Civilinė byla Nr. 3K-3-543/2009
Procesinio sprendimo kategorija
35.3.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Personalo valdymo grupė“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Personalo valdymo grupė“ ieškinį atsakovui UAB „Švaros greitis“, dalyvaujant trečiajam asmeniui E. D., dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas klausimas, ar egzistuoja įmonės (darbdavio) solidarioji civilinė atsakomybė už jos klientui padarytą žalą, kai baudžiamojoje byloje priimtu ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad žala padaryta įmonės darbuotojo nusikalstamais veiksmais ne darbo metu, ir žalos atlyginimas priteistas iš darbuotojo.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 30 541,69 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad, remdamasis jo ir atsakovo 2005 m. spalio 13 d. sudaryta autotransporto priemonių plovimo (valymo) sutartimi, 2007 m. rugpjūčio 17 d. jis paliko savo automobilį atsakovui valyti. Automobilį pagrobė ir eismo įvykio metu nepataisomai sugadino atsakovo darbuotojas E. D. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-153-654/2008 E. D. pripažintas kaltu padaręs BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Teismo nuosprendžiu ieškovui iš E. D. buvo priteista 31 179,68 Lt žalos atlyginimo, tačiau šis negali jos atlyginti, nes neturi jokio turto. Atsakovas, neužtikrinęs palikto plauti automobilio apsaugos, privalo atlyginti ieškovui padarytą žalą solidariai su E. D.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 1500 Lt atlyginimo už advokato paslaugas.
Teismas nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. ieškovas UAB „Personalo valdymo grupė“ paliko jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Nissan Maxima“ (valst. Nr. BDR 666) atsakovui UAB „Švaros greitis“ valymo paslaugoms atlikti. Paliktą saugoti automobilį pagrobė tuo metu UAB „Švaros greitis“ dirbęs E. D. (trečiasis asmuo). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu E. D. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio (Vagystė) 3 dalį. Baudžiamojoje byloje UAB „Personalo valdymo grupė“ pareikštas civilinis ieškinys buvo patenkintas – priteista 31 179,68 Lt turtinei žalai atlyginti (kitą dalį ieškovo nuostolių padengė 40 140 Lt draudimo išmoka, be to, ieškovui perduotas 5100 Lt likutinės vertės sudaužytas automobilis). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo E. D., pasibaigus darbo laikui, apie 23 val. 30 min., turėdamas plovyklos raktus ir žinodamas signalizacijos kodus, pateko į patalpas ir, paėmęs automobilio raktelius, kurie buvo spintelėje klientų priimamajame, pagrobė ieškovo automobilį „Nissan Maxima“. Teismas konstatavo, kad, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsakovui UAB „Švaros greitis“ civilinė atsakomybė netaikytina, nes žala padaryta dėl trečiojo asmens E. D. nusikalstamos veikos, už kurią atsakovas neatsakingas (E. D. automobilio pagrobimo metu nevykdė savo darbo funkcijų UAB „Švaros greitis“). Teismas nurodė, kad pagal CK 6.264 straipsnio 1 dalį samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsirandančią dėl jo darbuotojų kaltės, tik tokiu atveju, kai darbuotojai padaro žalą eidami savo pareigas. Šiuo atveju atsakovo darbuotojas žalą padarė nusikalstama veika ne darbo metu, savavališkai įsibrovęs į atsakovo patalpas ir paėmęs automobilio raktelius, todėl negali būti daroma išvada, kad atsakovas padarė žalą ieškovui bendrai su trečiuoju asmeniu. Dėl to atsakovui netaikytinas ir CK 6.279 straipsnis, reglamentuojantis atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovui padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-153-654/2008). Ieškovas pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą, pareikšdamas ieškinį baudžiamojoje byloje (BPK 109 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad, nesant atsakovo ir trečiojo asmens solidariosios atsakomybės dėl ieškovui padarytos žalos (CK 6.6 straipsnis), negali būti pakartotinai reiškiamas tas pats turtinis reikalavimas civilinio proceso tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo UAB „Personalo valdymo grupė“ apeliacinį skundą, 2009 m. gegužės 4 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovui iš ieškovo 750 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis ir papildomai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sudaręs sąlygas žalai kilti ar prisidėjęs prie žalos atsiradimo, nes įsiteisėjusiame 2008 m. vasario 5 d. teismo nuosprendyje atsakovo bendrininkavimas padarant nusikaltimą nenustatytas. Tai, kad ieškovas ir atsakovas 2005 m. spalio 13 d. buvo sudarę autotransporto priemonių plovimo (valymo) sutartį, savaime nereiškia atsakovo (darbdavio) solidariosios atsakomybės, nes trečiasis asmuo E. D. neturėjo darbdavio pavedimo po darbo valandų atlikti autotransporto priemonės plovimo (valymo) paslaugas ieškovui. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovui solidarioji atsakomybė netaikytina, nes jo ir trečiojo asmens nesieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu, atsakovas nėra atsakingas už trečiojo asmens nusikalstamus veiksmus. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad automobilis iš atsakovo patalpų buvo pagrobtas dėl to, jog atsakovas tinkamai neužtikrino šio apsaugos. Taigi byloje nenustatyta visų sąlygų atsakovo solidariajai atsakomybei atsirasti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas bankrutuojanti UAB „Personalo valdymo grupė“ prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 4 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatoriaus ir atsakovo santykiams taikytini 2005 m. spalio 13 d. autotransporto priemonių plovimo (valymo) sutarties sąlygos bei pasaugos santykius reglamentuojantys CK 6.830-6.850 straipsniai ir rangos santykius reglamentuojantys CK 6.644-6.671 straipsniai. Pagal CK 6.845 straipsnį saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą, o pagal CK 6.846 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti davėjui visus nuostolius, susijusius su daikto praradimu, trūkumu ar sugedimu. CK 6.657 straipsnyje nustatyta, kad rangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio praradimą ar sužalojimą. Taigi atsakovas, tinkamai neužtikrinęs palikto plauti kasatoriaus automobilio apsaugos, privalo kaip saugotojas (rangovas) atlyginti kasatoriui visus nuostolius.
2. Teismai netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias solidariąją skolininkų atsakomybę. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. CK 6.279 straipsnyje nustatyta solidarioji atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą. Šiuo atveju solidarioji atsakovo pareiga atsirado pagal įstatymą, nes atsakovo prievolė susijusi su paslaugų teikimu, o žala kasatoriui buvo padaryta tiek trečiojo asmens, tiek atsakovo veiksmais, nes atsakovas, kaip profesionalas, nebūdamas tiek rūpestingas ir atidus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis), tinkamai neužtikrino kasatoriaus automobilio apsaugos, o trečiasis asmuo, tuo pasinaudojęs, pagrobė automobilį ir jį nepataisomai sugadino. Nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos, kurios, remiantis teismų praktika, būtinos solidariajai atsakomybei deliktiniuose santykiuose taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, antstolė L. U. Dzikienė, bylos Nr. 3K-7-59/2008).
3. Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo analogiškose bylose suformuota praktika, pagal kurią pripažįstama įmonių, teikiančių plovimo, remonto paslaugas, atsakomybė už automobilio neišsaugojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. O. v. UAB „Automobilis“, bylos Nr. 3K-3-587/2007; 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Januškos įmonė v. V. B., bylos Nr. 3K-3-515/2004).
4. Kasatorius negalėjo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinio ieškinio atsakovui, kuris nebuvo ir negalėjo būti baudžiamojo proceso dalyvis. Pareikšdamas baudžiamojoje byloje ieškinį E. D., kasatorius tik iš dalies įgyvendino savo teisę į žalos atlyginimą iš solidariųjų skolininkų. Ieškinio pareiškimas atsakovui CPK nustatyta tvarka visiškai įgyvendina šią kasatoriaus teisę (CPK 6.6 straipsnio 4 dalis). Teismų išvada, kad kasatorius galėtų iš atsakovo reikalauti atlyginti nuostolius tik tuo atveju, jeigu nebūtų prisiteisęs žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje iš E. D., neparemta jokia proceso ar materialiosios teisės norma, nes tik kasatorius gali nuspręsti, kokiais savo pažeistų teisių gynimo būdais pasinaudoti. Tai, kad teismas baudžiamojoje byloje iš E. D. priteisė kasatoriui žalos atlyginimą, nereiškia, jog savaime išnyko atsakovo kaip saugotojo (rangovo) pareiga atlyginti kasatoriui nuostolius, susijusius su daikto praradimu (sugadinimu). Civilinėje byloje kasatorius prašė priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo kaip iš solidariojo su E. D. skolininko, vadovaudamasis šalių sudaryta 2005 m. spalio 13 d. autotransporto priemonių plovimo (valymo) sutartimi ir pasaugos bei rangos santykius reglamentuojančiomis CK normomis. Taigi CPK nustatyta tvarka atsakovui pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo nėra pakartotinai reiškiamas tas pats turtinis reikalavimas (CPK 293 straipsnio 3 punktas), nes byloje yra kitas atsakovas ir kitas ieškinio pagrindas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Švaros greitis“ prašo kasacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Atsakovas neatliko atskirų ar bendrų su trečiuoju asmeniu E. D. veiksmų, kurie būtų galėję padaryti žalos kasatoriaus turtui, tuo tarpu trečiajam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą yra priimtas ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendis. Tai reiškia, kad žala atsirado tik dėl šio asmens veiksmų, todėl tik jis atsako kasatoriui. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas nuosprendis.
2. Atsakovo (darbdavio) civilinė atsakomybė pagal CK 6.264 straipsnį atsirastų, jeigu trečiasis asmuo E. D. (jo darbuotojas) žalos kasatoriaus turtui būtų padaręs darbo metu, vykdydamas darbdavio nurodymus. Pagal bylos aplinkybes trečiasis asmuo neveikė kaip darbuotojas, t. y. jo tiesioginė tyčia buvo nukreipta ir prieš patį darbdavį. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendyje atsakovo ir trečiojo asmens bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką nenustatytas. Taigi nėra nė vienos sąlygos, nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008, kuria remiasi kasatorius.
3. Turtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, todėl negali būti pakartotinai sprendžiamas kasatoriui pareiškiant savarankišką ieškinį civilinio proceso tvarka. Kasatorius, pareikšdamas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, tinkamai įgyvendino savo teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl skirtingu pagrindu atsiradusios žalos atlyginimo
Teismai atmetė kasatoriaus prašymą priteisti iš atsakovo solidariosios atsakomybės pagrindu kasatoriaus turtui padarytos žalos atlyginimą motyvuodami tuo, kad žalos atlyginimas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jau priteistas iš ją tiesiogiai padariusio fizinio asmens, atsakovo bendrininkavimas su pastaruoju nenustatytas, kaip ir aplinkybė, jog automobilis būtų buvęs pavogtas dėl to, kad atsakovas neužtikrino jo (automobilio) apsaugos. Padarę išvadą, kad atsakovo ir trečiojo asmens solidariosios atsakomybės negali atsirasti, bylą nagrinėję teismai pripažino, jog ieškinio tenkinti negalima ir dėl to, kad egzistuoja CK 6.253 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės – trečiojo asmens, už kurį atsakovas neatsako, veiksmai, dėl kurių atsirado nuostolių.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl atsakovo ir trečiojo asmens atsakomybės pobūdžio, netinkamai aiškino solidariosios prievolės nuostatas. Teismai nustatė, kad šalys buvo sudariusios autotransporto priemonių plovimo (valymo) sutartį, kuria remdamasis kasatorius paliko atsakovui valymo paslaugai atlikti jam nuosavybės teise priklausantį automobilį. Šalių sudaryta sutartis priskirtina prie atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių. Tokio pobūdžio sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje byloje šalių sudarytos sutarties dalykas yra ne nematerialaus pobūdžio, bet kitokių paslaugų, t. y. plovimo (valymo), suteikimas, nesusijęs su materialaus objekto sukūrimu. Tam, kad šalių sudarytą sutartį būtų galima realiai vykdyti (suteikti atlygintinę plovimo (valymo) paslaugą), klientas turi perduoti automobilį paslaugos teikėjui. Kadangi paslaugų teikimo sutartims subsidiariai taikomos ir bendrosios rangos sutarties nuostatos, viena iš kurių įpareigoja rangovą imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir nustato atsakomybę už šio turto praradimą ar sužalojimą, tai paslaugos teikėjas šiuo atveju yra atsakingas ne tik už tinkamą sutarties įvykdymą (CK 6.200, 6.717 straipsniai), bet ir už kliento daikto, kurio atžvilgiu teikiama paslauga, saugumo užtikrinimą, praradimą ar sužalojimą (CK 6.724, 6.657 straipsniai).
Tam, kad atsirastų solidarioji atsakomybė, nebūtina, jog visų atsakingų už žalos atsiradimą asmenų atsakomybės pagrindas būtų toks pats. Tiek teisės doktrinoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, antstolė L. U. Dzikienė, bylos Nr. 3K-7-59/2008) pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė gali būti ir tokiu atveju, kai pareiga atlyginti žalą asmenims atsiranda skirtingu pagrindu, t. y. vieno asmens atsakomybė gali kilti iš sutarties, o kito – iš delikto. Aplinkybė, kad asmuo, kuris tiesiogiai savo veiksmais padarė žalą, yra nuteistas ir iš jo priteistas žalos atlyginimas, savaime nešalina kito asmens, kurio atsakomybė kyla iš sutarties, pareigos solidariai atlyginti padarytą žalą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2009 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. UAB „G4S Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-458/2009). Aptariamu atveju tam, kad atsirastų atsakovo ir trečiojo asmens solidarioji atsakomybė, nebūtina, jog baudžiamojoje byloje priimtame nuosprendyje būtų nustatyta jų bendrininkavimo aplinkybė. Taigi solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami.
Padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais ir skirtingu laiku atliktais veiksmais. Tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo). Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad byloje nėra duomenų, jog kasatoriaus automobilis buvo pagrobtas dėl to, kad atsakovas tinkamai neužtikrino palikto plauti automobilio apsaugos. Teisėjų kolegija nurodė, kad tai, jog trečiasis asmuo E. D. savavališkai įsibrovė į atsakovo patalpas po darbo valandų, nereiškia, kad atsakovas po darbo valandų patikėjo kasatoriaus automobilio užvedimo raktelius E. D. ar pavedė po darbo valandų trečiajam asmeniui atlikti darbo funkcijas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši apeliacinės isntancijos teismo argumentacija gali reikšti atsakovo atsakomybės nebuvimą tik pagal CK 6.264 straipsnį ir yra netinkama nei CK 6.279 straipsnio, nei 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalių atžvilgiu. Taigi konstatuotina, kad aplinkybės, susijusios su atsakovo kalte ir priežastiniu ryšiu tarp atsakovo veiksmų ir kasatoriui padarytos žalos, byloje liko teismų netirtos ir neįvertintos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių dėl asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudicinių faktų). Šis klausimas yra nuosekliai analizuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. B.-W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. UAB „G4S Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-458/2009; ir kt.). Nagrinėjamoje byloje aktualu ir tai, kad baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu nustatytas ir ieškovui padarytos žalos dydis. Tai reiškia, kad ši aplinkybė, viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinėje byloje iš naujo neįrodinėtina (CPK 182 straipsnis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos solidariosios atsakomybės normų aiškinimo ir taikymo klausimais, todėl naikintina, o byla perduotina nagrinėti iš naujo, kad būtų pašalinti kasacinėje nutartyje nurodyti trūkumai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
