Baudžiamoji byla Nr. 2K-227-139/2016
Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00584-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. M. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir jam iš nuteistojo A. K. priteista 125,21 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Valstybei iš A. K. priteista 104,99 Eur proceso išlaidų už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajam G. M.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas; iš A. K. valstybei priteista 176,36 Eur proceso išlaidų už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajam G. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. K. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 23 d., apie 23.00 val., Kleboniškio miško parke metaliniu ratų raktu tyčia sudavė vieną smūgį G. M. į nugaros sritį, padarydamas nukentėjusiajam dešinės pusės IX šonkaulio lūžį, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
2.1. Kasatorius teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teismuose buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, šiurkščiai pažeistos įstatymų garantuotos jo teisės, neteisėtai ir nepagrįstai renkami jo kaltumą patvirtinantys įrodymai. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo apie galimus nukentėjusiojo G. M. ir (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareigūnų A. Č., A. B., E. M. ir kt. tarpusavio ryšius, suinteresuotumą bylos baigtimi, bendradarbiavimą išgalvojant G. M. sužalojimo faktą, pareigūnų piktnaudžiavimo atliekant ikiteisminį tyrimą faktus ir daro išvadas, jog teismai sprendimus grindė nepatikimais nukentėjusiojo ir liudytojų pareigūnų parodymais.
2.2. Kasatorius kategoriškai neigia padaręs nusikaltimą, t. y. įvykio dieną buvęs nukentėjusiojo nurodytoje vietoje ir tyčia jam sudavęs smūgį metaliniu ratų raktu. Šio nusikaltimo įrankio savo automobilyje „Citroen Berlingo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis nei tą dieną, nei vėliau nelaikė, o nukentėjusįjį pirmą kartą pamatė Kauno apylinkės teisme. Pasak kasatoriaus, jokių patikimų jo kaltumo padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, taip pat nukentėjusiojo G. M. buvimo 2014 m. balandžio 23 d. įvykio vietoje ir jo sužalojimo tą dieną įrodymų byloje nėra. Abiejų instancijų teismai jokiais teisiniais argumentais nepagrindė jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo motyvo, neįrodė tiesioginės tyčios padaryti BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, įrodymų neteisėtumas ir kilusios abejonės turėjo būti vertinamos jo naudai.
2.3. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai turėjo tirti ir motyvuotai vertinti visus – tiek kasatorių kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus, tačiau vadovavosi išimtinai vienintelio nukentėjusiojo G. M. parodymais ir nesirėmė kasacinio teismo praktika baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinamojo (nuteistojo) kaltė būtų grindžiama vien tik nukentėjusiojo parodymais. Be to, nukentėjusiojo G. M. parodymų patikimumą teismai turėjo patikrinti atsižvelgdami ir į jo asmenines savybes, fizinę ir psichinę sveikatą, elgesį pirmosios instancijos teisme, jo rašytų skundų, raštų turinį. Teismai atsižvelgė į G. M. parodymus apie sužalojimo vietoje buvusią padangą, nors liudytoja E. K. to nenurodė, ši aplinkybė nėra užfiksuota ir pareigūno A. Č. surašytuose procesiniuose dokumentuose (G. M. pareiškime, apklausoje, apžiūros protokole, schemoje ir padarytose nuotraukose).
2.4. Teismų sprendimai taip pat pagrįsti prieštaringa 2014 m. gegužės 12 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. G1047/14 (02) ir tokiais pačiais prieštaringais specialisto paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, kurie patvirtina, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats ir ne įvykio dieną, o 2014 m. gegužės 6 d. Be to, teismo posėdžio metu buvo paskelbta paties G. M. nurodyta pirminė lūžių priežastis – „buitinė trauma, nuvirto nuo kėdės“. Baudžiamojoje byloje nebuvo aiškinamasi, ką nukentėjusysis veikė laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki gegužės 6 d. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo ieškotas ir rastas nusikaltimo įrankis, kuris kaltinime įvardytas ratų raktu, nors G. M. teigė, jog tai buvo ne ratų raktas, o strypas. Taigi nenustatyta, kokiu daiktu buvo sužalotas nukentėjusysis. Teismai kasatoriaus kaltę grindė ir netiesioginiu įrodymu, kad G. M. prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra nedidelė, tačiau, anot kasatoriaus, neaišku, kuo remdamasis teismas nusprendė, jog 1000 Eur suma nukentėjusiajam, kuris pats save apibūdino kaip bedarbį ir tuščių butelių surinkėją, yra nedidelė.
2.5. 2014 m. gegužės 15 d. (19 d.) liudytoja tyrėja A. B., apklausdama kaip liudytoją G. M., pažeidė BPK 83 straipsnio ir 183 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nes neišaiškino liudytojo teisių, neperspėjo pasirašytinai dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. 2014 m. gegužės 8 d. liudytojo G. M. apklausa, atlikta pareigūno A. Č., surašyta ne iš G. M. žodžių, prieš tai išaiškinant jam jo nebūtas teises pagal BPK 82 straipsnio 2 dalį.
2.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad aplinkybes, jog nukentėjusysis turėjo užsirašęs dviejų automobilių numerius, patvirtino policijos pareigūnai A. B. ir A. Č. Teismas šališkai be pagrindo nevertino nukentėjusiojo G. M. parodymų, duotų 2015 m. sausio 20 d. pirmosios instancijos teisme, kai nukentėjusysis pripažino, kad tikslius įvykio vietoje neva buvusių automobilių duomenis 2014 m. gegužės 15 d. apklausos metu jam nurodė pareigūnė A. B., t. y. apklausos protokole ne iš jo žodžių parašyta, jog viena iš mašinų buvo žalia, o „Audi“ automobilio modelis A5. Tai, kad G. M. parodymai dėl tikslių baltos spalvos „Audi A5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir žalios spalvos „Citroen Berlingo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, patvirtina faktai, jog tokie duomenys pirmiau buvo gauti iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės (duomenys neskelbtini) PK nenustatytų asmenų iniciatyva, nei Kleboniškio parke buvo surašytas G. M. pareiškimas policijai, G. M. liudytojo apklausa ir atlikti visi kiti liudytojo pareigūno A. Č. procesiniai veiksmai. Antai 2014 m. gegužės 8 d. 16.49 val. Policijos pareigūnė V. V., įvedusi visus aptariamų automobilių duomenis, atspausdino išrašus iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės. Liudytoja A. B. teigė tikrinusi automobilių duomenis, tačiau atitinkamų išrašų byloje nėra. Be to, liudytoja A. B. raštą Nr. 20-25-S-6257 UAB „A.“ (kasatoriaus darbdaviui), kuriuo prašė nurodyti „Citroen Berlingo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojusio asmens vardą, pavardę ir kitus duomenis, surašė 2014 m. gegužės 13 d., o atsakymas į šį raštą, surašytas 2014 m. gegužės 14 d., (duomenys neskelbtini) PK buvo gautas 2014 m. gegužės 19 d., A. B. viršininko vizuotas 2014 m. gegužės 20 d. Tikslūs automobilių duomenys taip pat nurodyti ir G. M., kaip liudytojo, 2014 m. gegužės 8 d. apklausos protokole, A. Č. sudarytoje schemoje prie įvykio vietos apžiūros protokolo. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prie 2014 m. gegužės 8 d. įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtas planas nėra pasirašytas G. M., nors teisme jis teigė pasirašęs schemą, be to, patvirtino, kad jam rodė nuotraukas, tačiau, paklaustas, ar prašė prokurorės leidimo susipažinti su bylos medžiaga, atsakė, jog su bylos medžiaga nėra susipažinęs.
2.7. Anot kasatoriaus, tai, kad nukentėjusysis ir pareigūnas A. Č. pažinojo vienas kitą, patvirtina aplinkybė, jog 2015 m. lapkričio 16 d. teismo posėdyje liudytojas pareigūnas A. Č. ir nukentėjusysis G. M. buvo akivaizdžiai pasimetę ir sutrikę. 2015 m. sausio 20 d. teismo posėdyje nukentėjusysis, prieš tai nurodęs nieko (duomenys neskelbtini) PK nepažįstantis, tiksliai nurodė liudytojo pareigūno A. Č. vardą ir pavardę, o liudytojas, nors ir teigė įvykio gerai neprisimenantis, prisiminė, kad nukentėjusysis galėjo užsirašyti automobilio valstybinius numerius. Be to, teismas neleistinai pasufleravo liudytojui apie G. M. neva turėtą raštelį, apie kurį liudytojas savo apklausoje nenurodė, ir taip pažeidė BPK 279 straipsnio reikalavimus, taip pat nurodytus liudytojo parodymus vertino kaip patvirtinančius faktą, kad toks raštelis buvo, nors pats liudytojas nurodė tik apie galimą raštelio turėjimą. Liudytojas policijos pareigūnas A. Č., byloje neužfiksuodamas aptariamo nukentėjusiojo raštelio, kaip daiktinio įrodymo, veikė neteisėtai ir teismai, nustatę, kad toks raštelis buvo, tačiau byloje jo nėra, privalėjo tai konstatuoti. Po liudytojo A. Č. apklausos teisme kilo abejonių, ar jis apskritai 2014 m. gegužės 8 d. oficialiai budėjo komisariate ir turėjo teisę Kleboniškio parke atlikti procesinius veiksmus su G. M., nes liudytojas negalėjo kategoriškai atsakyti, ar 2014 m. gegužės 8 d. dirbo, ar 2014 m. balandžio 23 d. patruliavo.
2.8. Anot kasatoriaus, šiurkštus jo teisių pažeidimas buvo padarytas 2014 m. gegužės 13 d. 13.56 val. liudytojai pareigūnei A. B. prisijungus prie „Sodros“ duomenų bazės, 14.01 val. – prie Lietuvos darbo biržos duomenų bazės. Nors tuo metu ji negalėjo žinoti jo asmens kodo, tačiau juo disponavo. Neteisėtai 2014 m. gegužės 16 d. prie kasatoriaus asmeninių duomenų kaip visiškai pašalinis asmuo buvo prisijungusi ir tyrėja V. U.
2.9. Abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į pirmosios instancijos teisme duotus liudytojos E. K. parodymus, kad policijos pareigūnas E. M. iškvietė ją į apklausą paskambinęs į jos darbo telefoną, nors byloje nėra duomenų (išrašų), patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) PK pareigūnai būtų jungęsi prie liudytojos E. K. „Sodros“ duomenų. Be to, pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad G. M. – buvęs liudytojos E. K. namo kaimynas, todėl galėjo disponuoti liudytojos asmeniniais duomenimis ir šią informaciją galėjo suteikti (duomenys neskelbtini) PK pareigūnams. Tą patvirtina ir pirmosios instancijos teismui pateiktas G. M. 2015 m. sausio 27 d. skundas Lietuvos Respublikos advokatūrai, kuriame G. M. nurodė liudytojos namų adresą, nors jos dar nebuvo matęs.
2.10. Policijos pareigūnas E. M., neteisėtai telefonu iškvietęs kasatorių apklausai, iškvotęs jį apie jo buvimo 2014 m. balandžio 23 d. Kleboniškio miške aplinkybes ir reikalaudamas susimokėti už kūno sužalojimo padarymą, viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė BPK 188 straipsnio reikalavimus. Net neapklausęs kaip liudytojo pareigūno E. M., teismas padarė išvadą, kad pareigūnas E. M. tiesiog informavo kasatorių apie ikiteisminio tyrimo byloje nustatytas aplinkybes. Tačiau, jeigu pareigūnas kasatoriui, o ne šis jam būtų dėstęs 2014 m. balandžio 23 d. įvykius, tai reikštų, kad pareigūnas E. M. padarė BK 247 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą. Kasatorius mano, kad pareigūnai E. M. ir A. Č. taip pat galėjo organizuoti G. M. buvimą (duomenys neskelbtini) PK, kai į apklausas buvo iškviesti liudytoja E. K. ir kasatorius, nes 2015 m. sausio 20 d. teismo posėdyje G. M. patvirtino, kad „jeigu nebūtų pasakę, negalėčiau atpažinti“.
2.11. Į visus šiuos faktus, patvirtinančius neteisėtą įrodymų rinkimą, pareigūnų piktnaudžiavimą tarnyba ir esminių BPK pažeidimų padarymą, teismai neatsižvelgė. Aplinkybės dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų nuosekliai buvo išdėstytos ir kasatoriaus 2015 m. spalio 2 d. skunde. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie policijos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybą ir kad tokių faktų nenustatė skundą gavusi prokurorė, tačiau kasatorius teigia, kad prokurorė apskritai neatliko jokių veiksmų, kad būtų nustatyta tiesa byloje, tarp jų – ir pareigūnų padaryti proceso pažeidimai, be to, buvo užkirstos galimybės skųstis ikiteisminio tyrimo teisėjui (nors prokurorės terminas buvo nustatytas iki 2014 m. lapkričio 8 d. (t. 1, b. l. 1)). Vadovaudamasis BPK 334 straipsniu, kasatorius savo apeliaciniame skunde prašė apeliacinės instancijos teismo informuoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą apie ikiteisminio tyrimo metu padarytus esminius BPK reikalavimų pažeidimus, todėl kasatoriui nesuprantamas teismo teiginys, kad tokio informavimo BPK 324 straipsnis nereglamentuoja.
2.12. Taip pat kasatorius kalba apie teismų šališkumą, kurį, anot jo, patvirtina atitinkami faktai. Apeliacinės instancijos teismo šališkumas reiškėsi tuo, kad teismas ignoravo jo teisę nušalinti prokurorą ir teismą, visuose teismo posėdžiuose nesuteikdamas jam nušalinimo teisės. Be kita ko, teismas viršijo įgaliojimus, kai apklausdamas liudytoją tyrėją A. B. mokė ją „rimtose bylose taip neapklausinėti liudytojų“. Apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas dėl to, kad nepripažino, jog 2014 m. gegužės 15 d. liudytojo G. M. apklausa, kurią atliko liudytoja A. B., taip pat 2014 m. gegužės 8 d. liudytojo G. M. apklausa, kurią atliko liudytojas pareigūnas A. Č., yra niekinės (dėl pirmiau skunde jau aptartų pažeidimų). Apeliacinės instancijos teismui taip pat nekilo abejonių dėl nukentėjusiojo G. M. psichikos būklės, nors kitoje baudžiamojoje byloje Nr. PK-418-928/2016, kurioje G. M. yra kaltinamasis, jam yra paskirta ir nuo 2015 m. birželio 16 d. atliekama teismo psichiatrijos ekspertizė, o nagrinėjamoje byloje yra daug G. M. rašytų prašymų ir raštų, kurie teiktini psichiatrams. Pasak kasatoriaus, teismo suinteresuotumą byla patvirtina ir tai, kad teismas neįvertino G. M. melo dėl 2013 m. kovo 14 d. ir 2014 m. birželio 29 d. patirtų traumų. Antai baudžiamojoje byloje Nr. 03-2-00339-15 G. M. nurodė, kad A. B. ir jo draugas 2014 m. birželio 29 d. jam sužalojo stuburą (t. 3, b. l. 34-38), tačiau tą patį stuburo lūžį jis teigė patyręs 2013 m. kovo 14 d. (arba 2013 m. kovo 4 d.) Iš teismo nutartų pridėti prie bylos duomenų taip pat matyti, kad byloje Nr. 03-2-00339-15 G. M. nenurodė kasatoriaus 2014 m. balandžio 23 d. padarytų sužalojimų, o tai reiškia, jog tokių sužalojimų jis nepatyrė.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į nuteistojo A. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti.
3.1. Atliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. K. kaltės nesunkiai sutrikdžius sveikatą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. K. tyčia sudavė nukentėjusiajam į nugaros sritį vieną smūgį metaliniu ratų raktu ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą – dešinės pusės IX šonkaulio lūžį, nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms bei pagrįstai konstatavo, kad esminių BPK pažeidimų nepadaryta.
3.2. Byloje surinkti įrodymai atitinka vieni kitus ir sudaro kasatoriaus kaltės įrodymų visumą. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, A. K. nuteistas remiantis ne tik nukentėjusiojo G. M. parodymais, kurie buvo nuoseklūs ir išsamūs, bet ir liudytojų A. Č. ir A. B. parodymais, kurie patvirtino nukentėjusiojo jiems nurodytas įvykio aplinkybes, jo kaltę taip pat įrodo rašytinė bylos medžiaga – specialisto išvada Nr. G1047/14(02), kurioje konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, nurodytas jų padarymo laikas, šią išvadą pateikusio specialisto G. A. Chaker paaiškinimai, duoti teisme, 2014 m. gegužės 8 d. G. M. pareiškimas–protokolas, 2014 m. gegužės 8 d. apžiūros protokolas, fotolentelės, planas, kuriais nustatyta nusikaltimo vieta, informacija apie kelių transporto priemones, pateikta iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, iš kurios matyti, kad keleivinio baltos spalvos automobilio „Audi A5“ (valst, Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas – savininkas yra E. K., keleivinio žalios spalvos automobilio „Citroen Berlingo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra UAB „A.“, UAB „A.“ generalinio direktoriaus M. B. raštas Nr. 194, kuriame nurodyta, kad UAB „A.“ priklausančiu automobiliu „Citroen Berlingo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojasi UAB „A.“ pardavimų vadybininkas A. K., liudytojos E. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas ir fotolentelės, kuriose užfiksuotas bendras automobilių stovėjimo aikštelės vaizdas, iš dalies nuteistojo A. K. parodymai, kiek jie susiję su buvimu Kleboniškio miško aikštelėje nusikalstamos veikos padarymo metu 2014 m. balandžio 23 d., apie 23.00 val., nukentėjusiojo buvimu prie automobilių. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nusikalstamos veikos padarymo įrankis, nors ir nebuvo rastas, nustatytas pagal nukentėjusiojo parodymus. Atliekant ikiteisminį tyrimą tyrėjai turi teisę rinkti įtariamąjį apibūdinančius duomenis, todėl policijos pareigūnė, prisijungusi prie „Sodros“, Lietuvos darbo biržos duomenų bazės, nepažeidė kasatoriaus teisių. Duomenys apie automobilius „Audi A5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Citroen Berlingo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės taip pat gauti teisėtai. Nepažeidžiant norminių aktų nustatytos tvarkos (BPK 166 straipsnio 1 dalis, 168 straipsnio 1 dalis), asmenų teisių ir laisvių, šie duomenys patikrinti dar nepriėmus rašytinio nukentėjusiojo pareiškimo, o gavus žodinį nukentėjusiojo pranešimą, siekiant nustatyti, ar tai realūs automobiliai. Nors ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausiant nukentėjusįjį, prieš apklausą jis nebuvo tinkamai (pasirašytinai) supažindintas su pareigomis ir įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, tačiau teismo nuosprendis pagrįstas analogiškais nukentėjusiojo parodymais, duotais teisme, todėl šis BPK pažeidimas nėra esminis, juo nebuvo iš esmės suvaržytos kasatoriaus teisės ir jis nesutrukdė teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
3.3. Tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo kasatorius, nereiškia, jog teismai buvo šališki. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl A. K. kaltės, su proceso šalimis elgėsi nevienodai, rodydami vienai iš jų palankumą, ir pan. Tai, kad šioje byloje, kurioje G. M. yra nukentėjusysis, jo psichikos būkle nebuvo suabejota, o kitoje byloje, kurioje jis yra kaltinamasis, jam buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, nereiškia dvigubų standartų taikymo, nes iš esmės skiriasi asmens – vienu atveju nukentėjusiojo, kitu – kaltinamojo procesinė padėtis, kuriai taikomi nevienodi reikalavimai. Be to, teismai neturėjo pagrindo suabejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir galimybėmis papasakoti apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o jo charakterio ypatybės (skundų rašymas ir pan.), konstatuota epilepsija nėra susiję su prieš jį padaryta nusikalstama veika. Tai, kad teismai atmetė prašymą nušalinti prokurorą, taip pat negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas: prokuroro nušalinimas buvo reiškiamas dėl jo tarnybinių pareigų vykdymo ir atmestas nesant BPK 58 straipsnyje nurodytų nušalinimo pagrindų. Byloje BPK 58 straipsnyje išvardytų teisėjo nušalinimo pagrindų nenustatyta.
4. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. M. atsiliepimu į nuteistojo A. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti.
4.1. Atsiliepime nukentėjusysis nurodo, kad nuteistojo kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, jo parodymai melagingi, prieštarauja bylos aplinkybėms, nesutampa su liudytojos E. K. parodymais (pvz., dėl nusikaltimo padarymo vietos (aikštelės)), kurie taip pat nebuvo nuoseklūs. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. K., suduodamas vieną stiprų smūgį su ratų atsukamu raktu nukentėjusiajam į dešinę nugaros pusę, sulaužė jam IX šonkaulį ir taip tyčia jį sužalojo.
4.2. Nukentėjusysis teigia įvykio vietoje matęs du automobilius – vieną tamsų, kitą baltą, kurį apibūdino detaliau; pastarąjį automobilį vairavo moteris, kurią jis įsidėmėjo; įvykio vietoje matė padangą, kurios ertmėje buvo sudėti tušti buteliai. Nukentėjusysis taip pat sugebėjo užsirašyti abiejų automobilių valstybinius numerius. Nukentėjusysis pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistojo gynėja L. Razvickienė iškraipė jo nurodytas aplinkybes, teikė teismui klaidingą informaciją, įžeidinėjo, žemino ir šmeižė jį, nepateikdama jokių įrodymų, bandė įtikinti teismą, kad jis yra psichikos ligonis, asocialus asmuo, kad palaikė ryšius su policijos pareigūnais, nors nukentėjusysis jų net nepažįsta (pareigūno, kuris surašė protokolą apie įvykdytą nusikaltimą, vardą ir pavardę teisme jis nurodė ne todėl, kad jį pažinojo, o perskaitęs šiuos duomenis iš pažymos, kurią turėjo teisme). Advokatė, pažeisdama nukentėjusiojo teisę į privatumą, neteisėtai rinko informaciją kitoje privataus kaltinimo byloje, kurioje nukentėjusysis yra patrauktas kaltinamuoju, be to, padedant advokatei S. Pilkauskaitei, kuri dalyvauja privataus kaltinimo byloje, neteisėtai paviešino dar nebaigtos nagrinėti baudžiamosios bylos medžiagą.
5. Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.
6. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis A. K. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, jog 2014 m. balandžio 23 d., apie 23.00 val., būdamas Kleboniškio miško parke, metaliniu ratų raktu tyčia sudavė vieną smūgį G. M. į nugaros sritį ir taip padarė jam dešinės pusės IX šonkaulio lūžį, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kasatoriaus nuomone, patikimų jo kaltumo įrodymų nėra, nuosprendis iš esmės pagrįstas vienintelio nukentėjusiojo G. M. neteisingais parodymais, o kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys gauti ikiteisminio tyrimo pareigūnams E. M., A. B. ir A. Č. piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi bei padarius esminius BPK pažeidimus.
6.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
6.2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, 2K-608-139/2015). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2010">2K-33/2010</a>, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).
6.3. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, bylos apeliacinį nagrinėjimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys), pažeidimų nenustatė. Abiejų instancijų teismų sprendimuose yra nurodyti įrodymai, kuriais pagrįstos teismų išvados dėl A. K. kaltumo padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai. Tai, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistasis A. K. padarė nukentėjusiajam G. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, įrodyta iš dalies paties nuteistojo ir liudytojos E. K. parodymais (ta jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitus bylos įrodymus (apie įvykio laiką, veiksmų eigą, įvykio vietoje buvusių asmenų skaičių, automobilių požymius ir kt.), nuosekliais ir detaliais nukentėjusiojo G. M. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, šią išvadą pateikusio specialisto G. A. Chaker paaiškinimais, įvykio vietos apžiūros protokole, prie jo pridėtose fotolentelėse ir plane užfiksuotais duomenimis, informacija apie kelių transporto priemones, pateikta iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, kita rašytine bylos medžiaga. Teismų sprendimuose faktiniai bylos duomenys, kurie buvo tiesiogiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, įvertinti kaip įrodymų visuma, įsitikinus kiekvieno iš jų patikimumu, t. y. patikrinus BPK numatytais proceso veiksmais, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus iškilusius prieštaravimus, ir teismams motyvuojant savo sprendimus. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys taip pat patvirtina, kad teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius jo argumentus, išdėstydamas išsamias ir motyvuotas išvadas. Kasacinio skundo argumentai, kad byloje nėra jokių patikimų nuteistojo A. K. kaltumą padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtinančių įrodymų, kad nuosprendis pagrįstas išimtinai nukentėjusiojo G. M. parodymais, o specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai dėl nukentėjusiojo sužalojimo laiko ir būdo prieštaringi, neatitinka bylos medžiagos ir teismų sprendimo turinio, yra paremti subjektyviu, selektyviu, vienpusišku įrodymų interpretavimu, deklaratyviais argumentais ir tai nereiškia, kad teismai, kitaip nei kasatorius įvertinę bylos duomenis, padarė esminių BPK pažeidimų. Pagal nuteistojo apeliacinį skundą tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą (apklausė pareigūnus A. B., A. Č., papildomai apklausė nukentėjusįjį G. M.), detaliai pasisakė dėl visų byloje surinktų duomenų įrodomosios reikšmės, patikrino ikiteisminio tyrimo pareigūnų šioje byloje atliktų procesinių veiksmų ir priimtų sprendimų, kuriuos ginčijo kasatorius, teisėtumą, be kita ko, įvertindamas 2014 m. gruodžio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-JS-245 nustatytus faktus, nuteistojo išsakytus teiginius apie pareigūnų ir nukentėjusio galimus tarpusavio ryšius, suinteresuotumą bylos baigtimi, piktnaudžiavimą tarnyba. Teismo išvados išsamios, motyvuotos bylos medžiaga ir nesutikti su jomis nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad teismų sprendimuose A. K. kaltumas nėra grindžiamas 2014 m. gegužės 15 d. papildomos nukentėjusiojo G. M. apklausos, kurią tyrėja A. B. atliko nesilaikydama BPK 183 straipsnio reikalavimų, protokolu, taip pat byloje pareigūnas E. M. neatliko jokių procesinių veiksmų ir nepriėmė jokių sprendimų, reikšmingų įrodinėjant A. K. dalyvavimą padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taip pat byloje teismams nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiojo gebėjimo suvokti įvykio aplinkybes ir duoti parodymus apie tai, nepaisant to, kad vėliau kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje jis yra kaltinamas padaręs BK 187 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, jam yra paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma apie A. K. teisių pažeidimus, susijusius su jo asmens duomenų gavimu ikiteisminio tyrimo pareigūnams prisijungus prie „Sodros“, „Darbo biržos“ duomenų, tačiau šie argumentai nebuvo nurodyti nuteistojo apeliaciniame skunde, jų apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nenagrinėjo, todėl jie negali būti ir kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, šie duomenys neturėjo jokios reikšmės įrodinėjant A. K. kaltumą padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų šališkumo pagrindų, įtvirtintų BPK 58 straipsnyje, nenustatyta, be to, tiek nuteistasis, tiek jo gynėja nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nušalinimų teisėjams nereiškė.
6.4. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį, nepadaryta.
7. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. K. kasacinį skundą.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Vytautas Piesliakas
Vladislovas Ranonis
