plotas, taigi ieškovas, pardavęs vienintelį realiai turimą gyvenamąjį plotą, akivaizdžiai pablogino savo ir su juo gyvenančio nepilnamečio sūnaus padėtį. Nors ieškovas į bylą pateikė duomenis, kad po 2007 m. birželio 11 d. patirto infarkto sumažėjo jo darbingumas ir buvo nustatytas neįgalumas, tačiau šios aplinkybės savaime nerodo, kad dėl to labai pablogėjo ieškovo turtinė padėtis ir reikėjo skubiai parduoti jam nuosavybės teise priklausantį vienintelį realiai turimą gyvenamąjį plotą. Aplinkybę, kad buto pardavimo siekė ir jo bendraturtė V. B., kolegija pripažino neįrodyta, nes liudytoja V. B. tokių aplinkybių nenurodė, be to, ji yra ieškovo sesuo, todėl bet kokie papildomi jos parodymai ieškovo naudai vertintini kritiškai dėl jos akivaizdaus suinteresuotumo. Kolegija konstatavo, kad ieškovas, pardavęs tiek butą Vilniuje (duomenys neskelbtini), tiek UAB „AREMĮ“ akcijas (savo sūnėnui), dirbtinai sudarė sąlygas galimam ieškiniui dėl nuostolių atlyginimo pateikti; sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovės veiksmai buvo neteisėti. Nurodžiusi, kad ieškovas turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, kaip tai nustatyta CK 1.137 straipsnyje, tačiau šia teise negali būti piktnaudžiaujama, kitaip teismas gali atsisakyti tokią teisę ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis), kolegija pažymėjo, jog, konstatavus priešiškus šalių tarpusavio santykius, ieškovo siekis gyventi viename bute su buvusia sutuoktine, buvusia uošve ir dukterimi, su kuriomis vyksta konfliktai ir praktiškai nebendraujama, vertintinas kaip ieškovo piktnaudžiavimas teise. Atsakovės veiksmų kolegija nepripažino neteisėtais, nes jie atspindėjo realiai susiklosčiusius šalių santykius ir situaciją, pažymėjo, kad ieškovo vienetiniai raštai policijai ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neatskleidžia tikrosios padėties ir neįrodo, jog atsakovės veiksmai buvo neteisėti ir dėl to ieškovas realiai patyrė nuostolių; duomenų, ar ieškovas dar kartą bandė apsigyventi (įsikelti) į jam nuosavybės teise paskirtas patalpas, ieškovas nepateikė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės J. A. 20 200 Lt nuostolių atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių materialiosios teisės normų pažeidimų, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismo motyvai, kad atsakovės veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, nes šalių santykiai buvo sudėtingi, prieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams, CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai neteisėtų veiksmų apibrėžčiai. Pažymėtina, kad įstatymuose bendraturčiai neišskirti kaip subjektai, kurių veiksmais padaryta žala būtų laikoma padaryta teisėtai. Dėl šių priežasčių teismai atsakovės elgesiui turėjo taikyti bendrus neteisėtų veiksmų standartus, reglamentuojamus CK 6.246 straipsnio 1 dalyje. Teismai, netinkamai taikydami bei aiškindami CK 6.249 straipsnio 1 dalį, atmetė ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovas, įrodinėdamas patirtų nuostolių dydį, nepateikė įrodymų apie tai, jog jis ėmėsi visų priemonių nedidinti patiriamų nuostolių. CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme žala yra asmens turėtos išlaidos, t. y. tiesioginiai nuostoliai; šiame straipsnyje nekeliama sąlygų tiesioginiams nuostoliams atsirasti ar tam, kad juos būtų galima laikyti asmens žala, nenustatyta imperatyvaus reikalavimo asmeniui, prašančiam atlyginti žalą, įrodyti, kad jis ėmėsi visų priemonių nedidinti žalos ar to, kad tiesioginių išlaidų patyrimas buvo vienintelė galimybė. Taigi šiuo atveju teismai suformulavo perteklinius reikalavimus žalai, kaip vienai iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, dėl to nepagrįstai atsisakė taikyti civilinę atsakomybę atsakovei. Net ir tuo atveju, jei teismai būtų padarę išvadą, kad ieškovo patirti nuostoliai yra pernelyg dideli ir neprotingi, jie turėjo tenkinti ieškinį iš dalies, priteisti mažesnę sumą, nei prašė ieškovas, tačiau visiškai atmesti ieškinį jokių objektyvių pagrindų nebuvo. Teismai taip pat pažeidė CK 1.137 straipsnio 1 dalį: kasatoriui įstatymų suteiktas pasirinkimas pačiam nuspręsti, kokių priemonių imtis, todėl ieškinys dėl nuostolių atlyginimo negalėjo būti atmestas motyvuojant tuo, kad ieškovas nepasinaudojo kitomis pažeistų teisių gynimo priemonėmis, nes privalomos jų naudojimo tvarkos įstatymuose nenustatyta. Kasatoriaus veiksmai negali būti traktuojami kaip piktnaudžiavimas teise. Teismai pažeidė CK 6.245 straipsnio 4 dalį, atsakovei neteisėtai netaikė civilinės atsakomybės, nors buvo visos tam būtinos sąlygos, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje aiškintos civilinės atsakomybės taikymo sąlygas reglamentuojančios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje R. A. ir kt. v. J. D. B., bylos Nr. 3K-3-763/2001; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje M. K. ir kt. v. G. N., bylos Nr. 3K-3-299/2008), nesivadovavo praktika, kurioje bendraturčiui taikoma civilinė atsakomybė dėl žalos kitam bendraturčiui padarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje S. O. M. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-636/2006).

2. Dėl CPK 185 straipsnio ir kitų proceso teisės normų pažeidimo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismai padarė nepagrįstas išvadas, kad kasatorius neįrodė patirtų nuostolių bei jų realumo, nepagrįstai nesivadovavę nuomos sutarties priedu Nr. 1 ir taip nevisapusiškai, neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėję bylos aplinkybes bei priėmę nepagrįstą sprendimą, pažeidė CPK 185 straipsnį, 263 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismai pažeidė CPK 178 straipsnį, nes įrodinėti, kad nuomos dydis buvo neprotingas, turėjo atsakovė; nepagrįstai ši pareiga perkelta ieškovui. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl aplinkybių, kurios turi būti įrodytos, siekiant žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje M. K. ir kt. v. G. N., bylos Nr. 3K-3-299/2008). Teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą, kad ieškovas ėmėsi visų įmanomų priemonių nuostolių dydžiui sumažinti, perkėlė ieškovui, nepareikalavo iš jo jokių papildomų įrodymų, pagrindžiančių nuomos kainos dydį bei jo sumokėjimą, t. y. aplinkybes, kurias teismas laikė svarbiomis nagrinėjant bylą iš esmės bei priimant sprendimą, kaip nurodyta CPK 159 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nevisapusiškai bei neobjektyviai įvertinęs įrodymus dėl buto, esančio Vilniuje (duomenys neskelbtini), bei UAB „AREMĮ“ akcijų pardavimo, nes šie veiksmai buvo atlikti dar iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutarties įsiteisėjimo, todėl neturėjo būti vertinami kaip aplinkybės, svarbios civilinės atsakomybės atsakovei taikymo klausimui. Apeliacinės instancijos teismas didesnę įrodomąją galią pripažinęs atsakovės pateiktiems argumentams, iš anksto kritiškai atsiliepęs apie bet kokius papildomus liudytojos V. B. parodymus, pažeidė CPK 185 straipsnio 2 dalį ir 21 straipsnyje įtvirtintą teisėjų ir teismų nešališkumo principą. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nuomos kaina sumažinta iki 1200 Lt tik nuo 2009 m. sausio 1 d., t. y. praktiškai po to, kai Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi konstatuota nuosavybės teisė į ginčo turtą, pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį, nes šis motyvas yra akivaizdžiai nelogiškas. Padaręs išvadą, kad ieškovo siekis gyventi viename bute su buvusia sutuoktine, uošve ir dukterimi, su kuriomis vyksta konfliktai ir faktiškai nebendraujama, vertintinas kaip ieškovo piktnaudžiavimas teise, teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė J. A. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistus; kasacinį skundą atmesti; priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad buvo pakeistos spynos ir dėl to jis negalėjo patekti į bendrosios dalinės nuosavybės teise su G. ir J. A. bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise su J. A. valdomas patalpas. CK 6.246 straipsnio l dalis netaikytina, nes vieno iš trijų bendraturčių (atsakovės) nuomonė, paremta objektyviomis aplinkybėmis (nesutarimai tarp buvusios šeimos narių, bloga sveikatos būklė, siekis išvengti konfliktų), bei padaryta išvada dėl negalimumo gyventi kartu, išsakyta kitam bendraturčiui, savaime nesuponuoja CK 6.246 straipsnio l dalies pažeidimo CK 4.72 straipsnio l dalies prasme. Teismai teisingai taikė bei aiškino CK 6.249 straipsnio l dalį, atmetę ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė nei to, jog jis ėmėsi visų priemonių nedidinti patiriamų nuostolių, nei kad jis tikrai tų nuostolių patyrė. Tai, kad asmuo, prašantis atlyginti žalą, turi imtis visų priemonių nedidinti žalos, preziumuojama CK 1.5 straipsnyje. Teismai nepažeidė CK 1.137 straipsnio l dalies, nes kasatoriui įstatymų suteiktas pasirinkimas pačiam nuspręsti, kokių priemonių imtis, nepaneigia jo pareigos elgtis pagal protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų reikalavimus bei nepiktnaudžiauti teise.

2. Dėl CPK 185 straipsnio ir kitų proceso teisės normų taikymo. Kasatoriaus nurodytas nuomos sutarties priedas, kaip toks, nepatvirtina nuompinigių sumokėjimo fakto, nes ieškovo pateiktame įgaliojime nenurodyta, kad S. K. turėjo teisę M. U. (buto savininkės) vardu gauti nuomos mokestį. Remiantis CPK 178 straipsniu, ieškovas, prašydamas priteisti jam nuostolius už naujos statybos buto Vilniaus mieste nuomą, atsiradusius neva dėl to, kad jis negalėjo apsigyventi 1/2 dalyje senos statybos buto Vilniuje (duomenys neskelbtini), arba 1/2 dalyje sodybos Širvintų rajone (duomenys neskelbtini), turi įrodyti, kokių nuostolių ir ar tikrai jis patyrė. Jeigu naujos statybos buto nuomą lėmė kitos priežastys, nei atsakovės neteisėti veiksmai, tai negali būti traktuojama kaip ieškovo nuostoliai, atsiradę dėl atsakovės kaltės. Tik įvertinus visas bylos aplinkybes, įskaitant tai, kiek kasatorius pats prisidėjo prie savo gyvenimo sąlygų bloginimo, kokių veiksmų jis ėmėsi tam, kad nedidintų galimų nuostolių, kiek kasatoriaus veiksmai, nuomojantis naujos statybos butą buvo nulemti atsakovės veiksmų, o kiek jo paties sprendimų, galima nustatyti, ar yra civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, ir ar kasatoriaus veiksmuose nėra piktnaudžiavimo teise požymių. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 185 straipsnio 2 dalies bei nepripažino didesnės įrodomosios galios atsakovės pateiktiems argumentams.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių teisinis įvertinimas yra ginčo santykių teisinio kvalifikavimo sudedamoji dalis, tai yra teisės klausimas, kurį kasacinis teismas turi teisę ir privalo spręsti. Kasaciniame skunde nurodyti civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių materialiosios teisės normų ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, kurie sudaro kasacijos pagrindą. Teisėjų kolegija nekonstatuoja viešojo intereso kaip pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl kasacinio nagrinėjimo dalykas šio ginčo atveju yra kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai.

Dėl civilinės atsakomybės už trukdymą naudotis bendrosios nuosavybės teise priklausančiu turtu taikymo sąlygų

CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį.

Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją.

Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje akcinė bendrovė „Šiaulių lyra“ v. akcinės bendrovės „Liumenas“ darbuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-104/2004; 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB “Raimondas ir draugai” v. UAB “H.P.L. Alytus”, bylos Nr. 3K-3-252/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ If draudimas“ v. AB „Vilniaus grūdai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2009). Neteisėtumas civilinėje teisėje yra daugeliu atvejų reliatyvi sąvoka, priklausanti nuo konkrečių aplinkybių. Kartais, nustatant veikos teisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia pasiremti protingumo standarto, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitais kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje B. Vaitkaus įmonė v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-412/2008).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

CK 6.247 straipsnyje pateikiama priežastinio ryšio samprata – atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado. Teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį. Priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje S. R. v. uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010).

Kadangi nagrinėjamoje byloje kasatoriaus prašoma taikyti atsakovei deliktinė civilinė atsakomybė nėra specifinė, t. y. jos nereglamentuoja specialiosios teisės normos, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota nuosekli bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje, todėl kolegija šiais išaiškinimais vadovaujasi, nagrinėjamoje byloje pasisakydama dėl civilinės atsakomybės atsakovei taikymo sąlygų.

Nagrinėjamos bylos atveju kasatorius prašė priteisti iš atsakovės nuostolius, kuriuos sudarė jo sumokėtas nuomos mokestis per laikotarpį nuo šalių bendrosios jungtinės nuosavybės į ½ dalį buto, esančio Vilniuje (duomenys neskelbtini), bei ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių Širvintų r. (duomenys neskelbtini), pripažinimo iki nurodyto turto pripažinimo kasatoriaus asmenine nuosavybe. Kasatoriaus teigimu, šių nuostolių jis patyrė dėl to, kad atsakovė neleido jam naudotis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). CK 3.92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Šios įstatymo nuostatos įpareigoja sutuoktinius įgyvendinti savo teises nepažeidžiant inter alia ir kito sutuoktinio teisių ir interesų, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo. Tuo atveju, kai bendraturčiai nesusitaria dėl bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, jų teisės ir pareigos gali būti nustatomos teismo sprendimu. Bendraturčių nesutarimas dėl naudojimosi bendru turtu savaime nelemia tokių veiksmų neteisėtumo, nes jį gali lemti įvairios tiek objektyvios, tiek subjektyvios priežastys. Nagrinėjamoje byloje vertinant atsakovės veiksmus neteisėtumo kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos aspektu, reikia įvertinti, ar, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsakovės elgesys atitiko CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą rūpestingumo pareigą – savo veiksmais nepadaryti kitam asmeniui žalos.

Byloje nustatyta, kad kasatorius po Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo, kuriuo buvo nutraukta šalių santuoka ir šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su kasatoriumi, priėmimo iki laikotarpio, per kurį, jo teigimu, patyrė prašomų priteisti nuostolių, pradžios atliko šiuos veiksmus: 2007 m. lapkričio 7 d. perleido savo sūnėnui UAB „AREMĮ“, kuriai priklauso butas Vilniuje (duomenys neskelbtini), akcijas; 2008 m. vasario 24 d. sudarė buto Vilniuje (duomenys neskelbtini); 2008 m. kovo 19 d. pardavė jam su seserimi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį Vilniuje (duomenys neskelbtini). Taigi kasatorius pats pasirinko apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis formą – pardavė nuosavybės teise turėtą ir pradėjo nuomotis butą iki to laikotarpio, už kurį prašo priteisti nuostolius ir kuriuo atsakovė neleido jam naudotis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis, pradžios. Bylos duomenimis, iki santuokos nutraukimo proceso pradžios šalys gyveno bute Vilniuje (duomenys neskelbtini); patalpose, kurios santuokos nutraukimo proceso metu pripažintos bendrąja jungtine nuosavybe, kasatorius iki tol negyveno; kita ½ dalis šių patalpų priklauso atsakovės motinai G. A., kuri kartu su atsakove ir šalių dukterimi gyveno bute (duomenys neskelbtini), bei naudojosi sodyba Širvintų r.; šalių santykiai buvo konfliktiški; ginčo laikotarpiu vyko bylos dėl šalių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo procesas.

Bylą nagrinėję teismai, įvertinę nurodytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad atsakovės veiksmai nepripažintini neteisėtais. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovė neleido kasatoriui naudotis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis, žinodama, jog kasatorius turėjo galimybę laisvai pasirinkti kitą, nereikalaujančią papildomų išlaidų, apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis formą, atsakovės veiksmus lėmė siekis išvengti konfliktų, o šalių ginčas dėl turto buvo nagrinėjamas teisme, todėl iš esmės sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovės elgesys atitiko CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatytus teisėtumo kriterijus.

Be to, atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei kilti turėtų būti nustatyta, kiek jos veiksmai objektyviai lėmė neigiamus padarinius, ar buvo vienintelė kasatoriaus patirtų nuostolių priežastis, ar pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės – tai, kad kasatorius pradėjo nuomotis butą iki to laikotarpio, už kurį prašo priteisti nuostolius, pradžios; patalpose, kurios santuokos nutraukimo proceso metu pripažintos bendrąja jungtine nuosavybe, negyveno; ginčo laikotarpiu nesiėmė aktyvių veiksmų savo teisėms įgyvendinti; šalių santykiai buvo konfliktiški – neleidžia daryti išvados, kad kasatorius nebūtų patyręs išlaidų buto nuomai, jeigu nebūtų buvę atsakovės neteisėtų veiksmų, taigi nėra faktinio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į kasatoriaus elgesį pasirenkant apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis formą – parduodant nuosavybės teise turėtą butą ir nuomojantis kitą, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra ir teisinio priežastinio ryšio – kasatoriaus patirtos išlaidos buto nuomai nelaikytinos atsakovės veiksmų rezultatu (CK 6.247 straipsnis), nes jų atsiradimą lėmė paties kasatoriaus pasirinkimas. Kolegija taip pat pažymi, kad šiuo atveju paties kasatoriaus veiksmai, dėl kurių jam atsirado nuostolių, būtų pagrindas atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį.

Taigi nagrinėjamos bylos atveju nėra ne tik atsakovės neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), bet ir kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, įvertinę nurodytas byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra visų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, todėl kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti apskųstus sprendimą ir nutartį ir šie paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasaciniame teisme patirta 24,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteisiamos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė turėjo 400 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteisiamos atsakovei iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš A. R. (duomenys neskelbtini) 24,75 Lt (dvidešimt keturis litus 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Priteisti J. A. (duomenys neskelbtini) iš A. R. (duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė