Civilinė byla Nr. 3K-3-529/2009
Procesinio sprendimo kategorija
11.9.3 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. S. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovui UAB „Litorina“ dėl darbo sutarties nutraukimo formuluotės pakeitimo ir piniginių išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė K. S. prašė priteisti iš atsakovo UAB „Litorina“ 1741,32 Lt išeitinės išmokos, 238,90 Lt darbo užmokesčio nepriemokos už 2007 metų rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius, 20,91 Lt delspinigių, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2008 m. sausio 28 d. po 41,46 Lt per dieną, 5 proc. metines palūkanas ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą, vietoje DK 127 straipsnio 1 dalies nurodant DK 127 straipsnio 2 dalį.
Ieškovė nurodė, kad nuo 2007 m. birželio 5 d. dirbo pas atsakovą valytoja. Dėl sunkaus darbo atsirado ir nuolat stiprėjo nugaros skausmai. Gydytojai jai nerekomendavo dirbti sunkaus fizinio darbo, todėl 2008 m. sausio 25 d. ieškovė parašė pareiškimą dėl darbo santykių nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir išeitinės išmokos išmokėjimo. Dėl bendrovės direktoriaus psichologinio spaudimo 2008 m. sausio 28 d. ji parašė kitą pareiškimą, kuriuo prašė atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Tą pačią dieną ji buvo atleista. Ieškovės teigimu, jos valia buvo nutraukti darbo santykius pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Atsakovas neišmokėjo jai 238,90 Lt už padidintą darbo krūvį per 2007 metų rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius. Be to, atsakovas elgėsi netinkamai, savavaliavo, dėl to ieškovė patyrė 10 000 Lt neturtinės žalos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui ir 23,85 Lt pašto išlaidų atlyginimo valstybei.
Teismas nurodė, kad darbuotojas, įgyvendindamas savo teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį dėl ligos ar invalidumo, turi darbdaviui pateikti ne tik prašymą nutraukti darbo sutartį, bet ir įrodymus, patvirtinančius ligą ar invalidumą, trukdančius tinkamai atlikti darbą. Teismas nustatė, kad ieškovė dirbo atsakovo įmonėje valytoja pagal 2007 m. birželio 5 d. darbo sutartį. 2008 m. sausio 25 d. ieškovė pateikė atsakovui pareiškimą, kuriame prašė nutraukti darbo sutartį remiantis DK 127 straipsnio 2 dalimi ir, vadovaujantis DK 140 straipsnio 2 dalimi, išmokėti išeitinę išmoką. Pareiškime ieškovė nurodė, kad atsakovo įmonėje dėl darbuotojų stygiaus ne kartą padidintas darbo krūvis, neskirta pakankamai darbo priemonių, priskirti valyti plotai sunkiai fiziškai aprėpiami, dėl didelio darbo krūvio susilpnėjo jos sveikata ir atsirado skausmai nugaroje, todėl jai teko dirbti sergant ir kreiptis gydytis ambulatoriškai. Prie pareiškimo ieškovė pateikė 2008 m. sausio 28 d. medicininį pažymėjimą Nr. 33, kuriame nurodyta gydytojų konsultacinės komisijos išvada, kad ieškovei nustatyta stuburo osteochondrozė, jai nerekomenduojamas sunkus fizinis darbas, kelti svorį ne didesnį kaip 5 kg. Teismas nurodė, kad ši pažyma yra tik rekomendacinio pobūdžio, o išvadą, kokį darbą ir kokiomis sąlygomis gali dirbti darbuotojas, gali pateikti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT), tačiau kaip liudytoja apklausta gydytoja J. B., pasirašiusi pirmiau nurodytą pažymą, patvirtino, kad ieškovę apžiūrėjusi gydytojų konsultacinė komisija nesiuntė ieškovės į NDNT, nes taikant gydymą ieškovės organizmo funkcijų sutrikimai pagerėjo, be to, ieškovė gydėsi neilgai, apie dvi savaites. Ligos simptomai ieškovei nustatyti nuo 2006 m. sausio mėnesio. Gavęs gydytojų informaciją, kad medicininė pažyma yra tik rekomendacinio pobūdžio, atsakovo direktorius paaiškino ieškovei, kad nėra pagrindo ją atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog 2008 m. sausio 28 d. prašymą atleisti iš darbo DK 127 straipsnio l dalies pagrindu ji parašė dėl atsakovo direktoriaus psichologinio spaudimo. Esant 2008 m. sausio 28 d. ieškovės išreikštai valiai pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą ir reikalavimui atleisti ją pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, atsakovui (darbdaviui) neatsirado pareigos nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir išmokėti išeitinę išmoką, nurodytą DK 140 straipsnio 2 dalyje. Teismas taip pat nurodė, kad pagal DK 127 straipsnį darbuotojo ir darbdavio susitarimu darbo sutartis darbuotojo iniciatyva gali būti nutraukta ir nepraėjus nustatytam įspėjimo terminui, nes šis yra nustatytas darbdavio interesais. Kadangi darbo santykių pasibaigimas nuo ieškovės siūlomos datos (2008 m. sausio 28 d.) atitiko ir darbdavio interesus, tai atsakovo 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 2253 ieškovė buvo atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo 2008 m. sausio 28 d. Po šiuo įsakymu ieškovė pasirašė, kad sutinka, ir ši aplinkybė, teismo sprendimu, patvirtina ieškovės sutikimą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškinio reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką teismas atmetė kaip neįrodytą. Nustatęs, kad su ieškove buvo visiškai atsiskaityta jos atleidimo dieną, teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nenustatyta atsakovo veiksmų neteisėtumo ir kaltės, todėl nėra pagrindo taikyti jam atsakomybę už tariamai ieškovei padarytą neturtinę žalą.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės K. S. apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 4 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad faktą, jog darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Dėl to, kad ieškovė pageidavo nutraukti darbo santykius jos prašymu, ginčo nėra. DK 127 straipsnio 2 dalyje, kurioje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių, vartojama sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, nes aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, yra skirtingos. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė, įgyvendindama savo teisę nutraukti darbo sutartį dėl ligos, pateikė pažymą, jog jai nerekomenduotinas sunkus fizinis darbas. Bylos metu išsiaiškinta, kad pažyma yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra įrodymas, jog dėl ligos ieškovei buvo trukdoma tinkamai atlikti darbą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad iš esmės byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, t. y. dėl to, ar ieškovės liga yra „svarbi priežastis“ DK 127 straipsnio 2 dalies prasme. Ieškovė neįrodė, kad ji negali atlikti pavesto darbo dėl ligos (medicininėje išvadoje tik rekomenduota nedirbti sunkaus darbo) ir kad valytojos darbas priskirtinas prie sunkių darbų. Taip pat nepaneigta, kad ieškovė jau pradėdama dirbti žinojo apie savo ligos požymius. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu nenustatyta. Aplinkybė, kad ieškovė dėl darbdavio spaudimo buvo priversta parašyti kitą pareiškimą, byloje taip pat neįrodyta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė K. S. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai nustatė, kad kasatorė pateikė darbdaviui du prašymus atleisti ją iš darbo, antruoju prašydama atleisti pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. 2008 m. sausio 25 d. prašymu kasatorė aiškiai išreiškė savo valią atleisti ją iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu – dėl ligos, kuri trukdo tinkamai atlikti darbą. 2008 m. sausio 28 d. prašyme kasatorė tik nurodė pageidaujamą jos atleidimo datą, tačiau neprašė atleisti 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad antrasis kasatorės prašymas išreiškė jos valią būti atleistai pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Sprendimus grįsdami prielaidomis apie tariamą kasatorės valią, teismai pažeidė CPK 263 straipsnio nuostatas.
2. Atsakovas negalėjo vienašališkai priimti sprendimo atleisti kasatorę kitu pagrindu, nei nurodyta jos 2008 m. sausio 25 d. prašyme. Esant neaiškumui, atsakovas privalėjo išsiaiškinti tikrąją darbuotojos valią dėl atleidimo pagrindo. Pareiga įforminti atleidimą iš darbo tenka darbdaviui: dokumentų dėl darbo sutarties pasibaigimo formuluotė turi atitikti sutarties pasibaigimo aplinkybes ir įstatymus. Atsakovas privalėjo vadovautis DK 35 straipsnio 1 dalimi, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų ir nepiktnaudžiauti savo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. UAB “Pas Juozapą”, bylos Nr. 3K-3-48/2001).
3. Teismai nepagrįstai nurodė, kad medicininė pažyma yra rekomendacinio pobūdžio ir neįrodo, jog liga kasatorei trukdė tinkamai atlikti darbą. Įstatyme nenustatyta konkretaus medicininio dokumento, kuris turėtų būti pateikiamas darbdaviui kaip įrodymas apie darbuotojo ligą, trukdančią jam tinkamai atlikti darbą (DK 127 straipsnio 2 dalis), taigi kasatorės pateiktas dokumentas negalėjo būti pripažintas netinkamu. Be to, teismas ėmėsi vertinti medicininių dokumentų duomenis neturėdamas tam reikalingų specialių žinių ir nepagrįstai pasisakė dėl medicininės pažymos reikšmės (svarbos). Bylose dėl darbo teisinių santykių teismai turi teisę rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), taigi šiuo atveju teismai turėjo būti aktyvūs gindami darbuotojo poziciją ir, kilus ginčui dėl kasatorės pateiktos medicininės pažymos reikšmės, siekdami teisingai išspręsti bylą, privalėjo šias aplinkybes patikrinti. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimo taisyklių taikymo praktikos, kad įrodymų pakankamumas konstatuojamas tada, kai jie yra neprieštaringi ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjimo dalyko buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ū., R. Ū. v. O. I., L. I. ir L. I., bylos Nr. 3K-3-862/2002, ir kt.).
4. Pareiga įrodyti atleidimo iš darbo teisėtumą ir pagrįstumą tenka darbdaviui kaip stipresnei bylos šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Č. (M.), M. M. v. UAB „Kelio“ restoranai, bylos Nr. 3K-3-69/2007). Teismai nepagrįstai perkėlė svarbių aplinkybių, sudarančių pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, įrodinėjimo pareigą kasatorei.
5. Atsakovui 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 2253 suformulavus atleidimo pagrindą, buvo pažeista kasatorės teisė atšaukti savo prašymą (DK 127 straipsnio 4 dalis): pareiškimas atleisti iš darbo dėl ligos buvo pateiktas 2008 m. sausio 25 d., pakartotinis prašymas pateiktas 2008 m. sausio 28 d., kasatorė DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu atleista 2008 m. sausio 28 d. Be to, atsakovas nesprendė kasatorės pateiktų medicininių dokumentų pakankamumo klausimo, nustatyta tvarka neinformavo kasatorės apie jos 2008 m. sausio 25 d. prašymo netenkinimą ir nepranešė jai, kad nepakanka duomenų apie ligą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Litorina“ prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Kasatorės teiginiai dėl jos valią būti atleistai iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį patvirtinančių įrodymų nebuvimo neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Ji ne tik pati surašė 2008 m. sausio 28 d. prašymą atleisti iš darbo pačiai prašant, tačiau ir pasirašė ant 2008 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 2253 dėl atleidimo iš darbo, pagal kurį ji buvo atleista DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atleidimo dieną su kasatore visiškai atsiskaityta. Taigi atleidimo faktas atitinka tiek atleidžiamojo valią, tiek įstatymo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo.
2. Be 2008 m. sausio 25 d. pareiškimo, kasatorė pateikė 2008 m. sausio 28 d. prašymą dėl atleidimo iš darbo pačiai prašant, todėl atsakovas pagrįstai rėmėsi jos paskutiniuoju prašymu. Aplinkybę, kad kasatorė pati nusprendė išeiti iš darbo, patvirtino byloje kaip liudytoja apklausta atsakovo darbuotoja J. G.
3. Teismai pripažino, kad medicininė pažyma yra tik rekomendacinio pobūdžio. Atsakovo direktorius, kreipęsis į pažymą surašiusią gydytoją, taip pat gavo paaiškinimą, kad pažyma yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl nebuvo teisinio pagrindo atleisti kasatorę pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Be to, teismai nustatė, kad, net ir turint šią rekomendacinio pobūdžio medicininę pažymą, susirgimas netrukdė kasatorei dirbti valytojos darbo.
4. Teismai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išsprendė bylą pagal kasatorės ieškinį, atsakovas įrodymais pagrindė, kad elgėsi teisėtai, todėl kasatorės teiginiai, kad įrodinėjimo pareiga buvo perkelta jai, yra visiškai nepagrįsti.
5. Kasatorės teisė atšaukti savo prašymą pagal DK 127 straipsnio 4 dalį nebuvo pažeista, nes ji pati išreiškė valią būti atleista iš darbo tą pačią dieną, o atsakovas tam neprieštaravo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis)
DK 127 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu. Pagal DK 127 straipsnio 1 dalį darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį nenurodydamas konkrečių darbo sutarties nutraukimo priežasčių, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenustatytas kitoks terminas, tuo tarpu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris dienas, jeigu reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, arba jei darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Taigi DK 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti darbo sutarties nutraukimo darbuotojo prašymu pagrindai skiriasi visų pirma tuo, kad nutraukiant darbo sutartį pagal CK 127 straipsnio 1 dalį pakanka darbuotojo valios išreiškimo nustatyta forma ir įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje įtvirtintų įspėjimo terminų laikymosi, tuo tarpu darbo sutarčiai nutraukti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį pakanka trumpesnio įspėjimo termino (trijų dienų), tačiau būtina svarbi sutarties nutraukimo priežastis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. J. v. UAB „Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-644/2004, nurodyta, kad šioje normoje vartojama sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos. Viena iš įstatyme įvardytų svarbių priežasčių darbo sutarčiai nutraukti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį – darbuotojo liga, trukdanti tinkamai atlikti darbą (šiuo atveju pagal įstatymą nereikalaujama nustatyti visiško nedarbingumo ar visiško negalėjimo dirbti konkretaus darbo). Kai darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį grindžiamas šia aplinkybe, jos buvimu turi įsitikinti tiek darbdavys, sprendžiantis, ar darbuotojo prašymas tenkintinas, tiek teismas, nagrinėjantis darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Pažymėtina, kad darbo sutarties nutraukimas pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo nustatyto DK 127 straipsnio 1 dalyje skiriasi ne tik trumpesniu įspėjimo terminu, būtinumu nurodyti svarbią priežastį, bet ir padariniais: nutraukus darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymuose ar kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip.
Nagrinėjamoje byloje kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai nustatė jos valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, dėl to nepagrįstai konstatavo, jog ji pateikė atsakovui du savarankiškus prašymus dėl atleidimo iš darbo pačiai prašant, iš kurių pirmuoju prašė nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, o antruoju – pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Kasatorės teigimu, ji parašė tik vieną (2008 m. sausio 25 d.) prašymą dėl atleidimo iš darbo, o antruoju (2008 m. sausio 28 d.) tik nurodė atleidimo iš darbo datą, todėl jos atleidimo iš darbo klausimas turėjo būti sprendžiamas iš esmės vadovaujantis pirmuoju prašymu, kuriame nurodytas atleidimo pagrindas – DK 127 straipsnio 2 dalis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas neturi pagrindo, todėl yra atmestinas. Kasatorė, pareikšdama ieškinį šioje byloje, jame suformulavo savo reikalavimus ir nurodė šiuos pagrindžiančias aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2-4 punktai). Tiek pradiniame (b. l. 3), tiek patikslintame ieškinyje (b. l. 128) kasatorė nurodė, kad dėl psichologinio spaudimo ji po pirmojo (2008 m. sausio 25 d.) parašė kitą prašymą (2008 m. sausio 28 d.), kuriuo prašė atleisti iš darbo vadovaujantis DK 127 straipsnio 1 dalimi. Tas pačias aplinkybes kasatorė pakartojo bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pirmosios instancijos teisme (b. l. 147) bei apeliaciniame skunde (b. l. 172). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme kasatorė savo reikalavimus grindė ne tuo, kad ji darbdaviui pateikė tik vieną, 2008 m. sausio 25 d., prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nes 2008 m. sausio 28 d. prašymas vertintinas tik kaip pirmojo papildymas, o tuo, jog 2008 m. sausio 28 d. prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį ji parašė ne savo noru, bet dėl darbdavio daromo spaudimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2008 m. sausio 25 d. kasatorės prašyme nurodyta ta pati kaip ir 2008 m. sausio 28 d. prašyme darbo sutarties nutraukimo data – 2008 m. sausio 28 d. Taigi kasatorė pati ne kartą pripažino aplinkybę, kurią ginčija kasaciniame skunde, ir netgi ja rėmėsi kaip savo reikalavimų pagrindu. Dėl to jos teiginys, kad ji, skirtingai nei nustatė teismai, nerašė prašymo atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, šio teiginio patikrinimas siejasi su faktinių aplinkybių nustatymu, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, minėta, kasatorė nurodė, kad 2008 m. sausio 28 d. prašymą atleisti iš darbo (pagal DK 127 straipsnio 1 dalį) ji parašė dėl darbdavio (atsakovo) daromo spaudimo, tačiau teismai nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų kasatorės valios suvaržymą darbdavio neteisėtais veiksmais, todėl šį teiginį pripažino neįrodytu.
Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl medicininės pažymos netinkamo vertinimo. Kasatorė nurodo, kad teismai ėmėsi vertinti medicininius duomenis neturėdami tam specialių žinių, be to, teismas darbo byloje turi būti aktyvus, taigi šiuo atveju, kilus ginčui dėl medicininės pažymos reikšmės, privalėjo joje nurodytas aplinkybes patikrinti. Šiuos kasatorės argumentus paneigia nagrinėjamos bylos duomenys, iš kurių matyti, kad atsakovas, prieš atleisdamas kasatorę, kreipėsi į medicininę pažymą pasirašiusią gydytoją dėl išsamesnės informacijos apie pažymoje pateiktą išvadą ir tik gavęs atsakymą, jog ši yra rekomendacinio pobūdžio, paaiškino kasatorei, kad negali įforminti jos darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Bylą nagrinėjant teisme, medicininę pažymą pasirašiusi gydytoja buvo apklausta kaip liudytoja. Ji nurodė, kad gydytojų konsultacinė komisija nesiuntė ieškovės į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri kompetentinga pateikti išvadą dėl darbuotojui pagal sveikatos būklę leistinų darbo pobūdžio ir sąlygų, nes taikant gydymą kasatorės sveikata pagerėjo, be to, ji gydėsi neilgai, apie dvi savaites, nedarbingumo laikotarpis baigėsi 2008 m. sausio 28 d. Gydytoja taip pat parodė, kad kasatorei stuburo susirgimas nustatytas jau 2006 metais, jis yra lėtinis, tačiau jį galima apgydyti ir žmogus jaučiasi pakankamai gerai, tik reikia laikytis tam tikro darbo režimo, todėl medikai, surašydami pirmiau nurodytą pažymą, informavo darbdavį apie kasatorei rekomenduojamą nesunkų darbą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai tinkamai neištyrė medicininės pažymos duomenų. Šiuo atveju gydytojos kaip liudytojos parodymai yra tinkamas įrodymas, vertinant pažymoje esančią informaciją apie kasatorės sveikatos būklę ir šios įtaką darbingumui. Be to, teismai, vertindami medicininius duomenis, atsižvelgė ir į tai, kad kasatorė netrukus po atleidimo iš darbo atsakovo įmonėje įsidarbino kitoje darbovietėje (Klaipėdos Jūrų muziejuje), kur sutiko dirbti iš esmės panašaus pobūdžio darbą –kiemsarge.
Nustačius, kad nebuvo įstatyminio pagrindo kasatorės darbo sutarčiai nutraukti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, negalima pripažinti pagrįstais kitų kasacinio skundo argumentų (dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, įspėjimo termino nesilaikymo), nes jie visi iš esmės pateikti kaip papildoma motyvacija teiginiui, jog byloje nepagrįstai nebuvo konstatuotas DK 127 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Kadangi DK 127 straipsnio 2 dalis nebuvo pažeista (nenustatytos šios normos taikymo sąlygos), tai pirmiau nurodyti argumentai negali turėti įtakos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties teisėtumui, dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija atskirai dėl kiekvieno iš šių kasatorės argumentų nepasisako. Pažymėtina, kad kasatorė, prašydama visiškai panaikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį ir nauju sprendimu ieškinį visiškai patenkinti, kasaciniame skunde nurodo teisinius argumentus tik dėl tų sprendimo ir nutarties dalių, kurios susijusios su darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimu, tačiau neginčija teismų argumentų, kuriais remiantis atmesti ieškinio reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, taigi šie klausimai nepripažintini kasacinio peržiūrėjimo objektu ir jų kasacinio teismo teisėjų kolegija neanalizuoja (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis).
Atsisakius patenkinti kasacinį skundą, valstybei iš kasatorės priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų atlyginimas – 33 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai, 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti valstybei iš ieškovės K. S. (duomenys neskelbtini) 33 (trisdešimt tris) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Česlovas Jokūbauskas
Algis Norkūnas
