Baudžiamoji byla Nr. 2K-175/2012
Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00217-2011-3
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.4.2; 1.1.4.3; 1.2.14.1.2.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J. ir G. A. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;
G. A. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 21 d. nutartis, kuria nuteistųjų apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Albino Sirvydžio pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
M. J. ir G. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe 2011 m. vasario 23 d., apie 11.30 val., sugadinę durų spynos šerdį, kėsinosi įsibrauti į butą Kaune, (duomenys neskelbtini), ir pagrobti E. V. priklausantį turtą, bet nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes vengdami sulaikymo, kai juos pastebėjo kaimyninio buto gyventoja, pasišalino iš nusikaltimo vietos.
Kasaciniais skundais nuteistieji prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 21 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasaciniuose skunduose abu nuteistieji teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nuteisdami juos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, nesutinka su teismų išvada, jog pasitraukė nuo E. V. buto durų bijodami galimo sulaikymo, kai juos pastebėjo gretimo buto gyventoja, taigi nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, ir tvirtina, kad savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką.
Kasaciniame skunde nuteistasis M. J. nurodo, kad teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, BPK 1, 3, 6, 7 straipsnių, 20 straipsnio 3, 5 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 212, 320 straipsnių, BK 2, 15, 54 straipsnių, nuostatas. Kasatorius teigia, kad yra nekaltas. Bylos medžiagos duomenys parodo, kad nusikalstamos veikos atsisakyta dėl jo siekiamo tikslo geranoriškai sustabdyti bet kokią nusikalstamą veiką, kai priėjęs prie G. A. pasakė, jog nereikia daryti nesąmonių, nes jie atėjo dėl buto nuomos. Liudytoja L. B. S. nepatvirtino, kad pastebėjo darančius nusikaltimą būtent du asmenis, kasatoriaus M. J. neatpažino. Apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo, nutartyje tik deklaratyviai pažymėjo, kad esminių BPK pažeidimų nenustatyta, bausmė paskirta laikantis bausmių skyrimo pagrindų.
Kasaciniame skunde nuteistasis G. A. teigia, kad teismų sprendimuose aprašytos aplinkybės, jog liudytoja L. B. S. iš savo buto išėjo tuo metu, kai prie E. V. buto jau nieko nebuvo, policijos darbuotojai nebėgusius ir nebandžiusius pasislėpti G. A. ir kitą nuteistąjį sulaikė ne prie E. V. buto, bet besileidžiančius išėjimo iš laiptinės link, rodo, kad šių asmenų pasirodymas įvykio vietoje neturėjo jokios įtakos galimybei užbaigti nusikalstamus ketinimus. Teismai nenustatė, kad liudytoja L. B. S. būtų garsiai šaukusi, vijusis ar garsiai grasinusi pakviesti į įvykio vietą policijos pareigūnus, ji pati nebūtų galėjusi jų sulaikyti, todėl neišsidavė, o bandęs įsibrauti į nukentėjusiojo butą asmuo negalėjo žinoti, kad yra stebimas. Kasatorius G. A. nurodo į kasacines nutartis Nr. 2K-356/2005, 2K-391/2005, 2K-199/2007, kuriose išaiškintas BK 23 straipsnio nuostatų taikymas ir teigia, kad savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką motyvu gali būti ir baimė dėl galimo sulaikymo, todėl supratimas, kad kažkas pastebėjo nusikaltimą darantį asmenį bei apie jo veiksmus gali pranešti policijai ir jis gali būti demaskuotas kaip padaręs nusikalstamą veiką, nelaikomas aplinkybe, nepriklausančia nuo kaltininko valios ir neleidžiančia pabaigti nusikaltimo. Jis nurodo, kad pagal BK 23 straipsnio 2 dalies nuostatas baudžiamoji atsakomybė jam negali kilti ir pagal BK 187 straipsnio 3 dalį. Byloje nustatyta, jog sugadinus vienų durų spynos šerdį nukentėjusiajam padaryta 20 Lt žala. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį nedidelės vertės turtas yra tada, kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio. Sugadinto užrakto vertė nesiekia 1 MGL (130 Lt) dydžio (2006 m. gruodžio 7 d. Vyriausybės nutarimas Nr. X-963), todėl G. A. mano, kad jo veiksmuose nėra šio baudžiamojo nusižengimo sudėties.
Atsiliepime į nuteistųjų G. A. ir M. J. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinius skundus atmesti.
Prokuroras pažymi, kad byloje BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos. Teismai įvertinto byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų įrodymų viseto (liudytojų L. B. S., K. M., V. M., G. G. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo, specialisto išvados dėl trasologinio tyrimo, kompaktinės plokštelės su garso įrašu apžiūros ir perklausymo protokolo, daiktinių įrodymų apžiūros protokolo) pagrindu motyvuotai konstatavo, kad G. A. su M. J. bendrininku grupe, sugadinę durų spynos šerdį, kėsinosi įsibrauti į butą, ir pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėti kaimyninio buto gyventojos ir iš nusikaltimo vietos pasišalino. Nuteistųjų veiksmus teismai tinkamai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Teismai pagrįstai vadovavosi liudytojos L. B. S. parodymais ir nurodė įtikinamą motyvą dėl neatitikimo tarp liudytojos pranešimo policijai apie dviejų asmenų laužimąsi į svetimą butą ir vėlesnių parodymų, kad matė tik vieną asmenį. Taip pat teismai, remdamiesi objektyviais bylos duomenimis ir išsamiai motyvuodami, atmetė kaip pasirinktą gynybos poziciją nuteistųjų versijas, kad buvo susitarę susitikti dėl buto nuomos tame name, kad G. A. veikė vienas, o M. J. atėjo tik jo ieškoti bei sudrausmino, dėl to G. A. atsisakė neteisėtos veikos savo noru, o ne užkluptas įvykio liudytojos.
Prokuroras pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog G. A. su M. J. į svetimą butą brovėsi, turėdami tiesioginę tyčią užvaldyti svetimą turtą, šiam tikslui pasiekti G. A., pasiruoštais ir sulaikymo metu pas jį surastais įrankiais išlaužęs spyną, atrakino pirmąsias E. V. buto duris ir bandė atrakinti antrąsias, tačiau nusikalstamus veiksmus nutraukė ir pasišalino iš įvykio vietos, nes kaimyninio buto gyventoja L. B. S. pradėjo rakinti savo buto duris. Tokia aplinkybė traktuotina kaip nepriklausanti nuo kaltininko valios, dėl kurios nuteistiesiems nepavyko įgyvendinti savo nusikalstamo sumanymo iki galo (užvaldyti svetimą turtą), ir jie tai suvokė. Prokuroras nurodo, kad neturi pagrindo nesutikti su tokiomis teismų išvadomis, nes G. A. ir M. J. veikoje nėra nustatyta esminė BK 23 straipsnio 1 dalyje numatyta aplinkybė – suvokimas, kad gali tęsti savo nusikalstamą veiką.
Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, iškeltais M. J. apeliaciniame skunde (dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo, nuteistojo kaltės, veikos kvalifikavimo), pasisakė, o sprendimą grindė motyvuotomis išvadomis. Byloje nėra duomenų, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai ar teisėjai asmeniškai būtų buvę šališki, o kasatoriaus M. J. nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis negali būti pagrindas pripažinti teismų sprendimus neteisėtais.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnis)
Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti (BK 23 straipsnio 1 dalis.) Savanoriškas atsisakymas – sąmoningas, savo valia priimtas sprendimas, kurį asmuo priima ne priverstas kitų asmenų ar susidūręs su neįveikiamomis ar sunkiai įveikiamomis aplinkybėmis (kliūtimis), neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką. Tokiomis aplinkybėmis ir kliūtimis gali būti įvairūs išoriniai faktoriai, pvz., netikėtas pašalinių asmenų pasirodymas, nukentėjusiojo elgesys, paties subjekto veiksmai: triukšmo sukėlimas, pašalinių asmenų dėmesio atkreipimas, sustiprinta apsauga. Savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką motyvai gali būti įvairūs, tarp jų ir baimė, tačiau savarankiškos teisinės reikšmės taikant BK 23 straipsnį paprastai neturi.
Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad kasatoriaus M. J. versiją, jog jie atėjo pasikalbėti dėl buto nuomos, patikrintą dar ikiteisminio tyrimo metu, kai pareigūnų pastangomis buvo siekiama nustatyti butą išnuomoti ketinusį asmenį, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepasitvirtinusią, nes M. J. neatpažino nė vienos M., besimokiusios jo nurodytoje mokykloje, ir negalėjo nurodyti jokių tikslesnių duomenų apie ją. M. J. versiją, kad G. A. veikė vienas, o jis atėjo tik jo ieškoti bei sudrausminti, G. A. versiją apie tai, kad bet kokiu atveju atsisakė pabaigti neteisėtą veiką savo noru, o ne užkluptas įvykio liudytojų, šis teismas aptarė ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų kontekste, bet atmetė kaip nepasitvirtinusias. Teismas nustatė, kad šalia nusikaltimo vietos buvo sulaikyti abu kaltinamieji ir liudytoja L. B. S. pranešė apie du, tikėtina, nusikaltimą darančius asmenis. Vėlesnius jos parodymus apie vieną asmenį teismai vertino kaip galėjusius pakisti dėl liudytojos garbaus amžiaus ir praėjusio ne mažo laiko tarpo nuo įvykio, kurio metu liudytoja, kaip teigė ji pati, buvo labai susijaudinusi bei sunerimusi. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tokią aplinkybę, kad du asmenys vienu metu fiziškai ir negalėtų laužti vieną paprastą medinių durų spynos šerdį. Ištirtų įrodymų visuma teismui leido konstatuoti, kad abu kasatoriai siekė pagrobti svetimą turtą įsibraudami į patalpą, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, todėl jų padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms bei veikų kvalifikacijai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad G. A. ir M. J. nusikalstamų ketinimų atsisakė ne savo iniciatyva, o todėl, kad buvo pastebėti liudytojos, kuri rakino savo duris, kad išeitų į laiptinę. Būtent dėl šio liudytojos veiksmo kasatoriai nutraukė nusikalstamus veiksmus ir pasišalino iš įvykio vietos, tačiau, policijos pareigūnams operatyviai reagavus į pranešimą apie vagystę, sulaikyti neišėję iš laiptinės.
Kasatoriai nesutinka su teismų išvadomis dėl, jų manymu, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų, suvaržiusių jų teises, bet nenurodo jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių šių bylos apskundimo ir nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Kasatorių reiškiamas nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis, nenustačius BPK pažeidimų, nėra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar apeliacinę nutartį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų M. J. ir G. A. kasacinius skundus.
Teisėjai Vytautas Greičius
Vytautas Masiokas
Albinas Sirvydis
