V. Ž. pagal BK 24 str. 6 d., 228 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-23-511/2026

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00515-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1; 2.1.2.7; 2.1.7.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.5;

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Valantino ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M., nuteistojo V. Ž., nuteistojo V. Ž. gynėjų advokatų Edvardo Steckio ir Rimo Andrikio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu:

G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį 500 MGL (18 825 Eur) dydžio bauda. Į G. M. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas – dvi paros ir G. M. paskirta galutinė bausmė – 496 MGL dydžio (18 674,4 Eur) bauda.

V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 500 MGL (18 825 Eur) dydžio bauda, pagal BK 225 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir 500 MGL (18 825 Eur) dydžio bauda. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir dirbti ar būti registruotam darbo biržoje. Į V. Ž. paskirtą bausmę – baudą įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas – dvi paros ir V. Ž. paskirta galutinė 496 MGL dydžio (18 674,4 Eur) bauda. BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu iš V. Ž. konfiskuota 13 959,68 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžiu nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato Edvardo Steckio, nuteistojo G. M. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinius skundus atmetusi, o nuteistojo L. B. apeliacinį skundą tenkinusi iš dalies, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendį:

iš nustatytų V. Ž., G. M., J. M. ir P. B. nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių pašalinta aplinkybė, kad buvo pažeista vidaus sandorių tarp akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Gelsauga“ sudarymo prigimtis ir esmė ir kad jie pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 3 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo redakcija) 4 straipsnio 1, 2 dalių ir uždarosios akcinės bendrovės „Gelsauga“ prekių, paslaugų ir darbų pirkimų taisyklių, patvirtintų uždarosios akcinės bendrovės „Gelsauga“ valdybos 2012 m. rugsėjo 21 d. ir 2013 m. birželio 26 d. sprendimais, 2.1, 11.33, 23.2 papunkčių reikalavimus.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta V. Ž., G. M., J. M., L. B. ir P. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat nuteisti L. B., J. M., P. B., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. Ž. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o G. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad P. B., G. M. ir J. M., kuris, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo (UAB „Gelsauga“ komercijos direktorius), padėjo V. Ž. piktnaudžiauti tarnyba, o pastarasis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – UAB „Gelsauga“, kurios steigėja ir vienintelė akcininkė yra Lietuvos Respublikos kaip vienintelės akcininkės valdoma AB „Lietuvos geležinkeliai“, direktorius ir turėdamas tikslą diskriminuoti kitus konkuruojančius ūkio subjektus ar jų grupes atliekant pirkimo procedūras ir, nustatant laimėtoją UAB „Gelsauga“ viešuosiuose pirkimuose, veikti G. M. atstovaujamų bendrovių naudai, susitarė su UAB „Gunika“, UAB „Kresko“ ir UAB „Telšių medis“ direktoriumi G. M., kad UAB „Gelsauga“ bus atsakinga už projektų ir lėšų valdymą, G. M. bus atsakingas už realių darbų rangovų paiešką, bei V. Ž., veikdamas kartu su UAB „Gunika“, UAB „Kresko“ ir UAB „Telšių medis“ direktoriumi G. M., siekusiu turtinės naudos paminėtoms jo atstovaujamoms bendrovėms, G. M. proteguojamai UAB,,PA Group“ ir sau asmeniškai, padėjusiu V. Ž. organizuoti neteisėtus veiksmus, susijusius su UAB „Gelsauga“ vykdomais penkiais viešaisiais pirkimais, siekiant sudaryti sąlygas vienai iš pastarojo atstovaujamų ar proteguojamų bendrovių laimėti G. M. pasirinktus viešuosius pirkimus, ir UAB „PA Group“ direktoriumi P. B., siekusiu turtinės naudos UAB,,PA Group“ ir padėjusiu organizuoti neteisėtus veiksmus, susijusius su AB „Lietuvos geležinkeliai“ inicijuotu viešuoju pirkimu – Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų pirkimu, taip pat kartu su valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „Gelsauga“ komercijos direktoriumi ir nuolatiniu pirkimų komisijos nariu ir jos sekretoriumi, atsakingu už dokumentų parengimą ir pirkimų eigą, J. M., padėjusiu parengti ir suderinti su G. M. atstovaujamų ar proteguojamų bendrovių atstovais planuojamų viešųjų pirkimų sąlygas ir vertę, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus mieste piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir pareigas naudojo prieš tarnybos interesus – siekdamas, kad UAB „Gelsauga“ organizuojamus didelės vertės viešuosius pirkimus: Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų pirkimą, Panevėžio stoties pastato rekonstrukcijos II etapo darbų pirkimą, Elektrinės centralizacijos posto Kužių geležinkelio stotyje rekonstrukcijos darbų pirkimą, Elektrinės centralizacijos posto Kužių geležinkelio stotyje reikalingų medžiagų pirkimą, Geležinkelio stoties pastato Gustonių kaime remonto darbų pirkimą, Šeštokų stoties administracinio pastato 1B2P stogo remonto darbų pirkimą ir Šeštokų stoties administracinio pastato IB2P stogo remontui reikalingų medžiagų pirkimą – laimėtų jo ir G. M. proteguojamos bendrovės UAB „Gunika“, UAB „Kresko“, UAB „Telšių medis“, UAB,,PA Group“, žinodamas, kad G. M. atstovaujamos UAB „Gunika“, UAB „Kresko“ ir UAB „Telšių medis“ viešuosiuose pirkimuose nurodytų paslaugų realiai neteiks, o pirks iš kitų įmonių, kurios paslaugas teikia žymiai mažesne kaina, dėl to didelę, ne mažiau kaip 55 660 Lt (16 120,25 Eur), turtinę žalą patyrė juridinis asmuo UAB „Gelsauga“ ir didelę neturtinę žalą patyrė juridinis asmuo UAB „Gelsauga“ ir valstybė. Tokiu būdu V. Ž. pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 8 punkto nuostatas, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais; UAB „Gelsauga“ įstatų (patvirtintų 2007 m. gruodžio 14 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus potvarkiu Nr. AS-25) 56 punkto reikalavimą, kad direktorius veikia bendrovės vardu, ir 58 punkto reikalavimą, kad direktorius privalo saugoti bendrovės komercines (gamybines) paslaptis ir konfidencialią informaciją, kurias sužinojo eidamas pareigas; UAB „Gelsauga“ direktoriaus pareiginių nuostatų (patvirtintų 2007 m. birželio 6 d. UAB „Gelsauga“ valdybos sprendimu) 7 punkto reikalavimą, kad direktorius, priimdamas sprendimus pagal jam bendrovės įstatais ir įstatymais ar kitais teisės aktais priskirtą kompetenciją, privalo vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis, bendrovės steigimo dokumentais, sutartinėmis teisėmis ir teisėtais kreditorių interesais, normalia ūkine rizika, sąžiningumo, protingumo, lojalumo, konfidencialumo, viešųjų ir privačių interesų konflikto vengimo ir turto atskyrimo principais; Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) (1996 m. rugpjūčio 13 d. Nr. I- 1491) 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, perkančiąją organizaciją įpareigojantį užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Plačiau nusikalstamos veikos aplinkybės nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 2– 10 lapuose, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 77 punkte.

2. V. Ž.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus, atlikęs įrodymų tyrimą, patikrinęs nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo, nuteistojo G. M. gynėjo apeliacinių skundų argumentus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam V. Ž. ir G. M. veiksmų kvalifikavimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais, todėl šie asmenys dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįstai buvo pripažinti kaltais.

4. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs V. Ž. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį inkriminuotus pažeistus teisės aktus, konstatavo, kad nuteistajam nebuvo taikomos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – VPIDĮ) 3 straipsnio 1 punkto, Konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 4 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos, kadangi jis nebuvo valstybės tarnautojas šio įstatymo prasme, nei UAB „Gelsauga“, nei V. Ž. nebuvo laikomi viešojo administravimo subjektais, taip pat nebuvo taikomi ir UAB „Gelsauga“ pirkimų taisyklių 2.1, 11.33, 23.2 papunkčių reikalavimai, kadangi UAB „Gelsauga“ vykdytiems pirkimams turėjo būti taikomos VPĮ nuostatos, todėl šios aplinkybės buvo pašalintos iš nustatytų V. Ž., G. M., J. M. ir P. B. nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Gelsauga“ sudarytų subrangos sandorių neteisėtumas kyla ne iš imperatyvaus draudimo pasitelkti subrangovus sutartiems statybos darbams atlikti ir būtinumo darbus atlikti pačiai bendrovei, o tokių subrangos sutarčių sudarymo būdo ir tvarkos nesilaikymo – pirkimai turėjo būti vykdomi: 1) Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyta tvarka – skelbiant viešuosius konkursus ir 2) laikantis skaidrumo ir viešumo reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas iš nustatytų V. Ž., G. M., J. M. ir P. B. nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių pašalino aplinkybę, kad buvo pažeista vidaus sandorių tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Gelsauga“ sudarymo prigimtis ir esmė.

5. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat išanalizavęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su išvadomis, jog V. Ž., G. M., J. M., P. B. ir L. B. nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe ir tai laikytina aplinkybe, sunkinančia jų teisinę atsakomybę, konstatavo, jog buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Todėl minėta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis buvo pakeista ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta V. Ž., G. M., J. M., P. B. ir L. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad net ir pašalinus nuteistųjų G. M. ir V. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nuteistiesiems negali būti skiriamos švelnesnės bausmės, jos yra proporcingos padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistųjų asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, yra teisingos ir užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistojo V. Ž. gynėjai advokatai E. Steckis ir R. Andrikis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, susijusią su V. Ž., Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, susijusią su V. Ž., ir baudžiamąją bylą V. Ž. nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 230 straipsnį ir nepagrįstai nuteistąjį V. Ž. pripažino valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu.

7.2. Pažymėtina, kad UAB „Gelsauga“ veikla teisės požiūriu nebuvo skirta viešajam interesui užtikrinti. Šios įmonės veikla buvo skirta jos akcininkės AB „Lietuvos geležinkeliai“ interesams užtikrinti. Be to, UAB „Gelsauga“ akcininkės AB „Lietuvos geležinkeliai“ akcininkė Lietuvos valstybė, atstovaujama Susisiekimo ministerijos, neturėjo jokios kontrolės, įgalinimų, atsakomybės UAB „Gelsauga“ atžvilgiu ir atitinkamai UAB „Gelsauga“ neturėjo jokių pareigų ir atsakomybės AB „Lietuvos geležinkeliai“ akcininkei.

7.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nuteistasis V. Ž., darydamas įtaką J. M., kuris buvo atsakingas UAB „Gelsauga“ už pirkimus, kartu paveikė ir šios įmonės pirkimus, todėl jis laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, pernelyg plačiai aiškino ir taikė BK 230 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo išvados šiuo atveju priimtos ignoruojant teisinį UAB „Gelsauga“ pirkimų reguliavimą. Pagal UAB „Gelsauga“ pirkimų taisykles, pirkimus organizavo UAB „Gelsauga“ pirkimų komisija ir UAB „Gelsauga“ pirkimų organizatoriai. Nuteistasis V. Ž. nebuvo pirkimo iniciatorius. Pirkimo iniciatorius būdavo UAB „Gelsauga“ Statybos skyrius. Pirkimą vykdyti konkrečiu būdu leisdavo UAB „Gelsauga“ valdyba. Tuo tarpu pirkimo organizatorius ar UAB „Gelsauga“ pirkimų komisija atlikdavo pirkimo veiksmus, nustatydavo pirkimo nugalėtoją, o UAB „Gelsauga“ valdyba įstatuose įtvirtintais atvejais leisdavo sudaryti sutartį su pirkimo nugalėtoju. V. Ž. tik pasirašydavo sutartį su pirkimo nugalėtoju.

7.4. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada dėl V. Ž. įgaliojimų daryti įtaką UAB „Gelsauga“ rengiamų pirkimų rezultatams ir BK 230 straipsnio taikymo šiam nuteistajam yra paremta tik nepagrįstomis prielaidomis.

7.5. Kasatoriai cituoja nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu galiojusio VPĮ 4 straipsnio 3, 4, 5 dalis, 10 straipsnio 5 dalį, taip pat šio įstatymo (redakcija nuo 2017 m.) 10 straipsnį, VPĮ Nr. 1-1491 pakeitimo įstatymo (TAR, 2017 m. gegužės 4 d., Nr. 2017-07550) 4 straipsnio 9 dalį ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog UAB „Gelsauga“ atitiko perkančiosios organizacijos kriterijus, yra nepagrįstos teisiniu reglamentavimu. 2012–2013 metais VPĮ nebuvo nustatyta, kad perkančioji organizacija vidaus sandorius gali sudaryti tik su šalimi, kuri taip pat turi perkančiosios organizacijos statusą. Tai patvirtino ir teisme apklausti Viešųjų pirkimų tarnybos specialistai. Žemesnės instancijos teismų išvados, kad UAB „Gelsauga“ buvo laikoma perkančiąja organizacija, yra paremtos jau gerokai vėlesne VPĮ redakcija ir teismų praktika, kuri atsirado 2017 metais, gavus Europos Teisingumo Teismo išaiškinimą dėl Europos Sąjungos teisės turinio. Tokiu būdu žemesnės instancijos teismai, UAB „Gelsauga“ traktuodami kaip perkančiąją organizaciją, pernelyg plačiai aiškino teisės normas, taip pažeisdami teisinio saugumo ir lex retro non agit (įstatymas atgaline tvarka negalioja) principus bei BK 2 straipsnio 1 dalies nuostatą.

7.6. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad UAB „Gelsauga“ atitinka perkančiosios organizacijos sąvoką, taip pat rėmėsi ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio 9 dalimi. Tačiau šiuo atveju kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad dėl minėtos nuostatos išaiškinimas Europos Teisingumo Teismo buvo pateiktas tik 2017 m. spalio 5 d. pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Pažymėtina, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra pateikiami tada, kai neegzistuoja teismo praktika arba teisingas nagrinėjamos teisės nuostatos aiškinimas nėra visiškai akivaizdus. Taigi šios aplinkybės bei tai, kad 2014 m. vasario 26 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, ir šios naujai priimtos direktyvos paskutiniai pakeitimai buvo padaryti 2017 m. gruodžio 18 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2017/2365, kuriuo pakeistas reguliavimas dėl vidaus sandorių, rodo, kad aiškių kriterijų, kuriuos atitinkanti bendrovė laikoma perkančiąja organizacija, Lietuvoje 2012–2013 m. nebuvo.

7.7. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad UAB „Gelsauga“ tikslas buvo iš esmės tenkinti viešąjį interesą, motyvavo tuo, kad ši įmonė veiklos nevykdė konkurencingoje aplinkoje ir neprisiėmė verslo rizikos. Tačiau ši teismo išvada prieštarauja ABĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Pažymėtina, kad UAB „Gelsauga“ su savo klientais sudarydavo civilines, o ne viešąsias sutartis. Iš UAB „Gelsauga“ steigimo akto, įstatų, 2014–2016 m. strateginio veiklos plano matyti, kad pagrindinis bendrovės tikslas – siekti pelno. UAB „Gelsauga“ nebuvo įsteigta kokiems nors specifiniams specialiesiems viešiesiems interesams tenkinti, šios įmonės vykdomos veiklos nebuvo specifinės, jas vykdė daugybė skirtingų rinkoje veikiančių subjektų, jose valstybė nesiekė išlaikyti ir neišlaiko lemiamo vaidmens, valstybė nėra pasirinkusi pati tenkinti tokius poreikius, kuriuos tenkina UAB „Gelsauga“, kiti rinkos dalyviai, šiai įmonei nustojus vykdyti veiklą, galėtų nesudėtingai, valstybei ar jos įgaliotoms institucijoms nepriimant jokių papildomų sprendimų, užimti UAB „Gelsauga“ užimamą rinkos dalį.

7.8. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, jog UAB „Gelsauga“ įsteigta AB „Lietuvos geležinkeliai“ visuotinės svarbos, nekomercinio pobūdžio darbams atlikti, nėra paremta nei bylos medžiaga, nei tuo metu galiojusiomis teisės normomis. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šios įmonės akcininkė – AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir pati aktyviai vykdė komercinę veiklą, jos tikslas buvo siekti pelno.

7.9. Kasatoriai nurodo, kad, remiantis teismų praktika, nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymis – didelė žala – turi būti motyvuotas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį požymį nustatė netinkamai.

7.10. Nuteistojo V. Ž. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė išsamius argumentus, kodėl šis nuteistasis nepadarė didelės turtinės žalos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų visiškai nenagrinėjo. Šis teismas nepagrindė, kodėl, remiantis 2013 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartimi, sudaryta tarp UAB „Gunika“ ir UAB „PA Group“, būtent UAB „Gelsauga“ buvo padaryta turtinė žala. Kasatorių vertinimu, net jeigu ši sutartis ir nebuvo vykdoma, tai žalą galėjo patirti tik UAB „PA Group“ ir UAB „Progressus Group“. Tai, jog techninę priežiūrą vykdė ir UAB „Gelsauga“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, nereiškia, jog šios įmonės negalėjo ir neturėjo to daryti ar techninės priežiūros negalėjo vykdyti ir kiti vykdant statybos rangos sutartį dalyvaujantys subjektai.

7.11. Be to, nuteistojo V. Ž. gynėjas apeliaciniame skunde buvo išdėstęs argumentus ir dėl to, kodėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl neturtinės žalos yra nepagrįstos. Tačiau ir šių argumentų apeliacinės instancijos teismas nevertino. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad V. Ž. savo neteisėtais veiksmais sukėlė didelę neturtinę žalą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ antrinių bendrovių pirkimai statybos rangos srityje netaikant VPĮ tęsėsi ir pradėjus šioje byloje ikiteisminį tyrimą ir net gerokai vėliau, o valstybės institucijos nesiėmė veiksmų tokiems pirkimams nutraukti. Kasatorių manymu, tokie duomenys rodo, kad valstybė didelės neturtinės žalos dėl nuteistojo V. Ž. veiksmų nepatyrė, kadangi ne nuteistasis apribojo kitų įmonių teisę teikti paslaugas AB „Lietuvos geležinkeliai“, ne jis atsakingas už išnaudotas ar neišnaudotas galimybes statybos darbus ir medžiagas įsigyti už mažiausią kainą.

7.12. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, kad buvo padaryta didelė neturtinė žala, neanalizavo pačios valstybės, jai atstovaujančios Viešųjų pirkimų tarnybos veiksmų išduodant leidimus atlikti pirkimus netaikant VPĮ nuostatų. Negalima perkelti V. Ž. atsakomybės už teisinio reguliavimo Lietuvoje trūkumus, kuriuos lėmė netinkamas vidaus sandorius reglamentuojančių įstatymo nuostatų įtvirtinimas, aiškinimas ir taikymas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kaip iš esmės kitų asmenų, t. y. AB „Lietuvos geležinkeliai“, Viešųjų pirkimų tarnybos, veiksmus sąlygojo nuteistasis V. Ž.. Kasatoriai pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, jog žinia apie nuteistojo V. Ž. elgesį sukėlė atgarsį visuomenėje, apskritai nėra paremta objektyviais bylos duomenimis.

7.13. Taigi, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, kasatorių įsitikinimu, buvo netinkamai nustatyta V. Ž. veiksmais padaryta didelė žala, todėl netinkamai taikyta BK 228 straipsnio 1 dalis.

7.14. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nuteistajam V. Ž. nepagrįstai perkėlė pareigą ir atsakomybę dėl veiksmų, susijusių su UAB „Gelsauga“ registravimu kaip perkančiosios organizacijos. Viešųjų pirkimų tarnybos faktiniai veiksmai – nesiėmimas pradėti jokios procedūros dėl UAB „Gelsauga“ nesiregistravimo kaip perkančiosios organizacijos, jokių vidaus sandorių, sudarytų tarp UAB „Gelsauga“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, ar su jais susijusių sandorių neginčijimas teisme, jokių administracinių nuobaudų nepaskyrimas dėl minėtų aplinkybių – leidžia vertinti, kad V. Ž. turėjo pakankamą pagrindą vertinti, kad UAB „Gelsauga“ nėra perkančioji organizacija.

7.15. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2009 m. rugpjūčio 31 d. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1S-90, kuriuo buvo patvirtintos taisyklės dėl perkančiųjų organizacijų prašymų pateikimo ir nagrinėjimo. Šios patvirtintos taisyklės buvo taikomos tiktai perkančiajai organizacijai, kuri kreipiasi sutikimo pagal tuometinę VPĮ 10 straipsnio 5 dalį. Nagrinėjamu atveju tai buvo AB „Lietuvos geležinkeliai“. Vadovaujantis Taisyklių 10.2–10.5 papunkčiais, Viešųjų pirkimų tarnyba turėjo teisę atlikti pirkimo vertinimą, gauti iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ papildomus prašymui ar pagrindimui nagrinėti reikalingus dokumentus ir informaciją, paaiškinimus, įpareigoti nutraukti pirkimo procedūras, panaikinti arba pakeisti įstatymo reikalavimų neatitinkančius sprendimus ir (ar) veiksmus, atsakingus asmenis traukti administracinėn atsakomybėn ir (ar) ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties pripažinimo niekine ar negaliojančia ir (ar) alternatyvių sankcijų taikymo. Tačiau Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimai buvo suteikti visuose V. Ž. inkriminuotuose epizoduose nurodytiems AB „Lietuvos geležinkeliai“ pirkimams. Nė vienas iš šių sutikimų nebuvo atšauktas. Be tokio sutikimo AB „Lietuvos geležinkeliai“ nebūtų galėjusi sudaryti sandorio su UAB „Gelsauga“. Taigi Viešųjų pirkimų tarnyba sutikimu patvirtino, kad kaltinime nurodytiems pirkimams neturi būti taikomos VPĮ nuostatos.

7.16. Pažymėtina, kad minėtos taisyklės nenumatė jokių pareigų UAB „Gelsauga“ ar nuteistajam V. Ž. kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl atliekamų pirkimų. Tai patvirtino ir Viešųjų pirkimų tarnybos darbuotoja A. P., kuri nurodė, kad UAB „Gelsauga“ nėra laikoma perkančiąja organizacija. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Viešųjų pirkimų tarnyba nėra atsakinga už visų be išimties vykdomų viešųjų pirkimų analizę ir tikrinimą, ar visos rinkoje esančios bendrovės atitinka perkančiųjų organizacijų kriterijus, ir jų baudimą, ir tai, kad Viešųjų pirkimų tarnybos teikiami raštai nėra privalomas teisės aktas, todėl jos sutikimas sandorius vykdyti atitinkamu būdu nesuponuoja išvados, jog susitarimai yra teisėti ir jiems neturi būti taikomi VPĮ reikalavimai, nėra paremta nei bylos medžiaga, nei teise.

7.17. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jog Viešųjų pirkimų tarnybai ir jos tuometiniam vadovui buvo puikiai žinoma visa UAB „Gelsauga“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sandorių situacija. Neatsižvelgė į tai, kad V. Ž. neturėjo administracinių įgaliojimų pirkimų srityje. UAB „Gelsauga“ pirkimų taisykles ir administracinius įgaliojimus pirkimų srityje nustatė UAB „Gelsauga“ valdyba. Pagal UAB „Gelsauga“ pirkimų taisykles, šioje srityje administracinius įgaliojimus turėjo specialiai suformuota UAB „Gelsauga“ pirkimų komisija bei UAB „Gelsauga“ pirkimų organizatoriai. Pirkimo iniciatorius buvo UAB „Gelsauga“ Statybos skyrius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog UAB „Gelsauga“ pirkimų organizatorius kontroliuoti turėjo ne V. Ž., o paskirtas asmuo.

7.18. V. Ž. negalėjo, net jei būtų to norėjęs, registruoti UAB „Gelsauga“ kaip perkančiąją organizaciją, nes paprasčiausiai tam neturėjo jokių įgaliojimų. Tokius įgaliojimus turėjo tik UAB „Gelsauga“ valdyba. Pažymėtina, kad V. Ž. nebuvo inkriminuota, jog jis kaip nors paveikė valdybą, kad UAB „Gelsauga“ nebūtų registruota kaip perkančioji organizacija. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad visos tuometinės AB „Lietuvos geležinkeliai“ antrinės įmonės ir net pati UAB „Gelsauga“, pasikeitus vadovui, nesiregistravo kaip perkančiosios organizacijos.

7.19. Taigi, kasatorių įsitikinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad nebuvo V. Ž. kaltės dėl to, kad UAB „Gelsauga“ nebuvo registruota kaip perkančioji organizacija ir UAB „Gelsauga“ pirkimus organizuodavo pagal UAB „Gelsauga“ valdybos patvirtintas taisykles. Todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio 2 dalies nuostatas.

7.20. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, pagal kurią V. Ž. inkriminuoti VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, VPIDĮ 3 straipsnio 1 punkto, KĮ 4 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų pažeidimai, taip pat kad buvo pažeista vidaus sandorių tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Gelsauga“ sudarymo prigimtis ir esmė, yra nepagrįsta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, padaręs šią išvadą, nepagrįstai netenkino nuteistojo V. Ž. gynėjo apeliacinio skundo, taip iš esmės perkvalifikuodamas nuteistųjų veikas, tačiau apie tai iš anksto neįspėjęs V. Ž..

7.21. Nors apeliacinės instancijos teismas, be minėtų aplinkybių, iš V. Ž. inkriminuotos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, pašalino ir tai, kad buvo pažeisti UAB „Gelsauga“ pirkimų taisyklių 2.1, 11.33, 23.2 papunkčių reikalavimai, tačiau tai neatsispindi šio teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paliekamos nuorodos, jog neva V. Ž. veika neužtikrinama sąžininga tiekėjų konkurencija, atvirumas naujiems rinkos dalyviams (nuosprendžio 76 punktas), paneigiama pati vidaus sandorio esmė (nuosprendžio 97 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, neaiškus, nelogiškas, kadangi padarytos išvados akivaizdžiai prieštarauja viena kitai.

7.22. Be to, apeliacinės instancijos teismas, šalindamas minėtas aplinkybes, taip pat konstatuodamas, kad netinkamai buvo nustatyta nuteistųjų P. B., V. Ž., J. M. ir G. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, padarė nepagrįstą išvadą, kad šie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimai neturi reikšmės V. Ž., G. M., J. M. ir P. B. veiksmų kvalifikavimui atitinkamai pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl minėtų asmenų veiksmų kvalifikavimo ir spręsdamas dėl bausmės, vertino minėtas apeliacinės instancijos teismo pašalintas aplinkybes ir nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

7.23. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas, V. Ž. teisę į gynybą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos procesą, o tai laikytina esminiais baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimais.

7.24. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog V. Ž. pažeidė ABĮ 19 straipsnio 8 punkto nuostatas, UAB „Gelsauga“ įstatų 56 punkto reikalavimą, UAB „Gelsauga“ direktoriaus pareiginių nuostatų 7 punkto reikalavimą. Šios teismo nurodytos nuostatos įtvirtina bendrovės valdymo organų daugetą. Nagrinėjamu atveju UAB „Gelsauga“ turėjo 2 valdymo organus, t. y. valdybą ir direktorių. Todėl teisine prasme svarbu atskirti sritis, kuriose veikė direktorius, o kuriose – valdyba. Direktorius veikia bendrovės naudai siekdamas tikslo – pelno. Bylos duomenys patvirtina, kad pelnas pasiektas, nes UAB „Gelsauga“, atlikdama statybos darbus, sutaupė lėšų ir nepatyrė jokio nuostolio. Tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, UAB „Gelsauga“ valdyba priėmė UAB „Gelsauga“ prekių, paslaugų ir darbų pirkimų taisykles ir atliko tam tikrus veiksmus pirkimų srityje. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. Ž., būdamas valdybos narys ir bendrovės direktorius, turėjo galimybę inicijuoti pirkimus, yra tik prielaida, kadangi valdyba buvo kolegialus organas, sudarytas iš 5 narių. Pažymėtina, kad nė vienas valdybos narys nepatvirtino, kad jie buvo kaip nors paveikti V. Ž.. Taigi apeliacinės instancijos teismas, prielaidomis grįsdamas išvadas, padarė esminį BPK pažeidimą.

7.25. Be to, faktinės aplinkybės patvirtina, kad UAB „Gelsauga“ nesiėmė jokių veiksmų, kad pirkimai būtų vykdomi taikant VPĮ, ir nesiregistravo kaip perkančioji organizacija net V. Ž. nebesant UAB „Gelsauga“ vadovu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo, kas siekė, kad UAB „Gelsauga“ pirkimai nebūtų vykdomi taikant VPĮ ir nebūtų registruojamasi kaip perkančiajai organizacijai, ar tokie veiksmai laikytini neteisėtais. Taip pat žemesnės instancijos teismai netyrė ir nevertino aplinkybių, jog valstybės institucijos netaikė atsakomybės asmenims, neregistravusiems UAB „Gelsauga“ kaip perkančiosios organizacijos. Tačiau visos šios aplinkybės gali turėti reikšmės V. Ž. veikos teisiniam vertinimui.

7.26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatinėjo, kas ir kokia forma palaikė ryšius su G. M.. Tokiu būdu liko neišnagrinėti svarbūs apeliacinio skundo argumentai, kad G. M. iš anksto informaciją apie pirkimus žinodavo iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos, o ne iš V. Ž.. Kasatoriai atkreipia dėmesį, jog V. Ž. buvo inkriminuota, kad būtent jis perduodavo G. M. konfidencialią informaciją apie pirkimus, kurios jis kitais būdais negalėdavo gauti. Ta aplinkybė, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių kitų asmenų (ne kaltinamųjų) dalyvavimą padarant nusikaltimą, nustatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, nėra ir negali būti pagrindas nenagrinėti, ar veiksmų, kurie inkriminuoti V. Ž., neatliko kiti asmenys.

7.27. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog UAB „Gelsauga“ sudarytų subrangos sandorių neteisėtumas siejamas ne su tuo, kad jie apskritai buvo sudaryti, o su tuo, kad jie turėjo būti sudaryti, skelbiant viešuosius konkursus ir laikantis skaidrumo ir viešumo reikalavimų. Tačiau ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvada prieštarauja pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio 210 puslapyje nurodytoms išvadoms. Pirmosios instancijos teismas eksplicitiškai nurodė, kad būtent tai, jog UAB „Gelsauga“, būdama vidaus sandorio šalis, vidaus sandoriui vykdyti pasitelkė privačius ūkio subjektus, su jais sudarydama sutartis, leidžia teigti, kad UAB „Gelsauga“ pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, užuot konstatavęs, jog ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada nepagrįsta, pateikia visiškai naujus motyvus nepagrįstam apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.

7.28. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepašalino byloje kilusių abejonių ir neaiškumų, kruopščiai nepatikrino apskųsto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, V. Ž. teisę į gynybą, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos procesą.

7.29. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, kad V. Ž. kaltė dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 225 straipsnio 3 dalyje, iš esmės yra grindžiama tik D. K. ir J. M. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės preziumavo, kad šių asmenų parodymai yra teisingi, ir perkėlė įrodinėjimo pareigą apie jų patikimumą pačiam nuteistajam V. Ž.. Apeliacinės instancijos teismas pateikė tik pasvarstymus apie minėtų asmenų parodymų patikimumą ir jų prieštaringumą, ignoruodamas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo ir gynėjo baigiamojoje kalboje nurodomus argumentus. Žemesnės instancijos teismai nenustatinėjo, kodėl D. K. ir J. M. galėtų apkalbėti V. Ž. ir L. B. ir sakyti netiesą apie jų atliktus veiksmus.

7.30. Atkreiptinas dėmesys, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) tyrėjas R. Martišius, ikiteisminio tyrimo metu dar J. M. neatsisakius savo gynėjo, jam jau paskyrė kitą gynėją – J. Savčenko. Tokia situacija jau pati savaime kelia abejonių įtariamojo teisių užtikrinimu. Be to, toks gynėjo paskyrimo būdas prieštarauja BPK 50 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatoms, BPK 44 straipsnio 8 dalies nuostatoms ir yra esminis baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimas. To tinkamai neįvertinus, atliekant tokio įtariamojo ir kaltinamojo parodymų vertinimą, pažeidžiamos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir padaromas esminis BPK pažeidimas.

7.31. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir apeliacinio skundo argumentų, kad J. M. parodymams galėjo turėti įtakos ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų spaudimas, bet ir nenoras pakenkti savo sutuoktinės, dirbančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo padėjėja, karjerai.

7.32. Be to, pažymėtina, jog nuteistojo V. Ž. gynėjo apeliaciniame skunde labai konkrečiai buvo nurodyta, kur ir kada J. M. ir D. K. parodymai prieštaravo tiek tarpusavyje, tiek vieni su kitais. Nurodyti prieštaravimai buvo esminiai, t. y. susitikimų dėl tariamo kyšio davimo aplinkybių skaičius, susitikime dalyvavę asmenys, jų vaidmuo susitikime, tariamo kyšio dydis. Pažymėtina, jog tuo atveju, kai baudžiamojon atsakomybėn trauktinų ar atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymai yra vieninteliai patvirtinantys kyšio davimo aplinkybes ir gynybai dėl praėjusio laiko tarpo nėra objektyvios galimybės surinkti teisinamųjų įrodymų, prieštaravimų buvimas turi būti vertinamas, vadovaujantis BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostata. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos prieštaravimus vertino atsainiai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino nuteistojo V. Ž. gynėjo nurodytų aplinkybių, kad D. K. apklausų metu vengė kalbėti apie L. B. perduotų pinigų išgryninimo, jų įnešimo į banko sąskaitą, laikymo namuose detales, kodėl pareiškimą pateikė konkrečiam prokurorui.

7.33. Taigi apeliacinės instancijos teismas D. K. ir J. M. parodymų nevertino detaliai, taip nesiimdamas įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. O tai atitinkamai lėmė nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl D. K. ir J. M. parodymų patikimumo ir pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Pažymėtina, kad šios aplinkybės reikšmingos ne tik V. Ž. kaltei nustatyti, bet ir dėl BK 72 straipsnio taikymo.

7.34. Taigi apeliacinės instancijos teismas, išsamiai neįvertinęs minėtų asmenų parodymų, pažeidė ne tik BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, V. Ž. teisę į gynybą, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos procesą, bet ir BK 72 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

7.35. Iš bylos medžiagos matyti, jog tariamo kyšio dalies perdavimą J. M. patvirtina tik jo paties parodymai. Šių J. M. nurodytų duomenų negalima patikrinti, kadangi nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, kaip J. M. disponavo šia tariamai gauta suma, neužfiksuotas pinigų perdavimas, neįmanoma patikrinti, ar V. Ž. buvo susitikęs nurodytoje vietoje J. M.. V. Ž. neigė J. M. davęs 5000 Lt, su juo susitikęs Vilniaus „Akropolyje“. Tai turėjo būti pagrindas žemesnės instancijos teismams laikyti, kad aplinkybė, jog V. Ž. perdavė J. M. 5000 Lt, nėra įrodyta.

7.36. Taip pat žemesnės instancijos teismai prielaidomis grindė ir tai, kad J. M. tariamai duoti 5000 Lt yra susiję su Radviliškio prekinių vagonų depo automobilių stovėjimo aikštelės II etapo įrengimo ir darbo projekto parengimo pirkimu. To nepatvirtino jokie bylos duomenys – nei D. K., nei L. B., nei V. Ž. parodymai. Šios aplinkybės nepatvirtina ir paties J. M. parodymai. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino šališkai, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį.

7.37. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad V. Ž. tariamai L. B. perduotą kyšį patvirtina tik L. B. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kurių L. B., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nepatvirtino. Šių parodymų nepatvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje. Pažymėtina, kad L. B. buvo neteisėtai apklaustas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Apklausiant L. B. kaip liudytoją, jau buvo gautas D. K. pareiškimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 225 straipsnyje. L. B. pirmosios instancijos teisme nurodė konkrečias priežastis, kodėl jo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai neatitinka tikrovės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip ir nenurodė pagrįstų argumentų, kodėl jis atmeta L. B. parodymus, paneigiančius jo minėtus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina, kad V. Ž. per L. B. gavo kyšį iš D. K..

7.38. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad UAB „Viacon statyba“ avansas, su kuriuo D. K. sieja kyšio sumokėjimą V. Ž., buvo sumokėtas 2012 m. lapkričio 22 d. Tuo tarpu D. K. ir L. B. susitikimas, kurio metu buvo perduotas V. Ž. skirtas kyšis, vyko anksčiau – 2012 m. lapkričio 19 d.

7.39. Taigi, apibendrinant pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas V. Ž. kaltu pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, vertindamas įrodymus, pažeidė nekaltumo prezumpciją, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą ir BPK 20 straipsnio 5 dalį.

7.40. Byloje apklausti liudytojai A. Ž., A. K., R. K., V. J., S. S., J. Š., M. P., A. A., N. Š., A. Č. ir R. G. davė parodymus ir liudijo apie savo pačių veiksmus, kurie girdėti iš garso įrašų. Tokiu atveju šie liudytojai turėjo būti apklausti, laikantis BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytų liudijimo ypatumų. Tačiau byloje nėra duomenų, kad minėti asmenys buvo įspėti apie teisę neduoti parodymų prieš save. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šių liudytojų parodymus laikė įrodymais, nes jie neatitinka teisėtumo reikalavimo.

7.41. Viešųjų pirkimų Kontrolės skyriaus 2014 m. gruodžio 12 d. dokumentas Nr. 4S-4165, 2016 m. balandžio 4 d. dokumentas Nr. 4S-995, 2018 m. kovo 2 d. dokumentas Nr. 4S-331 negali būti įrodymai. Iš Viešųjų pirkimų tarnybos rašto STT matyti, jog stabdomas minėtų dokumentų (specialistų išvadų) pateikimas tol, kol bus gauta nuomonė iš Europos Komisijos ir bus priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A- 1533/2014. Tai patvirtina, jog Viešųjų pirkimų tarnyba neturėjo jokių specialių teisinių žinių, kad galėtų pateikti išvadas.

7.42. Be to, minėtų dokumentų nei forma, nei turinys neatitiko specialisto išvadai keliamų reikalavimų, o juos surašę asmenys neatitinka BPK 89 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų. Taigi šie surašyti dokumentai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodytų reikalavimų.

8. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, BK 225 straipsnio 3 dalį, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo ir jo gynėjo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Nuteistojo V. Ž. kasacinis skundas yra identiškas jo gynėjų advokatų R. Andrikio ir E. Steckio kasaciniam skundui. Nuteistasis V. Ž. kasaciniame skunde papildomai nurodo:

8.1. Kasatoriaus įsitikinimu, žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė BK 54 straipsnį. Nors apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nurodė, kad iš naujo vertina V. Ž. skirtiną bausmę, tačiau tai atliko formaliai, kadangi nuteistajam paliko pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes. Be to, apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti medicinos įstaigų duomenys, kurie patvirtina, kad nuteistojo sveikatos būklė yra išimtinai sudėtinga ir sunki.

8.2. Be to, skiriant bausmes, ilga proceso trukmė buvo įvertinta tik formaliai. Baudžiamasis procesas nagrinėjamoje byloje vyko beveik 12 metų – ikiteisminis tyrimas pradėtas 2013 m. rugpjūčio 13 d., baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teismui perduota 2019 m. spalio 22 d., o apeliacinės instancijos teisme byla baigta nagrinėti 2025 m. birželio 19 d. Visą šį laiką nuteistasis turėjo gyventi jausdamas netikrumą, nuolatinė nervinė įtampa sukėlė sunkią širdies ligą, kuri neišgydoma, baudžiamasis procesas iš esmės užkirto kelią profesinei veiklai. Kasatoriaus įsitikinimu, baudžiamasis procesas truko ilgai dėl nepateisinamų priežasčių, dėl to nebuvo nuteistojo kaltės.

9. Kasaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti jam Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nuosprendį ir bylą nutraukti; nenutraukus bylos, sumažinti jam paskirtos mokėtinos 496 MGL (18 674,40 Eur) baudos dydį. Kasatorius skunde nurodo:

9.1. Apeliacinio teismo išvados dėl G. M. nusikalstamais veiksmais, nustatytais BK 24 straipsnio 6 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, sukeltos didelės turtinės ir neturtinės žalos yra paremtos deklaratyviais teiginiais, neatlikus išsamaus bylos duomenų vertinimo.

9.2. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš nustatytų V. Ž., G. M., J. M. ir P. B. nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, be kita ko, pašalino aplinkybę, kad jie pažeidė KĮ 4 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad buvo padaryta didelė neturtinė žala, nurodo, jog G. M. sąmoningai iškreipė konkurenciją ir faktiškai kartu su kitais nuteistaisiais sukūrė kelių įmonių monopolį statybos darbų rinkoje. Šie minėti apeliacinės instancijos teismo nurodyti kasatorių pažeidimai yra siejami su sąžiningą konkurenciją reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat ir KĮ. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados dėl padarytos didelės neturtinės žalos yra prieštaringos.

9.3. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, žemesnės instancijos teismai neturėjo teisės spręsti klausimo dėl KĮ taikymo nagrinėjamoje byloje, kadangi tai nepatenka į šių teismų kompetenciją. Kasatorius cituoja KĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2012 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija) ir nurodo, kad klausimą dėl KĮ nuostatų pažeidimo galėjo spręsti tik Konkurencijos taryba ir Vilniaus apygardos administracinis teismas.

9.4. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamos veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu, t. y. 2012–2013 m., VPĮ nebuvo nuostatos, įtvirtinančios, kad perkančiosios organizacijos sandorio kita šalis turi turėti perkančiosios organizacijos statusą. Tačiau žemesnės instancijos teismai padarė išvadą, kad UAB „Gelsauga“ yra laikytina perkančiąja organizacija. Ši išvada yra paremta nuo 2017 m. įsigaliojusia VPĮ redakcija ir teismų praktika, kuri atsirado 2017 m., gavus Europos Teisingumo Teismo išaiškinimą dėl Europos Sąjungos teisės turinio. Tokiu būdu žemesnės instancijos teismai pažeidė BK 3 straipsnio 1 dalį ir išplėtė kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės ribas.

9.5. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo kasatoriaus gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad kasatoriaus veiksmais nebuvo padaryta didelė turtinė žala. Be to, neatsižvelgė į argumentus, susijusius su prievolių uždarumo principu, ir rangos teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas ir nepagrindė, kodėl ir kaip dėl kasatoriaus veiksmų UAB „Gelsauga“ iš viso galėjo patirti žalą. Jeigu statybos techninės priežiūros sutartis nebūtų vykdoma, žala galėjo kilti tik šios sutarties šalims – UAB „Progressus Group“ ir UAB „Gunika“.

9.6. Kasatoriaus įsitikinimu, jo paties ir V. Ž. parodymai patvirtina, kad statybų techninė priežiūra buvo atlikta pagal įsipareigojimus, kylančius iš minėtos sudarytos sutarties, ir tinkamai. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad techninė priežiūra pagal minėtą sutartį nebuvo vykdoma, remdamasis UAB „Gelsauga“ techninių darbuotojų (specialistų) parodymais, tačiau minėti asmenys tokių konkrečiai aplinkybių nenurodė. Šie teiginiai prieštarauja ir liudytojo J. Š. parodymams.

9.7. Kasatorius cituoja nusikalstamos veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 228 straipsnyje, padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) 41 straipsnio 1, 2 dalis, 2004 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymą Nr. 3D-628 „Dėl Žemės ūkio paskirties pastatų, kurių techninę priežiūrą gali atlikti pats statinio naudotojas, sąrašo patvirtinimo“, 2004 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-301 „Dėl Ypatingų statinių, taip pat valstybinės reikšmės ir rizikos objektuose esančių statinių, kurių naudojimo priežiūrą vykdo apskrities viršininko administracija, sąrašo patvirtinimo“ 1 ir 2 punktus ir nurodo, kad, remiantis šiais teisės aktais, nei UAB „Gelsauga“, nei AB „Lietuvos geležinkeliai“ pačios negalėjo atlikti vykdomų Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų techninės priežiūros. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šio teisinio reglamentavimo visiškai nevertino.

9.8. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad techninės priežiūros darbai buvo realiai atlikti, atliekant visus statinio statybos techninio prižiūrėtojo privalomus veiksmus, nustatytus SĮ 16 straipsnio 2 dalyje. Priešingu atveju objektas nebūtų buvęs užbaigtas ir eksploatuojamas. Tai patvirtina ir sąskaita faktūra bei atliktų darbų aktas.

9.9. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atlikti esant faktiniam ir teisiniam pagrindui. Šias išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė, išsamiai neįvertinęs apeliaciniame skunde išdėstytų kasatoriaus gynėjų argumentų. Byloje Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – KŽĮ) 8 straipsnio pagrindu surinkti duomenys, kuriais buvo grindžiama G. M. kaltė, negalėjo būti pripažinti įrodymais, kadangi jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

9.10. Kasatoriaus vertinimu, Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 9 d. nutarties, kuria buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl G. M., taip pat šio teismo 2013 m. balandžio 5 d. ir liepos 8 d. nutarčių, kuriomis šie veiksmai buvo pratęsti, motyvai yra abstraktūs, deklaratyvūs ir nekonkretūs. Šiose nutartyse nėra nurodytas kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo faktinis pagrindas, nėra aiškių išvadų dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties konkrečiam BK straipsniui. Minėtose nutartyse teismas rezoliucinėse dalyse iš esmės tik perrašė prokuratūros teikimų rezoliucines dalis.

9.11. Kasatorius pažymi ir tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2013 m. rugpjūčio 13 d. Tuo tarpu kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimas dėl kasatoriaus buvo pradėtas 2013 m. sausio 7 d., gavus informacijos, kad jis galimai daro nusikaltimus, nurodytus BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 300 straipsnio 2 dalyje. 2013 m. rugpjūčio 13 d. tarnybiniame pranešime Nr. 22-14-149 nurodoma, kad galimai G. M. nusikalstami veiksmai atlikti nuo 2013 m. vasario 22 d. Taigi tai suponuoja, kad kriminalinės žvalgybos priemonės, pratęsiamos teismo nutartimi, iš dalies buvo panaudotos ne tik kaip būdas išaiškinti galimai daromas nusikalstamas veikas, tačiau ir kaip būdas surasti asmenų veiksmuose nusikalstamų veikų požymių. Neabejotina, kad byloje pateikti asmenų pokalbiai vertinami dirbtinai, pritempiant prie atitinkamų baudžiamojo įstatymo straipsnių dispozicijų.

9.12. Kasatorius pažymi ir tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartyje, kuria buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl G. M., nėra išslaptinti duomenys, kokie kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo sankcionuoti dėl kasatoriaus. Tuo tarpu Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. ir liepos 8 d. nutartyse kriminalinės žvalgybos veiksmai – techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka dėl G. M. ir jo sekimas – buvo pratęsti lakoniškai, nedetalizuojant. Dėl to sudėtinga nustatyti teismo leidžiamas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmų apimtis ir ribas. Pažymėtina, kad teismas turėjo detaliai nurodyti ne tik duomenis, susijusius su slaptai kontroliuojamu objektu, veiksmų taikymo laikotarpį, bet ir vietą bei būdą. Tokiu būdu buvo išplėstos kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus atliekančių teisėsaugos institucijų ir pareigūnų kompetencijos ribos, leidžiant iš esmės absoliučiai atlikti visus veiksmus, kurie individualiu požiūriu gali būti traktuojami kaip patenkantys į nutartyse nurodytų kriminalinės žvalgybos veiksmų sąvokų ribas.

9.13. Kasatorius pažymi ir tai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai – techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka ir sekimas – yra savarankiški, atskirai KŽĮ teisiškai reglamentuoti veiksmai. Tuo tarpu tiek ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai prašymuose dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo, tiek prokurorai teikimuose, tiek Šiaulių apygardos teismas nutartyse šiuos veiksmus traktuoja kaip vieną ir aprašo bendrai. Tai yra teisiškai ydinga.

9.14. Apeliacinės instancijos teismas, G. M. palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai neištyrė ir neįvertino kasatoriaus gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje. Nebuvo nustatyta nei kasatoriaus tyčia, nei jo veiksmų bendrumas su V. Ž., pastarajam piktnaudžiaujant tarnyba.

9.15. Pirmosios instancijos teismas G. M. parodymus vertino kaip jo gynybinę taktiką bei manipuliavimą surinktais duomenimis. Šie teismo teiginiai yra nelogiški, kadangi visos proceso šalys byloje turi suinteresuotumą. Be to, pirmosios instancijos teismas šiuos savo teiginius privalėjo pagrįsti konkrečiais bylos duomenimis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė kasatoriaus parodymų reikšmę ir parodė šališkumą, o apeliacinės instancijos teismas šių šiurkščių pirmosios instancijos teismo pažeidimų neištaisė.

9.16. Žemesnės instancijos teismai G. M. kaltę dėl padėjimo piktnaudžiauti grindė vien kaltinamaisiais įrodymais, iš esmės tik J. M. parodymais bei neteisėtai sankcionuotais kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmais surinktais duomenimis – pokalbiais ir kita medžiaga, tačiau visiškai nevertino nei V. Ž., nei G. M. nuoseklių, logiškų ir neprieštaringų parodymų bei kitų jį teisinančių parodymų. Žemesnės instancijos teismų sprendimuose dėl G. M. kaltės apsiribojama tik deklaratyviomis bendro pobūdžio frazėmis apie bendrą nusikalstamą sumanymą ir jo suvokimą, tačiau nėra pagrįsta jokiais faktiniais bylos duomenimis. Byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp įrodymų, o visos kilusios abejonės buvo vertinamos ne nuteistojo naudai.

9.17. Žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad G. M. siekė turtinės naudos savo vadovaujamoms bendrovėms – gauti pelną. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, G. M. buvo verslininkas, o verslininkai, dalyvaujantys viešųjų pirkimų konkursuose pagal savo vadovaujamos bendrovės tiesioginę ūkinę (komercinę) veiklą ir teikdami paslaugas už užmokestį, siekia turtinės naudos (pelno).

9.18. Vien tai, kad kasatorius skambindavo kaltinime nurodytiems asmenims, su jais kalbėdavo, neįrodo, jog jis V. Ž. padėjo piktnaudžiauti tarnyba. Nei įstatymu įtvirtintais, nei poįstatyminiais, nei bendrovių vidiniais teisės aktais nebuvo draudžiama konkurse dalyvaujantiems asmenims skambinti, bendrauti ir domėtis vykdomais pirkimais. Tai patvirtina ir liudytojų S. G., V. J., S. S. parodymai, kuriuos abiejų instancijų teismai ignoravo: kita vertus, jei asmenys, teikiantys informaciją, susijusią su konkurso sąlygomis ir eiga, žinojo, kad informacijos, kurią prašoma suteikti, nurodyti negali, jie privalėjo atsisakyti teikti tokius duomenis.

9.19. Taigi atsižvelgiant į tai, kas buvo aptarta, kasatoriaus manymu, žemesnės instancijos teismai, vertindami byloje esančius įrodymus ir pripažindami jį kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, pažeidė kasatoriaus teisę į gynybą, BPK 44 straipsnio 6 dalį, 20 straipsnio 5 dalį, pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas – BPK 303–307 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

9.20. Kasatorius akcentuoja, kad baudžiamasis procesas nagrinėjamoje byloje tęsiasi jau tryliktus metus, t. y. nuo 2013 m. Paskutinius kelerius metus procesas užtruko dėl pandemijos. Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas vyko nepaprastai ilgai. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmi kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl kasatoriaus atlikti 2013 m., o baudžiamoji byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti su kaltinamuoju aktu perduota tik 2019 m. Iki 2019 m. proceso trukmė, kaip galima suprasti iš baudžiamosios bylos medžiagos, buvo susijusi su laukimu, kol bus pateiktos specialistų išvados. Specialistų išvadų pateikimas užsitęsė, nes buvo laukiama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo. Taigi baudžiamasis procesas užsitęsė ne dėl kasatoriaus kaltės.

9.21. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad žemesnės instancijos teismai kai kuriuos posėdžius organizavo netinkamai – liudytojai būdavo neiškviečiami arba, nors teismas sudarydavo jiems galimybes prisijungti prie teismo posėdžio nuotoliniu būdu, liudytojai atsisakydavo šia teise pasinaudoti. Be to, žemesnės instancijos teismai net kelis kartus buvo atnaujinę įrodymų tyrimą, tačiau naujai nustatytomis aplinkybėmis nesirėmė.

9.22. Taigi vien ilgai užsitęsęs baudžiamasis procesas yra pakankama bausmė kasatoriui. Kasatoriaus įsitikinimu, jam paskirta bausmė – bauda yra aiškiai per didelė. Kasatoriaus pajamos per metus yra mažesnės nei teismo paskirta bauda: 2020 m. pajamos siekė 16 896,01 Eur, 2021 m. – 11 670,12 Eur, 2022 m. – 5842,42 Eur. Nuo 2021 m. lapkričio16 d. kasatorius buvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir gavo vos kelių šimtų eurų dydžio mėnesinę nedarbo draudimo išmoką. Nuo 2023 m. gegužės mėnesio kasatorius pasiekė pensinį amžių.

9.23. Per visus metus, kol vyksta G. M. baudžiamasis procesas, nėra jokių duomenų apie padarytas kitas kasatoriaus nusikalstamas veikas ar administracinius nusižengimus. Jau vien ta aplinkybė, jog kasatorius iki pat pensinio amžiaus aktyviai ieškojo darbo, suponuoja, kad jis yra atsakingas, rūpestingas, atidus ir racionalus žmogus. Būtent ilgas teisminis procesas lėmė tai, kad kasatoriui buvo sunku įsidarbinti, steigti naujus verslus ir susirasti partnerių. Per daugiau negu dešimtmetį trunkantį procesą buvo pakirstas visuomenės pasitikėjimas juo, kaip sąžiningu verslininku, tai lėmė pašlijusius tarpusavio santykius su šeimos nariais, artimaisiais, bičiuliais.

9.24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismo paskirta bauda yra neproporcingai didelė, todėl, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, baudos dydis turėtų būti sumažinamas, paskiriant adekvačią ir atitinkančią kasatoriaus finansinę padėtį baudą.

10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Vilma Vidugirienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo V. Ž. gynėjų advokatų E. Steckio ir R. Andrikio, nuteistųjų G. M., V. Ž. kasacinius skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

10.1. Žemesnės instancijos teismai išsamiai, detaliai išnagrinėjo ir išanalizavo surinktus duomenis ir įrodymus vertino remdamiesi nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatų, taip pat patikrino, ar duomenys, kuriais grindžiami kaltinimai, gauti įstatymo nustatyta tvarka ir teisėtais būdais. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į visus apeliacinių skundų argumentus, nuodugniai išnagrinėjo bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl duomenų pripažinimo įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, BK nuostatų nepažeidė, įvertino aplinkybių, reikšmingų bausmei skirti ir individualizuoti, visumą, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai vertino minėtas aplinkybes.

10.2. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė, kokiais teisės aktų reikalavimais bei nustatytomis aplinkybėmis jis rėmėsi konstatuodamas, kad V. Ž. užimama pareigybė dėl vidaus sandorių ir atliekamų darbų finansavimo specifikos atitinka BK 230 straipsnyje nurodyto specialiojo subjekto, t. y. valstybės tarnautojui prilyginto asmens, sąvoką. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad V. Ž. yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, atsižvelgė į V. Ž. veiksmų reikšmingumą valstybės tarnybai ir viešajam interesui, jo turėtus pareiginius įgaliojimus, vidaus teisės aktų nuostatų turinį, realiai atliktus veiksmus pirkimų procese, įtaką pavaldiems asmenims, galimybę duoti jiems pavedimus, susijusius su pirkimų organizavimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė UAB „Gelsauga“ veiklą ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis vadovavo bendrovei, kurios veikla buvo susijusi su viešojo intereso užtikrinimu.

10.3. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai išanalizavo bylos duomenis ir išdėstydamas teisinius argumentus pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad UAB „Gelsauga“ buvo padaryta didelė – 55 660 Lt (16 120,25 Eur) turtinė žala ir kad nuteistieji V. Ž., G. M. ir J. M. bei atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės P. B. savo veiksmais padarė didelę neturtinę žalą UAB „Gelsauga“ ir valstybei. Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinio, didelės turtinės ir neturtinės žalos požymis nustatytas byloje esančių įrodymų visumos analize ir pagrįstas konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Pagrįstai nustatyta, kad neturtinė žala buvo padaryta juridiniam asmeniui ir valstybei.

10.4. Bylos duomenys patvirtina, kad V. Ž., G. M. ir P. B. susitarė, jog statybos rangos darbų kaina bus padidinta 55 660 Lt (16 120,25 Eur), šią sumą, kaip atlygį G. M., vėliau pervedant UAB „Gunika“ už tariamai suteiktas darbų priežiūros paslaugas. G. M. ir (ar) jo įmonės darbuotojai jokių techninės priežiūros darbų iš viso neatliko, o priežiūros darbus atliko UAB „Gelsauga“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojai, inžinierius J. Š.. Taigi, neįtraukus šios pinigų sumos į statybos darbų kainą, UAB „Gelsauga“ būtų UAB „PA Group“ ir UAB „Progressus Group“ sumokėjusi 55 660 Lt (16 120,25 Eur) mažesnę sumą, t. y. būtų galėjusi įsigyti darbus pigiau. Todėl žemesnės instancijos teismai pagrįstai vertino, jog dėl šių veiksmų turtinė žala kilo būtent UAB „Gelsauga“, o ne kitoms įmonėms, kaip teigiama kasaciniuose skunduose.

10.5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai ir išsamiai atsakyta ir dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su nuteistųjų G. M. ir V. Ž. veiksmais padarytos žalos faktu ir nustatytu dydžiu. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis G. M. BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus, be kita ko, grindžia ir nesutikimu su nepalankiu nuteistajam įrodymų vertinimu, tačiau tai savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistojo G. M. kasacinio skundo argumentai iš esmės susiję su pakartotiniu įrodymų įvertinimu, siekiant taip paneigti faktines bylos aplinkybes dėl jo kaltės, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

10.6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat 62–76 punktuose, analizuodamas teisės aktus, išsamiai atsakė į apeliacinių skundų argumentus, kodėl UAB „Gelsauga“ laikoma perkančiąja organizacija. Bylos duomenimis nustatyta, jog tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje buvo nustatyti aiškūs kriterijai, kuriuos atitinkanti bendrovė buvo savaime laikoma perkančiąja organizacija. Perkančiosios organizacijos statusą atitinkančios bendrovės 2013 m. turėjo būti registruojamos Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintame Perkančiųjų organizacijų sąraše. Šiame sąraše buvo registruojamos bendrovės, kurios pačios save pripažino esančiomis perkančiosiomis organizacijomis, o ne bendrovės, kurios, valstybės vertinimu, atitinka perkančiųjų organizacijų reikalavimus. Tinkamas perkančiosios organizacijos statuso nustatymas yra reikšmingas pačioms perkančiosioms organizacijoms, siekiančioms teisėtai sudaryti sandorius dėl prekių, paslaugų ar darbų įsigijimo, todėl jos privalo pačios įsivertinti, ar jų veikla atitinka keliamus kriterijus, ir registruotis savo iniciatyva, o to nedarydamos veikia savo rizika. Tai, kad UAB „Gelsauga“ atitiko perkančiosios organizacijos sąvoką ir sudarydama pirkimus turėjo vadovautis VPĮ, patvirtina ir 2018 m. kovo 2 d. specialisto išvada bei teisme apklaustų specialistų paaiškinimai. Taigi, šiuo atveju tai, kad UAB „Gelsauga“ nesiregistravo kaip perkančioji organizacija ir pirkimus vykdė ne pagal VPĮ, nesudaro jokio teisinio pagrindo svarstyti dėl atsakomybės perkėlimo AB „Lietuvos geležinkeliai“, Viešųjų pirkimų tarnybai ar teisės aktų leidėjui. UAB „Gelsauga“ vykdytais pirkimais žala atsirado dėl paties V. Ž. neteisėtų veiksmų.

10.7. Nesutiktina su kasatorių teiginiais, kad žemesnės instancijos teismai, konstatuodami, kad UAB „Gelsauga“ atitiko perkančiosios organizacijos sąvoką, išplėtė baudžiamosios atsakomybės ribas, kadangi rėmėsi žymiai vėlesne, nei buvo padarytos nusikalstamos veikos, VPĮ redakcija ir teismų išaiškinimais. Žemesnės instancijos teismai, pasisakydami dėl perkančiosios organizacijos statuso, vadovavosi būtent nagrinėjamų sandorių metu galiojusio VPĮ redakcija bei su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nuostatomis, taip pat pagrįstai rėmėsi naujausia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl bendrovių pripažinimo perkančiosiomis organizacijomis, kuri susiformavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismui 2017 m. spalio 5 d. priėmus sprendimą byloje Nr. C-567/15 ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-l82-969/2017. Pažymėtina, kad šiais teismų sprendimais nebuvo paneigtos sandorio metu galiojusios VPĮ nuostatos, o tik pateiktas naujausias išaiškinimas dėl perkančiosios organizacijos kriterijų, todėl abiejų instancijų teismai pagrįstai jais vadovavosi. Tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY4LTU5NC8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-168-594/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-168-594/2023">2K-168-594/2023</a> dėl teisės normų aiškinimo.

10.8. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentu, jog bendrovės savo veikloje visų pirma vadovaujasi savo įstatais, dėl to V. Ž., net ir norėdamas registruoti UAB „Gelsauga“ kaip perkančiąją organizaciją, to padaryti negalėjo. Pažymėtina, kad įstatai iš esmės negali prieštarauti įstatymams, taip pat ir VPĮ, įtvirtinančiam perkančiosios organizacijos sampratos normas. Kita vertus, V. Ž. veika pasireiškė neteisėtų susitarimų su G. M. įgyvendinimu vykdomuose UAB „Gelsauga“ pirkimuose, o ne UAB „Gelsauga“ neregistravimu kaip perkančiosios organizacijos.

10.9. Apeliacinės instancijos teismas V. Ž. kaltę dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, grindė išsamiai išanalizuotais įrodymais, t. y. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotais G. M. telefoniniais pokalbiais, kuriuos patvirtina ir proceso dalyvių parodymai, pirkimų dokumentais, rastu susirašinėjimu, kita bylos medžiaga. Nuteistasis J. M. viso proceso metu pripažino atlikęs neteisėtus veiksmus ir padėjęs V. Ž. piktnaudžiauti tarnyba, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės P. B. taip pat viso proceso metu teigė žinojęs apie organizuojamų pirkimų neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai ir nuosekliai įvertino ne tik tai, kokius nustatytus administracinius įgaliojimus turėjo nuteistasis V. Ž., kaip bendrovės UAB „Gelsauga“ direktorius, bet ir kokius veiksmus nuteistasis V. Ž. atliko pirkimų organizavimo procese.

10.10. Žemesnės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus, išanalizuodami kiekvieną jų atskirai, juos gretindami ir jungdami į vientisą loginę grandinę, teismų išvados dėl nustatytos G. M. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, ir V. Ž. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, faktinių aplinkybių bei kaltės yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu. Įrodymai buvo patikrinti tiek teisėtumo, tiek patikimumo aspektu, motyvuotai argumentuojant, kodėl nesivadovaujama kai kurių asmenų parodymais. Šiuo atveju pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausdamas STT Vilniaus valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnįjį specialistą J. Gailių, Viešųjų pirkimų tarnybos specialistes A. Perlavičienę ir D. Skeberdę, sandorių sudarymo metu UAB „Gelsauga“ direktoriaus pavaduotojo pareigas ėjusį A. M., liudytoją R. G.. Apeliacinio teismo nuosprendyje yra pateikti įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis G. M. savo tyčiniais veiksmais padėjo V. Ž. piktnaudžiauti šio tarnybine padėtimi, taip pat pateiktos motyvuotos išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Byla buvo patikrinta tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, taip pat pasisakyta ir dėl nuteistojo J. M. parodymų patikimumo.

10.11.Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl BK 225 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos atsakyta į visus esminius nuteistojo V. Ž. bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų patikimumu ir pakankamumu, šie argumentai motyvuotai atmesti, nuteistojo bei gynybos keliamos versijos paneigtos. Byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose.

10.12.Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė argumentus dėl specialistų išvadų nepatikimumo ir pagrįstai nusprendė, kad šios išvados buvo teikiamos teisės aktų nustatyta tvarka, atitiko BPK reikalavimus. Specialistės turėjo išvadai pateikti reikalingų žinių, o išvados, susijusios su asmenų veiksmų vertinimu atitikties įstatymų nuostatoms prasme, nelaikomos teisės aiškinimu.

10.13.Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus su kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimu susijusius duomenis, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė STT Vilniaus valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnįjį specialistą J. Gailių, surašiusį kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolus, ir padarė pagrįstas išvadas, jog kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl G. M. buvo vykdomi turint tam teisinį ir faktinį pagrindą, todėl informaciją, surinktą atliekant šiuos veiksmus, pagrįstai pripažino leistinais įrodymais šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teismo nutartys, kuriomis buvo pratęsiami kriminalinės žvalgybos veiksmai, nors ir turi trūkumų, tačiau nepripažintini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, atliktų veiksmų taikymo ribos nebuvo pažeistos. Taip pat sutiktina su teismo padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju kriminalinės žvalgybos veiksmų trukmė atitiko pagrįstumo, tikslingumo reikalavimus, buvo proporcinga tyrimo apimčiai ir galimai rengiamų, daromų nusikalstamų veikų išaiškinimo galimybėms.

10.14.Nors buvo sankcionuojami kelių rūšių kriminalinės žvalgybos veiksmai, tačiau baudžiamojoje byloje buvo pateikti ir kaip įrodymai vertinti tik vieno iš sankcionuotų kriminalinės žvalgybos veiksmų – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės – metu užfiksuoti duomenys. Šios rūšies veiksmams aprašyti ar fiksuoti jokie specifiniai reikalavimai nėra keliami, nutartyse taip pat jie aprašyti tinkamai. Taigi nėra jokio pagrindo kvestionuoti šių duomenų gavimo ir pripažinimo įrodymais teisėtumą, motyvuojant nutarčių ar kitų dokumentų turinio skurdumu. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad bylai pateikti kriminalinės žvalgybos metu užfiksuoti duomenys – telefoniniai pokalbiai – gauti neteisėtai.

10.15.Apeliacinės instancijos teismo atliktas nustatytų bylos aplinkybių patikslinimas, pašalinant neįrodytas aplinkybes, nereiškia kaltinime nurodytų esminių faktinių aplinkybių pakeitimo (išplėtimo) BPK 255 ir 256 straipsnių prasme. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad pakito kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos dalykas ar kitos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. kad apeliacinės instancijos teismas, pagal baudžiamąjį įstatymą vertindamas V. Ž., G. M. ir kitų proceso dalyvių elgesį, papildomai inkriminavo naują nusikalstamos veikos padarymo būdą ar kt. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad korekcinio pobūdžio patikslinimu niekaip nebuvo apsunkinta nuteistųjų teisinė padėtis, veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį.

10.16.Skirdamas ir parinkdamas bausmę G. M., pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bausmių skyrimą reguliuojančias BK normas ir tinkamai motyvavo bausmės rūšies bei dydžio parinkimą nuteistajam. Šis teismas atsižvelgė ir į tai, jog nuo veikų padarymo praėjo ilgas laiko tarpas ir nėra duomenų, kad kasatorius būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo G. M. kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Teismas taip pat konstatavo, kad lengvinančių šio nuteistojo atsakomybę aplinkybių nėra nustatyta. Teismas, įvertinęs šias visas aplinkybes, pagrįstai nuteistajam skyrė baudą ir tinkamai parinko jos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad, net ir pašalinus nuteistojo G. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jam negali būti skiriama švelnesnė bausmė, ji yra proporcinga padaryto nusikaltimo bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, yra teisinga ir užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, tokių aplinkybių nenurodo ir nuteistasis G. M., kodėl jam turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis ir švelninama paskirta bausmė.

10.17.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes V. Ž., taip pat įvertino proceso trukmę. Kadangi baudžiamasis procesas užtruko dėl objektyvių priežasčių, tai nelaikytina išimtine aplinkybe, leidžiančia V. Ž. švelninti jam paskirtą bausmę.

11. Nuteistasis L. B. atsiliepimu į nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjų advokatų E. Steckio ir R. Andrikio kasacinius skundus prašo šiuos kasacinius skundus patenkinti. Nuteistasis atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

11.1.Sutiktina su nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais, kad byloje nuteistųjų pagal BK 225 straipsnio 3 dalį nuteisimas buvo grindžiamas tik liudytojo D. K. ir nuteistojo J. M. parodymais. J. M. parodymai prieštaravo tiek tarpusavyje, tiek su D. K. parodymais. Nors liudytojo D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme, buvo prieštaringi. Šie prieštaravimai buvo esminiai – liudytojas nebuvo nuoseklus dėl susitikimų dėl tariamo kyšio davimo aplinkybių (dalyvavusių asmenų tapatybių, jų veiksmų, susitikimų skaičiaus), tariamo kyšio dydžio, jo perdavimo aplinkybių. Atsižvelgtina į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose D. K. buvo apklaustas, tačiau esminiai prieštaravimai nebuvo pašalinti, taip pat atsirado naujų esminių prieštaravimų, priimant teismų skundžiamus sprendimus turėjo būti vadovaujamasi BPK 44 straipsnio 6 dalimi.

11.2.Be to, nuteistojo V. Ž. gynėjų kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė aplinkybės, jog liudytojas D. K. vengė kalbėti apie nuteistajam L. B. perduotų pinigų išgryninimo, įnešimo į banko sąskaitą, laikymo namuose detales, taip pat kodėl pareiškimą pateikė konkrečiam prokurorui. Nors apeliacinės instancijos teismas vertino, kad šios aplinkybės nėra reikšmingos kaltei nustatyti, tačiau tai tik parodo, kad šis teismas nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti.

11.3.Nuteistojo V. Ž. gynėjų kasaciniame skunde teisingai atkreiptas dėmesys ir į nepagrįstą rėmimąsi nuteistojo L. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Pažymėtina, jog nuteistasis L. B. niekada ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų nepatvirtino nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei parodymų patikrinimo vietoje metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Nuteistasis L. B. nurodė, kad dėl onkologinės ligos ikiteisminio tyrimo pareigūnui davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Todėl šiais nuteistojo parodymais nebuvo galima vadovautis. Be to, nuteistojo L. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra vienintelis įrodymas, kuriuo remdamasi prokuratūra pagrindžia aplinkybę, kad L. B. perdavė V. Ž. 52 200 Lt sumą.

11.4.Be to, nuteistojo V. Ž. gynėjų kasaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad L. B. buvo neteisėtai apklaustas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, o tai yra griežtai draudžiama. Apklausiant L. B. kaip liudytoją, liudytojo, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, D. K. pareiškimas, kuris buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 225 straipsnį, buvo tyrėjams jau žinomas. Tačiau šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas nevertino.

11.5.Taigi, nuteistojo L. B. įsitikinimu, atsižvelgus į tai, kas buvo nurodyta, sprendžiant dėl kyšio ir jo davimo aplinkybių, įrodymų vertinimas nebuvo atliekamas nešališkai, buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principai. Tai laikytina esminiais BPK pažeidimais.

11.6.Nuteistasis L. B. taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai visiškai nevertino aplinkybės, kad baudžiamojo persekiojimo procesas byloje truko praktiškai 12 metų. Nebuvo jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų pateisinti tokį ilgą baudžiamojo persekiojimo laikotarpį, ypač atsižvelgiant į nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo nuteistas L. B., tyrimo apimtį.

11.7.Vien tai, kad ikiteisminis tyrimas truko daugiau nei šešerius metus, nuteistojo L. B. manymu, rodo, kad nebuvo paisoma nei BPK 2 straipsnio nuostatų, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas net ir daug sudėtingesnes ir didesnės apimties baudžiamąsias bylas, kur dėl labai sunkių nusikaltimų kaltinti dešimtys asmenų, yra konstatavęs, jog proceso trukmė, kuri truko nuo septynerių su puse iki beveik aštuonerių metų, laikoma pernelyg ilga ir gali būti pateisinama tik išimtiniais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-358/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-358/2011">2K-358/2011</a>, 2K-147-677/2015, 2K- 31- 511/2018, 2K-189-1073/2019).

11.8.Taigi, atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, nuteistojo L. B. įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmes, nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Nuteistojo G. M., nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjų advokatų E. Steckio ir R. Andrikio kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

13. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinių skundų argumentai, kuriais savaip interpretuojamas įrodymų turinys, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas pasisakys dėl kasacinių skundų argumentų tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Teismas taip pat nepasisakys dėl nuteistojo G. M. skundo argumentų dėl netinkamo KĮ taikymo, nes, vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, dėl KĮ pažeidimų nei nusikalstamos veikos vykdytojas V. Ž., nei jo bendrininkas – padėjėjas G. M. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nenuteisti.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų laikymosi

14. Kasatorių teigimu, teismai, pripažindami V. Ž. ir G. M. kaltais dėl jiems inkriminuotų veikų, pažeidė BPK 20 straipsnyje išdėstytus įrodymams ir jų vertinimui keliamus reikalavimus.

15. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-217-719/2023, 2K-107-489/2024, 2K-259-697/2024 ir kt.).

16. Kasatoriai teigia, kad byloje apklausti liudytojai A. Ž., A. K., R. K., V. J., S. S., J. Š., M. P., A. A., N. Š., A. Č. ir R. G. buvo apklausti apie garso įrašus, davė parodymus ir liudijo apie savo pačių veiksmus, nesilaikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytų liudijimo ypatumų; byloje nėra duomenų, kad minėti asmenys buvo įspėti apie teisę neduoti parodymų prieš save, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šių liudytojų parodymus laikė įrodymais, nes jie neatitinka teisėtumo reikalavimo.

17. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus. Dėl to asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui negali būti taikoma ir liudytojo atsakomybė, nustatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal kasacinio teismo praktiką, šios nuostatos, taigi ir draudimas versti duoti parodymus prieš save, pažeidžiamos, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka. Pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais, o tai, ar liudytojui užduodami klausimai negali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIzLTQ5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-223-495/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-223-495/2019">2K-223-495/2019</a>).

18. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai A. Ž., R. K., V. J., S. S., J. Š., M. P., A. A., N. Š., A. Č. ir R. G. buvo apklausti apie užfiksuotus jų ir nuteistųjų bei kitų asmenų telefoninių pokalbių įrašus, gautus atliekant kriminalinę žvalgybą. Iš apklausos protokolų matyti, kad liudytojai buvo supažindinti su nuostata, jog draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, tai jie pavirtino pasirašydami protokole. Iš minėtų liudytojų apklausų protokolų turinio nėra pagrindo spręsti, kad jie buvo apklausiami apie savo pačių padarytas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad bylos duomenimis minėti asmenys baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patraukti ir nėra pagrindo spręsti, kad tokia grėsmė reali. Be to, šie asmenys, apklausti kaip liudytojai bylos teisminio nagrinėjimo metu, nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad jie buvo verčiami duoti parodymus prieš save. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jų parodymai gauti pažeidžiant įstatymo reikalavimus ir pagal BK 20 straipsnio 4 dalį negalėjo būti pripažinti įrodymais.

19. Nuteistojo V. Ž. gynėjai kasaciniame skunde teigia, kad byloje pateiktos specialisto išvados neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodytų reikalavimų, todėl negalėjo būti pripažintos įrodymais. Iš esmės tai argumentuojama tuo, kad tyrimą atlikę Viešųjų pirkimų tarnybos specialistai neturėjo specialių žinių išvadoms pateikti.

20. Pagal BPK 89 straipsnio 1 dalį, specialistu laikomas reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ar pateikti išvadą arba paaiškinimą jo kompetencijos klausimais.

21. Pažymėtina, kad gynybos iškeltus klausimus dėl specialisto išvadų pripažinimo įrodymais išsamiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir apie tai jis išsamiai pasisakė nuosprendžio 45–52 punktuose. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje apklausė išvadas davusias Viešųjų pirkimų tarnybos specialistes A. Perlavičienę ir D. Skeberdę (Mitriūtę). Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog specialistės neatitiko specialisto tyrimui būtinų kvalifikacijos reikalavimų ir negalėjo tinkamai atlikti joms paskirtų užduočių. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas teisingai pasisakė, kad specialiomis žiniomis nelaikytinos teisinės žinios ir įstatymą gali taikyti tik teismas. Todėl, vertindamas V. Ž. ir G. M. veiksmų teisėtumą, teismas rėmėsi tik tomis specialisto išvadų dalimis, kurios atitinka specialisto kompetenciją, tačiau nesivadovavo išvadų dalimis, kuriose peržengtos specialisto kompetencijos ribos ir pateiktas teisės aiškinimas.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad, pripažindamas specialisto išvadas įrodymais, apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

23. Kasatorius G. M. kasaciniame skunde teigia, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio pagrindu surinkti duomenys, kuriais buvo grindžiama G. M. kaltė, negalėjo būti pripažinti įrodymais, kadangi jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiški klausimai buvo keliami ir apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas juos išnagrinėjo, o išsamūs motyvai, kuriuose detaliai išanalizuota faktinė situacija, aptariant Konstitucinio Teismo, kasacinio teismo ir EŽTT išaiškinimų kontekste, pateikti nuosprendžio 26–42 punktuose. Teismas, aiškindamasis dėl kriminalinės žvalgybos faktinio pagrindo, taikytų žvalgybos veiksmų apimties ir ribų, teismo posėdyje apklausė STT Vilniaus valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnįjį specialistą J. Gailių. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo vykdomi turint tam faktinį ir teisinį pagrindą. Teismas konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. ir liepos 8 d. nutarčių, kuriomis pratęstas kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimas, nustatytas 2013 m. balandžio 9 d. to paties teismo nutartimi, rezoliucinėse dalyse nebuvo detalizuotas sankcionuojamo veiksmo – techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka – turinys. Minėta 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi, be kita ko, buvo sankcionuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ir veiksmų slapta kontrolė ir fiksavimas. Priešingai nei teigia kasatorius G. M., šios nutarties dalis, kiek tai liečia G. M., buvo išslaptinta. Ištyręs ir nustatęs šių veiksmų faktines taikymo ribas, t. y. kad, pratęsus kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo terminą, G. M. teisė į privatų gyvenimą buvo ribojama ta pačia apimtimi, kaip ir nuo 2013 m. balandžio 9 d., – programine įranga buvo toliau kontroliuojami ir fiksuojami jo telefoniniai pokalbiai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad minėti teismo nutarčių trūkumai nepripažintini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, paneigiančiais atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų teisėtumą. Teismas nustatė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų trukmė atitiko pagrįstumo, tikslingumo reikalavimus, buvo proporcinga tyrimo apimčiai ir galimai rengiamų, daromų nusikalstamų veikų išaiškinimo galimybėms. Įvertinęs taikytų kriminalinės žvalgybos veiksmų apimtį, trukmę ir kitas aplinkybes, teismas padarė pagrįstas išvadas, kad informacija, surinkta atliekant šiuos veiksmus, atitinka įrodymams keliamus reikalavimus.

25. Nuteistais V. Ž. ir jo gynėjai nurodo, kad nuteistojo J. M. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. parodymus teismai vertino neatsižvelgdami į jų procesinį statusą, parodymų prieštaringumą ir nepatikimumą.

26. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-440/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-440/2010">2K-440/2010</a>, 2K-309/2011).

27. BPK nenustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymams ir jų vertinimui, tokių asmenų parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Vis dėlto, vertinant tokių asmenų parodymus, turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2-699/2016">2K-7-2-699/2016</a>, 2K-7-304-976/2016, 2K-171-1073/2018); teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05LTk3Ni8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-9-976/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-9-976/2020">2K-7-9-976/2020</a>). Iš esmės analogiški reikalavimai taikomi ir kito toje pačioje byloje kaltinamojo parodymų vertinimui.

28. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir patikrinusi skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teismai, vertindami liudytojo D. K. ir nuteistojo J. M. parodymus, kasaciniame skunde nurodytų pažeidimų nepadarė.

29. Teismai, pripažindami V. Ž. kaltu padarius BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, t. y. kad jis per tarpininką L. B. ir tiesiogiai pareikalavo iš D. K. kyšio už tai, kad pastarojo vadovaujama įmonė laimėtų UAB „Gelsauga“ organizuojamą Radviliškio prekinių vagonų depo automobilių stovėjimo aikštelės II etapo įrengimo ir darbo projekto parengimo pirkimą, ir šį kyšį per L. B. priėmė, o kyšio dalį perdavė J. M., visapusiškai, išsamiai ir detaliai įvertino tiek atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K., tiek nuteistojo J. M. parodymus.

30. D. K. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, apklaustas pakartotinai. Teismai palygino liudytojo D. K. teismo posėdžiuose duotus parodymus su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat paaiškinimais, užfiksuotais pareiškime ir parodymų patikrinimo vietoje protokole, ir nustatė, kad dėl esminių aplinkybių, susijusių su V. Ž. pareikalautu kyšiu ir jo perdavimu, šio liudytojo parodymai viso proceso metu nekito ir buvo nuoseklūs.

31. Nuteistojo J. M. parodymai teismų taip pat buvo analizuoti itin atidžiai ir nuodugniai ir įvertinti kaip nuoseklūs ir patikimi.

32. Apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo J. M. ir D. K. parodymų prieštaringumo tinkamai išanalizuoti ir dėl jų pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 132, 134– 136, 138 punktuose.

33. Tikrindami tiek liudytojo D. K., tiek nuteistojo J. M. parodymų patikimumą, teismai šių asmenų parodymus lygino tarpusavyje ir su byloje esančiais netiesioginiais įrodymais – banko sąskaitos išrašu ir specialisto išvada. Visi šie įrodymai buvo išsamiai aptarti, sugretinti tarpusavyje, tinkamai įvertinti ir sujungti į vientisą loginę grandinę. Iš skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinio matyti, kad liudytojo D. K. ir nuteistojo J. M. parodymų vertinimas atitinka teismų praktikos reikalavimus, taikomus bendrininko ar kito toje byloje kaltinamojo parodymų vertinimui. V. Ž. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės tinkamai pagrindžiamos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Be to, BPK 276 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka byloje esantiems įrodymams patikrinti teismo posėdyje buvo perskaityti įtariamojo L. B. 2013 m. gruodžio 9 d. duoti parodymai, kur jis patvirtino kyšio perdavimo V. Ž. aplinkybes, iš esmės atitinkančias J. M. ir D. K. parodymus. Pažymėtina, kad teismai aiškiai motyvavo, kodėl atmetė nuteistojo V. Ž. ir L. B. teismo posėdyje duotus parodymus.

34. Kitaip nei teigiama nuteistojo V. Ž. gynėjų kasaciniame skunde, vadovautis in dubio pro reo principu teismai neturėjo pagrindo. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk5LTcxOS8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-199-719/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-199-719/2022">2K-199-719/2022</a>, 2K-83-719/2024, 2K-110-628/2024), o tokių nepašalintų abejonių nenustatyta.

35. V. Ž. gynėjai kasaciniame skunde teigia, kad pašalindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriose V. Ž. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo inkriminuoti VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, VPIDĮ 3 straipsnio 1 punkto, KĮ 4 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų pažeidimai, aplinkybė, kad buvo pažeista vidaus sandorių tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Gelsauga“ sudarymo prigimtis ir esmė, UAB „Gelsauga“ pirkimų taisyklių 2.1, 11.33, 23.2 papunkčių reikalavimų pažeidimai ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veika padaryta bendrininkų grupe, apeliacinės instancijos teismas pakeitė kaltinimą nuteistojo neįspėjęs, taip pažeisdamas BPK 255, 256 straipsnių nuostatas ir V. Ž. teisę į gynybą. Šie teiginiai nepagrįsti.

36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Gelsauga“ atitiko perkančiosios organizacijos požymius ir turėjo vykdyti viešuosius pirkimus, vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad buvo pažeista ir vidaus sandorių tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Gelsauga“ sudarymo prigimtis ir esmė, taip pat UAB „Gelsauga“ pirkimų taisyklių reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs byloje surinktus įrodymus, patikrino šias pirmosios instancijos teismo išvadas ir pašalino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų prieštaravimus, nurodydamas, kad UAB „Gelsauga“ pirkimai turėjo būti organizuojami Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyta tvarka, todėl V. Ž. negalėjo pažeisti teisės akto, kuris nagrinėjamoje situacijoje neturėjo būti taikomas, t. y. UAB „Gelsauga“ pirkimų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas pašalino ir kitus V. Ž. nepagrįstai inkriminuotus VTĮ, VPIDĮ ir KĮ reikalavimų pažeidimus, o tokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai išdėstyti nuosprendžio 106–109 punktuose.

37. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio prasme faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia). Veikų aplinkybių patikslinimas, šalinant iš inkriminuotų veikų aprašymo tam tikras aplinkybes, kurios yra žinomos gynybai ir ginčijamos, įrodinėjant, kad kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos, nepripažintinas kaltinimo keitimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY5LTk3Ni8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-169-976/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-169-976/2022">2K-169-976/2022</a>, 2K-195-976/2022). Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (BK 59 ir 60 straipsniai) pašalinimas nelaikytinas nei veikos perkvalifikavimu, nei kaltinimo pakeitimu. Todėl BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų pažeidimas nagrinėjamu atveju nekonstatuotinas.

38. Nuteistojo G. M. ir nuteistojo V. Ž. gynėjų bei nuteistojo V. Ž. kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šie argumentai nepagrįsti. Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, tinkamai išanalizavo visus esminius apeliacinių skundų argumentus ir dėl jų nuosprendyje pateikė išsamius motyvus. Nenustatyta ir kitų kasaciniuose skunduose nurodomų esminių BPK pažeidimų.

Dėl perkančiosios organizacijos statuso

39. V. Ž., jo gynėjų ir G. M. kasaciniuose skunduose teigiama, kad nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados, jog UAB,,Gelsauga“ atitiko perkančiosios organizacijos kriterijus. Nesutikimą su šiomis išvadomis dėl UAB „Gelsauga“ pripažinimo perkančiąja organizacija kasatoriai pirmiausia sieja su VPĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis vidaus sandorius, ir šio instituto teisinio reguliavimo raida.

40. Inkriminuojamu laikotarpiu galiojusio VPĮ 10 straipsnio,,Atvejai, kai šio įstatymo reikalavimai netaikomi“ 5 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad VPĮ reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienus finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Ši įstatymo nuostata pakeista, priėmus naują VPĮ redakciją (2017 m. gegužės 2 d. įstatymas Nr. XII-327, įsigaliojęs nuo 2017 m. liepos 1 d.), kur tiesiogiai nurodyta, kad abi vidaus sandorio šalys yra perkančiosios organizacijos. Tačiau šie teisinio reguliavimo pakeitimai, susiję su vidaus sandorio šalių statuso įvardijimu įstatyme, neturi įtakos sprendžiant dėl UAB „Gelsauga“ pareigos laikytis VPĮ reikalavimų sudarant subrangos sandorius, nes, pripažįstant subjektą perkančiąja organizacija, turi būti vadovaujamasi ne vidaus sandorį reglamentuojančiomis VPĮ nuostatomis, o šio įstatymo nuostatomis, kuriose įtvirtinti perkančiosios organizacijos kriterijai, t. y. VPĮ 4 straipsniu.

41. Pagal VPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą (nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusi 2012 m. rugsėjo 29 d. įstatymo redakcija), viešasis ar privatusis juridinis asmuo (išskyrus valstybės ar savivaldybių valdymo institucijas) yra perkančioji organizacija, jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) jo veikla yra daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų; 2) yra kontroliuojamas (valdomas) valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų; 3) turi administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra skiriami valstybės ar savivaldybių institucijų arba šioje dalyje nurodytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų.

42. VPĮ nuostatomis, be kita ko, buvo įgyvendinama Direktyva 2004/18 (panaikinta 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų). Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 9 dalyje buvo įtvirtinta perkančiosios organizacijos samprata, iš esmės analogiška VPĮ 4 straipsnyje įtvirtintajai. Pagal tai perkančiosios organizacijos – tai valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos, įstaigos, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, tų institucijų ir (arba) įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, asociacijos. Pažymėtina, kad VPĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąvoka „viešieji ir privatieji juridiniai asmenys“ atitinka Direktyvoje 2004/18 nurodytą sąvoką „įstaigos, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė“.

43. Pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 9 dalį, įstaiga, kurios veiklą reglamentuoja viešoji teisė, reiškia bet kurią įstaigą, kuri: 1) skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio, tenkinti; 2) turi juridinio asmens statusą ir 3) daugiausia yra finansuojama iš valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijų ar kitų įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, lėšų; arba yra valdoma šių institucijų ir kitų minėtų įstaigų; arba turinti administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra paskirti valstybės, regiono ar vietos valdžios institucijų arba kitų įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė.

44. Taigi, byloje inkriminuojamu laikotarpiu tiek nacionaliniame, tiek Europos Sąjungos teisiniame reguliavime buvo aiškiai įtvirtintos subjekto, be kita ko, privataus juridinio asmens, pripažinimo perkančiąja organizacija sąlygos. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį perkančiųjų organizacijų kategorijai priskiriami ir privatūs juridiniai asmenys, įsigaliojo nuo 2004 m. sausio 1 d. (2003 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija). Pakeistoje VPĮ redakcijoje, kuri įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. (2017 m. gegužės 1 d. įstatymas Nr. XIII-327), prie sąlygos,,jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešiesiems interesams“ skliausteliuose patikslinta:,,kai subjektas vykdo veiklą įprastinėmis rinkos sąlygomis, siekia pelno ir pats prisiima savo veiklos nuostolius, laikoma, kad viešieji interesai, kuriems tenkinti jis įsteigtas arba kuriuos tenkinti jam nustatytas tikslas, yra pramoninio arba komercinio pobūdžio“. Šis sąvokos patikslinimas suponuotas naujos 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 10 konstatuojamosios dalies. Joje paaiškinta, kad subjektas, kuris vykdo veiklą įprastinėmis rinkos sąlygomis, siekia pelno ir vykdydamas savo veiklą patiria nuostolių, neturėtų būti laikomas „viešosios teisės reglamentuojamu subjektu“. Tačiau juridinio asmens pripažinimo perkančiąja organizacija kriterijai, kiek tai susiję su šioje byloje nagrinėjamu atveju, nuo 2004 m. sausio 1 d. iki šiol iš esmės nėra pakitę.

45. Nacionalinio teisinio reguliavimo dėl perkančiosios organizacijos kriterijų (pripažinimo perkančiąja organizacija sąlygų) neaiškumus kasatoriai sieja su nacionalinio teismo kreipimusi į Teisingumo Teismą ir aplinkybe, kad Teisingumo Teismas tik 2017 m. spalio 5 d. sprendime byloje LitSpecMet, C‑567/15, pateikė aktualaus Europos Sąjungos teisinio reguliavimo turinio (Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 9 dalies) išaiškinimą. Vis dėlto pažymėtina, kad tiek Teisingumo Teismo praktikoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aktualūs klausimai, susiję su įmonės pripažinimu perkančiąja organizacija, ne kartą buvo nagrinėti ir iki tol (pvz., Teisingumo Teismo 1998 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt., C-44/96; 1998 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje BFI Holding, C-360/96; 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas bylose Agor? ir Excelsior; 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Universale-Bau ir kt., C-470/99; 2003 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Adolf Truley, C-373/00; 2003 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Komisija prieš Ispaniją, C‑214/00). Antai 2008 m. balandžio 10 d. sprendime byloje Ing. Aigner, C-393/06, 2003 m. gegužės 22 d. sprendime byloje Korhonen ir kt., C-18/01, pasisakyta, kad neturi reikšmės tai, jog, be veiklos, skirtos viešojo intereso poreikiams tenkinti, aptariamas subjektas vykdo dar ir kitą veiklą, siekdamas pelno, konkurencinėje rinkoje, o sprendžiant apie viešojo intereso, kuris yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinimą, nereikėtų vadovautis vien bendra privačių juridinių asmenų tikslu (pelno siekimu) ar jų veiklos, kuri nusakoma kaip ūkinė komercinė, apibrėžtimi (2003 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Komisija prieš Ispaniją, C- 283/00, 81 punktas).

46. Perkančiosios organizacijos statusą patvirtinančių kriterijų aiškinimo ir taikymo praktika dar iki Teisingumo Teismo pirmiau minėto 2017 m. spalio 5 d. sprendimo buvo aiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-378/2015; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-415/2016).

47. Taigi, dar iki minėto Teisingumo Teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimo, taip pat ir nagrinėjamos veikos padarymo metu įmonės priskyrimo perkančiųjų organizacijų kategorijai teisinis reglamentavimas ir kriterijai buvo aiškūs.

48. Byloje nustatyta, kad, kai buvo vykdomi analizuojami pirkimai, UAB „Gelsauga“ atitiko visus Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2012 m. kovo 29 d. įstatymo redakcija) nustatytus kriterijus, pagal kuriuos bendrovė laikoma perkančiąja organizacija. Vienintelė UAB,,Gelsauga“ akcininkė buvo patronuojančioji įmonė AB,,Lietuvos geležinkeliai“, kurios 100 proc. akcijų priklauso Lietuvos Respublikai. AB „Lietuvos geležinkeliai“ įstatuose nurodyta, kad bendrovės veiklos objektas yra Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijų atlikimas, keleivių ir krovinių vežimas geležinkelių transportu. UAB „Gelsauga“ buvo įsteigta valstybės įsteigtos, viešojo pobūdžio paslaugas teikiančios įmonės AB „Lietuvos geležinkeliai“ jos poreikiams tenkinti – visuotinės svarbos (viešojo intereso), nekomercinio pobūdžio darbams atlikti. Patronuojančioji bendrovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ dalyvavo finansuojant UAB „Gelsauga“ ir ją valdant. 2012– 2013 m. (taigi ir pirkimų organizavimo metu) UAB „Gelsauga“ veikla iš esmės buvo nukreipta vienintelės akcininkės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai, nes daugiau nei 90 proc. patronuojamosios įmonės pajamų buvo gauta iš patronuojančiosios bendrovės. Faktiškai UAB „Gelsauga“ veiklos konkurencingoje rinkoje nevykdė ir neprisiėmė verslo rizikos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad juridinio asmens teisinė forma (uždaroji akcinė bendrovė), jo įstatuose įtvirtinti tikslai – pelno siekimas ir kt., sprendžiant dėl juridinio asmens pripažinimo perkančiąja organizacija, šiuo atveju nėra reikšmingas veiksnys, nes juridinio asmens priskyrimą perkančiajai organizacijai, kaip jau minėta, lemia būtent Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai. Pažymėtina, kad perkančiosios organizacijos statusą atitinkančios bendrovės 2013 m. buvo įrašomos į Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintą Perkančiųjų organizacijų sąrašą. Į jį buvo įtraukta ne tik AB „Lietuvos geležinkeliai“, bet ir kitos perkančiosios organizacijos vykdančios geležinkelio transporto paslaugų teikimo veiklą pagal Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodeksą, konkrečiai jų neįvardinant. Pagal nagrinėjamų veikų galiojusią šio kodekso redakcijos 3 straipsnio 14 punktą geležinkelių transporto veikla buvo apibrėžta kaip keleivių, bagažo ir (ar) krovinių vežimas geležinkeliais, geležinkelių infrastruktūros valdymas, plėtra ir priežiūra, taip pat kita veikla, tiesiogiai susijusi su geležinkelių infrastruktūra, keleivių, bagažo ir (ar) krovinių vežimu.

49. Pažymėtina, kad bylos medžiaga iš tiesų suponuoja tam tikrą prielaidą, jog nagrinėjamu laikotarpiu patronuojančioji įmonė AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir jos patronuojama įmonė galbūt nepagrįstai naudojosi vidaus sandorių VPĮ nustatytomis išimtimis, kad nebūtų paisoma viešiesiems pirkimams taikomų VPĮ reikalavimų, o kontroliuojanti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba – dėl vienokių ar kitokių priežasčių neskyrė reikiamo dėmesio šiai problemai spręsti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad vidaus sandorių sudarymo teisėtumas nėra nagrinėjamoje byloje nuteistiesiems inkriminuotų kaltinimų dalykas. Bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos BPK 255 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o tokias ribas apibrėžia kaltinamojo akto turinys. Dėl šios bylos nagrinėjimo ribų motyvuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 77 punkte. Šioje byloje kaltinimas nuteistiesiems pagal BK 228 straipsnio 1 dalį susijęs tik su vienos iš vidaus sandorių šalių (patronuojamosios įmonės UAB „Gelsauga“) sudarytų subrangos sutarčių būdo ir tvarkos teisėtumu, t. y. įvertinimu, ar UAB „Gelsauga“, sudarydama subrangos sutartis, pagal aktualius teisės aktus turėjo vadovautis VPĮ ir ar VPĮ nuostatos nagrinėjamu atveju suponavo UAB „Gelsauga“ pripažinimą perkančiąja organizacija. Šios aplinkybės nustatytos ir abejonių nekelia.

Dėl BK 230 straipsnio taikymo ir bendrininkavimo

50. BK XXXIII skyriuje nustatytų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai subjektu (šių veikų vykdytoju) gali būti tik BK 230 straipsnyje išvardyti asmenys. Inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 230 straipsnio 3 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. Valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas siejamas su dviem būtinaisiais požymiais: 1) darbu, pareigų ėjimu viešajame, privačiajame juridiniame asmenyje, organizacijoje, vertimusi profesine veikla, buvimu arbitru ar prisiekusiuoju; 2) turėjimu administracinių įgaliojimų (leidimas atlikti veiksmus, kuriais užtikrinama juridinio asmens savarankiška veikla (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), teisės veikti juridinio asmens, organizacijos vardu (spręsti klausimus, susijusius su veikla, struktūra, veiklos strategija, finansų valdymu, santykiais su trečiaisiais asmenimis, sudaryti sandorius, atlikti kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, sukuriančius, keičiančius ar naikinančius juridinio asmens teises ir pareigas) arba teikti viešąsias paslaugas.

51. Privataus ūkio subjekto vadovas ar kitas darbuotojas gali būti prilygintas valstybės tarnautojui, tačiau tokia išvada turi būti daroma įvertinus jo padarytų veiksmų reikšmingumą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams ir įvertinant, ar šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Viešuoju interesu yra laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes, visuomenės suinteresuotumas, kad valstybės tarnautojai bei kiti viešojo ar privataus sektorių darbuotojai, įgalioti spręsti visuomenei svarbius klausimus, darytų tai nešališkai, teisingai ir įstatymų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑168-489/2022, 2K‑74-594/2024, 2K‑61‑489/2025).

52. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu laikotarpiu V. Ž. buvo įmonės vadovas – UAB „Gelsauga“ direktorius, šioje įmonėje turintis administracinius įgaliojimus. Nors UAB „Gelsauga“ pagal savo teisinę formą buvo laikoma ne viešąja įstaiga, o privačiu juridiniu asmeniu – uždarąja akcine bendrove, tačiau, kaip prieš tai minėta, didžioji dalis šios įmonės veiklos buvo nukreipta viešajam interesui tenkinti, kaip jos steigėjos AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuri atsakinga už valstybės efektyvios geležinkelių infrastruktūros užtikrinimą, patronuojama įmonė. Pagal UAB „Gelsauga“ direktoriaus pareiginius nuostatus, bendrovės direktorius yra bendrovės vadovas, organizuojantis ūkinę, komercinę ir finansinę bendrovės veiklą. Jis turėjo teisę veikti bendrovės vardu, priimti sprendimus, susijusius su bendradarbiavimu su kitomis įmonėmis, pasirašyti sutartis ir kt. Todėl būtent įmonės vadovas turėjo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų vykdoma teisėtai. Nors įmonės veikloje tam tikras priskirtas funkcijas turėjo ir kolektyvinis valdymo organas – valdyba, taip pat ir pirkimų komisija, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes nagrinėjami pirkimai buvo derinami būtent su V. Ž. kaip įmonės vadovu. Būtent jis duodavo neteisėtus nurodymus pavaldžiam darbuotojui J. M. dėl sąlygų proteguojamoms įmonėms sudarymo ir pasirašydavo su jomis sutartis. Įvertinus visumą šių aplinkybių, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami nuteistąjį V. Ž. valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, BK 230 straipsnį taikė tinkamai ir pagrįstai jį pripažino nagrinėjamos nusikalstamos veikos vykdytoju.

53. Kaip minėta, nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnyje, vykdytojas yra specialiojo subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo. Tačiau šios nusikalstamos veikos bendrininkais (organizatoriais, kurstytojais, padėjėjais) gali būti pripažįstami ir neturintys specialiojo subjekto požymių asmenys, taigi, ir verslininkai ar kiti asmenys. Tokiu atveju svarbu nustatyti, kad kaltininkus siejo bendra tyčia, veiksmų bendrumas piktnaudžiaujant, taip pat ir tai, kad visi bendrininkai suvokė, jog jų atliekami veiksmai yra priešingi valstybės tarnybai, jos principams ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-895/2017, 2K‑127‑689/2020, 2K-16-489/2021).

54.Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai atskleisti ir išdėstyti kiekvieno bendrininko veiksmai ir bendra tyčia bei tai pagrindžiantys įrodymai. Pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas nustatytas V. Ž., G. M. ir kitų bendrininkų nusikalstamų veiksmų bendrumas, kryptingumas ir derinimas tarpusavyje. Šiuos asmenis siejo tas pats nusikalstamas sumanymas. Jie veikė turėdami bendrą tikslą ir išankstinį susitarimą – kad, nesilaikant viešųjų pirkimų reikalavimų, UAB „Gelsauga“ organizuojamus pirkimus laimėtų konkrečios G. M. proteguojamos įmonės, o kiekvieno iš jų veiksmai buvo dalis bendros veikos, kuria buvo siekiama bendro nusikalstamo rezultato. V. Ž. nurodė pavaldžiam, už pirkimus atsakingam darbuotojui J. M. rengti pirkimų procedūras taip, kad šis tikslas būtų pasiektas, pasirašė sutartis su minėtomis įmonėmis. G. M., turėdamas išankstinę informaciją, pats ir per kitus pasitelktus asmenis rengė ir teikė pirkimams laimėti iš anksto suderintą pasiūlymų dokumentaciją. Todėl G. M. pagrįstai pripažintas nagrinėjamos piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos bendrininku – padėjėju.

Dėl didelės turtinės ir neturtinės žalos požymio

55. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą taikoma tuomet, kai dėl tokių veikų didelę žalą (turtinę arba neturtinę) patiria valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

56. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu nusikaltimu įmonei UAB „Gelsauga“ buvo padaryta didelė – 55 660 Lt (16 120,25 Eur) turtinė žala. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, nuosprendžio 115–118 punktuose motyvuotai pagrindė, kad ši žala padaryta vykdant V. Ž., G. M. ir P. B. susitarimą dirbtinai padidinti 55 660 Lt (16 120,25 Eur) darbų kainą pagal UAB „Gelsauga“, UAB „PA Group“ ir UAB „Progressus Group“ statybos rangos sutartį dėl Vilniaus geležinkelio stoties metalo laužo sandėliavimo gelžbetoninės aikštelės su valymo įrenginiais statybos darbų. Ši suma buvo pervesta už tariamai suteiktas darbų priežiūros paslaugas įmonei UAB „Gunika“, kuri šių darbų realiai neatliko, o dėl to žalą faktiškai patyrė UAB „Gelsauga“, permokėjusi už statybos darbus. Ši žala nusikalstamos veikos padarymo metu viršijo 250 MGL, o tokio dydžio turtinė žala pagal teismų praktiką šios kategorijos bylose pripažįstama didele (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI2LTk3Ni8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-226-976/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-226-976/2020">2K-226-976/2020</a>, 2K-P-59-495/2021, 2K-61-489/2025).

57.Pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes dėl nuteistųjų piktnaudžiavimo viešųjų pirkimų srityje pagrįstai nustatyta, jog buvo padaryta ne tik turtinė, bet ir didelė neturtinė žala UAB „Gelsauga“ ir valstybei.

58. Viešųjų pirkimų tikslas – laikantis įstatymų reikalavimų sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Siekiant šio tikslo, įgyvendinamas ir kitas svarbus uždavinys – sąžininga rinkos dalyvių konkurencija, be to, apribojamos atskirų asmenų galimybės nepagrįstai pelnytis, korupcija, nepagrįstas viešųjų paslaugų branginimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kai valstybės tarnautojas ar teikiant viešąsias paslaugas jam prilygintas asmuo tyčia pažeidžia viešuosius pirkimus reglamentuojančius teisės aktus, siekdamas nepagrįsto atskirų asmenų pasipelnymo, yra pagrindas spręsti, kad tokiais veiksmais padaroma didelė žala valstybei, nes taip diskredituojamas valstybės politikos įgyvendinimas visuomenei jautriose srityse; tokiu atveju vertinant neturtinės žalos dydį valstybei neturi būti apsiribojama vien tik tarnautojo (jam prilyginto asmens) einamų pareigų svarbos ar įstaigos, kuriai tas asmuo atstovauja, gero įvaizdžio vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk2LTUxMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-296-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-296-511/2016">2K-296-511/2016</a>, 2K-61-689/2020). Kita vertus, valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui) pažeidus viešųjų pirkimų sritį reguliuojančius teisės aktus, sprendžiant, ar padaryta didelė neturtinė žala, aktualu įvertinti byloje nustatytų aplinkybių visumą, be kita ko, tokių pažeidimų pobūdį ir priežastis, išsiaiškinti, ko iš tiesų tokiais veiksmais buvo siekiama; ar jiems yra būdingas korupcinis pobūdis, savanaudiški tikslai; ar realiai suteiktos įsigytos paslaugos (atlikti darbai), ar jų kaina yra aiškiai per aukšta; kaip minėti veiksmai vertintini proporcingumo, racionalumo aspektu.

59. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad dėl šioje byloje nustatytų nuteistųjų neteisėtų veiksmų didelę neturtinę žalą patyrė juridinis asmuo UAB „Gelsauga“ ir valstybė, pirmiau minėtas aplinkybes išanalizavo tinkamai. Išsamūs motyvai dėl jų pateikti nuosprendžio 120–125 punktuose. Teismai nustatė, kad V. Ž. kaip įmonės vadovas pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, įpareigojantį perkančiąją organizaciją užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Šie reikalavimai buvo šiurkščiai pažeisti, nes pirkimai buvo organizuojami neskelbiant viešai, iš anksto sutariant, kokios bendrovės bus pripažintos laimėtojomis, suteikiant joms išimtinę padėtį. Taip buvo apribota konkurencija, iš pirkimų pašalinti kiti galimi dalyviai. Byloje nustatyta, kad dar prieš pirkimo proceso pradžią V. Ž. su G. M. iš anksto susitardavo, kad UAB „Gelsauga“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ vidaus sandorių pagrindu planuojamus statybos darbus atliks ir medžiagas suteiks būtent G. M. proteguojamos įmonės, o pradėjus pirkimų procesą šių įmonių naudai buvo keičiamos pirkimų sąlygos. Nerengiant viešųjų pirkimų, iš anksto išrenkant jų laimėtojus, buvo neišnaudotos galimybės statybos darbus ir medžiagas įsigyti už mažiausią kainą, jos buvo perkamos išimtinai pagal G. M. atstovaujamų ir proteguojamų bendrovių pasiūlymus, taip neracionaliai panaudojant skiriamas lėšas. Svarbu ir tai, kad lėšas projektams įgyvendinti pagal vidaus sandorius su patronuojamąja įmone UAB „Gelsauga“ šiai įmonei pervesdavo valstybės valdoma AB „Lietuvos geležinkeliai“. V. Ž., pagal savo tiesiogines bendrovės vadovo pareigas būdamas atsakingas už UAB „Gelsauga“ gaunamų lėšų naudojimo racionalumą, ne tik pats to nedarė, bet ir nurodydavo pavaldžiam darbuotojui J. M. neteisėtai veikti, riboti tiekėjų konkurenciją, keisti teikiamus pirkimų dokumentus, kad pirkimus laimėtų konkrečios su G. M. susijusios bendrovės. Nusikalstami veiksmai truko gana ilgą laiką, buvo sistemingi, o tokiais veiksmais sudarytas pagrindas manyti, jog bendrovėse, susijusiose su viešojo intereso užtikrinimu, pirkimai vykdomi nesąžiningai, siekiant tenkinti tik tam tikrų asmenų interesus. Todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad didelę neturtinę žalą patyrė ne tik UAB „Gelsauga“, bet ir valstybė.

60. Nors nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjų kasaciniame skunde teigiama, kad didelė neturtinė žala valstybei nuteistojo veiksmais nepadaryta, nes ne jis atsakingas už išnaudotas ar neišnaudotas galimybes statybos darbus ir medžiagas įsigyti už mažiausią kainą, kad situaciją lėmė teisinio reguliavimo Lietuvos Respublikoje trūkumai, tačiau šie argumentai neatitinka faktinių aplinkybių. O galimas reikiamos kontrolės vykdant viešuosius pirkimus trūkumas taip pat nesuteikia pagrindo V. Ž. veiksmus ir jų padarinius vertinti kitaip.

Dėl bausmių

61. Nuteistasis V. Ž. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nesušvelnino bausmės. Teismas neįvertino ir jo sveikatos būklės. Be to, tiek nuteistasis V. Ž., tiek nuteistasis G. M. teigia, kad dėl pernelyg nepateisinamai ilgai trukusio baudžiamojo proceso, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jiems turi būti švelninamos bausmės. Su šiais kasatorių teiginiais nėra pagrindo sutikti.

62. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K- 39-895/2016, 2K-7-8-788/2018). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

63. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019 ir kt.).

64. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei nurodo kasaciniuose skunduose nuteistieji V. Ž. ir G. M., skiriant jiems bausmes buvo įvertintos visos bausmėms individualizuoti reikšmingos aplinkybės, be kita ko, atsižvelgta ir į ilgai trukusį baudžiamąjį procesą, motyvuotai pasisakyta dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų netaikymo ir nebuvimo pagrindo sušvelninti bausmes, pašalinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

65. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Ž. ir G. M. paskirtos bausmės yra teisingos ir labiau jas švelninti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo G. M., nuteistojo V. Ž., nuteistojo V. Ž. gynėjų advokatų Edvardo Steckio ir Rimo Andrikio kasacinius skundus.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Algimantas Valantinas

Eligijus Gladutis