Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-474/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1; 91.1;

91.6; 91.7; 114.4; 130.1.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – Allianz, Compania de Seguros y Reaseguros, S. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ pagal transporto priemonių savanoriškojo draudimo („kasko“) sutartis buvo apdraudęs UAB „Ordilina“ priklausančias transporto priemones: vilkiką MB 1844 ir puspriekabę KRONE SDR 27.

2005 m. gruodžio 19 d. 21 val. 15 min. Ispanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu į greitkelio šalikelėje sustojusį vilkiką MB 1844, tempiantį puspriekabę KRONE SDR 27, atsitrenkė vilkikas RENAULT 420, vairuojamas F. R. V. Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi ieškovo apdraustos transporto priemonės. Dėl to ieškovas sumokėjo draudėjui 134 545,26 Lt draudimo išmokos.

Kadangi vilkiko RENAULT 420 valdytojo civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu buvo apdrausta trečiojo asmens Allianz, Compania de Seguros y Reaseguros, S. A., kurio atstovas pretenzijoms Lietuvos Respublikoje nagrinėti yra atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, tai ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką ir CK 6.1015 straipsnio pagrindu įgijęs teisę reikalauti išmokėtų sumų atlyginimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens, vertindamas, kad abiejų transporto priemonių (tiek vilkiko MB 1844, tiek vilkiko RENAULT 420) valdytojai vienodai kalti dėl eismo įvykio, kreipėsi į atsakovą ir trečiąjį asmenį, prašydamas jų atlyginti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, tačiau šie atsisakė atlyginti ieškovui žalą. Dėl to ieškovas prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 67 272,63 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ nesutiko su ieškiniu, tvirtindamas, kad jis neatsakingas pagal jo atstovaujamos Ispanijos draudimo kompanijos prievoles, kylančias iš draudimo sutarčių, taip pat nurodydamas, jog neįrodyti vilkiko RENAULT 420 vairuotojo neteisėti veiksmai, kurie yra būtina sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Remdamasis 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičiant Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB preambulės 11 punktu, 4 straipsnio 4, 5 dalimis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalimi, atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ir AVUS Graz sudarytos bendradarbiavimo sutarties 1, 2 straipsniais, teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti žalos atlyginimo arba tiesiogiai iš užsienio draudimo bendrovės, arba iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, kaip užsienio draudimo bendrovės įgalioto atstovo žalų sureguliavimo reikalams. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad jis neatsakingas pagal jo atstovaujamos Ispanijos draudimo kompanijos prievoles, kylančias iš draudimo sutarčių.

Įvertinęs vilkiko MB 1844 vairuotojo veiksmus (sustojimą greitkelio, kurio važiuojamoji dalis neapšviesta, pakraštyje, užimant dalį važiuojamosios kelio juostos; nepastatymą jokio įspėjamojo ženklo – neįjungimą avarinių šviesų ir nepastatymą avarinių įspėjamųjų trikampių, kurie turėjo būti pastatyti 100 m atstumu nuo transporto priemonės stovėjimo vietos) kaip pagrindinę, o vilkiko RENAULT 420 vairuotojo veiksmus (galimą neatidumą, nepastebint vilkiko MB 1844, nors buvo įjungtos stovėjimo šviesos, ir be to, jam buvus įspėtam apie šalikelėje stovintį vilkiką MB 1844 kitų vairuotojų) kaip antrinę ir tik galimą eismo įvykio priežastį (visa tai konstatuota Ispanijos Civilinės gvardijos kelių eismo grupės surašytoje eismo įvykio pažymoje Nr. 541/05 ir eismo įvykio protokole), teismas pripažino ieškovą neįrodžiusiu vilkiko RENAULT 420 vairuotojo neteisėtų veiksmų, kartu kitų civilinės atsakomybės sąlygų ir dėl to ieškinį atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 16 d. nutartimi šį atmetė ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pažymėjusi, kad apeliacinį skundą padavė tik ieškovas, ir dėl to vertinusi, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl AB,,Lietuvos draudimas“ kaip tinkamo atsakovo pagal šioje byloje pareikštą ieškinį, taip pat dėl pretenzijų pareiškimo jam tinkamumo neginčijamos apeliacine tvarka, teisėjų kolegija dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nurodytais aspektais nepasisakė.

Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinį skundą padavusio ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog neįrodyta, kad automobilio RENAULT 420 vairuotojas iš dalies kaltas dėl eismo įvykio, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų ir nukrypo nuo šalių lygiateisiškumo principo. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, turi nustatyti reikalavimo pagrindą sudarančias faktines aplinkybes. Šioje byloje pareikšto ieškinio faktinis pagrindas buvo aplinkybės, reikšmingos transporto priemonės RENAULT 420 vairuotojo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), priežastinio ryšio, kaltės, žalos padarymo fakto ir dydžio klausimams išspręsti. Pažymėjusi, kad pagal šio pobūdžio bylose taikytiną įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklę ieškovas turi įrodyti veiksmų neteisėtumą, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį, atsakovo kaltė preziumuojama, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nagrinėjamoje byloje kilo žalos, padarytos dėl dviejų didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, atlyginimo klausimas, nurodė, jog šiuo atveju kaltės prezumpcija netaikoma, taigi, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę, o pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti ir pagrįstai aiškinosi visų civilinės atsakomybės sąlygų kaip pagrindo reikalaujamai žalai atlyginti egzistavimą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad Ispanijos Civilinės gvardijos kelių eismo grupės dokumentai (eismo įvykio pažyma Nr. 541/05, protokolas, pranešimas), kuriais ieškovas įrodinėjo vilkiko RENAULT 420 vairuotojo civilinės atsakomybės sąlygas, pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo pripažinti pagrindžiančiais jo neteisėtus veiksmus ir kaltę, nurodydama, jog iš pažymoje ir protokole dėstomų duomenų apie pagrindinę ir antrinę eismo įvykio priežastis akivaizdu, kad pagrindine eismo įvykio priežastimi įvardijami Lietuvos vairuotojo veiksmai, ir tai paneigia ieškovo argumentus, jog abu vairuotojai vienodai kalti dėl eismo įvykio. Nors pranešime nurodyta, kad automobilio RENAULT 420 vairuotojas buvo įspėtas kitų vairuotojų, kurie apie stovintį vilkiką pranešė radijo ryšiu, ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neįrodyta. Pažymėjusi, kad policijos dokumentuose aiškiai nurodoma, jog vilkiko MB 1488 avarinės šviesos nebuvo įjungtos, šią aplinkybę paliudijo ir ligoninėje apklaustas vilkiko RENAULT 420 vairuotojas, teisėjų kolegija nurodė, jog ieškovas nepagrįstai stovėjimo šviesas įvardija avarinio sustojimo šviesomis. Teisėjų kolegijos nuomone, stovėjimo šviesomis policijos pareigūnų pranešime įvardijamos automobilio šviesos, kurios užsidega jį sustabdžius, o ne mirksinčios avarinio sustojimo šviesos, kurios privalo būti įjungtos automobiliui priverstinai sustojus. Galimybė pamatyti sustojusį automobilį, be kita ko, užėmusį dalį važiuojamosios kelio juostos, kai avarinio sustojimo šviesos neįjungtos, yra daug mažesnė, negu kai jos įjungtos ir atkreipia dėmesį daug didesniu atstumu nuo sustojusio automobilio. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių papildomų duomenų, kurie patvirtintų, jog vairuotojas galėjo pamatyti tamsiu paros metui iš dalies važiuojamojoje kelio dalyje stovintį automobilį be avarinių šviesų tokiu atstumu, kad galėtų įvertinti kliūtį ir, efektyviai veikdamas, išvengti susidūrimo. Padariusi išvadą, kad byloje neįrodyta, jog vilkiko RENAULT 420 vairuotojas pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus ar buvo neatidus ir neapdairus tiek, kad, galėdamas išvengti susidūrimo, jo neišvengė dėl nuo jo priklausiusių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismą netinkamai ištyrusiu ir klaidingai įvertinusiu bylos įrodymus (CPK 185 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė, jog žala padaryta dėl vilkiko RENAULT 420 vairuotojo neteisėtų veiksmų, pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, įtvirtintas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje, ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kad civilinės atsakomybės draudiko pareiga yra įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia atsisakymą mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje AB,,Lietuvos draudimas“ v. UAB,,BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-3/2011). Kasatoriaus teigimu, šioje byloje ne jis, o atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, kaip civilinės atsakomybės draudiko (trečiojo asmens Allianz, Compania de Seguros y Reaseguros, S. A.) atstovas, turintis jo atstovaujamojo teises ir pareigas renkant informaciją apie draudžiamuosius įvykius, sprendžiant klausimus dėl draudimo išmokų mokėjimo ir pan. (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis), turėjo procesinę pareigą įrodyti aplinkybes (vilkiko RENAULT 420 vairuotojo neteisėtų veiksmų nebuvimą ir neprisidėjimą prie eismo įvykio sukėlimo), atleidžiančias draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes: 1) vienus duomenis (kad vilkiko MB 1844 avarinės šviesos nebuvo įjungtos), nurodytus Ispanijos Civilinės gvardijos kelių eismo grupės pateiktuose dokumentuose, vertino kaip įrodymus, o kitus (kad vilkiko RENAULT 420 vairuotojas buvo įspėtas radijo pranešimu apie šalikelėje sustojusį vilkiką MB 1844), nurodytus tuose pačiuose dokumentuose, atmetė kaip neįrodytus; 2) nepagrįstai ir be jokių argumentų (taip pažeisdami CPK 270 straipsnyje įtvirtintą pareigą motyvuoti procesinius sprendimus) nevertino liudytojų (vilkiko MB 1488 vairuotojų) M. Š. ir A. L., prisiekusių CPK 192 straipsnyje nustatyta tvarka, parodymų, kad, sustojus šalikelėje, buvo įjungtos vilkiko MB 1844 tiek avarinės, tiek stovėjimo šviesos. Kasatoriaus įsitikinimu, sprendžiant šį ginčą, turėjo būti vadovaujamasi pagal CPK normas gautais duomenimis (nurodytų liudytojų parodymais) dėl eismo įvykio aplinkybių, o ne Ispanijos Civilinės gvardijos kelių eismo grupės pateikta medžiaga, kurioje aprašoma vilkiko RENAULT 420 vairuotojo (neaišku, kokios būklės ir ar prisaikdinto bei įspėto dėl atsakomybės už duodamų parodymų teisingumą) apklausa ligoninėje.

3. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 12, 17 straipsniuose įtvirtintus rungtyniškumo ir šalių lygiateisiškumo principus, taip pat viršijo bylos nagrinėjimo ribas. Civilinėse bylose dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo teismas neturi pareigos būti aktyvus, todėl nagrinėja tokio pobūdžio bylas neišeidamas už pareikšto reikalavimo ir atsikirtimų į jį ribų. Šioje byloje buvo pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovo 50 proc. (67 272,63 Lt) kasatoriaus išmokėtos 134 545,26 Lt draudimo išmokos tuo pagrindu, kad dėl eismo įvykio vienodai kalti abu jo dalyviai, tačiau atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo ieškinyje nurodytų ginčo eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnio proporcijų, taip pat vilkiko RENAULT 420 vairuotojo neteisėtų veiksmų atlikimo, kaltės ir priežastinio ryšio, o nuo ieškinio gynėsi kitais atsikirtimais (pareigos atsakyti pagal trečiojo asmens (Ispanijos draudimo kompanijos) prievoles neturėjimu, ieškinio senaties termino praleidimu ir kt.). Kadangi atsakovas neginčijo abiejų transporto priemonių valdytojų vienodos kaltės dėl eismo įvykio aplinkybės, tai darytina išvada, kad su šiuo ieškinio argumentu sutiko. Dėl to teismai, konstatuodami, kad byloje neįrodyta, jog automobilio RENAULT 420 vairuotojas iš dalies kaltas dėl eismo įvykio, padarė pirmiau įvardytus proceso teisės pažeidimus.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad liudytojų parodymai vertintini kaip mažiau patikimi dėl savo subjektyvumo ir galimo liudytojų suinteresuotumo bylos baigtimi. Liudytojai M. Š. ir A. L. yra vilkiko MB 1844, dėl kurio įvyko eismo įvykis, vairuotojai, todėl akivaizdu, kad yra suinteresuoti jiems palankia bylos baigtimi. Be to, šių liudytojų parodymus visiškai paneigia didesnę įrodomąją galią turintys rašytiniai bylos duomenys. Pranešimo apie šalikelėje sustojusį vilkiką MB 1488 perdavimo radijo ryšiu aplinkybė teismų nebuvo paneigta, tačiau tai nesuponuoja fakto, kad vilkiko RENAULT 420 vairuotojas girdėjo šį pranešimą, todėl policijos įrašas dėl radijo ryšiu perduoto pranešimo pagrįstai teismų nebuvo įvertintas kaip įrodymas, kuriuo galima remtis. Priesaika yra būtina liudytojų apklausos teisme sąlyga (CPK 192 straipsnis). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiami liudytojai nėra prisaikdinami, o tik įspėjami dėl melagingų parodymų davimo padarinių. Dėl to vien tai, kad vilkiko MB 1844 vairuotojai parodymus davė CPK nustatyta tvarka, nedaro jų patikimesnių už vilkiko RENAULT 420 vairuotojo ikiteisminio tyrimo (apklausos) metu Ispanijos Civilinės gvardijos kelių eismo grupės tardytojams duotus parodymus.

2. Pripažinęs, kad AB „Lietuvos draudimas“ šioje byloje yra tinkamas atsakovas ir ieškinio senaties terminas nepraleistas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškinosi, kurio vilkiko vairuotojas – AB „Lietuvos draudimas“ atstovaujamos draudimo bendrovės draudėjo ar kasatoriaus draudėjo – yra atsakingas dėl eismo įvykio sukėlimo. Atsakovo teigimu, jis, atsiliepime į ieškinį išdėstydamas argumentus dėl vilkiko RENAULT 420 vairuotojo kaltės nebuvimo ir tik vilkiko MB 1844 vairuotojų kaltės buvimo, nesutiko su ieškinyje nurodytu vairuotojų kaltės paskirstymu ir tokią poziciją palaikė viso bylos nagrinėjimo metu. Dėl to nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai dėl rungtyniškumo ir šalių lygiateisiškumo principų pažeidimo bei bylos nagrinėjimo ribų viršijimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio nagrinėjimo dalyką ir ribas lemia bylos šalys, atsižvelgdamos į CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus kasacijos pagrindus. Dėl to kasacinis teismas peržiūri apskųstą teismo procesinį sprendimą neperžengdamas kasaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Peržengti kasacinio skundo ribas teismas turi teisę tik tokiais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Klausimų, kuriuos bylą nagrinėję teismai turėjo svarstyti ex officio, neišsprendimas pripažintinas viešuoju interesu, dėl kurio kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovo pateiktas kasacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių, sprendžiant, ar draudikas pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką, pažeidimo. Tai procesinis klausimas, kuris sprendžiamas pagal byloje taikomą proceso teisę. Ją lemia bylos jurisdikcija.

Teismas, nagrinėdamas bylą su tarptautiniu elementu, privalo ex officio tikrinti, ar byla jam teisminga (CPK 782 straipsnis). Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra susijusios su Ispanija. Iš teismų sprendimo ir nutarties turinio matyti, kad šią bylą nagrinėję teismai nesprendė klausimo dėl bylos, kurioje tarptautinis elementas akivaizdus, teismingumo, taip pat padarė klaidingas išvadas dėl 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB, bei jos nuostatas įgyvendinančio Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normų, susijusių su asmens teise kreiptis į savo gyvenamojoje valstybėje draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams, taikymo.

Šiais klausimais, lemsiančiais, ar bus analizuojami kasacinio skundo argumentai, tarp jų – ir dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių tinkamo taikymo, teisėjų kolegija pasisako pirmiausia.

Dėl atsakingo už padarytą žalą transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudiko atstovo žalų sureguliavimo reikalams galimybės būti atsakovu byloje pagal kito draudiko pareikštą subrogacinį (CK 6.1015 straipsnis) reikalavimą

CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Atsakingas už padarytą žalą asmuo gali būti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas, kuris žalos atlyginimui padengti privalo išmokėti civilinės atsakomybės draudimo išmoką.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 straipsnyje nustatyta nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens, nukentėjusio eismo įvykio metu ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisė kreiptis į savo gyvenamojoje valstybėje draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams.

Pagal šioje byloje pareikštą ieškovo (turto draudiko) subrogacinį reikalavimą atsakovas yra AB „Lietuvos draudimas“ – civilinės atsakomybės draudiko trečiojo asmens Allianz, Compania de Seguros y Reaseguros, S. A. atstovas, kuris paskirtas žalų sureguliavimo reikalams Lietuvoje pagal jo ir užsienio draudimo bendrovių (tarp jų – ir trečiojo asmens) atstovo AVUS sudarytą Bendradarbiavimo sutartį (toliau – Bendradarbiavimo sutartis). Dėl šios aplinkybės aktualus yra ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (toliau – Ketvirtoji direktyva), kuria siekta reglamentuoti tarptautinį elementą turinčius civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektus (tarp jų – ir žalos, atsiradusios dėl transporto priemonių, kurių valdytojų civilinė atsakomybė apdrausta kitoje valstybėje narėje, nei ta, kurioje gyvena nukentėjusysis, atlyginimo sureguliavimą), taikymo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Ketvirtosios direktyvos konstatuojamųjų dalių (11) ir (12) nuostatų, taip pat 4 straipsnio, reglamentuojančio atstovų žalų sureguliavimo reikalams institutą, 1, 5, 6 dalių normų turinys leidžia daryti išvadą, jog atstovų žalos atlyginimo reikalams paskyrimo tikslas – padaryti paprastesnį ir taip palengvinti pretenzijų dėl žalos, atsiradusios dėl transporto priemonių, kurių valdytojų civilinė atsakomybė apdrausta kitoje valstybėje narėje, nei ta, kurioje gyvena nukentėjusysis, atlyginimo nagrinėjimą būtent nukentėjusiam asmeniui. Remiantis Ketvirtąja direktyva, nukentėjusieji, patyrę žalos kitoje valstybėje narėje, be kita ko, turi teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis į savo gyvenamojoje šalyje atsakingo draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams. Atstovas žalų sureguliavimo reikalams turi turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su žalą patyrusiomis šalimis ir visiškai patenkinti jų reikalavimus; jis privalo galėti nagrinėti žalų sureguliavimo klausimus valstybės narės, kurioje nuolat gyvena žalą patyrusi šalis, valstybine kalba (kalbomis) (Ketvirtosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalis).

Sprendžiant dėl atsakingo už padarytą žalą transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudiko atstovo žalų sureguliavimo reikalams galimybės būti atsakovu byloje pagal kito draudiko pareikštą subrogacinį reikalavimą, aktuali draudimo įmonių santykius reglamentuojanti Ketvirtosios direktyvos 4 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtinta, jog atstovas žalų sureguliavimo reikalams kaupia visą žaloms atlyginti reikalingą informaciją ir imasi būtinų priemonių, kad būtų susitarta dėl žalų atlyginimo; reikalavimas paskirti atstovą žalų sureguliavimo reikalams neatima iš žalą patyrusios šalies ar jos draudimo įmonės teisės pareikšti ieškinį tiesiogiai eismo įvykį sukėlusiam asmeniui ar jo draudimo įmonei.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus dėl atstovų žalų sureguliavimo reikalams instituto tikslų ir paskirties, pažymi, kad, remiantis Ketvirtosios direktyvos 4 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nukentėjęs asmuo, patyręs žalos kitoje valstybėje narėje, arba jo draudikas turi teisę pareikšti ieškinį tiesiogiai eismo įvykį sukėlusiam asmeniui arba jo draudikui, tačiau nei šios, nei kitų 4 straipsnio dalių nuostatų turinys neteikia pagrindo pripažinti, jog, remdamasis jomis, nukentėjusio asmens draudikas turi teisę kreiptis į sukėlusio eismo įvykį asmens draudiko atstovą žalų sureguliavimo reikalams ir subrogacijos pagrindu reikalauti, jog šis atlygintų nuostolius, patirtus išmokant nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką. Šias išvadas pagrindžia ir Ketvirtosios direktyvos 4 straipsnio 8 dalies nuostatos, kad atstovo žalų sureguliavimo reikalams paskyrimas nėra filialo, kaip apibrėžta Direktyvos 92/49/EEB 1 straipsnio b punkte, atidarymas, o atstovas žalų sureguliavimo reikalams neturi būti laikomas draudimo įmonės įstaiga, kaip apibrėžta Direktyvos 88/357/EEB 2 straipsnio c punkte, arba draudimo įmonės įstaiga, kaip apibrėžta 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir sprendimų vykdymo užtikrinimo civilinėse ir komercinėse bylose. Taigi atsakingo draudiko atstovas žalų sureguliavimo reikalams, nors ir turi pakankamai įgaliojimų kitoje valstybėje narėje atstovauti draudikui prieš nukentėjusiuosius, tačiau nevertintinas kaip draudiko filialas ar draudimo įmonės įstaiga, todėl, kilus ginčui, procese netraukiamas atsakovu.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens, nukentėjusio eismo įvykio metu ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisė kreiptis į savo gyvenamojoje valstybėje draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams taikytina nukentėjusio asmens ir šio atstovo santykiui, tačiau netaikoma dviejų draudimo bendrovių, kurių viena išmokėjo nukentėjusiajam turto draudimo išmoką ir įgijo reikalavimą subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), o kita yra apdraudusio atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu draudiko atstovė žalos atlyginimo sureguliavimo reikalams, santykiui. Taigi, priešingai nei spręsta pirmosios instancijos teismo, subrogacinį reikalavimą šioje byloje teikiantis ieškovas neturi teisės, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 straipsniu, Ketvirtosios direktyvos 4 straipsnio 4, 5 dalimis, savo pasirinkimu reikalauti žalos atlyginimo arba tiesiogiai iš užsienio draudimo bendrovės, arba iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, kaip užsienio draudimo bendrovės įgalioto atstovo žalų sureguliavimo reikalams. Ar tokią teisę jis turi, sprendžiama pagal užsienio draudiko ir jo atstovo Lietuvoje susitarimo, šiuo atveju – Bendradarbiavimo sutarties, sąlygas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad AB „Lietuvos draudimas“ nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes materialiojo teisinio santykio šalys yra ieškovas ir trečiasis asmuo Allianz, Compania de Seguros y Reaseguros, S. A., apdraudęs Ispanijos vilkiko RENAULT 420 valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu, o Bendradarbiavimo sutartimi nesuteikęs įgaliojimų atstovui atstovauti jam teismo procese.

Dėl tarptautinį elementą turinčio ginčo, kurio kreditorius dėl subrogacijos – Lietuvos turto draudikas, o skolininkas – privalomojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo Ispanijos draudikas, teismingumo

Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. patikrinti, ar byla jam teisminga. Šį klausimą teismas sprendžia ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys.

Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos Lietuvos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumo klausimą. Teismo sprendime turi būti nurodyti motyvai ir atitinkamos teisės normos, kurių pagrindu byla su tarptautiniu elementu pripažintina teisminga Lietuvos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. Tabolovos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-275/2009; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. Pažereckienės pareiškimą dėl civilinės būklės akto įrašo ištaisymo, bylos Nr. 3K-3-562/2009).

Lietuvos Respublikai daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimus, yra ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo (toliau – (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje UAB „Bleiras“ v. TIMA TRANSPORTS, bylos Nr. 3K-3-170/2006; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo F. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-487/2009).

Kadangi Lietuvos Respublika ir Ispanijos Karalystė yra Europos Sąjungos valstybės narės, tai nagrinėjamoje byloje aktualus yra Reglamento Nr. 44/2001 normų, nustatančių jurisdikcijos taisykles, taikymas.

Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose.

Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamente Nr. 44/2001 siūlomos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Konkrečios specialiosios taisyklės, reglamentuojančios bylos teismingumą, identifikuojamos pagal byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, kurio kvalifikavimą lemia materialiniai teisiniai santykiai, iš kurių kilo ginčas.

Nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė turto draudikas, kuris išmokėjo draudėjui draudimo išmoką už Ispanijoje įvykusio eismo įvykio metu apgadintas transporto priemones. Atsakingu už dėl eismo įvykio metu padarytą žalą asmeniu jis laikė Ispanijos draudimo bendrovės, apdraudusios Ispanijos vilkiko valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu, atstovą, pagal sutartį paskirtą žalų sureguliavimo reikalams Lietuvoje. Toks ginčas kvalifikuotinas kaip kilęs iš draudimo teisinių santykių, susijusių su žalos atlyginimu. Atsižvelgiant į tai, kilusio ginčo jurisdikcijos klausimai reglamentuojami Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnyje įtvirtintų specialiųjų jurisdikcijos nustatymo taisyklių bylose, susijusiose su draudimu.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir draudimo kompanija AVUS (susitarę dėl AB „Lietuvos draudimas“ paskyrimo žalų sureguliavimo atstove Lietuvoje pagal Ketvirtąją direktyvą AVUS užsienio draudimo bendrovėms, tarp jų – ir Allianz, Compania de Seguros y Reaseguros, S. A.) būtų sudariusios susitarimą dėl tarp jų kilusių ginčų teismingumo, todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl jurisdikcijos, netaikytini Reglamento Nr. 44/2001 13, 14 straipsniai, reglamentuojantys galimybės nesilaikyti pagal susitarimą šio reglamento 3 skirsnyje įtvirtintų specialiųjų jurisdikcijos nustatymo taisyklių bylose, susijusiose su draudimu, atvejus. Be to, aplinkybė, ar susitarė draudikas su atstovu dėl atstovavimo žalų sureguliavimo klausimais ir (ar) teisme, nebūtų pagrindas kitokioms, nei įtvirtintos Reglamento Nr. 44/2001 3 skirsnyje, jurisdikcijos taisyklėms taikyti, nes, pirma, toks draudiko ir jo atstovo susitarimas nepriskirtinas Reglamento Nr. 44/2001 13 straipsnyje vardijamiems susitarimams, pagal kuriuos galima nesilaikyti šio reglamento 3 skirsnyje įtvirtintų specialiųjų jurisdikcijos nustatymo taisyklių bylose, susijusiose su draudimu, antra, Ketvirtosios direktyvos (13) konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad sistema, kai valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena eismo įvykyje žalą patyrusi šalis, yra paskiriamas atstovas žalų sureguliavimo reikalams, neturi įtakos nei kiekvienu atskiru atveju taikomai materialiajai teisei, nei jurisdikcijos klausimams.

Remiantis Ketvirtąja direktyva, nukentėjusieji, patyrę žalos kitoje valstybėje narėje, savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje turi teisę atsakingam draudikui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tuo tarpu reikalavimo teisių perėjimo atveju, kai ieškinį pareiškia nukentėjusiojo teises perėmęs subjektas, teisė pareikšti tiesioginį ieškinį atsakingam užsienio draudikui priklauso nuo to, ar ieškovas, perėmęs nukentėjusio asmens teises, taip pat gali būti laikomas silpnesniąja šalimi, dėl ko ir suteikiama bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtis.

Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnyje įtvirtinta savarankiška teismų jurisdikcijos draudimo srityje nustatymo sistema. Šio skirsnio tikslas, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 (13) konstatuojamąja dalimi, yra ginti silpnesniąją šalį palankesnėmis tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklėmis nei bendrosios taisyklės. Šių nuostatų vykdoma apsaugos funkcija reiškia, kad tam Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, leidžiančios keiptis į teismą savo valstybėje narėje, neturėtų būti taikomos asmenims, dėl kurių ši apsauga nėra pagrįsta. Teisingumo Teismas konstatavo, kad socialinio draudimo įstaiga dėl išmokėtų draudimo išmokų draudiko atžvilgiu perėmusi nukentėjusiosios šalies reikalavimo teises nevertintina kaip silpnesnioji šalis, nes nė vienas iš draudimo teisinių santykių profesionalų negali būti laikomas esančiu blogesnėje padėtyje nei kitas. Dėl to socialinio draudimo įstaiga, kuriai pereina tiesiogiai eismo įvykyje nukentėjusiosios šalies teisės, negali remtis susijusiomis Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis, siekdama valstybės narės, kurioje yra jos įsteigimo vieta, teismuose pareikšti tiesioginį ieškinį galbūt sukėlusio avariją asmens draudikui, kurio įsisteigimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje. Tačiau toks tiesiogiai nukentėjusiosios šalies teisių perėmėjas, kuris pats gali būti laikomas silpnesniąja šalimi (pvz., eismo įvykyje nukentėjusio asmens paveldėtojas), turėtų galėti naudotis pirmiau nurodytose nuostatose apibrėžtomis specialiosiomis teismų jurisdikcijos taisyklėmis, leidžiančiomis keiptis į teismą savo valstybėje narėje (Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Vorarlberger Gebietskrankenkasse, C-347/08).

Taigi, nesant galimybės pasinaudoti Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalies kartu su 9 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta jurisdikcijos taisykle, leidžiančia keiptis į teismą savo valstybėje narėje, nagrinėjamos bylos ginčo, kuriame turto draudikas subrogacijos pagrindu pareiškė reikalavimą priteisti dalį išmokėtos draudimo išmokos iš transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudiko atstovo, jurisdikcija nustatytina pagal Reglamento Nr. 44/2001 9, 10 straipsnius. Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, nuolat gyvenančiam ar kurio verslo vieta yra valstybėje narėje, bylą galima iškelti (a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose arba (b) kitoje valstybėje narėje, jeigu ieškinius pateikia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Pagal Reglamento Nr. 44/2001 10 straipsnį byla, susijusi su atsakomybės draudimu, draudikui taip pat gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalingas įvykis, teismuose.

Nagrinėjamoje byloje ieškinį subrogacijos pagrindu pareiškė Lietuvos turto draudikas, bet ne draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas. Atsižvelgiant į tai, netaikytina Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė. Atsakovu turinčio būti draudiko – bendrovės Allianz, Compania de Seguros y Reaseguros, S. A. verslo vieta yra Ispanijoje, tai atitinka Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą jurisdikcijos taisyklę. Žalą sukėlęs eismo įvykis įvyko Ispanijoje. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos ginčas, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 9, 10 straipsniais, teismingas Ispanijos Karalystės teismams.

Nagrinėjamu atveju taip pat atkreiptinas dėmesys į Reglamento Nr. 44/2001 6 skirsnyje nustatytas išimtinės jurisdikcijos taisykles. Šio skirsnio 22 straipsnyje išvardyti teismo procesai, kuriuose atitinkami teismai, priklausomai nuo konkretaus teismo proceso objekto, turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją ar verslo vietą.

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 8 skirsnio 25 straipsnį, jeigu valstybės narės teismui pateikiamas reikalavimas, iš esmės susijęs su byla, kuri pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnį priskiriama išimtinai kitos valstybės narės teismų jurisdikcijai, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva viešai paskelbia, kad neturi jurisdikcijos.

Jeigu reikalavimas pagal bendrąją ar alternatyvias specialiąsias jurisdikcijos taisykles teismingas kitos valstybės narės teismams, tačiau jis nesusijęs su byla, kuri pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnį priskiriama išimtinai šios kitos valstybės narės teismų jurisdikcijai, ir šalys šios aplinkybės neginčija, Reglamento Nr. 44/2001 25 straipsnis netaikytinas, t. y. tokį reikalavimą gavęs teismas negali atsisakyti jurisdikcijos jį nagrinėti ir toks išnagrinėjimas nereikštų pagrindo palikti šį reikalavimą nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 782 straipsnio nuostatas (Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnis).

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnyje „Jurisdikcija bylose, susijusiose su draudimu“ įtvirtintos taisyklės nėra išimtinės jurisdikcijos taisyklės; teismas, kuriam ieškinys pareikštas nesilaikant šių taisyklių, privalo paskelbti, kad turi jurisdikciją, jeigu atsakovas atvyksta į teismą ir nepareiškia prieštaravimo dėl jurisdikcijos. Reglamento Nr. 44/2001 35 straipsnyje kaip nepripažinimo pagrindas nurodomas specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, tarp jų – taikomų byloms, susijusioms su draudimu, kuriomis siekiama užtikrinti didesnę silpnesnės šalies apsaugą, nesilaikymas. Ši nuostata susijusi su jurisdikcijos neturinčio teismo, kuriame ieškinys pareikštas nesilaikant šių taisyklių, priimtų sprendimų nepripažinimu, ir netaikoma, kai sprendimą priima jurisdikciją turintis teismas. Taigi teismas, į kurį atvyksta atsakovas ir nepareiškia prieštaravimo dėl jurisdikcijos, net jeigu nesilaikyta specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį ir 35 straipsnio nuostatos nebus kliūtis tokio teismo priimtam sprendimui pripažinti (Teisingumo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimas ČPP Viena Insurance Group, C-111/09, Rink. 2010, p. I-4545).

Pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais konstatuota, kad kasatoriaus ieškinys pareikštas AB „Lietuvos draudimas“, kuri nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Atsakovu galinti būti draudimo bendrovė Allianz, Compania de Seguros y Reaseguros, S. A. dalyvavo byloje kaip trečiasis asmuo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šio draudiko procesinis statusas, t. y. trečiasis asmuo, o ne atsakovas, neturi reikšmės sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio nuostatų pagrindu, nes šios nuostatos prasme lemiantis yra pačios proceso šalies atvykimas ir pozicijos dėl jurisdikcijos pareiškimas, o bylą nagrinėjantis teismas bet kuriuo atveju pagal CPK nuostatas gali imtis veiksmų tinkamam ginčo šalies procesiniam statusui nustatyti.

Byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo Allianz, Compania de Seguros y Reaseguros, S. A. būtų atvykęs į teismą ir išdėstęs savo poziciją (prieštaravimą arba aiškų ar numanomą sutikimą) dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies a punkto, 24 straipsnio ir 35 straipsnio nuostatomis, Lietuvos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos spręsti Lietuvos draudiko ieškinio, pareikšto Ispanijos Karalystėje buveinę turinčiam draudikui.

Kadangi Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šioje byloje pareikšto ieškinio, tai, remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 782 straipsnio nuostatomis, kasatoriaus ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Dėl to, siekiant pašalinti bylą nagrinėjusių teismų padarytas teisės taikymo ir aiškinimo klaidas, jų priimti procesiniai sprendimai naikintini (CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teismai nekompetentingi spręsti nagrinėjamos bylos, kasacinis teismas nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 16 d. nutartį panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas