Baudžiamoji byla Nr. 2K-119/2012
Teisminio proceso Nr. 1-05-1-08014-2009-1
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.19.4; 2.1.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant sau naudos už šešias nusikalstamas veikas: neteisėtą pinigų priėmimą iš V. B. – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams; neteisėtą pinigų priėmimą iš I. D. – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui; neteisėtą pinigų priėmimą iš D. L.– teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams; neteisėtą pinigų priėmimą iš A. S. – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams; neteisėtą pinigų priėmimą iš D. S. – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams; neteisėtą pinigų priėmimą iš V. K. – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė – teisės dirbti valstybinėse institucijose atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuota A. M. 60,36 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos.
Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinus A. M. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes, galutinė bausmė nustatyta – teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimas penkeriems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,
n u s t a t ė:
A. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už šešias nusikalstamas veikas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant sau naudos, t. y. už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Sargybų būrio vyresniuoju pasieniečiu, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, draudžiančius pareigūnui priimti dovanų tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su jo pareigų atlikimu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2-4 ir 8 punktuose numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus ir 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, Vilniaus rinktinės Lavoriškių pasienio kontrolės punkte (toliau – ir PKP), Vilniaus r., Lavoriškių seniūnijoje, kelyje Nr. 103 Vilnius-Polockas, tarp Lietuvos Respublikos valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1153-1154, neteisėtai paėmė iš įvažiavusių į Lietuvos Respubliką Lavoriškių pasienio kontrolės punktą vairuotojų pinigus, tuo padarydamas didelę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, neužkirstas kelias galimiems teisės pažeidimams, iškraipytos valstybės institucijos –Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas. A. M. nusikalstamas veikas padarė šiomis aplinkybėmis:
1) 2008 m. liepos 30 d., apie 11.09 val., iš UAB,,Stolvika“ vairuotojo V. B., važiavusio automobiliu „DAF“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neteisėtai priėmė 10 Lt, kuriuos, pareikalavus A. M., šis įdėjo į darbo stalo stalčių;
2) 2008 m. liepos 30 d., apie 11.48 val., iš AB,,Arsol-Market“ vairuotojo I. D., važiavusio automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neteisėtai priėmė 10 JAV dolerių (29 Lt), įdėtų į šio Baltarusijos Respublikos piliečio pasą, kurį jis pateikė A. M. kartu su transporto priemonės registracijos dokumentais;
3) 2008 m. liepos 30 d., apie 14.50 val., iš įmonės,Strog Line“ vairuotojo D. L., vykusio automobiliu „Volvo FHTRUCK4X2“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Schmitz SKO24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neteisėtai priėmė 50 Rusijos Federacijos rublių (4,70 Lt), įdėtų į šio Baltarusijos Respublikos piliečio pasą, kurį jis pateikė A. M. kartu su transporto priemonės registracijos dokumentais;
4) 2008 m. liepos 30 d., apie 15.58 val., iš AB,,Iksora“ vairuotojo A. S., vykusio automobiliu „DAF 95XF380“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neteisėtai priėmė 100 Rusijos Federacijos rublių (9,40 Lt), įdėtų į šio Rusijos Federacijos piliečio pasą, kurį jis pateikė A. M. kartu su transporto priemonės registracijos dokumentais;
5) 2008 m. rugpjūčio 14 d., apie 17.05 val., iš AB,,S. Trans“ vairuotojo D. S., vykusio automobiliu „DAF 95XF380“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neteisėtai priėmė 100 Rusijos Federacijos rublių (9,56 Lt), įdėtų į draudimo pažymėjimą, kurį šis pateikė A. M. kartu su transporto priemonės registracijos dokumentais;
6) 2008 m. rugsėjo 3 d., apie 17.55 val., iš,,T. L. “ IĮ vairuotojo V. K., vykusio automobiliu Renault Premium 400 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neteisėtai priėmė 50 Rusijos Federacijos rublių (4,80 Lt), įdėtų į šio Rusijos Federacijos piliečio pasą, kurį jis pateikė A. M. kartu su transporto priemonės registracijos dokumentais.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai naikintini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl asmens kaltės padarius nusikaltimą turi būti pagrįstos neginčijamais įrodymais, kurių vertinimas turi būti atliktas taip, kaip to reikalauja BPK nuostatos. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais negali būti laikomi duomenys, kurių patikimumas negali būti patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis teismo proceso metu. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4 dalimi, teismas, spręsdamas, ar duomenys pripažintini įrodymais, privalo patikrinti, ar jie gauti teisėtais būdais. Nustačius, kad duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės (kasacinė nutartis Nr.2K-7-141/2008). Kasatoriaus manymu, šias nuostatas skundžiamus sprendimus priėmę teismai pažeidė.
Kasatorius nurodo, kad nepradėjus ikiteisminio tyrimo duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkami Operatyvinės veiklos ar kitų įstatymų nustatyta tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-141/2008). Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 16 d. nutartimi tenkino prokuroro prašymą ir sankcionavo techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka, slaptą patekimą į PKP patalpas ir jų apžiūrą, tačiau dėl kitų pareigūnų. Ikiteisminis tyrimas dėl kasatoriaus veikų pradėtas gavus ikiteisminio tyrimo pareigūno R. B. tarnybinį pranešimą apie tai, kad atliekant sankcionuotus operatyvinius veiksmus gauta pakankamai įrodymų apie operatyvinio tyrimo objektų vykdomas nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 ir 228 straipsniuose, tačiau šie veiksmai dėl kasatoriaus nebuvo sankcionuoti. Taigi Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnai prieš kasatorių vykdė neteisėtą operatyvinį tyrimą ir jo metu neteisėtai gautus duomenis panaudojo ikiteisminiame tyrime. R. B. tarnybiniame pranešime nurodytų įrodymų teisėtumo patikrinti neįmanoma; teismas netenkino gynėjos prašymo išreikalauti šiuos rašytinius įrodymus. Taip šiurkščiai pažeista konstitucinė teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 punktas, 6 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis ir BPK 166 straipsnis. Kasatorius pažymi, kad BPK 7 straipsnis įtvirtina kaltinimo ir gynybos šalių lygias teises bylų nagrinėjimo teisme metu, teisę teikti įrodymus bei dalyvauti juos tiriant (BPK 44 straipsnis) ir įpareigoja teismą nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad byloje negali būti įslaptintos informacijos, išskyrus BPK 202 straipsnyje numatytą atvejį. Dėl nurodytų priežasčių operatyviniais veiksmais surinkti duomenys apie kasatoriaus tariamai darytą veiką negalėjo būti pagrindas sankcionuoti kokius nors procesinius veiksmus, todėl taip pat neteisėta yra Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. liepos 15 d. nutartis, kuria, vadovaujantis BPK 158 straipsniu, 160 straipsnio 1, 2 dalimis, tenkintas Vilniaus apygardos prokuroro prašymas leisti ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės, vykdyti slaptą sekimą Lavoriškių užkardos tarnybinėse patalpose nuo 2008 m. liepos 15 d. iki 2008 m. spalio 15 d. Taip buvo pažeistos BPK 158 straipsnio 2 dalies nuostatos ir dėl to minėtos nutarties pagrindu gauti duomenys negali būti tinkami įrodymai (BPK 20 straipsnis). Be to, byloje nustatyta, kad Lavoriškių užkarda turi patalpas Vilniaus r., Lavoriškių k., Vilniaus g. 58, ir kitas patalpas – Lavoriškių pasienio kontrolės punkte, kurios yra už 7 km nuo už užkardos ir skirtos tiesioginėms pasieniečių darbo funkcijoms atlikti. Užkarda ir PKP nėra tie patys objektai, jie skirtingai apibrėžti ir Valstybės sienos apsaugos įstatyme. Kasatorius teigia, kad leidžiant fiksuoti neteisėtus pasieniečių veiksmus, tiesiogiai susijusius su jų vykdomomis pareigomis, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje turėjo būti tiksliai apibūdintas sekamas objektas, nurodytas tikslus jo adresas – šiuo atveju Lavoriškių pasienio kontrolės punkto patalpos. Remdamasis Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio, Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2092 „Dėl adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“, 2003 m. spalio 7 d. nutarimo Nr.1231 nuostatomis, reglamentuojančiomis pastatų, adreso, objektų pavadinimų reikšmes, kasatorius nurodo, kad pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtą nutartį, slaptą sekimą buvo galima atlikti tik nutartyje nurodytame objekte – Lavoriškių užkardos tarnybinėse patalpose, taigi teismui pateikti vaizdo įrašai neteisėti ir negali būti laikomi tinkamu įrodymu (BPK 20 straipsnis). Kasatorius atkreipia dėmesį, kad šių argumentų, nurodytų ir apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo.
Kasatorius taip pat pažymi, kad techninių priemonių panaudojimo atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus protokoluose užfiksuotų pareigūnų duomenų, jog vaizdo įrašuose šlamantys daiktai yra piniginės kupiūros, nepatvirtino pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas A. K., bet teismai dėl jo teiktų paaiškinimų nepasisakė, todėl byla nebuvo išnagrinėta visapusiškai ir objektyviai, taip pažeistos BPK 1 straipsnio nuostatos dėl baudžiamojo proceso paskirties.
Kasatorius teigia, kad liudytojai V. B., I. D., D. L., A. S., D. S., V. K. davė parodymus apie tikėtiną jų dalyvavimą darant nusikalstamas veikas (numatytas BK 227 straipsnyje), nes jie faktiškai prisipažino davę kyšį valstybės tarnautojui. Nepaisant to, dėl jų nebuvo pradėti tyrimai ir jie nebuvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiems asmenims nesuteiktas specialaus liudytojo statusas ir neišaiškinta teisė turėti atstovus, o tai turėjo būti padaryta. Kasatorius mano, kad minėti vairuotojai apklausti kaip liudytojai, verčiant liudyti prieš save, jie pasirašytinai įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Dėl to nesilaikyta Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, 80 straipsnio, 82 straipsnio 3 dalies nuostatų. Be to, Lietuvos Respublikos su Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federacija yra sudarytos teisinės pagalbos sutartys, todėl turėjo būti paskelbta oficiali vairuotojų paieška Šengeno informacinėje sistemoje tam, kad būtų galima juos apklausti kaip liudytojus (Šengeno konvencijos 98 straipsnis), tačiau tai nebuvo padaryta, o jų duomenys neteisėtai įvesti į VSATIS duomenų bazę. Taip pažeistas teisingo proceso principas (išaiškintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-225/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje). Kasatoriaus manymu, šiems liudytojams buvo daromas spaudimas ir tai patvirtina jų sulaikymai, atvesdinimai pas tyrėjus, identiški laisvos formos pareiškimai, kurie surašyti neįspėjus apie atsakomybę už melagingą pranešimą, apie pareigūnų įvykdytas nusikalstamas veikas. Be to, tokie pareiškimai neatitinka BPK 166 straipsnio reikalavimų, nes surašyti jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. Kasatorius pabrėžia, kad vairuotojai nebuvo kviečiami ir nebuvo apklausti teismo posėdyje. Dėl išvardytų pažeidimų vairuotojų parodymai negali būti įrodymai (BPK 20 straipsnis).
Kasatorius nurodo, kad prieštaravimai liudytojų (vairuotojų) parodymuose nebuvo pašalinti, o apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kasatoriui bylos duomenys nebuvo žinomi, taip pat nebuvo žinoma, kad jų parodymai prieštarauja kitiems bylos duomenims. Kasatorius teigia, kad liudytojas V. B. parodymus davė tuo metu, kai jo nebuvo ne tik pasienio zonoje, bet ir Lietuvoje; valstybės sieną jis kirto 2008 m. liepos 30 d., 10.10 val., o įrašas filmuotoje medžiagoje prasideda nuo 11.06 val., tai yra esminė aplinkybė, dėl kurios liudytojo parodymai laikytini nepatikimais. Kasatoriaus manymu, teismas negalėjo remtis ir faktiniais duomenimis nepagrįsta liudytojo A. J. nuomone, paaiškinančia laiko skirtumą tarp slapto sekimo kameros vaizdo įrašo bei VSAT „Argus“ duomenų bazės išrašo tuo, kad šis nebuvo sinchronizuojamas per vieną centrinį serverį arba galimu techniniu kompiuterio sutrikimu.
Atsiliepime į nuteistojo A. M. kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Šarūnas Astrauskas prašo skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad byloje yra VSAT pareigūno R. B. 2008 m. gegužės 20 d. tarnybinis pranešimas, jog atliekant sankcionuotus operatyvinius veiksmus gauta informacijos apie Lavoriškių užkardos pareigūnų daromas nusikalstamas veikas; šiame operatyvinio tyrimo etape konstatuota, kad pakanka duomenų toliau tirti A. M. veiksmus BPK nustatyta tvarka (ne pagal OVĮ reglamentuotas procedūras). Taigi nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad dėl jo pradėtas neteisėtas operatyvinis tyrimas. Remiantis 2008 m. gegužės 22 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybiniu pranešimu, esant BPK 166 straipsnio 3 dalyje nurodytai rezoliucijai, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veikų, numatytų BK 225, 228 straipsniuose. Šiame tarnybiniame pranešime apibrėžtas ne tik ikiteisminio tyrimo turinys, bet ir jo apimtys subjektų atžvilgiu, taigi ikiteisminis tyrimas dėl A. M. pradėtas pagrįstai ir teisėtai. Be to, visi kaltinimą pagrindžiantys duomenys gauti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus bei taikant neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus, sankcionuotus Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjo 2008 m. liepos 15 d. nutartimi, ir A. M. nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas jau po pradėto ikiteisminio tyrimo. Minėta 2008 m. liepos 15 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ikiteisminio tyrimo pareigūnams leista atlikti neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos pasieniečių, tarp jų ir dėl A. M. Šiuo atveju BPK 158 ir 160 straipsnių reikalavimai nepažeisti, nutartyje nurodytas konkretus asmuo, prieš kurį bus atliekamas veiksmas ar kuris bus sekamas, t. y. A. M.; nutartimi ikiteisminio tyrimo pareigūnams leista slapta du kartus patekti į Lavoriškių užkardos tarnybines patalpas, jose įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, atlikti šios technikos priežiūrą, taip pat Lavoriškių užkardos tarnybinėse patalpose kontroliuoti ir fiksuoti A. M. pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus. Taigi iš nutarties turinio aišku, kad leista slapta sekti (BPK 160 straipsnio 1, 2 dalys) A. M. jo darbo vietoje – Lavoriškių užkardoje, kurioje jis dirbo Sargybų būrio vyresniuoju pasieniečiu, todėl nebuvo jokios procesinės būtinybės gauti teismo leidimą sekti konkretų objektą (vietos prasme), pavyzdžiui, Lavoriškių užkardos pastatą ar Lavoriškių pasienio kontrolės punkto statinius. Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatyme nustatyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos organizacinė struktūra, kurios viena dalių yra užkarda (11 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o užkarda apibrėžiama kaip rinktinės struktūrinis padalinys, įgyvendinantis nustatytas valstybės sienos apsaugos funkcijas priskirtoje pasienio ruožo, teritorinės jūros dalyje, jūrų ar oro uoste (16 straipsnis). Taigi VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkarda kaip VSAT organizacinės struktūros dalis savo funkcijas ir uždavinius įgyvendina ir Lavoriškių pasienio kontrolės punkte, šio punkto patalpos yra užkardos tarnybinės patalpos, todėl nutartyje minimos patalpos siejamos su jų priklausomybe VSAT struktūriniam vienetui, t. y. užkardai. Be to, BPK 160 straipsnio nuostatos nereikalauja, kad sekamasis objektas būtų tiksliai apibrėžtas dar ir kituose teisės aktuose. Dėl to atmestini kasatoriaus teiginiai, kad Lavoriškių užkarda ir Lavoriškių pasienio kontrolės punktas yra skirtingi objektai.
Prokuroras pažymi, kad pagal BPK 78 straipsnį (2002 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija), kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų kaip žinantį kokių nors reikšmingų bylai aplinkybių. V. B., I. D., D. L., A. S., D. S., V. K. tokias aplinkybes žinojo, todėl pagrįstai buvo šaukiami kaip liudytojai ir laikantis visų BPK numatytų reikalavimų apklausti apie A. M. veiksmus (BPK 78, 83, 183, 184 straipsniai). Iš 2008 m. gegužės 22 d. tarnybinio pranešimo, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, turinio matyti, jog baudžiamasis procesas buvo pradėtas ne dėl minėtų vairuotojų, bet dėl pasieniečių, galimai padariusių nusikalstamas veikas, o BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos taikomos tik asmenims, kurie duoda parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios yra pradėtas tyrimas. Be to, liudytojų suradimo ir iškvietimo į apklausą būdas nesusijęs su jų parodymų turiniu, o byloje nėra duomenų apie tai, kad liudytojai kviesti į apklausas pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. Kasatoriaus kvestionuojami ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai taip pat nėra susiję su baudžiamojo proceso esminėmis nuostatomis ir konkrečiomis normomis; taigi galimi procedūriniai pažeidimai niekaip nesuvaržė nuteistojo A. M. teisių ir teisėtų interesų, todėl negali būti vertinami kaip esminis BPK pažeidimas.
Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, išdėstyti aiškūs jų atmetimo motyvai, nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą patvirtinančios aplinkybės, todėl skundas išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės analogiškus kitų nuteistųjų Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos pasienio pareigūnų kasacinius skundus atmetė (kasacinės nutartys Nr. 2K-332/2011, 2K-430/2011, 2K-493/2011, 2K-537/2011, 2K-536/2011, 2K-531/2011).
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės teismų sprendimuose grindžiamos neteisėtais būdais gautais bylos duomenimis, kurie kaip įrodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų. Šie teiginiai siejami su neteisėtai, kasatoriaus manymu, prieš jį atliktais operatyviniais veiksmais, kuriais apie jį gauti duomenys tapo pagrindu pradėti prieš kasatorių ikiteisminį tyrimą ir panaudoti šiuos duomenis byloje kaip įrodymus, jų nepatikrinus teisiamajame posėdyje. Tokios operatyvinės informacijos pagrindu priimta 2008 m. liepos 15 nutartis taikyti prieš kasatorių A. M. procesinės prievartos priemones (pagal BPK 158 straipsnį, 160 straipsnio 1, 2 dalys) savo ruožtu taip pat neteisėta; be to, ši nutartis neatitinka BPK reikalavimų ir dėl to, kad joje tiksliai neapibūdintas sekamas objektas (vieta). Kita kasacinio skundo argumentų dalis susijusi su kaltinančius parodymus davusių liudytojų (vairuotojų) kvietimu apklausai nesilaikant procedūrų, taikytinų ne Lietuvos gyventojams (piliečiams) ir nesuteikiant jiems specialaus liudytojo statuso bei nesilaikant BPK nuostatų, reglamentuojančių liudytojų apklausą atsižvelgus, kad jie liudija apie savo pačių, tikėtina, padarytas nusikalstamas veikas.
Kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2008 m. balandžio 16 d. nutartimis pagal Operatyvinės veiklos įstatymą sankcionavus Lavoriškių pasienio pareigūnų atžvilgiu slaptą techninių priemonių panaudojimą kontroliuojant ir fiksuojant jų pokalbius ir veiksmus (nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. liepos 17 d.) gauta informacija, kurios pagrindu 2008 m. gegužės 22 d. VSAT Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio specialistas R. B. pateikė tarnybinį pranešimą dėl operatyvinio tyrimo objektų ir asmenų, tarp jų ir pasienio tarnybos pareigūno A. M., tikėtina daromas nusikalstamas veikas (numatytas BK 225, 228 straipsniuose). Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 05-1-6077-08, vėliau prokuroro nutarimu kasatoriaus A. M. byla išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 05-1-0814-09. Taigi ikiteisminis tyrimas dėl A. M. pradėtas teisėtai, nes: pirma, pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, atitinkamai sankcionavus, vykdomais teisėtais operatyviniais veiksmais gavus informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, operatyvinės veiklos subjektai privalo imtis įstatymuose numatytų priemonių tinkamai ir laiku atskleisti nusikalstamas veikas, išaiškinti jas darantį asmenį. Šiame kontekste pažymėtina, kad asmens privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi, kai jis savo neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą kitiems asmenims, valstybei. Tokia galimybė riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta įstatymuose. Antra, pagal BPK 166 straipsnio nuostatas ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (1 dalies 1 punktas); prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad vykdant minėtas operatyvinės veiklos priemones gauti duomenys kaip įrodymai A. M. baudžiamojoje byloje, kurioje jis nuteistas, nebuvo panaudoti, kasatorius pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2008 m. liepos 30 d., rugpjūčio 14 d. ir rugsėjo 3 d., t. y. po operatyvinių veiksmų atlikimo. Dėl to atmestini kasatoriaus argumentai, susiję su teismų sprendimų pagrindimu tariamai nepatikrintais bei teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais.
Atliekant ikiteisminį tyrimą dėl A. M. nusikalstamų veikų Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjo 2008 m. liepos 15 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 158 straipsniu, 160 straipsnio 1, 2 dalimis, leista nuo 2008 m. liepos 15 d. iki 2008 m. spalio 15 d. vykdyti Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos pasieniečių, tarp jų – A. M. slaptą sekimą. Ši nutartis dėl procesinių priemonių taikymo A. M. atitinka joje nurodytų priemonių taikymo pagrindus ir tvarką reglamentuojančių BPK normų nuostatas, todėl yra teisėta. Iš minėtos nutarties turinio matyti, kad joje nurodyta, kur ir prieš kokį asmenį, t. y. Lavoriškių užkardos tarnybinėse patalpose leista įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, kuriomis A. M. darbo vietoje bus kontroliuojami ir fiksuojami jo pokalbiai bei veiksmai. Lavoriškių užkarda yra VSAT Vilniaus rinktinės struktūrinis padalinys, užkardai priklausantis Lavoriškių pasienio kontrolės punktas buvo pasienio pareigūno A. M. tarnybos vieta, kurioje jis vykdė savo pareigas. Taigi minėtų priemonių taikymo vieta nutartyje nurodyta pakankamai aiškiai ir tiksliai, kasatoriaus keliamos abejonės dėl vietos apibrėžimo neturi pagrindo. Be to, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl BPK 158, 160 straipsniuose nustatyta tvarka gauti duomenys pripažintini tinkamais įrodymais.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad liudytojų V. B., I. D., D. L., A. S., D. S., V. K. parodymai negali būti laikomi teisėtais įrodymais dėl to, kad šie užsienio šalių piliečiai į apklausas nebuvo pakviesti skelbiant oficialias jų paieškas. Nustatyta, kad minėti liudytojai, teisėtai įvažiavę į Lietuvos Respublikos teritoriją, davė parodymus apie jiems žinomas Lietuvoje padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes (BPK 78 straipsnis); apklausiant liudytojus buvo įsitikinta jų asmens tapatybe, laikytasi kitų BPK nuostatų, reglamentuojančių liudytojų apklausos tvarką, todėl šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių minėtų liudytojų parodymų teismai negalėjo pripažinti įrodymais. Iš bylos medžiagos bei teismų sprendimų turinio akivaizdu ir tai, kad liudytojai, iš kurių kasatorius neteisėtai paėmė pinigus (bet ne priėmė kyšį), davė parodymus šioje byloje būtent apie kasatoriaus A. M. neteisėtus veiksmus, o ne savo, tikėtina, padarytas nusikalstamas veikas; per Lietuvos Respublikos valstybės sieną jie vyko teisėtai, jiems nebuvo pareikšti jokie įtarimai, ar, pvz., priimti procesiniai sprendimai atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės už kokių nors nusikalstamų veikų padarymą. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad BPK 80, 83 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos ir taikyti minėtiems liudytojams BPK 82 straipsnio 3 dalyje nurodytas taisykles nebuvo pagrindo. Apie įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančias aplinkybes minėti liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant kasatoriui bei jo gynėjai (BPK 184 straipsnis), turėjusiems galimybę įgyvendinti savo procesines teises, pateikti klausimus. Šių liudytojų parodymų gavimo teisėtumą, jų turinio tikrumą visais aspektais, kurie svarbūs vertinant bylos įrodymus, išsamiai išanalizavo ir aptarė juos ištyręs (BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka) pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje; dėl to pasisakyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Be to, minėtų asmenų pareiškimams netaikytinos BPK 166 straipsnio nuostatos, nes, kaip minėta, ikiteisminis tyrimas pradėtas ne gavus tokį pareiškimą (apie kurį nurodyta BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte), o ikiteisminio tyrimo pareigūnui nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taigi kasatoriaus teiginiai dėl šios normos pažeidimo apskritai nesuprantami.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai vertino bylos įrodymus, nes nepašalino prieštaravimų, susijusių su V. B. vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną laiku, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo A. K. parodymų apie vaizdo įraše užfiksuotus šlamančius daiktus (kad tai ne pinigai). Šie kasatoriaus teiginiai atmestini, nes visas bylos aplinkybes, kurios reikšmingos A. M. kaltės ir baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimui, teismai išnagrinėjo. Tai, kad A. M., dirbdamas pasieniečiu Lavoriškių pasienio kontrolės punkte, priėmė iš V. B. ir kitų vairuotojų (I. D., D. L., A. S., D. S., V. K.), vykusių per valstybės sieną, pinigus apkaltinamajame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, nustatyta atitinkamas išvadas pagrindžiant visetu įrodymų (minėtų vairuotojų parodymais, VSAT vado įsakymu, VSAT „Argus“ duomenų bazės išrašais, dokumentų ir daiktų pateikimo bei jų apžiūros protokolais, Lavoriškių pasienio kontrolės punkto lauko kamerų vaizdo įrašais, tarnybos žiniaraščiais), kurių patikimumą ir pakankamumą teismai įvertino vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio nuostatomis, taip pat nepažeisdami ir teisingo proceso principų. Taigi sprendžiant kasatoriaus A. M. veikos įrodytumo klausimus teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų, o pagal sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes 228 straipsnio 2 dalį pritaikė tinkamai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl jie pripažintini teisėti.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Atmesti nuteistojo A. M. kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Vytautas Piesliakas
Dalia Bajerčiūtė
